Monika RYBELIENĖ

Molėtų rajone, Videniškių seniūnijoje gegužės 4d. vyko Palaimintojo Mykolo Giedraičio 580 gimimo metinių bei 530 mirties metinių minėjimas. Ta proga duris lankytojams plačiai atvėrė Videniškių vienuolynas, Molėtų muziejininkai liejo vaškines žvakes į ką tik pagamintas silikonines formas, dovanojo šventės dalyviams kalėdaičius. Čia pat, vienuolyno kieme, vyko prekyba tautinėmis juostomis, žvakėmis su Giedraičių giminės lelija, širdimi, kryžiumi, kentauru, kurios ateityje pretenduoja tapti Videniškių vienuolyno simboliais, trauksiančiais čia atvykti turistus dar ir dar kartą.

Jubiliejinis renginys pradėtas iškilmingomis Šv. Mišiomis Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje. Drauge melstis, kad Palaimintasis Mykolas Giedraitis kuo greičiau būtų pripažintas šventuoju, kvietė Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras monsinjoras dr. Algirdas Jurevičius. Šv. Mišiose taip pat dalyvavo monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, monsinjoras Juozapas Čeberiokas, kunigai Robertas Mikalauskas, Egidijus Kazlauskas, Gediminas Mieldažis, Kazimir Gvozdovič, Marius Talutis, Mindaugas Grenda bei Palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto garbintojai – Karalienės Jadvygos ordino vienuolės iš Krokuvos, o taip pat – garbingos Giedraičių giminės atstovai: kunigaikščio Mykolo Giedraičio žmona Rosemary Giedroyc iš Didžiosios Britanijos, Saulius Žaldokas, Aleksandras Giedraitis, Rimantas Giedraitis. Renginyje dalyvavo ir mintimis apie Mykolą Giedraitį dalijos mokslininkai – Palaimintojo Mykolo Giedraičio istorijos tyrinėtojai: prof. Laima Šinkūnaitė, prof. Aldona Prašmantaitė, dr. Asta Giniūnienė.

Videniškių vienuolynas

Atgailos kanauninkų vienuolyno ansamblis – nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, labai retas renesanso ir baroko sandūros pavyzdys, turintis vertingų architektūrinių, istorinių, dailės, archeologinių, memorialinių ir sakralinių savybių. Šiame pastate buvo Reguliariųjų atgailos kanauninkų “Baltųjų augustinų” ordino centras, kitų valstybių “Baltieji Augustinai” buvo valdomi iš Videniškių, yra išlikusios 8 portretinės vienuolyno valdytojų – infulatų – freskos.

Už atsivėrusių vienuolyno durų gausiai susirinkusių lankytojų laukė improvizuota ekskursija po kuriamą Vienuolyno muziejų – amatų centrą, aktualizuojant kunigaikščių Giedraičių bei vienuolyno istoriją, buvo pristatyta specialiai ta proga išleista istorikės Arimetos Vojevodskaitės knyga „Iš kunigaikščių Giedraičių istorijos (Pasakojimas apie Videniškius)“.

– A. Vojevodskaitė visą gyvenimą tyrinėja Videniškius bei kunigaikščių Giedraičių giminę, o ši knyga visų tų tyrinėjimų rezultatas ir gražiausia dovana Palaimintojo Mykolo Giedraičio jubiliejui, – kalbėjo Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė, apgailestavusi, kad pati autorė renginyje dalyvauti negalėjo.-Šiame vienuolyne gyveno ir kūrė iškiliausia lietuvių baroko asmenybė, XVIII a. „bestselerio“, dabartinio senosios lietuvių raštijos paminklo „Broma atverta ing viečnastį“ (1753 m.) autorius Mykolas Olševskis. Tada čia buvo saugoma 400 knygų biblioteka. Simboliška, kad į vienuolyną sugrįžtame su knyga. O kiek vėliau visiems priminė, kad planuojama kiekvieno mėnesio 4 d. 11 val. kartu su bažnyčia rengti Palaimintojo Mykolo Giedraičio dienas, kurios prasidėtų Šv. Mišiomis bažnyčioje, o baigtųsi šalia esančiame vienuolyne tęstiniais edukaciniais projektais, tad, visi, kurie nespėjo sudalyvauti jubiliejiniame renginyje, kviečiami į Videniškius atvykti kitais mėnesiais.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio biografijos faktai

Kaip minima specialiai šiam renginiui Videniškių Šv.Lauryno parapijos išleistame lankstinuke, XV – ame šimtmetyje gyvenęs Mykolas Giedraitis – vienas iš nedaugelio krikščioniškosios Lietuvos sūnų, keliamų į altoriaus garbę, o palaimintuoju pradėtas tituluoti dar septynioliktojo amžiaus pradžioje. Iki XV a. šventu gyvenimu pagarsėję asmenys galėjo būti vadinami palaimintaisiais. Popiežius Urbonas VIII pertvarkė beatifikacijos procesą, pagal kurį oficialus pripažinimas palaimintuoju rezervuotas Apaštalų Sostui. Taip nuo XVII a. pr. į beatifikaciją imta žiūrėti kaip į pirmąjį skelbimo šventuoju etapą. Remiantis nauja tvarka, Mykolo Giedraičio beatifikacijos klausimas tuomet taip ir liko neišspręstas. Tad Mykolas Giedraitis, remiantis sena tradicija, vadinamas palaimintuoju. Liaudies palaimintas Mykolas Giedraitis, šv. Kazimiero amžininkas, gimė apie 1425 metus Giedraičiuose, kur gyveno jo tėvai, tačiau neatmetama galimybė, jog ir jis galėjęs gimti Videniškiuose, Mykolo senelio dvare. Mykolas buvo vienintelis vaikas, tačiau teikė tėvams daugiau rūpesčių negu džiaugsmo. Buvo silpnos sveikatos, dažnai sirguliavo ir liko neūžauga, luošas: nevaldė vienos kojos, vaikščiojo su ramentais. Panašioje situacijoje atsidūręs kitas žmogus būtų puolęs į neviltį, tačiau Mykolas nuėjo kitu keliu. Jo padegusiame kūne buvo sveika ir stipri siela, nes gyvenimo stiprybės sėmėsi maldoje.

Asmeninė malda, atgaila ir meilė liturgijai

Nuolatinė fizinė kančia skatino jį vis dažniau kelti žvilgsnį į Nukryžiuotąjį Kristų. Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos    kanauninkų vienuolyną Bistryčioje ( dabar – Baltarusija ). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą. Šis Krokuvoje baigė noviciatą, davė vienuoliškus įžadus ir ten apsistojo. Dėl fizinių trūkumų negalėjo ruoštis kunigystei, todėl visą gyvenimą liko vienuoliu -broliu. Jis prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių, žodžiu, atlikdavo tai, kas įprasta kiekvienam zakristijonui. Gyveno mažyčiame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Mėgo vienatvę, mažai kur eidavo. Dėl neįgalumo jam nebuvo lengva prisitaikyti prie įprasto vienuoliams bendruomeninio gyvenimo, tačiau tai netrukdė siekti krikščioniško tobulumo. Asmeninė malda, atgaila ir meilė liturgijai buvo pagrindinės jo dvasinio tobulėjimo priemonės. Vienuolyną lankantys piligrimai kreipdavosi į Mykolą, prašydami už juos pasimelsti ir patirdavo užtariančios maldos galią. Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai apie Mykolo Giedraičio gyvenimą mini, jog brolis Mykolas  kryžiaus ženklu  ir malda sustabdęs besiplečiantį gaisrą, išpranašavęs įvykių, kurie pasitvirtino po jo mirties.

Duomenys perduoti Vatikanui

Brolis Mykolas mirė 1485 m. gegužės 4 d. ir buvo palaidotas Šv. Morkaus bažnyčioje, Krokuvoje. Žmonės tuojau pradėjo gausiai lankyti kapą, melsti jo užtarimo ir patirti, kad jų maldos išklausomos. Viskas buvo stropiai užrašinėjama, buvo pradėta rinkti medžiaga beatifikacijai, ketinant viską perduoti Apaštalų Sosto sprendimui, tačiau 1494 m. ir 1544 m. gaisrai   sunaikino   svarbiausius   dokumentus. Nėra jokių žinių apie tai, kad tuomet Romoje būtų buvusi pradėta jo beatifikacijos ar kanonizacijos byla. Garsas apie šventą Mykolo Giedraičio gyvenimą netrukus pasiekė ir Lietuvą. 1617 m. Mstislavlio vaivada Martynas Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną Videniškiuose ir kartu su broliu Žemaičių vyskupu Merkeliu Giedraičiu pastatė vienuolyną ir naują mūrinę bažnyčią, kurioje vėliau buvo įrengta palaimintajam Mykolui skirta koplyčia.

Krokuvos arkivyskupija 1991 m. sudarė istorikų komisiją ir atgaivino Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesą, kuris 1998 m. buvo baigtas arkivyskupijos lygmenyje ir visa proceso medžiaga perduota Vatikanui, Šventųjų skelbimo kongregacijai. Tikimasi, kad jau netrukus Mykolas Giedraitis oficialiai bus pripažintas Palaimintuoju ir paskelbtas šventuoju. Lietuvos vyskupai taip pat pritaria šiam procesui.

Iš ko stiprybės sėmėsi Mykolas Giedraitis?

Neeilinio, Mykolo Giedraičio biografijos faktais paremto, pamokslo metu monsinjoras A.Jurevičius kvietė atrasti laimę tarnavime, nebūti išdidiems. “Patarnauti kitiems yra džiaugsmas ir tai gali būti laimė, tačiau tai suvokti gali tik tas žmogus, kuris tai atlieka dėl kitų. Tai yra tam tikras kuklumas, nusižeminimas, jei tai suvoksite, būsite laimingi. Palaimintasis Mykolas Giedraitis buvo mažas žmogus: mažas ne tik savo ūgiu, bet ir vienuolyno hierarchijoje. Mykolas buvo patarnautojas, zakristijonas, o tokie žmonės yra mažai pastebimi. Vienuolyne didesnis dėmesys skiriamas abatams, kunigams, mokytiems vienuoliams. O kaip yra su patarnaujančiu personalu? Ar mes pastebime mažus dalykus, mažus žmones? Ar savo dvasinį tobulėjimą pradedame nuo smulkmenų sutvarkymo? Žinoma, mes norime didelių dalykų, tačiau viskas prasideda nuo  mažų”, – kalbėjo A.Jurevičius.

Pamoksle monsinjoras padėjo tikintiesiems rasti atsakymą į dažnam rūpimus klausimus: kaip būti laimingam, kasdien išgyvenant pilką kankinystę, kaip nepalūžti pilkoje rutinoje/kankinystėje? „Iš ko stiprybės sėmėsi Palaimintasis Mykolas? Liturgija, kryžius, tarnavimas padarė jį laimingu ne tik šioje žemėje, bet laimingu visoje amžinybėje. Palaimintasis Mykolas Giedraitis mums primena apie garsią Lietuvos istorijoje Giedraičių giminę, davusią mūsų tautai iškilių vyskupų, didikų, kariūnų, mecenatų, geradarių. Jo asmenybė yra mūsų ryšys su mūsų pačių istorija, kuri, laikmečiui bėgant, buvo iškraipoma, falsifikuojama. Mykolo asmenyje mes matome ryšį ir sąjungą su kitomis tautomis, ypatingai su Lenkija. Lietuva ir Lenkija nemažą laiko tarpą buvo viena respublika. Kartais jaučiamės istorijoje nuskriausti, todėl iš savo istorinės atminties, netgi ir istorikai buvo išstūmę šį laikmetį, kuomet buvome unijoje su Lenkijos karalyste. Tačiau tai buvo sėkmingas Lietuvai etapas – priėmus krikščionybę suklestėjo mokslas ir prekyba, atsivėrė daug galimybių dalyvauti tarptautinėje politikoje. Dabar, būdami Europos Sąjungos nariais, iš naujo atrandame tuos žmones, kurie mus įvairiais būdais sieja, jungia ir vienija su kitomis Europos tautomis. Toks yra ir mūsų kraštietis Mykolas Giedraitis. Videniškės nuo šiol gali tapti gana nemažu traukos centru, nes Videniškių bažnyčioje yra Palaimintojo Mykolo garbei skirta koplyčia, paveikslas, o šalia yra vienuolynas, kuriame bus pasakojama apie šią iškilią asmenybę.”

Giedraičių giminės šaknys

Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, bei rašo habil. dr. Benediktas Jankauskas straipsnyje “Profesorius Mykolas Giedraitis – garsiosios kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas” Giedraičiai save kildina iš legendinio kunigaikščio Giedriaus, kuris buvęs aštuntojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio brolis. Giedraičių genealoginė linija ateinanti iš Kentauro herbo per Živinbudą (Girių), jo sūnus Kukovaiti ir Utenį, vėlesnę kartą: Šventaragį – Gerimantą – Galiginą – Trobių, vieno iš pastarųjų palikuonį – Romaną iki plačios gerai žinomų: Alšio – Giedriaus – Daumanto – Traidenio ir mažiau žinomų: Borzo – Lesio – Sirpučio – Svilkenio ir kt. kartos. Nuo XV amžiaus iki dabartinių laikų atsekamos dvi Giedraičių giminės linijos: Aleksandro (pradininkas kunigaikštis (prince) Jakub Aleksandrowicz Gedrojt) ir Bartlomiejaus (pradininkas kunigaikštis (prince) Bartlomiej Gedroitski. Antrame “Lietuviškosios Kronikos” leidime rašoma, kad Giedraus protėviai priklausė Kentauro herbui. Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vladislovo Jogailos 1401 m. potvarkiu buvo patvirtina kunigaikščio Mykolo Giedraičio vel. Ratybor (krikštytas 1387 m.) teisė į Hipokentauro atšaką, kuria naudojosi garsusis jo senelis Ginvilas (2-asis Giedraičių kunigaikštis ir kandidatas į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą). Antrajame ir trečiajame “Lietuviškosios Kronikos” leidime nurodyta, kad Giedrius Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio brolis (XIII a. pab.) pastatydino pilį ir pavadino ją “Giedraičiai”, ir priėmė kunigaikščio (Prince) Giedraičio titulą.

Giedraičiai priklausė retai lietuvių kunigaikščių giminei, kurios dalis atstovų anksti tapo bajorais. Taip iš jų atsirado bajoriškoji Bylimino Šaka, kuri toliau šakojosi. Pabrėždamas lietuvišką Giedraičių kilmę, Henrikas Lovmianskis juos kildino iš “kunigų” grupės, vadinamosios “nobiles”. H. Lovmianskio nuomone, kunigaikščių Giedraičių giminė, kaip ir Lietuvos karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Alšėniškių bei kitų, yra kilusi iš kunigaikščių pirmtakų, gentinių baltų vadų.

Ypač didelis kunigaikščiu Giedraičių giminės įnašas į Lietuvos dvasinį ir kultūrinį gyvenimą. Jau XV a. šeši Giedraičiai studijavo Krokuvos universitete. Žemaitijos apaštalu buvo vadinamas vyskupas Merkelis Giedraitis. Jis – aktyvus katalikų bažnyčios reformos Lietuvoje propaguotojas, artimas Vilniaus vyskupo kardinolo Jurgio Radvilos bendradarbis, kanauninko Mikalojaus Daukšos globėjas, organizavęs ir finansavęs pirmųjų lietuviškų knygų, išleistų Lietuvoje, leidybą. Pirmtako pėdomis ėjo ir kitas Žemaičių vyskupas – Juozapas Arnulfas Giedraitis. Jis buvo lituanistinio sąjūdžio Žemaitijoje iniciatorius, lietuviškosios raštijos rėmėjas. Naujojo Testamento vertėjas.

Profesorius kunigaikštis Mykolas Giedraitis

Šiandien Giedraičių giminė plačiai pasklidusi Amerikoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Vienas žymiausių ir iškiliausių šių dienų giminės atstovų ir savotiškas pradėtų darbų tęsėjas yra Lietuvos bičiulis, savo giminės istorijos žinovas, Oksfordo universiteto profesorius, kunigaikštis Mykolas Giedraitis. Kaip renginio metu sakė jo organizatorė, Molėtų muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė, Mykolo Giedraičio visa šeima yra uolūs mecenatai, globojantys ir finansiškai remiantys paminklus, susijusius su Giedraičių giminės istorija Lietuvoje. Jie rėmė ir didelę dalį Videniškių vienuolyno restauravimo darbų, kasmet remia Giedraičių A.Jaroševičiaus gimnazijos edukacines programas  ir Giedraičių protoplasto Baltadvario archeologinius tyrimus. Į šį darbą įtraukė ir savo sūnų, taip pat Mykolą Giedraitį. Nėra kitos Lietuvos didikų giminės, kuri taip rūpintųsi Lietuvos praeitimi ir ypač jos krikščioniška kultūra. Beje, už ypatingus nuopelnus Lietuvai profesorius kunigaikštis Mykolas Giedraitis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Šiemet pats profesorius renginyje nedalyvavo, tačiau jame dalyvavo Rosemary Giedroyc. Atsiprašiusi, kad nekalba lietuviškai, viešnia džiaugėsi atliktais darbais, rodomu dėmesiu Giedraičių giminei bei pažadėjo, kad kitą kartą į Videniškius jie atvyks drauge su sutuoktiniu Mykolu.

Profesorius Mykolas Giedraitis gimė 1929 m. Lobzove, prie Derečino (dabar Baltarusija). Tėvas – Tadeušas Giedraitis. Jis buvo teisininkas, Lenkijos senatorius. Motina – Ana Šostakovska. Laimingas šeimos gyvenimas baigėsi 1939 m., kai tėvą suėmė sovietinio saugumo darbuotojai ir po dviejų metų (1941 m.) sušaudė. T. Giedraičio žmona su vaikais buvo išvežta į Sibirą. 1942 m. ji kartu su generolo Vladislovo Anderseno armijos kariais išvyko į Iraną, o iš ten 1946 m. – į Didžiąją Britaniją. Mykolas Giedraitis Londono universitete studijavo aeronautiką ir taikomąją matematiką, įsigijo aviacijos inžinieriaus specialybę. Londone jis sukūrė šeimą – vedė Rosemary Virginiją Aną Cumpton su kuria išaugino sūnų ir tris dukteris. 1979 m. persikėlė į Oksfordą, čia jis atsidėjo istorijos studijoms, labai domėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi. Jo mokslinių straipsnių šia tema yra paskelbta Anglijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslinėje spaudoje. Šiuos ir daugelį kitų įdomių faktų galima rasti profesoriaus M.Giedraičio išleistoje ir į lietuvių kalbą išvertoje atsiminimų knygoje “Ant kraterio krašto”.

Monikos Rybelienės nuotr.