Nemuno kairiajame krante stovi Zapyškio šv.Jono Krikštytojo bažnyčia. zapyskioseniunija.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Skambiu „nacionalinės ekspedicijos“ vardu pavadintas ir 2015 m. vasarą surengtas LRT televizijos realybės šou deklaravo tokį tikslą – patraukliomis priemonėmis papasakoti sudėtingą Lietuvos istoriją, atskleisti unikalų Lietuvos kraštovaizdį, supažindinti su Lietuvos regionų etnokultūrinėmis tradicijomis ir virtuve. Kaip parodė LRT laidos, bene uoliausiai buvo susipažįstama su „virtuve“, deja, „istoriją“ (o ypač konkrečias vietoves prie Nemuno) apibūdinant gana atsainiai. Čia apsiribosime pastabomis apie Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono apibūdinimą, nors labai kliuvo ir kitos renginio dalys. Ekspedicijos vadovas A. Bumblauskas, kaip patyręs „šoumenas“, mikliai žongliravo žinių nuotrupomis ir kartais abejotinais teiginiais, nutylėdamas sau netinkamus ar kitiems nepatogius dalykus. Pareiškus, kad „Lenkų Lietuva“ tai XIX a. Suvalkija, taip ir nepasakyta, kad tuo vardu ištisus šimtmečius gausiuose istoriniuose šaltiniuose vadintos ir Telšių, Raseinių ir kitos apylinkės, kur nuo XV – XVI a. plito lenkų kalba ir lenkiškumo atributai.

Rengiantis linksmai iškylai (pavadintai ekspedicijos vardu), matyt nebuvo atsiversti rimtesnieji veikalai apie panemunius ir Mažąją Lietuvą, nebandyta žvilgtelėti į istorinius šaltinius. Antai, pats A. Bumblauskas it pamokų neišmokęs pradinukas pareiškė, kad terminas „Mažoji Lietuva“ atsirado tik XIX a., nepaisydamas nemenkos istoriografijos šiuo klausimu.

Dar vienas A. Bumblausko „atradimas“ – Mažosios Lietuvos sostinė buvusi visai ne Tilžė, o Gumbinė. Buvusią Tilžės reikšmę dar tikiuosi aprašyti „Vorutos“ puslapiuose. Čia tik paminėsiu, kad visai oficialiu lietuvininkų sostinės titulu Tilžė vadinta ne viename praeities žinyne ir rimtesniuose veikaluose. Gumbinė tebuvo XVIII a. pradžioje sukurtas vietinis administracinis centras, kuriame telkėsi iš Vakarų atvykę tarnautojai ir pareigūnai, kur lietuvininkams tebuvo likę ne tiek jau daug erdvės lietuviškai veiklai. Beje, Gumbinės apygardai praeityje priklausė tik dalis lietuviškųjų apskričių, tame nedideliame mieste lietuviškų organizacijų ir kt. nebuvo daug.

Elementaraus išmanymo A. Bumblauskui ir TV komandai pristigo Smalininkuose. Vadovui nebesusigaudant, kur buvo senoji valstybinė siena, TV operatoriai filmavo nieko bendro su senąja riba neturintį šiandieninį ženklelį. Suprantama, kad A. Bumblauskui Mažoji Lietuva tėra dėmesio nevertas prasimanymas, tačiau save reklamuojantis LDK istorijos žinovas turėtų nutuokti, kur iš tiesų ėjo dar 1422 m. suderėtoji vytautinė riba tarp Ordinui paliktų ir Lietuvos atgautų žemių.

Gal ne vienam susidarė įspūdis, kad įdomiai pradėtas TV laidų ciklas vėliau vis labiau „praskydo“. Veikiausiai ekspedicijos vadovui pasirengus įžanginėms kalboms apie Kauno apylinkes (nors nesugebėta rimčiau apibūdinti net ir daugeliui žinomo Zapyškio), apie tolimesnes vietas pasigraibyta tik pavienių faktų. Iš TV laidų atrodo, kad rimtesnių žinių srautas visai sumenko įplaukus į Mažosios Lietuvos plotus. Nepasinaudota proga bent trumpai apibūdinti skalvius – ilgaamžius panemunių gyventojus. Žiūrovams neparodytos Jūros upės žiotys, tuo žemupiu ėjusi svarbi istorinė riba, kurią ženklino svarbiųjų piliakalnių virtinė. „Nepastebėti“ esminiai Nemuno krantų pokyčiai Vilkyškių kalvagūbrio trasoje. Vis mažiau pateikiant (bent diktoriaus tekstu) rimtesnės informacijos apie Nemuną ir jo pakrančių įdomybes, TV laidos pildytos plepalais ir kvailais juokeliais. Buvo akivaizdu, kad senos Kuršių marių žvejų valties kopija plaukusiai iškylautojų grupei tikroji panemunių istorija ir vietovių ypatybės menkai terūpėjo. Pavyzdžiui, daugybė eterio laiko paskirta tuščioms šnekoms, kaip ekspedicijos vadovas, plaukdamas pro Ragainę (ir pats neišmanydamas, kurgi toji garsioji pilis), ėmėsi jos „ieškoti“. Ne tarp jau sunku buvo tinkamai pasirengti plaukimui ir praplaukiant pilį, pirštu į ją parodyti.

Bandyta atsigriebti rūpestingai tvarkomame M. Jankaus muziejuje Bitėnuose. Neišmanant, ką pasakyti autoritetingesnio (ir išties svarbaus), prisiminti nemirtingieji sovietmečio papročiai. Anuomet „iš centro“ atsiųsti politiniai instruktoriai (dažniau patys nieko neišmanydavę) provincijos darbo liaudžiai nurodinėdavo kaip teisingai arti žemę, melžti karves ar tvarkyti muziejus. Taip ir A. Bumblauskas (nors miglotai tesuvokdamas Mažosios Lietuvos praeities nuotrupas) viršininko balsu ėmė nurodinėti, kad M. Jankaus muziejuje turi būti eksponuojamas ir Vydūnas. Išties kam domėtis, kokių muziejų esama tame krašte, kur išdėstytos kokios ekspozicijos – pakanka „pasiuntiniui iš centro“ liepti viską apversti aukštyn kojomis. Būdinga, kad A. Bumblauskas net neprisiminė Bitėnuose buvojusiojo paties Martyno Mažvydo ir kitų krašto įžymybių – „viršininkas“ tesumanė į gimtąją M. Jankaus sodybą įbrukti vien Vydūną, nelabai suvokdamas jam neįdomios to krašto praeities ir kultūros specifikos.

Ne visur sužibėdavo ir kiti dabartiniai veikėjai. Antai, Rambyno – Bitėnų kapinėse (ilgai kurtame Mažosios Lietuvos panteone) niekas nesugebėjo paaiškinti Vydūno antkapio simbolikos.

Įplaukus į Mažosios Lietuvos plotus, nepasirūpinta bent trumpa informacija apie to krašto ir jo senųjų gyventojų tragišką likimą, tų plotų ištuštėjimą nuo 1944 m. ir pokariu ten atkeltus naujuosius gyventojus iš įvairių kraštų. Deja, TV laidose dažniau nesismulkinta – neretai susirinkę šiandieniniai saviveiklininkai vadinti „senaisiais lietuvininkais“, nors tokius jie tik vaidino. Ne itin išprusę LRT darbuotojai labai pamėgo ir dažniausiai netinkamą terminą „autentiškas“. Juokaujama, kad netrukus sulauksime ir tokios LRT reklamos: „Ateinantį sekmadienį po krepšinio varžybų bus rengiamas autentiškas Žalgirio mūšis, kuriame dalyvaus autentiškas Vytautas Didysis“.

Gražu, kad dabartiniai vietos gyventojai stengiasi atgaivinti bent kai kurias Mažosios Lietuvos tradicijas, dainuoti senąsias dainas ir pan. Deja, dauguma jų miglotai tesuvokia, kas per kraštas čia buvo iki 1944 m. Čia vėl būtų galima prirašyti ištisas „jaučio odas“ apie praeityje buvusią tikrovę: pasiturinčią Mažąją Lietuvą ir skurdoką Žemaitiją bei kitus Didžiosios Lietuvos regionus, iš kur per valstybinę sieną pas lietuvininkų ūkininkus plūsdavo būriai samdinių, norėjusių geriau užsidirbti turtingesniame krašte (kaip kad šiandieninėje Norvegijoje ar Anglijoje).

LRT laidose visai nepaminėta lietuviškoji Panemunė, o apie žymiąją Tilžę pasakyta nedaug kas rimtesnio. Būdinga, kad praplaukiant Tilžę rodytuose senuose kino kronikos kadruose vaizduota visai ne Tilžė, o Karaliaučius. Gal čia naujieji LRT darbo metodai, gal ateityje šnekant apie kokias Panevėžio ar Zarasų problemas TV ekranuose bus rodomi Vilniaus vaizdai? Nesugebėta ką rimtesnio pasakyti apie Luizės tiltą per Nemuną, „atrastas“ visai kitas jo statybos laikotarpis. Tie dalykai parodo ne tik LRT darbuotojų ir iškylos dalyvių nekompetentingumą, bet ir atsainų požiūrį į tą kraštą – esą visai nesvarbu kas, kada ir kur ten buvo. Blykstelėjo naujas A. Bumblausko „atradimas“ – esą po 1283 m. užpuolus kryžiuočiams skalviai turėję išsikraustyti į kitą Nemuno krantą. Net ir ne itin išprusęs žmogus, pavartęs rimtesnius leidinius (juolab pastudijavęs istorinius šaltinius), sužinotų, kad ir Ordino laikais šalia Tilžės ir Ragainės būta ne vien skalvių gyvenviečių, jų kapinių, bet ir skalviams pastatytų pilių. Deja, tikroji panemunių istorija vadinamajai ekspedicijai gal mažiausiai rūpėjo.

LRT laidose buvo pasakyta teisingų dalykų apie Tilžę ir Ragainę; deja, tai tebuvo nuotrupos ir kartais atsitiktiniai dalykai. Taip ir nesulaukėme kokių sistemingesnių (nors ir trumpų) tų reikšmingiausių visai Lietuvai krašto miestų apibūdinimų, svarbių TV žiūrovams. Užtat negailėta laiko eterio taršai – kvailiems juokeliams, iš piršto laužtiems „nuotykiams“ ir pan.

Jaunoji ekspedicijos dalyvė bandė nerišliai papasakoti kažkokius prisiminimus – esą kažkada buvę sunku parduoti sviestą. Net ir pradedantiems istorikams derėtų žinoti, kad bet kuri informacija turi būti tiksliai įvardinta, pirmiausiai pasakant KAS, KUR ir KADA tai vyko. Beveik niekas (išskyrus gal rūpestingąjį S. Paltanavičių) taip ir nebandė net trumpai pašnekėti kaip praeityje gyventa Mažojoje Lietuvoje, iš kur lietuvininkai gaudavo nemenkas pajamas, kaip tvarkėsi savo ūkiuose.

LRT žiūrovams net nebandyta paaiškinti, kad panemuniai praeityje buvusi didžiulė sviesto ir sūrių verslovė, kad ten pagaminti tūkstančiai tonų produkcijos tvarkingai būdavo išvežami ne tik į Rytprūsių miestus, bet ir toli į Vakarus. Nenorėta prisiminti ir žymiojo „Tilžės sūrio“, iki šiol tebegaminamo ne vien Europoje, bet ir kituose žemynuose. Dar vienas gal nepageidaujamas (ypač Rusijai ir kai kuriems Lietuvos veikėjams) faktas – Tilžės vardas ir šiandien pasaulyje žinomas daug plačiau nei Vilniaus, Kauno ar kitų lietuviškųjų vietovių vardai. Deja, kai kam tik „svetimas“ ir pamirštas dalykas.

Bene pareigingiausiai deklaruotus išvykos tikslus vykdęs gamtininkas S. Paltanavičius kantriai pasakojo apie pamatytus vabalus ir augalus. Deja, pasigesta esminių dalykų (gal išmestų iš TV laidų ne itin išprususių LRT darbuotojų) – neparodytos reikšmingiausios ribos tarp svarbiausių ir skirtingų gamtinių teritorijų. Taip TV žiūrovams neparodyta labai aiški Nemuno deltos pradžia, berods, nevartotas ir tas svarbusis gamtinis terminas.

Supratingesnieji žino, kad gamtiniai skirtingumai Nemuno žemupyje tūkstantmečiais lemdavo ir istorinių procesų nevienodumą. Deja, iš šių LRT laidų smalsesni žiūrovai beveik nieko ir negalės sužinoti: šviečiamąjį laidų pobūdį vis labiau stelbė pigūs komercinių TV triukai, kvailokas žiūrovų linksminimas; vietoje naudingos informacijos eteris būdavo užpildomas bet kuo. Skambiai skelbtieji projekto tikslai vis labiau blanko, tapdami tuščia deklaracija, dangsčiusia grupelės iškylautojų pasismaginimus.

Plaukiant Nemunu žemyn nuo Tilžės, pastebėta upės atšaka Gilija, bet taip nieko ir nepasakyta apie buvusią jos reikšmę ne vien šiam kraštui, bet ir pačiai LDK. Deja, ištisi istorijos klodai vis dar nedomina vadinamųjų LDK praeities specialistų.

Toliau esą plaukta per kažkokias dėmesio nevertas vietas, apie kurias LRT laidose žiūrovai visai nieko neišgirdo. Nieko nebuvo pasakyta apie Nemuno užliejamąsias pievas, ilgaamžį deltos performavimą, savitą pievininkų gyvenimą, pakrantėse stūksančias Kaukėnų, Plaškių ir kitas praeityje garsias gyvenvietes, čia vykusių reikšmingų įvykių pėdsakus ir visą kitą.

Be visai šiukšlinės informacijos LRT laidose būta ir įdomių pašnekėjimų, teisingų priminimų apie krašto netektis. Deja, neapsieita be Rusijos propagandos štampų – esą Karaliaučių ir kitką sunaikino karas (atseit, vokiečių fašistai, Vakarų imperialistai ir kitokie nusikaltėliai, bet tik ne sovietiniai išvaduotojai). Net neužsiminta apie masinį ir tikslingą užimtojo krašto paveldo naikinimą, planingą senamiesčių griovimą sovietinės (rusiškosios) okupacijos dešimtmečiais. Ne vien aš, bet ir daug kitų vyresnės kartos žmonių pokariu savo akimis matė dar tebestovinčią Karaliaučiaus pilį ir daugelį tenykščių senųjų pastatų (ar bent jų griuvėsių). Tik okupantams uoliai nušlavus Karaliaučiaus, Tilžės ir daugelio kitų krašto miestų reikšmingas istorines dalis, pradėta ir dabar tebeplatinama propagandinė giesmelė „viską sunaikino karas, rusai čia niekuo dėti“.

Įsikalbėjęs A. Bumblauskas galop išdėstė savąją „Credo“: Mažoji Lietuva tebuvo tik mitas, ten ne lietuvių erdvė, daugiau nebereikia kokių geopolitinių pretenzijų ir kažkokių šnekų apie tą kraštą. Koks nors principingas sąmokslo teorijos adeptas būtų pasakęs dar aiškiau: kažkokie XIX a. niekadėjai išgalvojo tą Mažąją Lietuvą, visokius ten Mažvydus, Donelaičius ir kitus. Deja, A. Bumblauskas, kaip patyręs šoumenas, bando įtikti visiems – Mažosios Lietuvos esą nebuvo, ten tik svetimas kažkokių prūsų kraštas, bet Mažvydas su Donelaičiu gal ir buvo (nors ir nežinia kaip ir ko atsiradę tame „svetimame“ krašte).

Iš ekspedicijos vadovo ar iš LRT laidos rengėjų taip nieko rimtesnio neišgirsta apie tūkstantmetę Rusnės ir jos apylinkių istoriją, egzotiškuosius vikingų ir kitus laikus, tos unikalios vietovės esminius ypatumus.

Galima pasidžiaugti šiandieninio laivadirbio S. Knapkio pasiekimais savajame bare. Deja, LRT laida jam užkrovė ir kompromituojantį „mokslininko“ vaidmenį, bet šnekant dviems diletantams žiūrovai taip nieko doro ir nesužinojo apie senąją laivybą, buvusius laivų tipų pokyčius ir pan. Pasaulyje apie tai prirašyta kalnai solidžių studijų, deja, Lietuvoje tebesivadovaujama nuogirdomis ir visokiais svaičiojimais.

Šnekučiuojant apie šiandieninę žūklę, vėl nieko nesugebėta pasakyti apie to verslo istoriją, buvusius jo mastus. Taip toliau kurtas kažkokio krašto be praeities įvaizdis, nutylint įdomiąsias pamario tradicijas ir kitką.

Iškylautojams Rusnėje lankantis pas žinomąjį vaistažolininką V. Skirkevičių, sugebėta daugybę eterio laiko užimti kalbomis apie Žemaitiją ir kitokius su pamariu nieko bendro neturinčius dalykus. Net ir nebandyta užsiminti apie savituosius tradicinius verslus šiame salyne, šiandien egzotiškais atrodančius dalykus.

Iškylos dalyvių neišmanymą eilinį kartą pabrėžė arogantiškas žurnalisto teiginys – esą Žalgirių kaime matytas senas namas tai būdingas XIX a. būro baudžiauninko ūkis. Bent kiek praprusę žmonės žino, kad XIX a. Mažojoje Lietuvoje baudžiavos jau nebebuvo, kad TV žiūrovams rodytas pastatas – visai kitoks nei XIX a. statyti trobesiai. Taip LRT laidos toliau grimzdo į nekompetentingumo liūną – gal kada per nacionalinę televiziją rodant Vilniaus arkikatedrą, bus sakoma, kad ją pastatė LDK valdovas Antanas Smetona. Tokius nusišnekėjimus iš laidų galėjo tyliai pašalinti išsilavinę LRT darbuotojai, bet tokių ten gal jau nebelikę.

Tuo metu ekspedicijos vadovas Rusnėje surado naujų pramogų, lankydamasis vienoje iš buvusios sovietinės nomenklatūros vilų. Deja, nemažą tų šnekų dalį galima vadinti eiliniu Lietuvos istorijos klastojimo etapu. Užuot rimtai paaiškinus, kad Rusnės apylinkės sovietinės okupacijos dešimtmečiais buvo paverstos sovietinės (pirmiausiai lietuviškosios) nomenklatūros rezidencija, kur tūkstančius dienų praleisdavo įvairiausio rango veikėjai, tiražuoti gandai ir mitai. Nepasakota, kokios buvo įprastinės sovietinės Lietuvos nomenklatūrininkų pramogos, kad būta etatinių aptarnautojų ir linksmintojų, daugelio prisiminimų apie atskirų sovietinių veikėjų pomėgius ir ydas. Paprasčiau viską pridengti, esą, sensacija – kad kažkiek kartų čia lankėsi ir Sovietų Sąjungos premjeras A. Kosyginas, lyg ir neišsiskirdavęs savo lėbavimų mastais. Taip ir toliau stengiamasi viską suversti Maskvos vadams, o štai lietuviškieji kolaborantai esą tebuvusios „nekaltos avelės“ ir „okupantų aukos“. Praleista proga priminti, kaip pirmaisiais LR nepriklausomybės metais padlaižių kompanija Prezidentui A. Brazauskui pamaryje suprojektavo naują vasaros rezidenciją – didingus rūmus, prieš kuriuos sovietmečio vasarnamiai būtų atrodę menkomis trobelėmis. Visa tai nuslepiant, lipdomas kai kam patogus naujųjų laikų paveikslas. Galima pasiguosti, kad visais laikais dvaro istorikai kurdavo savo valdovams patogias istorijos versijas, deja, kai kurių tokių prasimanymų vėliau nebelikdavo kam paneigti.

Mažai ką apie panemunių ir pamario istoriją težinantis ekspedicijos vadovas mielai vadovaudavosi „agentūros VBS (viena boba sakė) duomenimis“. Taip vėl nemažas tarpsnis LRT laidos buvo paskirtas kvailiausiems prasimanymams apie, atseit, ne ten Mingėje pastatytą tiltą. Kokie socialinių mokslų specialistai galėtų parengti rimtą mokslinę studiją apie „provincijos liaudies sociopsichologinius ypatumus“, paskaičiuoti, kaip sparčiai sugebama pamiršti elementariausius faktus ir gal tuštinant ne pirmą naminukės butelį sufantazuoti keisčiausius dalykus. Prasčiau, kai tuos kvailus gandus imasi tiražuoti neatsakingasis A. Bumblauskas ir pati LRT. Taip iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikoma nacionalinė televizija tampa mitų sklaidos tarnyba, klaidinančia Lietuvos žmones.

Įvairiausių „liapsusų“ neišvengta beveik kiekviename žingsnyje. Antai, pasakojant apie Aukštumalos pelkės sausinimą ir jos pakraščių apgyvendinimą, LRT diktorius pranešė, kad ten suformuoti sklypai esą buvo skirti „atsikeliantiems vokiečiams“. Išties tebegyvename sovietinės (dabar jau rusiškosios) propagandos gniaužtuose – bet kur stengiamasi įžvelgti grėsmingųjų Vakarų imperialistų užmačias. Kada nors man gal pavyks plačiau aprašyti kaip ten viskas buvo iš tikrųjų, jei iki to laiko visai nepaskęsime rusiškosios propagandos liūne.

Dar vienas didelis „muilo burbulas“ pūstas apie buvusią Rusnės sinagogą, taip ir nepaminint tikrųjų faktų. Z. Kelmickaitė ėmė aiškinti, kad įdomiausiai apie viską papasakos vietos žmogus. Deja, ji kukliai nutylėjo, kad beveik visi Nemuno žemupio pakrančių dabartiniai gyventojai – tik neseni atsikėlėliai, pakeitę išstumtuosius senbuvius lietuvininkus ir kitus. Ne vienas žino, kad baigiantis Stalino erai tose nuošaliose vietose susibūrė ištisos stribų kolonijos, mat, tie nedrįsdavo likti savo gimtinėse, bijodami nuskriaustų kaimynų keršto. Vėl nutylėta, kaip nemaža dalis pokarinių atvykėlių niokojo ten likusias senojo paveldo vertybes, grobstė ir niekino senąsias kapines, nusiaubė senąją Rusnės bažnyčią, buvusią klestinčią Nemuno deltos žvejų sostinę pavertė nustekenta kolchozo gyvenviete. Ne vienoje vietoje stribų ir sovietinių nomenklatūrininkų palikuonys toliau „reikiama kryptimi“ kreipia ir šiandieninį gyvenimą, ne vienas tebelaukia „išvaduotojų rusų“. Nemaža ir šiandieninių tamsuolių, pakeitusių praeityje raštingo ir tvarkingo krašto įvaizdį. Deja, tokie dalykai, matyt, netinka „Potiomkino kaimų“ įvaizdį kuriantiems LRT ir kitų institucijų veikėjams.

Išplaukus iš Rusnės vėl nieko nepasakota apie tas apylinkes ir reikšmingus istorijos įvykius. Iškylai baigiantis, atrodė, kad nemaža dalis poilsiautojų bet kokius dalykus (nuo Žemaitijos iki LR vėliavos spalvų) taip pat sėkmingai galėjo aptarinėti kokioje Vilniaus alinėje, nes nei pakrantės, nei panemunių ir pamario tikroji istorija jiems, berods, nerūpėjo.

LRT diktorius vėl eilinį kartą klaidino žiūrovus, paskelbdamas esą Mingė esanti vienintelis Lietuvoje gatvinis upinis kaimas. Taip painiojant dalykus, gal bus skelbiama, kad kokie Kėdainiai esą vienintelis Lietuvos miestas prie upės. Šiandieniniais informacinio chaoso laikais, kai internete ir kitur absoliučiai vyrauja dezinformacija ar kai kam patogios informacijos versijos, nacionaliniam transliuotojui vis tik reikėtų išlaikyti patikimesnio žinių kanalo vaidmenį.

Tęsiantis tuščioms šnekoms, vėl nieko nepasakyta apie Minijos upės istorinį vaidmenį, apie Minės (dabar vis labiau vadinamos Minge) kaimo kilmę, apie apylinkėse vykusius istorinius pokyčius. Visa tai, matyt, nerūpėjo iškylautojų grupelei, gal nuspręsta, kad to nereikia žinoti ir LRT žiūrovams.

Ilgai kalbant apie LR vėliavos kūrimo peripetijas nei žodeliu neprisimintos Mažosios Lietuvos ar Prūsos vėliavos, nebandyta bent ką paaiškinti apie krašto gyvenviečių ženklus ir kitą senovinę atributiką. Vėl tęsėsi vilniečių šnekos apie Vilnių ir pan., atsainiai ignoruojant aplink tvyrančius plotus, jų praeities įdomybes.

Išplaukus į Kuršių marias, nesulaukta jokių paaiškinimų apie ten vykusius reikšmingus istorinius įvykius ir procesus. Nieko nepasakyta ir apie Ventės ragą, net ir apie pačio paukščių žiedavimo įdomią istoriją. Atrodytų, kad apie tokias ypatingas vietas derėtų aiškinti valandų valandas, tačiau iškylos vadovui ir kitiems poilsiautojams tai, matyt visai nerūpėjo. Taip to negalėjo sužinoti ir LRT žiūrovai.

Panašiai būta ir Sudargo atveju, kur A. Bumblauskas vėl „išradinėjo dviratį“, atseit „atrasdamas“ ilgai egzistavusią prekyvietę ir žemių centrą Nemuno žemupyje. Gal koks ryte ar kada prabudęs sostinės veikėjas galop paskelbs, kad „atrado“ ant kalno stovinčią Gedimino pilį ar jo papėdėje stūksančią Arkikatedrą. Deja, apleidus vienus istorijos klodus ar ištisas teritorijas, vėliau atsiranda esą „atradėjų“. Panašūs „atradimai“ šios iškylos metu kartoti daugelį kartų, visai nuvertinant pačią „atradimo“ sąvoką. Dalis iškylautojų gal pasijuto kokiais pirmaisiais civilizacijos nešėjais krašte, kur esą niekada niekas nesilankė. Taip ir neprisiminti jau kelis šimtmečius šį kraštą tyrę žmonės.

Nelabai ką nutuokiantis apie Mažąją Lietuvą A. Bumblauskas buvusioje Kintų mokykloje kategoriškai pareiškė, kad tai esanti svarbiausia to krašto vieta. Išties kaip paprasta – kam tas Tolminkiemis, Rambynas, Tilžė, Ragainė ir kitkas, jei koks atklydėlis diletantas iš Vilniaus imasi nurodinėti kur, kas ir kaip. Vėl sovietinio politruko tonu pradėta komanduoti, kad Vydūnas ir M. Jankus turintys būti sujungti (taip Stalino laikų komisarai „neišmanėliams“ valstiečiams nurodinėdavo, kad reikia melžti ir ožius, o bulves nukasti jau birželio pradžioje). Nežinia ar kada sąžiningi provincijos kultūros darbuotojai galės Lietuvoje ramiai darbuotis, nesulaukdami kvailų ir kategoriškų nurodymų iš Vilniaus ar Klaipėdos universitetų veikėjų ar dar iš kitokių pretenzingų išsišokėlių.

Vadinamosios ekspedicijos vadovas Kintuose vėl atskleidė savo nuostatas: esą žemaitiškoji Švėkšna esanti „tikroji Lietuva“ (matyt, visi pamario ir panemunių plotai nebuvę „tikri“). Taip vienpusiškai peršant vieną koncepciją, nepaminėta, kad būta ir kitokių požiūrių. Antai, daugybėje senų dokumentų Švėkšna, Plungė, Telšiai ir kitkas vadinti „Lenkų Lietuva“, o lietuvininkų gyvenamosios vietos prie Nemuno ir Priegliaus – tiesiog „Lietuva“ (atseit, tikrąja Lietuva). Objektyvesniam vertintojui iš šalies tai atrodytų visai teisinga – šimtmečius būtent lietuvininkų žemėse mokyklose mokyta lietuvių kalbos, pamaldos bažnyčiose vyko taip pat lietuviškai, ten buvo publikuojami leidiniai lietuvių kalba (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje, kur įsigalėjusios lenkų kalbos plotuose lietuviški žodžiai tebūdavo „šauksmas tyruose“).

Matyt, sovietinio politruko šišas paskatino A. Bumblauską griebtis ir tradicinių vėtrungių. Esą, jos turi būti daromos ne pagal vietinius tautodailės papročius, o pagal oficialius standartus kaip kokie valstybinės heraldikos ženklai. Su tokia energija ir „kompetencija“ derėtų darbuotis kokioje Šiaurės Korėjoje, kur milijonai pavaldinių tuoj pultų vykdyti ir beprasmiškiausius nurodymus. Tenka apgailestauti, kad tokios pastangos neskiriamos rimtiems darbams, jėgas švaistant šoumeno ir paties demiurgo vaidmeniui.

Atvykus į Dreverną, nesulaukta jokių paaiškinimų apie tos unikalios vietovės istoriją. Užtat diletantiškai pakalbėta apie buvusią gintaro gavybą netoliese. Niekas nepasirūpino priminti senųjų šaltinių duomenis, buvusį Gintaro Pelkės ir panašius vietovardžius, ilgaamžę gintaro rinkimo istoriją.

Nuplaukus pažiūrėti Viliaus (Vilhelmo) kanalo, pasakyta, kad tai vienintelis toks hidrotechninis statinys Lietuvoje. Vėl niekas neaiškino, kad tokie laivybos kanalai Mažojoje Lietuvoje buvo įprastinis dalykas, kad lietuvininkai laivininkai su kuršlaiviais ir kitokiais laivais kanalais ir upėmis nuplaukdavo šimtus kilometrų, gabendami įvairius krovinius ir tvarkydami įvairius reikalus. Nepasakyta, kad prieškariniais laikais būdavo įmanoma vien kanalais ir upėmis iš Nemuno nuplaukti beveik iki paties Lamanšo ir dar toliau. Lyg niekur nekalbėta apie šimtmečius trukusį Nemuno ir kitų laivybos kelių reguliavimą, ten vykusius didžiuosius darbus.

Ne kartą ausis badė iškylos dalyvių pasidžiaugimai – ak, čia tebėra išlikusios kokios XVIII a. tradicijos (kad ir Rusnės punšo gamyba ir pan.). Niekad sąžiningai neprisipažinta, kad tų senųjų tradicijų nebeliko po 1944 m., o dabar tuos buvusius dalykus bandoma tik geriau ar blogiau imituoti.

Bene paskutinėje ciklo laidoje jau rodomas pasirengimas 2016 m. kelionei. Vėl apstulbino diletantiškumo mastas – žvilgtelėjus į vieną seną piešinėlį, jau samprotauta apie Nemuno aukštupyje plaukiojusias valtis. Kam studijuoti daugybę įvairių šaltinių, jei pakanka tokios „istoriškumo“ imitacijos. Graudu stebėti civilizuotuose kraštuose parengtus kalnus leidinių ir rankraščių apie senąją laivybą, apie vietinių laivų istorinius pokyčius, jų konstrukcijų detales ir t.t. ir t.p. Ar po daugelio šimtmečių tuo kas nors galės pasidžiaugti ir Lietuvoje? Nepanašu, kad dabartiniai studentai, negaunantys svarbių žinių apie praeitį, apie patį Nemuną ir senąją laivybą, tuo noriai užsiimtų.

Žeriant kritines pastabas, tektų paminėti ir ką nors teigiamo. Reikia padėkoti (veikiausiai LRT darbuotojams ar kokiems talkininkams) už labai gražius vietovių vaizdus iš paukščio skrydžio. Dar galima viltis, kad Lietuvos žiūrovai matė tik LRT pateiktus iškylos fragmentus, kad už laidų ribų gal liko ir kokių vertingesnių dalykų, protingesnių kalbų.

Vėl atsigręžiant į LRT, tenka gerokai suabejoti dalies jų darbuotojų kompetencija. Kas nors galėtų sudaryti šio laidų ciklo kritinį chronometražą, tiksliai suskaičiuoti kiek TV laidų minučių buvo skirta deklaruotiems tikslams (kaip kad Lietuvos istorijos apibūdinimui ir kt.), o kiek atiteko mažareikšmiams plepalams, iškylautojų savireklamai ir pan. LRT pateikiami duomenys rodo, kad vėlesnes laidas (bent jų įrašus) žiūrėdavo vis mažiau žiūrovų. Galima spėti, kad bent dalį Lietuvos žmonių vėlesnės laidos vis labiau nuvylė.

Visiems žinomos Vakarų TV (pavyzdžiui, BBC ir kt.) rengiamos įspūdingos švietėjiškos TV laidos apie gamtą, vietovių istoriją ir t.t., sutraukiančios daug žiūrovų įvairiose šalyse. Lietuvos TV darbuotojai gali skųstis menku finansavimu ir kitokiom kliūtim, tačiau daugeliui aišku, kad visa ko pradžia – pasišventimas ir išmanymas. Deja, šis „blynas“ (TV laidų ciklas) gerokai prisvilo – jame nesugebėta papasakoti daugelio (netgi daugumos) svarbių dalykų apie Nemuno žemupio ir pamario istoriją, TV žiūrovai ne kartą klaidinti ir mulkinti.

Beliktų viltis, kad kada nors atsiras norinčių ką daugiau sužinoti apie to labai įdomaus krašto praeitį, ne apie kokį paniekos vertą „mitą“, o apie daugelio lietuvininkų kartų gyventą kraštą, kur šimtmečius skambėjo lietuvių kalba, gyvavo saviti papročiai. Gal atsiras sąžiningų kelionių vadovų, netinginčių susipažinti su gausiais leidiniais ir šaltiniais apie Nemuno žemupio ir Kuršių marių pakrantes, apie tradicinio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje ypatumus. Gal kada ir LRT imsis rimtų darbų, o ne vien pagal sovietmečio pašėliojimų kolchozų pirtelėse tradicijas kuriamų realybės šou, tinkamesnių pramoginėms ir komercinėms firmoms.