Buriavimo treniruotė Kuršių mariose 1952 m. pavasaris. Pirmame plane Šklėrius, už jo Jurkšaitis ir Bračiulis

Vytautas PUPŠYS, Ukmergė

Kambaryje degė elektra, nubudau nuo garsios rusiškos šnektos. Kuri galėjo būti valanda, niekaip negalėjau suprasti, nes už langų dar buvo tamsu. Žadintuvo ar sieninio laikrodžio neturėjom. Laikas namuose buvo fiksuojamas pagal šviesą lauke ir lentpjūvės sireną, kviečiančią darbininkus skubėti į darbą. Šeimoje tik tėvas dar iš prieškario laikų turėjo rankinį laikrodį. Jam išvykus į komandiruotę, keldavo ir kaimynų gyvuliai. Neturėjome nei stalinio, nei sieninio kalendoriaus. Dienas skaičiuodavome pagal prenumeruojamą „Tiesą“. Kadangi laikraštis išeidavo ir sekmadienį, pasikliauti tekdavo fabriko sirena. Sekmadienį dar skelbdavo ir bažnyčios, esančios kitoje gatvės pusėje, varpas.
Kambaryje, kur paprastai miegodavome šeimos vyrai – tėvas ir mes su broliu Vladu, dabar stoviniavo kokie penki vyrai ir rūkė papirosus. Vienas iš jų, užgesinęs savąjį „Kazbek“ (turbūt vyresnysis) pranešė, kad jau trečia valanda nakties ir metas pradėti darbą. Tik dabar atkreipiau dėmesį į nuošaliau stovintį vyriškį, mūsų kaimyną, Šilutės miškų ūkio vyr. miškininką Joną Brazauską. Neprašyti svečiai į jį kreipdavosi „понятой“, tai lietuviškai reiškia kratos kviestinis. Paaiškėjo, kad naktinių įsiveržėlių vyresnysis yra NKVD vyr. leitenantas Algis Kolgovas iš Vilniaus. Jis ne tik skirstė užduotis, bet dar ir vertėjavo, nes kiti lietuviškai nekalbėjo. Jų tarnybinio laipsnio nebuvo įmanoma nustatyti, nes buvo apsirengę civilių rūbais. Vienas jų atrodė kiek vyresnis. Jo paliktas kratos lape autografas buvo labiausiai įskaitomas – Nevzorov. Nuo netikėtumų kambario duris saugojo iš matymo žinomas stribas.
A. Kolgovas Vladui ir tėvams pranešė, ko jie tokiu neįprastu laiku čia atsibeldė, ir pridūrė, jog bute darys kratą, kad patvirtintų Vlado padarytus nusikalstamus veiksmus. Supratęs, kad čekistai atvyko pas Vladą ir ieškos jo amunicijos, išsigandau ir savo lovelėje pradėjau šnirpšti ir braukti ašaras. Tuo nedelsiant pasinaudojo grupės vyresnysis A. Kolgovas:
– Vladas, matai, kaip pravirkdei broliuką, o jis dar ir miego nori. Pats gerai supranti, ko mes atėjom. Rodyk, kur slepiami ginklai, spausdinimo reikmenys, antitarybinė literatūra, pagaliau jūsų grupės dokumentacija ir sąrašai. Pagaliau ir naktis baigiasi, o tėvams dar šiandien reikės eiti į darbą.
Vladas stovi visiškai sutrikęs, nes tokių svečių jis neįsivaizdavo ir nelaukė. Tėvai pasimetę, mama bando laikytis, bet kūkčiojimas ir ašaros išduoda visą padėties rimtumą. Minutėlei stojusią tylą nutraukia A. Kolgovas:
– Vladas, tavo ir tavo bendrų darbeliai mums žinomi, būk protingas ir nesispyriok!
Mūsų buto skurdi aplinka glumino ir čekistus. Butas, likęs Vilniuje, išplėštas ir suniokotas, po karo ten nebegrįžom. Ką tėvai į Mažeikius pargabeno – tik tėvo biblioteką. Kiti rakandai sudegė per gaisrą „vaduojant“ Mažeikius. Nebeliko ir ilgus metus kauptos tėvo bibliotekos. Kad lengviau ištvertų karo negandas, tėvas išvežė knygų dėžes į kaimą ir ten jas užkasė net keliose vietose. Atsirado skundikų, girdi, ten slepiami ginklai ir fašistinė literatūra. Tirkšlių stribai jas iškasė: dalį knygų, spausdintų gotišku šriftu, sudegino kaip fašistinę literatūrą. Į geresnį popierių sukosi „bankrutkes“ ir smagiai traukė dūmą. Kitos pateko į Knygų rūmus ir galbūt ten kur nors dūla.
Mūsų turto pagrindą sudarė metalinės lovos ir virtuvės rakandai. Knygų etažerė priklausė Vladui, tad dabar jos turinys ir buvo vartomas. Atkreiptas dėmesys į išskirtinai prabangiai įrištas knygas anglų kalba. Jos atstovavo klasikinei anglų literatūrai ir priklausė dėdei Pranui Rimkui. Jas jis parsivežė iš JAV, kur studijavo agronomiją. Prieš areštą mokytojavo Švėkšnos gimnazijoje, dėstė anglų kalbą. Tuo metu, kai pas mus vyko krata, dėdė atlikinėjo bausmę Ozerlage. Knygų čekistai nepasiėmė (per sunkios?). Tad tolimesnis saugojimas atiteko man. Dėdei grįžus iš „kurortų“, knygas jam grąžinom. Pokario literatūra čekistų nedomino, nes tai buvo jau sovietinė literatūra, Vlado dažniausiai gauta už gerą mokymąsi ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje.
Kartojasi V. Kolgovo klausimas:
– Vladas, priznaisia po chorošemu, gde spriatal oružije, bojepripasy i dokumenty. Bez nych my neuidiom.
Mačiau, kaip brolis jaudinasi ir kažką svarsto, sustingę stebi ir tėvai. Pagaliau Vladas ryžtingai prieina prie žaliosios skrynelės, išpuoštos pieštomis lelijomis, senelio Teodoro dovanotos, matyt, tai dar buvusi senelės Magdalenos kraitinė. Dabar medinė su geležiniais apkaustais dėžė Vladui tarnavo mokyklinių reikmenų laikymui ir, žinoma, kaip saugykla nuo manojo smalsumo. Atidaręs skrynios dangtį ir pakėlęs beveik nepastebimą šoninę sekretero sienelę, Vladas ištraukė keletą dėžučių su koviniais šoviniais. Čekistai juos tuojau pat suskaičiavo, kad tai trisdešimt du automato ir keturi pistoleto šoviniai. Dar Vladas ištraukė kažkiek parašiutinio šilko maišelių su dinamitu ir paraku. Betrūko sprogdiklio ir savadarbį sprogmenį galima būtų surinkinėti. To ir buvo tikimasi. Deja, amunicija tuo ir baigėsi. Ją atpažinau. Šoviniai buvo mano, kuriuos mes, kiemo vaikai, išsikasėm našlaičių prieglaudos apleistame kieme prie katalikų bažnyčios. Šovinius Vladui perleidau už kapeikas ledams, primindamas, kad ginkluotės dar yra likę prie pat gatvės esančiame rūsyje.
Paraką ir dinamitą Vladas su draugais išsikasė Klein Berlyno pušinėlyje, karo metais buvusiame aviacinių bombų sandėlyje. Sandėlio būta nemažo, nes pačių vokiečių susprogdintos bombos išrausė gilias duobes, o likusios, nesprogusios, mėtėsi čia pat netvarkingai kokio hektaro plote. Niekam jos nerūpėjo, nes gulėjo jau visus pokario metus, kol jaunimas surado joms pritaikymą žuvų sprogdinimui. Tereikėjo išsukti bombos sprogdiklį ir jos turinys tavo. Padarytos savadarbės būdavo metamos į vandenį, o po to susirenkamos pilvus išvertusios stambesnės žuvys. Smulkiosios tekdavo pašarui kiaulėms, kurios ypač jas mėgdavo. Parakas, tiksliau jo formos, pasitaikydavo įvairių konfigūracijų, pradedant kristalais, skrituliukais, bet ypač buvo vertinamos lazdelės. Jaunimo susirinkimo vietose, dažniausiai prie kino teatro „Neringa“, lazdelės tarnavo nekaltiems fejerverkams surengti.
Atiduota „ginkluotė“ naktinių svečių netenkino. Kur ginklai, kone choru raukėsi čekistai. Matyt, nutaręs, kad slėpti, jo manymu, nebėra ko, Vladas pakėlė pakrosnies sienoje buvusį „kaflį“, ištraukė kažkokius bloknotėlius, padarytus iš rūkomojo popieriaus. Pasirodė, tai „Lietuvos laisvojo jaunimo tautinio susivienijimo“ įstatų projektas. Atidavęs dokumentus, Vladas tekštelėjo kairiąja ranka per dešinės tuščią rankovę, atseit, viskas, daugiau nieko nebeturiu. Nors grobiu svečiai liko nepatenkinti, nebeturėdami, ką veikti, sėdosi prie kratos protokolo.
Protokole išvardyta keturiolika punktų, pradedant pasu ir baltu kariniu bilietu, baigiant, regis, Pakšto „Geopolitika“, jo paties rašytais dienoraščiais. Jo plunksnai priklausantis romanas rastas pas kažkurį organizacijos narį, tą romaną skaičiusį. Tolimi įvykiai Korėjoje buvo Vlado fantazija apie sovietų karą su amerikiečiais Korėjoje. Romanas buvo išverstas į rusų kalbą. Tardytojai jį skaitė ir gyrė knygos autorių. Tačiau galų gale ji buvo sunaikinta kaip antitarybinis paskvilis. Išliko tik aktas apie knygos sunaikinimą.
Brolių Maskolių užkastas kulkosvaidis prie Liuftvafės poilsio namų Klein Berlyno šile buvo nerastas. Nerado ir Vaikaso paslėptų granatų.
Pirmasis ant protokolo pasirašė A. Kolgovas, po jo likusieji kratos vykdytojai, kurių vieno parašas beveik įskaitomas – Nevzorov. (1991 m. Sankt Peterburgo televizijos žurnalistas Aleksandras Nevzorovas prisiminė, kad kažkuris jo gentainis kažkur „Pribaltikoje“ pokario metais dalyvavo NKVD veikloje, ko gero tai tas pats, kuris pas mus ir darė naktinę kratą).
Paskutinieji padėjo parašus J. Brazauskas ir tėvas. Susipakavę menkokus naktinius trofėjus, Vladui liepė rengtis eiti kartu. Po to pasiūlė atsisveikinti su namiškiais. Man vis dar nesitikėjo, kad Vladą išsives, bet apkabinęs brolis pabučiavo mane ir ištarė vienintelį žodį „Neužmiršk“. Tai įvyko paryčiui 1952 m. birželio 20-osios rytmetį.
Išeidami čekistai paliko sargybinį mūsų saugoti.
Visą naktį poteriavau, nes poterius mokėjau geriausiai, mat ruošiausi Pirmajai Komunijai. Meldžiausi viena intencija, kad neprašyti įsibrovėliai kuo greičiau išsinešdintų. Kad jie gali kartu išsivesti ir brolį, nepagalvojau. Bet šįkart mano maldos nepadėjo. Daug metų mama už sūnų užsakinėdavo šv. Mišias, kol jos maldos buvo išklausytos.
Pas mus A. Kolgovas atsirado po kokių trejetos valandų. Pirmiausia jis paleido sargybinį, kuris labiausiai išsekino mamą. Kadangi butas buvo be patogumų, o jos patirtas stresas vertė dažnai šlapintis, išeitis buvo rasta. Mamai buvo pasiūlyta šlapintis į pamazgų kibirą, o stribai iš padilbų stebėjo, ar nakties siaubo iškankinta moteris neketina pasprukti. Tokio pažeminimo mama niekada nebuvo patyrusi, nors kratą namuose darė ir Vilniuje areštuojant vyrą, tiesa, bute buvo klozetas, o butas buvo trečiame aukšte (dabar šiame pastate įsikūrusi FNTT).
A. Kolgovas lyg niekur nieko pirmiausia pareiškė užuojautą tėvams. Apgailestavo, kad toks darbštus ir gabus jaunuolis pasidavė klystkeliais. Tarybų valdžia, girdi, jam sudarė visas sąlygas siekti užsibrėžtų tikslų. Už tai dabar jam teks atsakyti pagal įstatymų galią. Žinoma, teismas atsižvelgs į jo negalią ir jauną amžių, tačiau už padarytus nusižengimus visgi teks atsakyti, o čia, deja, jau ne A. Kolgovo problema.
Jis priminė, kad netolimoje ateityje krata gali būti pakartota, jeigu Vladas dar ką nors pamiršo, o išeidamas pridūrė, kad dabar Vladas yra Šilutės NKVD. Šiandien pat visi suimtieji bus išvežti tolesnei apklausai, todėl jam galima paruošti maisto siuntinėlį.
Tėvai susižvalgė, nes dėl nuolatinio pinigų trūkumo banke atlyginimai, kad ir nedideli, vėluodavosi. Mes gyvenome kaip stovim, o ir pasirinkti kokio papildomo uždarbio Šilutėje nebuvo galimybių.

Mama, su visomis kapeikomis iškrapščiusi savo ir tėvo atlygių likučius, surinko apie 20 rb ir juos padavė man, kad sulakstyčiau į krautuvę. Joje radau ne kažką. Paėmiau 0,5 kg saldainių „bombonkių“, pakelį sausainių, dėžutę girtuoklių pamėgtų konservų „Menkė alyvoje“ ir rūkytos „šlapios“ arklienos dešros rinkelę. Duonos parduotuvė nebeturėjo nė gabalėlio visą rytmetį – ją išpirko atstovėję eilę per naktį.
Mama viską sudėjo į kartoninę dėžutę ir išnešė į NKVD būstinę Šilutės centre. Motinos pasimatymui su sūnumi padėties viešpačiai nematė reikalo.
Areštuotuosius išvežė į Klaipėdą, srities centrą, dar tą pačią pavakarę. Žmonės pradėjo klausinėti, kas pas mus rasta per kratą ir nelabai tikėjo tuo, kas buvo išsinešta. Lygiai po dešimties dienų papildoma krata vėl buvo atliekama. Šį kartą rasta ir užprotokoluota kaip daiktinis nusikaltimo įrodymas tautinė juostelė ir Vytis, įmontuotas į metalinį Gedimino pilies bareljefą – šiandieninis mūsų valstybės simbolis.
Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas įvyko 1952 m. rugsėjo 18 d. Jis vyko rusų kalba, dalyvaujant vertėjams. Tiems laikams buvo būdinga, kad teisėjai, dažniausiai atvykėliai, o teisiamieji vietiniai „banditai“, bent taip šie žmonės buvo dokumentuoti. Posėdžiai vykdavo už uždarų durų, tad net tėvo neįleido…
Gavęs paskutinį žodį, Vladas tepasakė, kad nesijaučia nusikaltęs, malonės neprašė, neprašo ir neprašysiąs.
– Polnuju katušku, – burbtelėjo prokuroras Novikovas. Tai protokoluose nedelsiant ir buvo padaryta: 25-eri metai ypatingo režimo lagerių ir 5-eri metai tremties. Tokią naujieną teismo sekretorė ir pranešė tėvui.
Pridėjo, kad jam dar pasisekė, nes mirties bausmė dabar panaikinta. Tėvui beliko paklausti, už ką, už kokius nusikaltimus nuteistas, tačiau tuo diskusijos ir buvo baigtos.
Žinia, dabar visi smagumai tik prasideda. Žinios iš Maskvos, kur teks atlikti bausmę, teko laukti ištisus tris mėnesius. Pranešimas skelbė, kad Vlado Pupšio laukia Ozerlagas Taišete. Čia kaip tik prasidėjo didžiosios komjaunuoliškos BAM’o statybos. Pirmųjų statybininkų japonų, kinų ir vokiečių belaisvių gretos išseko, juos daugiausia keitė „Pribaltika“ ir Vakarų Ukraina. Čia Vladas pateko į klipatų brigadą, tampiusią lagerio fekalijų statinę. Už tai jiems atsilygindavo Sajanų priekalnių gėlių margumynas.
Įvykdžius transporto paskyrą („nariadą“), naktimis tekdavo ganyti arklius ir „išakus“ (asilo ir arklio hibridas). Likusieji organizacijos draugai iškeliavo – kas į Komijos šachtas, kas į Kazachstano stepes ir Permės (tada dar Molotovo) miškus.

Ištrokštos laisvės sulaukė visi, bet daugumai dar teko patarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Pagaliau ir mamos maldos buvo išgirstos. Namų slenkstį Vladas peržengė paskutinis iš visų draugų 1955 m. gruodžio 17 d. Ir vėl buvo daug ašarų, šį kartą – džiaugsmo. Gyvenimas tarsi prasidėjo iš naujo. Kadangi karinė tarnyba Vlado nelaukė, jis vėl sėdo į mokyklos suolą.
Praėjo daug metų. Gilios senatvės buvę jaunieji rezistentai nesulaukė ir jau dabar jie visi amžinybėje. Nesulaukė jie ir Tėvynės apdovanojimų, o savąjį indėlį visi ir kiekvienas ant Lietuvos aukuro sudėjo. Paskutinis šį pasaulį apleidęs Gediminas Bračiulis paliko penkias atžalas, kurios jau turi savų palikuonių, o šios savo vietos gyvenime dar ieško ir randa. Dabar košmariškų naktų jau nebūna. Visai Lietuvai gerai žinomi kolaborantai ir jos valstybingumo pikčiausi priešai išsikelia kandidatais į aukščiausiąją valstybės instituciją – Lietuvos Respublikos Seimą. Nesusimąstydami apie tai, kad jų vieta ne Seime, o kalėjime. Už valstybės šmeižtą ir antivalstybinę veiklą. Tai išties didelis demokratijos laimėjimas. Tik ne mūsų piliečiams, o valstybės griovėjams.

Nuotr. iš Vytauto Pupšio šeimos albumo

Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 10.