Monika RYBELIENĖ, Molėtai

Lietuvos menininkai

Nerasime pasaulyje žmogaus, kuris vaikystėje nebūtų žaidęs su lėlėmis. Lėlės – vaikų draugės, guodėjos, lėlėms vaikystėje išpasakodavome slapčiausius savo troškimus, o kiek daug sentimentų jos kelia užaugus… kiek daug pasakytų, jei galėtų kalbėti… Rašytiniuos šaltiniuose minima, kad pirmasis seniausias žinomas žaislas yra lėlė, surasta Egipto kapuose. Šis radinys datuojamas 2000 m. pr. m. e. Lėlių taip pat buvo rasta vaikų kapuose Graikijoje ir Romoje. Didžioji dalis – medinės, keramikinės lėlės. Metams bėgant jų gamyba tobulėjo ir lėlių gamybai pradėtos naudoti pačios įvairiausios medžiagos: glazūruotas porcelianas, celiulioidas, porcelianas, molis, audeklas, grūdo lukštai, popierius, plastikas, polimero molis, sakai, kaučiukas, vilna, vaškas, mediena, kaulas, gipsas, modelinas… Nepaisant to, visose pasaulio kultūrose lėlės pirmiausia būdavo kuriamos kaip meno kūriniai, turintys išliekamąją vertę.

Šį kartą būtent apie tokias – žavias, neapsakomo grožio ir išliekamąją vertę turinčias lėles, kurias kuria Balninkuose gyvenanti ponia Irena Pusvaškienė. Žmogui kūryba – tai malonus gyvenimo žaidimas, kurį žaidžia pamiršti žaislai, vaikai ir … suaugę. Kad kuriant pamirštamos visos bėdos, negalavimai pritarė ir ponia Irena pasakojusi, kad kūryba jai niekada nebuvo svetima. O jos objektu – pasirinktos lėlės, nes širdžiai artimiausios. Balninkuose visą gyvenimą praleidusi moteris, prisiminusi praeitį, pasakojo, kad menai jau vaikystėje darė didelį įspūdį, todėl baigusi mokyklą, šiek tiek žinių pasisėmusi pas kraštietį dailininką Vladą Miškinį, sumanė tapti keramike, bet, tuomet koją pakišo ne neišlaikyti stojamieji egzaminai, o jaunatviškas nepasitikėjimas savo jėgomis – p. Irena išsigando ir pabėgo iš kompozicijos egzamino. Nepaisant to, meilė menams ją lydėjo visą gyvenimą.

– Jaunystėje dirbau keramikos gamykloje. Dabar kai pamąstau, iš molio krašto kilusi, visą gyvenimą su moliu susieta ir likau, – juokavo rankdarbius mėgstanti balninkietė bei tęsė, kad galvojo jaunystėje ir apie medicinos studijas, tačiau per išsiblaškymą važiuodama į Vilnių dokumentų paduoti, pamiršo juos namuose…

Paklausta, kodėl susidomėjo būtent lėlėmis, moteris pasakojo, kad jų žavesį atrado daugiau nei prieš dvejus metus, kai užsirašė į specialius kursus. Kūrybinio nerimo visą gyvenimą savyje numalšinti nepajėgusi moteris vėliau prisipažino, kad bandydama jį pažaboti imdavosi pačių sudėtingiausių kūrinių, tačiau juos įveikus ir vėl viskas kartodavosi.

– Jeigu megzdavau ar nerdavau, tai pačiais sudėtingiausiai ir įmantriausiais raštais, nes man taip būdavo įdomiau. Siuviniai taip pat nebuvo iš lengvųjų, – sakė 33-ejus metus Balninkų bibliotekoje išdirbusi ir prieš penkerius metus į pensiją išėjusi moteris. Ilgai be darbo sėdėti negalinti p. Irena. šiek tiek pasiblaškiusi kūrybiniuose labirintuose, pasinėrė į visą gyvenimą išsvajotos kūrybos gelmes. O dabar valandų valandas gali prie savo numylėtų kūrinių dirbti, kol lėlės įgauna sugalvotą pavidalą. Tarp daugiau nei dvidešimties lėlių galima išvysti karalius, juokdarius, smuikininkę, baleriną, pagal realius pavyzdžius sukurtais tautiniais drabužiais vilkinčių lietuvaičių porą, puošniais drabužiais padabintą čigonę… Negalėdama atisakyti maksimalistinio požiūrio į darbą p. Irena ne tik nepriekaištingai iš modelino lipdo lėlių kūnus, skirtingus veidus, bet ir nepaprastai daug kruopštaus darbo įdeda kurdama lėlių drabužius.

-Viename bendruomenės organizuotų projektų mokėmės siūti lietuvių tautinius rūbus ir man šis procesas labai patiko. Kurdama pirmąją lėlę norėjau, kad ji būtų panaši į princesę, tačiau, dėl patirties stokos ji tapo ragana, – prisiminusi pirmus žingsnius juokėsi linksma menininkė. Kiek vėliau unikalius lietuvių tautinius drabužius siūti išmoko iš menininkės Jolantos Žalalienės, Barboros ir Žygimanto Augusto drabužius siuvo remdamasi internete rasta medžiaga. Pasmalsavus, ką apie pomėgį mąsto namiškiai, p. Irena juokėsi sakydama, kad ji ne tik be lėlių, bet ir be rožių jau savo kasdienybės neįsivaizduoja.

– Rožės ir lėlės, kai vaikai užaugo ir paliko namus, tapo mano džiaugsmas. Turiu nuostabų vyrą Andrių, kuris prižiūri ūkį, o aš galiu sau leisti kurti namų grožį. Žinoma, vyras stebisi, kad daug laiko su lėlėmis praleidžiu, bet jos man kaip kitiems žmonėms meditacija. Kurdama viską pamirštu ir pasineriu į apmąstymus apie tai, kokia turėtų būti lėlė. Buvo laikas, kai laisvalaikį tik rožėms aukojau – didelį šiltnamį turėjau, žiemos metu naktimis keltis reikėdavo, kad šiltnamyje krosnį pakurti, tačiau nesiskundžiau, nes visus vargus pirmieji gėlių žiedai atpirkdavo. Aplinkui dar sniego daug būdavo, o aš jau pirmaisiais žiedais džiaugdavausi, – patikslino moteris ir tęsė, kad lėlės ir gėlės, nors ir nesutaria tarpusavyje, bet yra mėgstamiausi jos užsiėmimai. – Dažnai juokiuosi, kad vienos ir kitos manęs nepasidalina. Lėlių kūrybai reikia labai jautrių pirštų galiukų, o jei tik įsisuku į rožes sode, tuoj visus pirštus susibadau ir tuomet lėlės turi laukti kol rankos sugis.

Garsiausiems meno kūriniams prilygstančias lėles ponia Irena galbūt taip ir būtų laikiusi namie, jei ne vidurinioji dukra Lauryna. Ji mamai drąsos įkvėpė savo kuriamu grožiu su kitais pasidalinti, taip moters lėles jau galėjo pamatyti į Balninkų stiklo muziejų užsukantys poilsiautojai, Molėtų krašto muziejaus lankytojai. Svečiuodamiesi Irenos namuose ir mes turėjome unikalią galimybę pamatyti, kaip savamokslės menininkės rankose po truputį gimsta Kleopatros, Barboros Radvilaitės, lietuvaitės lėlės. Vieno šio meno kūrinio atėjimas į pasaulį užtrunka nuo 3 savaičių iki 1,5 mėnesio, priklausomai nuo ją puošiančių drabužių sudėtingumo. Išskirtinės p. Irenos lėlės dar ir tuo, kad daugumos iš jų plaukai sukurti iš natūralių plaukų, o visų veidai išskirtiniai bei gražūs, visų drabužiams siūti perkamos naujos ir tik kokybiškos medžiagos. Kaip sakė p. Irena, nors ji pati ir vyresnio amžiaus, tačiau vertina grožį ir jai mielesni patrauklūs lėlių veidai, todėl ji neseka šiuolaikinio kuriančio jaunimo pėdomis bei nekuria lėlių su įvairių grimasų perkreiptais veidais. Menininkė su savo kūriniais žaisti neleidžia  ir vaikaičiams, mat jos lėlės – namų grožiui, jaukumui kurti skirtos ir greičiausiai bus iš kartos į kartą perduodamos.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. I. Pusvaškienė tarp savo kurtų lėlių

2, 3. Kanklininkės ir lietuvių tautinių šokių atlikėjų drabužiai sukurti pagal originalius pavyzdžius

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 14.