Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Lietuvos bažnyčios istorija

Iki 2010 m. sausio 1 d. pradėtos Beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) bylos aštuoniems lietuviams: arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884–1953), arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873–1962), vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887–1946), kun. Alfonsui Lipniūnui (1905–1945), s. Motinai Marijai (Kazimierai Kaupaitei) (1880–1940), Sibiro maldaknygės autorei Adelei Dirsytei (1909–1955) ir skirtinguose šimtmečiuose gyvenusioms dviem dvidešimtmetėms, žuvusioms saugant nekaltybę, Elenai Spirgevičiūtei (1924–1944) ir Barborai Umiastauskaitei-Žagarietei (1628–1648) (žr.: lentelė Nr. 1).

Lentelė Nr. 1

Lietuviai – Dievo Tarnai *

Eil. nr.	Vyskupija, kurioje gimė (dirbo) būsimasis Dievo Tarnas	Dievo Tarno vardas, pavardė	Gyvenimo metai
1.	Panevėžio, Vilkaviškio, Kauno, Vilniaus	Arkivyskupas Mečislovas REINYS1990 m. spalio 18 d. (Šventųjų kongregacija)1990 m. lapkričio 17 d. (Šventasis Sostas)	1884–1953
2.	Kaišiadorių	Arkivyskupas Teofilius MATULIONIS	1873–1962
3.	Telšių	Vyskupas Vincentas BORISEVIČIUS	1887–1946
4.	Panevėžio	Kunigas Alfonsas LIPNIŪNAS2006 m. kovo 28 d.	1905–1945
5.	Panevėžio, JAV (Čikaga)	Sesuo Motina Marija (Kazimiera KAUPAITĖ)	1880–1940
6.	Kauno	Adelė DIRSYTĖ (Sibiro maldaknygės autorė)2000 m. rugsėjo 23 d.	1909–1955
7.	Kauno	Elena SPIRGEVIČIŪTĖ (žuvo saugodama nekaltybę)	1924–1944
8.	Šiaulių	Barbora UMIASTAUSKAITĖ-ŽAGARIETĖ (žuvo saugodama nekaltybę)2005 m. rugsėjo 24 d.	1628–1648

 

Kiekvienas naujas šių asmenybių gyvenimo bei veiklos faktas – svarbus Beatifikacijos bylai. Tad itin džiugina naujas šaltinis, praplečiantis ir papildantis arkivyskupo M. Reinio biografiją.

2009 m. pabaigoje Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ (vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius) pastangomis išleista kunigo Prano Bieliausko (1883–1957) knyga „Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26“ [i] (žr.: faksimilė – Knygos viršelis). Dienoraštis – naujas svarbus šaltinis atskleisti Vilniaus istoriją įvairiais aspektais per lietuvio patrioto kun. Prano Bieliausko žvilgsnio prizmę. Čia, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, plačiai pristatomi lietuvių ir lenkų tautiniai, religiniai, kultūriniai santykiai, lietuvių kunigų pastangos šiuos santykius švelninti. Šiame kontekste autoriaus kun. P. Bieliausko žvilgsniu galima detalizuoti ir įsigilinti į kun. M. Reinio veiklą, tačiau jam skirta chronologija kiek susiaurėja: 1916, 1918 ir 1919 m. [ii]

Arkivyskupo Mečislovo Reinio, glaudžiai susieto su Vilniumi – čia jis gyveno beveik 20 metų: mokėsi Kunigų seminarijoje (1901–1905) ir dirbo (1914–1922 ir 1940–1947), apžvelgta keliuose straipsniuose [iii]. Tačiau kun. P. Bieliausko „Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26“ atskleidžia ir naujų faktų.

Straipsnio tikslas – detalizuoti kunigo M. Reinio veiklos kryptis 1916, 1918 ir 1919 m. per jautraus, mylinčio ir branginančio lietuvių tautą kun. Prano Bieliausko žvilgsnio prizmę, parodant, kad dienoraštyje detaliai minimų sudėtingų lietuvių ir lenkų santykių fone formavosi ir brendo būsimasis arkivyskupas M. Reinys.

Uždaviniai: išskirti kun. M. Reinio vietą kun. P. Bieliausko „Dienoraštyje“; apžvelgti kun. P. Bieliausko užfiksuotą kun. M. Reinio bendravimą su įvairiomis jaunimo grupėmis; analizuoti paskaitų visuomeninei tematiką; atskleisti kun. M. Reinio rūpestį įvairiais lietuviškais reikalais.

Literatūra ir šaltinis: Kunigo Prano Bieliausko knyga „Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26“.

Dievo Tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1953 11 08)[iv] vienas iš ryškių XX a. pirmosios pusės asmenybių, dariusių įtaką valstybės pozicijų įtvirtinimui, mokslo bei kultūros suklestėjimui, tautos dvasingumo stiprinimui, jos katalikiškos pasaulėžiūros formavimui, katalikiškųjų vertybių ugdymui.

Gimęs Madagaskaro vienkiemyje (Daugailių parapija, Utenos kraštas) jauniausias iš 11 vaikų šeimos, baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Aleksandro III gimnazijoje Rygoje, vėliau – Vilniaus kunigų seminarijoje. Gavęs valdžios stipendiją, studijavo Petrapilio Dvasinėje akademijoje. Bičiulio kun. Juozapo Čepėno remiamas (vėliau jį studijuojantį rems M. Reinys) žinias gilino Liuveno universiteto Filosofijos institute (Belgija). Čia, 1912 m. už disertaciją ,,Vladimiro Solovjovo dorovės  pagrindai“ jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Dėl minėtos disertacijos M. Reinys tapo vienas pirmųjų lietuvių mokslininkų Vakarams pristatęs rusų filosofą ir teologą V. Solovjovą (1855–1900), savo veikaluose filosofiją siejusį su krikščionybės mokslu, propagavusį katalikų, stačiatikių ir protestantų bažnyčių susivienijimo idėją.

1914 m. sugrįžęs į Lietuvą, dirbo Vilniuje (1914–1922 ), Kaune (1922–1926), Vilkaviškyje ir Kaune (1926–1940) ir vėl Vilniuje (1940–1947).

Be pedagoginio darbo mokyklose, profesoriavo Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete, vadovavo Psichologijos katedrai Teologijos-filosofijos fakultete, aktyviai darbavosi Lietuvių katalikų mokslo akademijoje, Katalikų veikimo centre, Katalikų akcijoje. Rašė straipsnius spaudoje, rūpinosi lenkų okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto likimu, finansiškai rėmė katalikiškas organizacijas, spaudą, studentus. Kaip Lietuvos blaivybės sąjūdžio įtvirtinimo Europoje iniciatorius, dalyvavo XVIII tarptautiniame antialkoholiniame kongrese Kopenhagoje, liudydamas Europos valstybėms, kad ir nedidelė Lietuva gali siekti ir turėti tvirtas moralines nuostatas. Prof. vysk. M. Reinys žinomas ir kaip Lietuvos katalikų universiteto kūrėjas.

Plati visuomeninė M. Reinio veikla peraugo į politinę plotmę: ministro pirmininko dr. Leono Bistro kabinete jis užėmė Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas (1925 09 25–1926 04 20).

Tapęs arkivyskupu M. Reinys dirbo Vilniuje iki 1947 m. birželio 12 d. kol okupacinės valdžios saugumo buvo suimtas, nuteistas 8 metus kalėti, išvežtas į Vladimiro kalėjimą ir ten 1953 m. lapkričio 8 d. mirė, palaidojimo vieta nežinoma.

Kunigas Pranas Bieliauskas (1883 08 23–1957 12 21)[v] kaip ir M. Reinys baigė Vilniaus kunigų seminariją, vikaravo Vilniaus Katedroje ir kitose bažnyčiose (1940–1944 m. Aušros Vartų klebonas), atliko didžiulį visuomeninį darbą: vadovavo Šv. Zitos draugijos Vilniaus skyriui. Draugijos tikslas – suteikti materialinę ir dvasinę pagalbą. P. Bieliauskas – vienas iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti (1914–1918) steigėjų, jos centro komiteto Vilniaus skyriaus pirmininkas. Lenkams užėmus Vilnių draugijos veiklą tęsė Lietuvių labdarybės draugija. Beje, Draugijos išsinuomotame bute (Pilies g. 26) pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Kun. P. Bieliauskas – Lietuvių mokslo draugijos narys (iki mirties rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą – užrašė per 3000 dainų su melodijomis, pasakų, smulkiosios tautosakos). Kun. P. Bieliauskas dalyvavo 1913 m. steigiant Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“, priklausė krikščionims demokratams.

1927 m. už lietuvybės skleidimą kun. P. Bieliauskas lenkų valdžios buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime. 1936 m. išleistos P. Bieliausko užrašytos 125 „Varguolėlių dainos“. Šis rinkinys – pirmoji didesnės apimties Vilniaus krašto folkloro publikacija. Iš Vilniaus buvo iškeltas į Valkininkus. Palaidotas Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje.

xxx

2009 m. laikraščio „Voruta“ pastangomis išleista kunigo Prano Bieliausko knyga „Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26“ – svarbus šaltinis įvairiems tyrinėjimams. Už šią dovaną turime būti dėkingi „Vorutos“ laikraščio vyr. redaktoriui Juozui Vercinkevičiui ir knygos mokslinei redaktorei dr. Reginai Laukaitytei, kruopščiai atlikusiai didžiulį darbą, taip pat redaktorei Gražinai Zaleckytei. Mokslininkė kun. P. Bieliausko dienoraštyje minimas to meto asmenybes charakterizuoja išnašose, plačiau paaiškina kai kuriuos svarbesnius įvykius, pateikia dokumentų vertimus.

Knygos anotacijoje rašoma: „Kun. Prano Bieliausko Vilniaus dienoraštis atskleidžia 1915–1919 m. Vilniaus gyvenimo ypatumus. Minima daug to meto lietuvių bei lenkų dvasininkų, kultūros bei politikos veikėjų. Rašoma apie tuo metu veikusias lietuvių organizacijas, jų veiklą.“

Pagrindinį dėmesį „Dienoraštyje“ kun. Pranas Bieliauskas skyrė tuo laikotarpiu itin opiems lietuvių ir lenkų santykiams. Kiek mažiau dėmesio – lietuvių santykiams su vokiečiais, rusais, žydais. Iš „Dienoraščio“ sužinome apie to meto pragyvenimo lygmenį, maisto produktų kainas, pinigų vertę.

Fiksuojama pastoracinė dvasininkų veikla, lietuvių dvasininkų bei kitų inteligentų kultūrinė ir šviečiamoji veikla Vilniuje, darbas su jaunimu. Minėta veikla dažnai atskleidžiama per įvairias asmenybes: dvasininkus, pasauliečius.

Pirmąsyk M. Reinys paminėtas 1916 m. vasario 2 d.: „Vilniaus skyriaus kontoroje šeštą valandą vakare įvyko kunigo Mečislovo Reinio paskaita apie I. Kantą. Pasaulis ir Erdvė jo požiūriu. Dalyvavo apie 30 žmonių“[vi]. Paskutinis jo paminėjimas – paskutiniame knygos įraše 1919 m. lapkričio 26 d., kad lapkričio 25 d. įvykusiame kelių kunigų susirinkime „Dr. Mečislovas Reinys nušvietė kunigo Juozo Tumo redaguojamą „Nepriklausomą Lietuvą“, spausdinančią naujienas ir prisiminimus apie dr. Joną Šliūpą“[vii]. Tarp minėtų datų užfiksuoti 32 (+5 menami) M. Reinio įvairios veiklos faktai: 1916 m. – 13; 1918 m. – 9, 1919 m. – 10 (ir 5 menami), (1917 m. M. Reinys „Dienoraštyje“ visai neminimas) (žr.: lentelė 2–4). M. Reinio pavardė neišskiriama, kalbant apie visus 1919 m. bolševikų suimtuosius, vėliau tapusius įkaitais. Tai leidžia teigti, kad kunigai Pranas Bieliauskas ir Mečislovas Reinys nebuvo artimi bičiuliai.

Lentelėse pateikta statistika yra žymiai platesnė savo turiniu, tarkim, vykusiuose susirinkimuose M. Reinys diskutuodavo, skaitydavo paskaitas, kalbėjo aktualiomis lietuvybės išlaikymo temomis ir pan.

Lentelė Nr. 2*

Iš kun. M. Reinio veiklos 1916 metais, užfiksuotos kun. P. Bieliausko „Vilniaus dienoraštyje“

Pastoracinė veikla	Reko-lekcijos	Paskaitos	Susirinkimai	Muzikiniai, sporto renginiai	Šventės	Lietuviškų pamaldųKlausimai
03.15; 03.20; 06.22	03.27	02.02	03.13; 04.29; 06.14	05.31; 07.13	07.20;12.31	07.09

 

Lentelė Nr. 3**

Iš kun. M. Reinio veiklos 1918 metais, užfiksuotos kun. P. Bieliausko „Vilniaus dienoraštyje“

ArkivyskupoJ. Matulaičio pagerbimas	Pastoracinė veikla	Paskaitos	Susirinkimai	Šventės
11.29; 11.30; 12.08	12.03	04.28	06.05; 11.10; 12.16	12.27

 

Lentelė Nr. 4***

Iš kun. M. Reinio veiklos 1919 metais, užfiksuotos kun. P. Bieliausko „Vilniaus dienoraštyje“

Paskaitos	Susirinkimai	Šventės		Bolševikų rankose
02.09	01.10; 01.26; 11.26		01.29		02.20; 02.21; 04.09; 05.27; 07.03****; 07.12; 07.15; 07.28;  07.29; 08.03

 

Pateiksime detalesnę medžiagą apie kun. M. Reinio pastoracinę veiklą, dalyvavimą vyskupo J. Matulaičio konsekracijos iškilmėse, kunigo bendravimą su inteligentais, jo skaitytas paskaitas, veiklą organizacijose ir draugijose, bendravimą su jaunimu, M. Reinio buto panaudojimą susirinkimams, jo pomėgį dainuoti ir M. Reinio patekimą į bolševikų rankas bei lietuvių rūpestį įkaitais.

Kunigo Mečislovo Reinio pastoracinė veikla

Minima kunigo M. Reinio pastoracinė veikla: rekolekcijos, šv. Mišių aukojimas, išpažinčių klausymas, atsisveikinimo žodžiai laidotuvių metu ir kt. 1916 m. kovo 15 d. baigėsi lietuvių tarnaičių ir moterų rekolekcijos. Tądien tarp 12 kunigų, klausiusių išpažinčių, įrašytas ir M. Reinys[viii].

1916 m. kovo 27–30 d. Arkikatedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, vyko rekolekcijos vyrams. Pirmąją dieną konferenciją apie žmogaus tikslą pasakė kun. M. Reinys[ix].

Birželio 22 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje – Keturios Evangelijos. 8 kunigai dalyvavo procesijoje bažnyčios viduje, tarp jų ir M. Reinys[x].

Kun. M. Reinys liepos 9 d. sužinojęs, kad Bonifratrų bažnyčioje rytais (10.30) atšauktos pamaldos lietuvių kalba, susijaudinęs skubėjo pranešti kun. P. Bieliauskui[xi].

1915 m. balandžio 24 d., mirus kun. P. Bieliausko seserėnui Bonifacui Babiliui, kun. M. Reinys tarė atsisveikinimo žodį[xii]. 1918 m. gruodžio 1 d. mirė Krikščionių demokratų partijos veikėjas Vytautas Endziulaitis (1893–1918). Gruodžio 3 d. už jo vėlę aukotose šv. Mišiose M. Reinys pasakė pamokslą[xiii].

Vyskupo Jurgio Matulaičio MIC pagerbimas

Lietuvių kunigų susirinkime 1918 m. lapkričio 29 d. nutarta į vyskupo Jurgio Matulevičiaus (Matulaitis, 1871–1927) konsekracijos iškilmes Kaune iš Vilniaus siųsti dr. kun. Mečislovą Reinį ir dekaną Vladą Mironą (p. 108–109). Lapkričio 30 d. į Kauną išvažiavo kunigai kan. Juozapas Kukta (1873–1943), dr. Mečislovas Reinys, Vladas Mironas (1880–1954), Justinas Staugaitis (1866–1943), Kazimieras Bizauskas (1893–1941), lenkų: prel. Karolis Baika (1859–1923), Karolis Liubėnas (1866–1942) ir Jonas Kretavičius (1871–1956)[xiv].

1918 m. gruodžio 8 d. vyskupo Jurgio Matulevičiaus ingresas Vilniaus katedroje. Pavakary seminarijos patalpose vyskupo garbei suruošti pietūs, kuriuose dalyvavo tik Vilniaus diecezijos kunigai, tarp kurių ir M. Reinys[xv].

Mečislovas Reinys tarp Vilniaus inteligentų

M. Reinio bičiulystę su kun. Povilu Dogeliu (1877–1951) liudija faktas, kad P. Dogelis, liepos 20 d. minėdamas praėjusį vardadienį, pasikvietė Vilniaus veikėjus. Su dr. J. Basanavičiumi, Antanu Vileišiu ir kitais buvo pakviestas ir M. Reinys[xvi].

1916 m. gruodžio 31 d. valgykloje (Dominikonų g. 12) Naujųjų metų sutikime tarp mokytojų, kunigų ir kitų inteligentų kun. P. Bieliauskas mini ir M. Reinį[xvii].

Gruodžio 16 d. vysk. J. Matulaitis sušaukė vietos kunigų susirinkimą, nurodydamas jiems ramiai laikytis, nedaryti išpuolių, nevesti agitacijų, sakyti pozityvius pamokslus, dėstant tik tikėjimo tiesas. Kunigai išsakė savo nuomonę. M. Reinys kalbėjo apie pozityvius pamokslus, patarė organizuoti krikščionišką visuomenę miestuose ir sodžiuose[xviii].

1919 m. sausio 29 d. kun. Juozo Bakšio (1884–1925) išleistuvėse (Vilniaus vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Michalkevičius (1865–1940) jį išsiuntė iš Vilniaus) nuoširdžiausiai kalbėjo kun. M. Reinys, akcentuodamas, kad Vilniuje darbo daug visose srityse, o lietuvių kunigų lieka vis mažiau: paminėjo ir kitus kunigus, išsiųstus iš Vilniaus, tuo tarpu kai lenkai turi daug įvairių organizacijų ir vadų[xix].

1919 m. lapkričio 25 d. kun. P. Bieliausko bute vykusiame kunigų susirinkime kalbėta apie kritišką Lietuvos padėtį, tartasi, ką daryti Vilniaus krašte. M. Reinys nušvietė kun. J. Tumo redaguojamą „Nepriklausomą Lietuvą“[xx].

Mečislovo Reinio paskaitos

Iš dienoraščio sužinome apie M. Reinio skaitytas paskaitas. 1916 m. vasario 2 d. paskaita apie vokiečių filosofą Imanuelį Kantą (1724–1804) – „Pasaulis ir erdvė jo požiūriu“, skaityta Vilniaus skyriaus kontoroje, dalyvavo apie 30 žmonių[xxi].

1918 m. balandžio 28 d. – paskaita Šv. Zitos draugijos narėms[xxii] (nei tema, nei vieta nenurodyta) – galima manyti, kad skaityta Šv. Mikalojaus salėje).

1919 m. sausio 26 d. Šv. Mikalojaus salėje Blaivininkų susirinkime kun. dr. Juozas Vaitkevičius MIC (1880–1949) skaitė paskaitą „Kas tai yra Tėvynė“. Į klausimus atsakinėjo kunigai: Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), Kristupas Čibiras (1888–1942) ir M. Reinys[xxiii]. Vasario 9 d. Blaivininkų susirinkime M. Reinys skaitė paskaitą „Santykis tarp mokyklos ir tikybos“. Pabrėžė, kad daugiausia teisių į mokyklą turi tėvai, antroje vietoje – Bažnyčia ir tik trečioje vietoje – Valstybė. Pastaroji mažiausiai turi teisės kištis į mokyklos reikalus, gali tik prižiūrėti. Patys žmonės, kaip teigė M. Reinys, sudaro mokyklos dvasią[xxiv].

Kun. Mečislovo Reinio veikla organizacijose ir draugijose

Dienoraštyje paminėta ir M. Reinio veikla 1907–1940 metais Vilniuje veikusioje Lietuvių Mokslo draugijoje. 1916 m. birželio 14 d. visuotiniame draugijos susirinkime į valdybą išrinkti ir du dešinieji dr. Mečislovas Reinys ir Aleksandras Stulginskis (1855–1969)[xxv].

1918 m. birželio 5 d. Vilniaus skyriaus patalpose įvyko informacinis Liaudies sąjungos (ji buvo įkurta 1917 m. kovo mėn. Peterburge, kaip lietuvių katalikų darbo žmonių susivienijimas) susirinkimas. Perskaičius Liaudies sąjungos įstatus priekaištų išsakė Aleksandras Stulginskis ir Mečislovas Reinys[xxvi]. Išrinkta 5 žmonių komisija (kun. Vladislovas Draugelis (1880–1940), Misevičius, Valaitė, dr. M. Reinys, Aleksandras Stulginskis), kuriai patikėta peržiūrėti įstatus, juos pakoreguoti ir pateikti valdžiai registruoti[xxvii].

Krikščionys demokratai, sužinoję apie Kaizerio atsistatydinimą, 1918 m. lapkričio 10 d. susirinko „Tėvynės sargo“ redakcijoje. Kalbėjo apie susidariusią politinę padėtį, besiartinančius bolševikus. M. Reinys ramino, kad Krikščionių demokratų partijos principai yra teisingi ir nėra ko baimintis[xxviii].

1919 m. sausio 10 d. (Vilnių jau sausio 6 d. buvo užėmę bolševikai) „Tėvynės sargo“ redakcijoje vyko Krikščionių demokratų partijos susirinkimas. Pedagogas Klemensas Ruginis (1893–po 1941) kalbėjo apie tų dienų pokyčius, M. Reinys – apie užsienio politiką, kokios taktikos laikytis bolševikų valdžios atžvilgiu[xxix].

Mečislovas Reinys – tarp jaunimo

M. Reinys bendravo su jaunimu: ateitininkais, pavasarininkais. 1916 m. kun. Povilas Dogelis buvo suorganizavęs vakarinių ir pedagoginių kursų jaunimo Pavasarininkų kuopą. Liepos 13 d. buvo organizuota pirmoji kuopos išvyka į Belmontą. Organizuoti įvairūs žaidimai, meniniai pasirodymai, lenktynės – greičiausi pasirodė kun. M. Reinys ir Antanas Gylys (1894–1966)[xxx].

1919 m. sausio 26 d. Didžiosios prieglaudos patalpose įvyko Pavasarininkų susirinkimas (apie 50 dalyvių). M. Reinys kalbėjo apie mandagumą. Skaitytos eilės, kalbėta apie paskaitų tematiką kito renginio metu[xxxi].

1918 m. gruodžio 27 d. Didžiojoje prieglaudoje surengtas gerai pavykęs vakarėlis – vaikų „Eglutė“. Kun. P. Bieliauskas pateikė dalyvavusių skaičių – 250, paminėdamas keturias pavardes: vysk. J. Matulaičio, dr. Juozo Vaitkevičiaus (1880–1949), Petro Kraujalio (1882–1933) ir dr. M. Reinio[xxxii].

Mečislovo Reinio butas – susirinkimų vieta

M. Reinio butas tapo ta vieta, kur galima buvo susirinkti, išklausyti pranešimų, posėdžiauti, diskutuoti. Taip 1916 m. kovo 13 d. M. Reinio bute rinkosi Vilniaus centro draugijos nariai. Pranešimus skaitė įvairių katalikiškų organizacijų atstovai, kalbėjo apie draugijų veiklą, katalikų santykius su pirmeiviais, diskutavo apie tolesnę veiklą; buvo net iš Panevėžio atvykęs Kazimieras Bizauskas (1893–1941) (p. 24). Privatus susirinkimas vyko ir balandžio 29 d. Iš Suvalkijos atvykęs kun. Jonas Krištolaitis (1879–1941) kalbėjo apie sunkų tenykštį gyvenimą – vokiečiai uždarę mokyklas, o vieną mokytoją net primušę[xxxiii].

Mečislovas Reinys – tenoras

Kun. Prano Bieliausko iniciatyva 1916 m. gegužės mėnesį buvo mokomasi vieningai giedoti „Tavo apgynimo šaukiamės“, „Marijos giesmę“ (iš visur į Vilnių suvažiavę giesmes traukė savitai). Repeticijos vyko Šv. Mikalojaus salėje, vėliau giedojo Katedroje. Giedoti ateidavo ir M. Reinys – traukdavo tenoru[xxxiv].

Mečislovas Reinys bolševikų rankose, lietuvių rūpestis įkaitais

1919 m. vasario 20 d. vėlai vakare kun. P. Bieliausko bute apsilankę bolševikai ir jo neradę, nuėjo pas kun. M. Reinį. Jo irgi nesurado – nakvojo vienoje seminarijos celėje[xxxv].

Vasario 21 d. kunigai M. Reinys ir P. Bieliauskas, žinodami, kad jų ieško bolševikai, ėjo tartis pas vysk. J. Matulaitį, ką daryti: bėgti iš Vilniaus ar likti. Vyskupas patarė likti[xxxvi].

1919 m. vasario 21? Bolševikai suėmė M. Reinį ir išsivedė į Tarybos „rūsį“[xxxvii]. Pasitenkinę M. Reinio areštu kun. P. Bieliausko nebeieškojo[xxxviii]. 1919 m. balandžio 9 d. P. Bieliauskas dienoraštyje užfiksavo, kad sužinota, jog M. Reinys sėdi vienoje kameroje su Liudu Gira (1884–1946)[xxxix].

1919 m. balandžio 22 d. kun. P. Bieliauskas Aušros Vartų koplyčioje aukojo šv. Mišias ištremtųjų kalinių intencija[xl].

Balandžio 28 d. Krikščionių demokratų partijos Vilniaus skyriaus posėdyje įkaitais rūpintis ir jiems pagalbą teikti įgaliotas kun. Pranas Bieliauskas. Dvi mergaitės numatytos išsiųsti į Dvinską (Daugpilį)[xli]. Gegužės 12 d. pas bolševikus į Dvinską sutiko vykti zitietė Rozalija Kėdytė. Gegužės 13 d. ryte ji išvyko kartu su advokato Vlado Stašinsko (1874–1944) tarnaite[xlii].

Gegužės 27 d. iš Dvinsko sugrįžo Stašinsko tarnaitė, parvežė iš kalėjimo Liudo Giros eilių iš jųjų gyvenimo. Dvinsko kalėjime įkaitai buvo pasiskirstę darbus: kunigas Povilas Dogelis (1877–1951)– šeimininkavo, Juozas Vailokaitis (1880–1953) – tvarkė buhalteriją, kun. M. Reinys – plovė indus, advokatas V. Stašinskas – šlavė grindis, L. Gira – kovojo su rusų blakėmis, negalėdamas jų įveikti. Iš sugrįžusiosios sužinota, kad kaliniai jau išvežti į Smolenską. Su jais išvykusi ir Rozalija Kėdytė. Jos nenorėję leisti į vagoną, tačiau ši prasiveržė pro durtuvus ir įlipo į traukinį[xliii].

Įkaitų iš Rusijos sugrįžimo progai – sutiktuvėms kun. P. Bieliauskas paprašė kun. Teodoro Brazio (1870–1930) parašyti eiles ir sukurti muziką. Liepos 3 d. kun. P. Bieliauskas gavo laišką su gaidomis ir tekstu[xliv].

1919 m. liepos 12 d. susirinkusieji Didžiojoje prieglaudoje rūpinosi įkaitų (M. Reinio, P. Dogelio, J. Vailokaičio, V. Stašinsko, L. Giros) grįžimu iš Rusijos – nes ilgai negavo jokios žinios. Liepos 13 d. sužinota, kad įkaitų pasikeitimas įvyks liepos 15 d.[xlv], tačiau tai buvo klaidinga žinia. Tik liepos 28 d. sužinota apie įkaitų grįžimą[xlvi]. Liepos 29 d. tartasi, kaip tinkamiau juos sutikti. Nutarta nusiųsti jiems sveikinimą į Kauną, be to išmokyti chorą giedoti kun. Teodoro Brazio akomponuotą kantatą grįžusiems įkaitams, jų garbei suruošti vakarą[xlvii].

Žvilgsnis į vėlesnius laikus

1940 m. liepos 18 d. mirus Vilniaus arkivysk. Romualdo Jalbžykovskio (Jałbrzykowskio) (1876–1955) padėjėjui vysk. Kazimierui Mikalojui Michalkevičiui (1865–1940), Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991) paprašė Vatikano valstybės sekretoriaus paskirti vyskupą lietuvį. Todėl Apaštališkasis Sostas vysk. M. Reinį paskyrė tituliniu Cypselos arkivyskupu – minėto arkivyskupo padėjėju. Tad arkivysk. M. Reinys ir kun. P. Bieliauskas susitikdavo, tačiau jau kitu statusu. Dokumentuose atsispindi tik paskyrimų pareigoms faktai.

Vytautas Česnulis, remdamasis archyviniais duomenimis, rašo, kad Pranas Bieliauskas nuo 1942 m. kovo 24 d. iki balandžio 21 d. buvo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas[xlviii]. Kun. P. Bieliauskas buvo paskirtas vietoj žuvusio kun. Kristupo Čibiro. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje bendrame bute su klebonu K. Čibiru gyveno arkivysk. M. Reinys. 1942 m. kovo 23 d. sovietų bombai pataikius į kleboniją žuvo kun. K. Čibiras, buvo sužeistas arkivysk. M. Reinys ir klebonijoje gyvenęs kun. Vincentas Taškūnas.

1942 m. balandžio 25 d. arkivysk. M. Reinys kun. P. Bieliauską paskyrė Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) klebonu, o kitu tos pačios dienos raštu priminė, jog pagal 474 kanono taisykles kunigas ir toliau privalo atlikti laikinus vyskupijos valdžios pavedimus[xlix]. Tų pačių metų rugpjūčio 12 d. klebonas P. Bieliauskas paprašė arkivyskupo M. Reinio leisti bažnyčioje giedoti Švč. Panos Marijos litaniją su maldomis pagal pridėtus tekstus lietuvių ir lenkų kalbomis.

1942 m. rugsėjo 7 d. arkivyskupas M. Reinys kleboną P. Bieliauską paskyrė Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi ir choro vadovu.

Prie Šv. Teresės bažnyčios gyvenę lenkai karmelitai nenorėjo lietuviškų pamaldų ir įvairiausiais būdais siekė iš bažnyčios išstumti kleboną kun. Praną Bieliauską. Dėl pamaldų tvarkos klebonas 1945 m. birželio 22 d. kreipėsi į kuriją. Arkivyskupas M. Reinys 1945 m. rugpjūčio 1 d. sureguliavo santykius, tačiau karmelitai 1947 m. išvyko į Lenkiją.

1947 m. sausio 27 d. arkivyskupas M. Reinys paprašė kun. P. Bieliausko eiti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas, nes klebonas S. Valiukėnas dažnai sirguliavo.

Po nepilnų penkių mėnesių, 1947 m. birželio 12 d., arkivyskupas M. Reinys saugumo darbuotojų suimamas, tardomas ir, kaip jau minėta, nuteisiamas 8 metams kalėjimo ir išvežamas į Vladimiro kalėjimą, kurį pasiekė 1948 m. sausio 20 d. Čia mirė 1953 m. lapkričio 8 d., palaidojimo vieta nežinoma.

Kun. P. Bieliauskas 1949 m. buvo paskirtas į Valkininkus, kur 1957 m. gruodžio 21 d. mirė. Palaidotas Valkininkuose.

Išvados

1. Kun. P. Bieliausko dienoraštyje be pastoracinių kun. M. Reinio darbų (rekolekcijos, šv. Mišių aukojimas, išpažinčių klausymas, atsisveikinimo žodžiai laidotuvių metu ir kt.) išskiriamos visuomeninės veiklos kryptys:

a) paskaitos visuomenei,

b) darbas organizacijose ir draugijose,

c) bendravimas su jaunimu: ateitininkais, pavasarininkais,

d) bendravimas su dvasininkais ir pasauliečiais,

e) diskusijos dėl kalbinių bei tautinių reikalų.

2. Kunigo M. Reinio butas Vilniuje tapo susirinkimų vieta:

a) skaitomi pranešimai,

b) vyko posėdžiai,

c) aktyviai diskutuojama opiais klausimais.

3. Tenoro balsą turintis M. Reinys, kartu su kitais kunigais ir pasauliečiais lankė repeticijas – mokėsi giedoti naujų giesmių. 

4. M. Reinys jautriai išgyveno dėl lietuvių kunigų padėties Vilniuje ir Vilniaus krašte.

5. Kunigas rūpinosi lietuviškais reikalais.

6. Iškėlė kun. J. Tumo redaguojamą „Nepriklausomą Lietuvą“ – kaip atsvarą prieš vykdomą lenkiškumo politiką.

7. Vilniaus inteligentai rūpinosi bolševikų 1919 m. suimtu M. Reiniu ir kitais lietuviais patriotais.

8. Kunigai Pranas Bieliauskas ir Mečislovas Reinys nebuvo artimi bičiuliai.

9. Kun. Prano Bieliausko dienoraštyje detaliai minimų lietuvių ir lenkų santykių fone formavosi ir brendo būsimasis arkivyskupas M. Reinys, kuris 1940 m., paskirtas į Vilnių, įgyvendindamas lietuvių tikinčiųjų dvasinius poreikius, skatino ir reikalavo, kad kunigai pastoracinėje veikloje vartotų lietuvių kalbą, siekė įvesti (ir gana sėkmingai) pamaldas lietuvių kalba, o vokiečiams iš kunigų seminarijos pašalinus klierikus lenkus, stengėsi sudaryti sąlygas užbaigti mokslus, palengvinti vokiečių suimto arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio (Jalbszykovskio) padėtį.

10. Kun. P. Bieliausko knyga „Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26.“  „Vorutos“ laikraščio vyr. redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus ir knygos mokslinės redaktorės dr. Reginos Laukaitytės dovana Lietuvos inteligentijai.

---

*  Jozefo N. Tylendos J.D. knygoje „Jėzuitai šventieji ir kankiniai. Trumpos Jėzaus Draugijos šventųjų, palaimintųjų, garbingųjų ir Dievo Tarnų biografijos“ (1984) (vertė 1987–1990 m. Kazimieras Ambrasas SJ), išleista 1995 m. (Vilnius, Roma, Čikaga, 548 p.) į Dievo Tarnų gretas įrašyti: kunigas Andrius RUDAMINA  SJ (1596–1631) misijų pradininkas Indijoje, Kinijoje (palaidotas Kinijoje) (p. 301–308) ir kunigas Pranciškus MASILIONIS SJ (1902–1980), palaidotas Sidabravo bažnyčios šventoriuje (397–401).

*   Lentelė sudaryta remiantis knyga: Pranas Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis  1915.XII.26–1919.XI.26. / Mokslinė redaktorė dr. Regina Laukaitytė. Trakai: Voruta. 2009. p. 197

*    * Ten pat.

*    ** Lentelė sudaryta remiantis knyga: Pranas Bieliauskas.  Vilniaus dienoraštis  1915.XII.26–1919.XI.26. / Mokslinė redaktorė dr. Regina Laukaitytė. Trakai: Voruta. 2009. P. 197.

*    *** Išskirtinai M. Reinio pavardė neminima – kalbama apie visus bolševikų suimtus įkaitus, pasikeitimą įkaitais…

Šaltiniai ir literatūra:

[i] Pranas Bieliauskas, Vilniaus dienoraštis  1915.XII.26–1919.XI.26. / Mokslinė redaktorė dr. Regina Laukaitytė, Trakai: Voruta, 2009, 197 p.

[ii] Vydas Astas, „Istorija iš pirmųjų lūpų. Apie kun. P. Bieliausko prisiminimų knygą“, Voruta, 2010 01 09, Nr. 1, p. 3; Vytautas Česnulis,  „Kun. P. Bieliausko biografijos netikslumai bei mįslės“, Voruta, 2010 05 22, Nr. 10, p. 12; 2010 06 05, Nr. 11, p. 12; Radvilė Rimgailaitė, „Atėjęs su Dievo paskyrimu“, Voruta, 2010 02 20, Nr. 4, p. 10;  Aldona Vasiliauskienė, „Kunigas Mečislovas Reinys ir „Vilniaus dienoraštis“, Lietuvos aidas, 2010 02 03, Nr. 23, 24, 25, p. 6–7; Aldona Vasiliauskienė, „Naujas šaltinis apie kunigo Mečislovo Reinio veiklą: kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštis“, Utenis, 2010 02 04, Nr. 14, p. 3–4.

[iii] Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje: trys laikotarpiai“ in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945 / sudarytoja hum.m.dr. Alma Lapinskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 18–46; Aldona Vasiliauskienė,  Rasa Kareniauskaitė, Jurgita Zalogienė, Eugenijus Zaloga, “Ryto“ veiklos atspindžiai periodikoje: kunigas Mečislovas Reinys“ in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900–1945 / sudarytoja hum. m. dr. Alma Lapinskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 188–213.

[iv] [Autorius nenurodytas], Arkivyskupas Mečislovas Reinys, Chicago, 1977, 248 p.

[v] Radvilė Rimgailaitė, „Atėjęs su Dievo paskyrimu“, Voruta, 2010 02 20, Nr. 4, p. 10.

[vi] Pranas Bieliauskas,  Vilniaus dienoraštis  1915.XII.26–1919.XI.26. / Mokslinė redaktorė dr. Regina Laukaitytė, Trakai: Voruta, 2009, p. 18.

[vii] Ten pat, p. 186.

[viii] Ten pat, p. 25.

[ix] Ten pat, p. 28.

[x]  Ten pat, p. 44.

[xi] Ten pat, p. 49.

[xii] Ten pat, p. 26.

[xiii]  Ten pat, p. 111.

[xiv] Ten pat, p. 108–109.

[xv] Ten pat, p. 113.

[xvi] Ten pat, p. 50.

[xvii]  Ten pat, p. 64.

[xviii] Ten pat, p. 115.

[xix] Ten pat, p. 132–133.

[xx] Ten pat, p. 186.

[xxi]  Ten pat, p. 18.

[xxii] Ten pat, p. 93.

[xxiii] Ten pat, p. 131.

[xxiv] Ten pat, p. 135.

[xxv] Ten pat, p. 41.

[xxvi] Ten pat, p. 94.

[xxvii] Ten pat, p. 95.

[xxviii] Ten pat, p. 106.

[xxix]  Ten pat, p. 128.

[xxx]  Ten pat, p. 50.

[xxxi]  Ten pat, p. 131.

[xxxii] Ten pat, p. 120.

[xxxiii] Ten pat, p. 24.

[xxxiv] Ten pat, p. 39.

[xxxv] Ten pat, p. 141.

[xxxvi] Ten pat, p. 141–142.

[xxxvii] Povilas Dogelis, Mano gyvenimo prisiminimai, Kaunas, 1936, p. 237–254.

[xxxviii] Pranas Bieliauskas, Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26. / Mokslinė redaktorė dr. Regina Laukaitytė, Trakai: Voruta, 2009, p. 142.

[xxxix] Ten pat, p. 151.

[xl] Ten pat, p. 158.

[xli] Ten pat, p. 162.

[xlii] Ten pat, p. 166.

[xliii] Ten pat, p. 170.

[xliv] Ten pat, p. 177.

[xlv] Ten pat, p. 179.

[xlvi] Ten pat, p. 180.

[xlvii] Ten pat.

[xlviii] Vytautas Česnulis, „Kun. P. Bieliausko biografijos netikslumai bei mįslės“, Voruta, 2010 06 05, Nr. 11, p. 12.

[xlix]  Ten pat.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kas du metai  organizuoja  konferencijas „Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1940 – 1945  m.“ Kiekvienų metų konferencija turi savo temą. 2010 m. tema „Tautų  polilogas“.  Pilnas konferencijos pavadinimas „Vilniaus kultūrinis  gyvenimas: tautų polilogas 1940 – 1945.“ Pagrindionė organizatorė dr.  Alma Lapinskienė (alma@llti.lt)  tel. 86144412937.

Kaip ir kasmet ji vyko Lietuvių literatūros ir atutosakos institute. 2010 m. spalio 7 d.

Nuotraukoje:

1. Arkiv. M. Reinys

2. Kun. P. Bieliausko knygos „Vilniaus dienoraštis 1915.XII.26–1919.XI.26.“ viršelis

Voruta. – 2011, vas. 5, nr. 3 (717), p. 5.

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 5.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 5.