Dvaro rūmai 2024 m. (kairėje). Rūmai 2018 m. (dešinėje). KPD (Kristinos Jonikienės ir Tado Žemaičio) nuotraukos

Spalio 25 d. KPD paskirta darbų priėmimo komisija priėmė Kamariškių dvaro sodybos Zarasų rajone rūmų liekanų tyrimų ir tvarkybos (remonto, restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo) darbus. Rūmuose (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 42859) atlikti tvarkybos darbai: restauruoti flygelių frontonai; šiaurės vakarų fligelio laiptuoto parapeto restauravimas, plytų mūro, langų ir nišų apvadų, tarpaukštinių ir frontono karnizų restauravimas; dūmtraukio restauravimas; pietų fasado angos apvado su sandriku restauravimas; durų, langų angokraščių atkūrimas, autentiško grindinio restauravimas; išlikusių vidaus sienų restauravimas; pažemintas žemės lygis prie pamatų, cokolio remontas, mūrinės sienos suveržtos metalo konstrukcijomis, pagal ikonografiją restauruota stogo danga.

Yra žinoma, kad kadaise dvaro sodyba priklausė vokiečiui Richteriui, kuris valdė apie 80 ha. žemės. Dvare veikė saldainių fabrikas. Dvarą paveldėjęs Richterio sūnus Nikolajus per Antrąjį pasaulinį karą emigravo į Vokietiją.

„Zarasai negali pasigirti išlikusiais dvarais, kaip Rokiškis, ar Kėdainiai, tačiau kur susikerta Latvija ir Lietuva, Rokiškis ir Zarasai, yra išskirtinės architektūros Kamariškių dvarvietė. Ji buvo visiškai neprižiūrėta, išplėšta, ir baigiama pamiršti jos istorija. 2019 m. VšĮ „Inovatorių slėnis“ komanda, matydama, kad dvaras tuojau visiškai sugrius, jį įsigijo iš Zarasų rajono savivaldybės ir iškart buvo pradėta veikla, – pasakojo VšĮ „Inovatorių slėnis“ direktorius Arūnas Survila. – Nuolatinių talkų ir savanorių pagalba buvo pradėti valyti visų pastatų griuvėsiai visų pastatų. Padedant Šarūnui Subatavičiui, Simonai Burokaitei pradėtas aktyviai daryti istorinis tyrimas, net 60 žmonių iš Lietuvos ir Latvijos pasakojo prisiminimus, perpasakojo istorijas iš dvaro laikotarpio. Taip pat buvo atrasta ir dvaro laikotarpio daiktų, virtuvės knyga, čia gamintų „Karvutės“ saldainių receptas. Tyrimas buvo labai naudingas ir aplinkinių teritorijų gyventojams, nes jie pirmą sužinojo, iš kur kilę jų kaimų pavadinimai, o taip pat daug įdomaus apie savo kraštą“.

Kaip pasakojo A.Survila, bendradarbiaujant su Pelkių apsaugos ir atkūrimo fondu buvo atliktas teritorijos bioįvairovės tyrimas. Jame dalyvavę mokslininkai atrado nykstančias Raudonosios knygos rūšis, tarp jų – ir Europos lygmeniu saugotiną niūriaspalvį auksavabalį. Buvo parengtos rekomendacijos, kaip tvarkyti parką. Pagal bioįvairovės tyrimo rekomendacijas visą mėnesį buvo pjaunami šabakštynai, menkaverčiai želdiniai, o identifikuotiems vertingiems medžiams su Baltos lajos pagalba atlikta medžių redukcija (pratęstas ilgaamžiškumas). Taip pat išvežtos krūvos šiukšlių, kurios čia buvo verčiamos. Bendradarbiaujant su ESO pavyko iš dvaro teritorijos iškelti daugiau nei 30 elektros stulpų. Visai kitaip dabar atrodo išvalyti senieji užpelkėję tvenkiniai.

„Vyko nuolatinis dvarvietės projektavimas, buvo rengiami tvarkybos, statybos projektai. Dabar esame pateikę daugiau nei 9 projektus, – pasakojo A. Survila. – Svarbus dvarvietės prikėlimo etapas buvo sovietinio laikotarpio pastatų pašalinimas – buvo demontuoti menkaverčiai statiniai, priestatai ir galiausiai buvo nugriautas sovietinis daugiabutis. Pirmiausia jį reikėjo įsigyti iš savininkų, o tai padaryti buvo nelengva, kadangi jį buvo nusipirkę trečiųjų šalių piliečiai, tikėdamiesi gauti vizas į Europą. Teko pasitelkti antstolius, teismus, galiausiai daugiabučio neliko, teritorija tapo visiškai autentiška. Paraštėse lieka daug istorijų apie teisinį nihilizmą, institucijų nenorą spręsti problemas“.

Paties dvaro atstatymas, pasak A. Survilos, buvo taip pat neeilinis. „Visos sienos lingavo, net paukščiams nutūpus krito plytos. Bet po truputį, taikant visą konstruktorių vadovėlį, dvaras buvo išgelbėtas, – džiaugėsi A. Survila. – Įdomu, kad dvaras pastatytas iš išskirtinių plytų, kurių dalis buvo išvogta. Jų trūkumą turėjome pasigaminti patys. Autentiškas plytas išsiuntėme tyrimams į Švediją, laukiam atsakymo, įdomu sužinoti, kaip jos padarytos. Seno ąžuolo fragmentai tapo naujomis palangėmis, nugriuvę parke uosiai tapo –žaliava kitoms medinėms detalėms. Norint taikyti kuo tvaresnius sprendimus, vietoj betono perdangose buvo išlietas skystas gipsas, o sienos tinkuotos kalkėmis. Interjeras minimalistinis, atkurta tik tai, kas tikrai buvo“.

„Inovatorių slėnis“ yra nevyriausybinė organizacija, kuri kuria bendradarbystės erdves Antalieptėje, dabar – jau ir Kamariškėse. Dukterinė organizacija NVO Avilys buvo pirmoji Lietuvoje bendradarbystės erdvė (co-workingas). Tai atviros erdvės, nukreiptos į žmonių bendradarbiavimą. Organizacija specializuojasi socialinių inovacijų srityje. Kamariškių dvaras sujungs kultūrines ir socialines inovacijas, čia planuojamos kūrybiškumo dirbtuvės, rezidencijos bei lėtas buvimas ir poilsis. Kamariškių dvare veiks viena gražiausių Lietuvoje garso įrašų studijų.

Kultūros paveldo departamento inform.