Zarasų krašto garbės pilietis, rašytojas Vasilijus Baranovskis. Autoriaus nuotr.

Petras IVANOVAS, Zarasai, www.voruta.lt

Visai neseniai teko Zarasuose susitikiti su šio krašto garbės piliečiu Vasilijumi Baranovskiu. Šio trumpo, bet nuoširdaus susitikimo metu publicistas ir rašytojas man padovanojo savo paskutinę knygą „Tėvų priesakos – dvasinis palikimas“ (Отчие  заветы – духовное наследство). Tai jau keturioliktoji šio rašytojo knyga.

Paskutinioji knyga irgi skirta   sentikių istorijai, jų tradicijoms. Ši   Latvijoje išleista knyga, skirta protopopo šventiko Avakumo atminimui. Kitais metais bus minimos šios istorinės asmenybės 400-ųjų  gimimo metinės.

Gimė Avakumas   Grigorovo kaime, centrinėje Žemutinio Naugardo srities dalyje. Tapo šventiku, tačiau nesugyveno su vietos valdžia ir žmonėmis, nuolat su jais kivirčijosi ir buvo mušamas. Iš provincijos pabėgo į  Maskvą, kur suartėjo su aukštesniąja dvasininkija ir caro aplinka. 1653 m., kai patriarchas Nikonas pradėjo pertvarkyti rusų maldų knygas ir bažnytines apeigas. Avakumas stojo į griežtą  opoziciją prieš vykdytas reformas ir tapo sentikių vadovu. Patriarchas Nikonas su visa opozicija, ypač su Avakumu, elgėsi žiauriai, tačiau taip tik sustiprino opozicinį judėjimą. Avakumas buvo ištremtas į Tobolsko guberniją, Daūriją (Užbaikalė), Mezenę, Pustozerską.      Tremtyje Avakumas toliau skelbė savo idėjas, pasisakė prieš Nikoną ir carą, kuris esą pasidavęs Nikono įtakai.

Avakumo, nepanorusio nusilenkti prieš  tuos, kuriuos laikė savo tikėjimo priešininkais, gyvenimo pabaiga baisi. 1682 m. Avakumas dėl savo tikėjimo buvo sudegintas ant laužo. Po bausmės įvykdymo sentikiai masiškai pradėjo bėgti už Rusijos ribų.

1916 m. sentikių bažnyčia paskelbė jį šventuoju. Avakumas ryškiausias stačiatikių bažnyčios reformos priešininkas. Knygos viršelyje  paminklas protopopui Avakumui jo gimtinėje. Paminklą šiam  šventikui sukūrė žinomas Rusijoje skulptorius  Viačeslavas Klykovas. Paminklas simbolizuoja  Avakumo  pasiaukojimą ir ištvermę.

Knygoje taip pat daug žinių apie sentikius, jų atsiradimo istoriją Latvijoje, Lietuvoje, kitose Rusijos imperijos pakraščiuose. Skaudus ir  tragiškas buvo senojo  tikėjimo saugotojų  likimas Rusijoje ir už jos ribų. Sentikiai, persekiojami už savo tikėjimą, kūrėsi carinės Rusijos pakraščiuose. Daug jų bėgo į Lietuvą, Latviją. Knygoje rašoma, kad  1778 metais į Degučius (Dabar tai Degučių seniūnija, Zarasų rajonas) sentikiai  pastatė pirmąją čia  cerkvę.

Daug dešimtmečių Degučiuose čia dvasininkais buvo broliai Tunajevai, jie įrašė darbingą puslapį į Lietuvos sentikių istoriją. Apie jų dvasinį žygdarbį daug rašė spauda, buvo leidžiami įvairūs leidiniai. 1933 metais Kaune išėjo leidinys „Sentikystės istorija“, kurios sudarytojas Ivanas Prozorovas. Šioje knygoje rašoma, kad  Degučiai tapo dvasiniu traukos centru. Čia stovėjo maldos namai su neįprasta varpine, buvo įrengta  senelių prieglauda, viešbutis. Degučių maldos namuose  buvo saugomos medinės ikonos, retos knygos, prabangi įranga, šventikų marškiniai. Tačiau visą tai sunaikino sunkūs persekiojimų metai.  1850 metais po ilgų persekiojimo metų šventykla iš viso iš Degučių sentikių buvo atimta.

Rašytojas Vasilijus Baranovskis gimė Latvijoje, Daugpilio krašte, tačiau jaunystėje atvyko į Zarasus ir čia dirbo rajono laikraštyje, čia sukūrė  šeimą, vėliau išvyko į Vilnių siekti aukštojo mokslo, po to vėl grįžo į Zarasus ir dirbo redakcijoje  redaktoriumi. Tuo metu rajono laikraštis buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis. Vasilijus tada gerai išmoko lietuvių kalbą.  Pastebi Vasilijų  net tik Zarasuose, pastebi jį ir Lietuvoje. Profesionalumas, tikslumas, atsakingumas – tai bruožai, kuriuos ugdė Vasilijus Baranovskis nuo pat savo kūrybinės biografijos pradžios. 1967 metais gabus  žurnalistas pakviečiamas į Klaipėdos  redakciją, uostamiesčio  dienraštyje jis dirba redaktoriaus pavaduotoju.  Didelės apimtys, per savaitę išeidavo penki laikraščio numeriai. Gelbėjo Vasilijų ne tik šie bruožai. Gelbėjo dar iš tėvų, senelių paveldėtas bruožas – darbštumas. Laikraščio leidimo konvejeryje tai buvo irgi labai būtinas bruožas.

Vasilijaus talentas, atsakomybė prieš skaitytoją  buvo pastebėti Vilniuje ir jis iš Klaipėdos šį sykį  pakviečiamas į Vilnių. Dirba Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Litva literaturnaja“ (vėliau „Vilnius“). Šio žurnalo misija buvo labai svarbi – supažindinti buvusios  Tarybų  sąjungos žmones su lietuvių literatūra. Darbas žurnale atvėrė daug galimybių suklestėti Vasilijaus Baranovskio talentui. Jis daug verčia Lietuvos rašytojų kūrybos darbus iš lietuvių į rusų kalbos, jie pasiekia ne tik Maskvą, Leningradą, Sibirą, bet ir Ramiojo vandenyno ir Baikalo krantus. Geriausius lietuvių autorių kūrinius skaito Gruzijoje, Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje.

Iš tolimiausių buvusios šalies kampelių keliauja padėkos laiškai, autoriams ir vertėjams. Žurnalo redakcijoje Vasilijus skiria daug dėmesio ir literatūriniam  darbui. Gimsta daug kūrinių – apysakų, apsakymų, apybraižų. Šiuo laikotarpiu Vasilijus išvertė daug lietuvių autorių kūrinių, tik jo dėka šie kūriniai tapo prieinami kitų tautų skaitytojui.

Nauja rašytojo knyga. Autoriaus nuotr.

Išėjęs į pensiją, Vasilijus su žmona Valentina palieka sostinę ir atvyksta gyventi į Zarasus.  Tai buvo pirmieji Nepriklausomybės metai. Vasilijus Zarasuose ima rimtai tyrinėti sentikių istoriją. Ji daug šimtmečių ėjo iš kartos į kartą. Gal ji būtų ir išnykusi, niekas apie ją nesužinotų,  jeigu ne Vasilijaus Baranovskio darbai. Tada pasirodo jo straipsniai „Lietuvos ryto“ laikraštyje. 2000 metais išleista rašytojo knyga „Senojo tikėjimo saugotojai: Zarasų sentikių bendruomenės istorijos puslapiai“. 2004 metais skaitytoją  šis autorius nudžiugina dar viena knyga „Amžinos šventovės“ apie sentikius, jų istoriją ir tradicijas. 2005 metais  kartu su mokslininku Grigorijumi Potašenka išleidžia turtingą žodyną “Baltijos ir Lenkijos sentikiai: trumpas istorinis ir bibliografinis žodynas“.

 2008 metais skaitytoją Vasilijus Baranovskis nudžiugina dar viena knyga „Bajorė Morozova“. Tai  istorinis romanas, dienos šviesą jis išvydo 2008 metais. Rašyti šį  kūrinį rašytojas pradėjo seniai.  1993 šis  kūrinys pirmą kartą pasirodė žurnale „Vilnius“, tačiau Baranovskis  visada svajojo apie knygą  ir savo svajonę įgyvendino.  Bajorės Morozovos istorija yra gerai žinoma daugeliui. Morozovos paveiksle  įkūnytas  tvirtas charakteris ir  tragiškas likimas.  Didikė buvo viena iš turtingiausių moterų Rusijoje, buvo artima carui. Bet savo protėvių  tikėjimo neatsisakė, nepriėmė kito tikėjimo. Už tai ji buvo nukankinta ir mirė.  Knyga sudomino skaitytojus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, kitose valstybėse.

Prieš keletą metų šviesą išvydo zarasiškio Vasilijaus Baranovskio knyga „Laikai ir likimai“. Joje patalpinti geriausi šio žinomo rašytojo grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, šio krašto tyrinėjimo darbai.

2017 metais  dienos šviesą išvydo rašytojo Baranovskio apsakymų ir apysakų rinkinys „Лето тревог и печали“ („Nerimo ir liūdesio vasara“). Knyga žavi kalbos sodrumu ir turtingumu, įdomiais,  netikėtais ir gyvenimiškais siužetais. Ką domina rašytojo kūryba, būtinai perskaitykite. Malonumo ir žavesio bus daug. Daug  savo knygų rašytojas padovanojo Zarasų viešajai bibliotekai.

Ne taip seniai skaitytojas turėjo gražią progą susipažinti dar taip neseniai pasirodžiusia knyga apie  Vasilijų Baranovskį.    Šioje knygoje  visas rašytojo  gyvenimo ir kūrybos kelias. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis. Knygos autorius ir sudarytojas Vasilijaus anūkas Aleksandras Baranovskis.

Įstrigo į atmintį knygoje anūko parašyti žodžiai: „Mūsų amžiaus skirtumas pusė amžiaus. Neabejotina, mes su seneliu dėl įvairių dalykų mąstome skirtingai, tačiau visada matome pasaulį vienodai. Tačiau man žmogui, auklėjamam individualizmo epochoje, senelis – ryškus nuoširdumo, dvasinio paprastumo ir ištikimybės įsitikinimams pavyzdys. Šios savybės charakteringos vyresniojo amžiaus kartų žmonėms, tačiau, deja, retai jos   sutinkamos šių dienų žmonių kartoje…“ .

Kelius dešimtmečius teko bendrauti su šiuo rašytoju. Jo išmintis visada padėdavo giliau suprasti gyvenimą, kūrybą, žmones. Paprasčiausiai iš jo galėjai mokytis padorumo, šildytis ta žmogiška šiluma, kurią jis nuolat skleidžia.   Jaučiu jam didelę skolą, kurios neįmanoma grąžinti. Ne taip dažnai nusišypso laimė, kai sutinki tokius tikrus žmones.

Šį pavasarį rašytojas  atšventė savo aštuoniasdešimt  šešerių metų sukaktį. Jis dar labai darbingas žmogus, kupinas daug kūrybinių sumanymų. Prisipažino, kad jau baigia rengti knygą apie Lietuvos ir Latvijos sentikius, jų istorijos tarpsnius.

Dabar Zarasų krašto garbės pilietis gyvena Latvijoje, Rezeknės mieste. Nubloškė jį čia irgi likimas. Senatvė gražus gyvenimo tarpsnis.  Tačiau solidi metų aukštumas verčia rimtai galvoti apie ateities dienas. Rezeknėje gyvena rašytojo sūnus su šeima. Todėl  ir nusprendė Baranovskiai persikelti arčiau sūnaus šeimos, kad vaikai  ateityje išvengtų papildomų ir didesnių rūpesčių.

Ramybės uostas lyg tai ir surastas, jis labai patikimas, tačiau net tokiame solidžiame amžiuje šio žmogaus žvilgsnyje matai, balse girdi didelį polėkį, didelius sumanymus. Ramybė  senatvėje jam tik sapnuojasi. Girdėjau jo balse ir ilgesio gaideles šiam kraštui, šiems žmonėms, kuriems jis paskyrė daug dešimtmečių. Kraštui, kuris jam tapo brangus, savas ir artimas. Savas, artimas ir brangus  šis žmogus ir Zarasų kraštui.