Fotografijų ir dokumentų rinkinys Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. A.Virvičienės nuotr.

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

2019 -iesiems baigiantis Lietuvos skaitytojus pasiekė nepakartojamas dvitomis – fotografijų ir dokumentų rinkinys Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte.

Knygos buvo pristatytos Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Vakarą moderavo humanitarinių moksl. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, pavadinusi jį renginiu iš „neatsakytų Lietuvos istorijos klausimų.“ „Turime ir klaidingai ištransliuotų,  užmirštų, mitais apipintų klausimų, kurie, manyčiau, turėtų jaudinti Lietuvos visuomenę, – sakė B.R.Vitkauskienė. – Rudens mėnesiai buvo skirti 1863-1964 metų sukilėlių perlaidojimo  ceremonijai, juk Nacionalinis muziejus yra labai daug prisidėjęs prie šio atradimo. Daug buvo padaryta, kad sukilėlių palaikų atradimo Gedimino kalno viršūnėje istorija įgytų didžiulį mastą. Mes išleidome dvi naujas knygas, kurios buvo pristatytos lapkritį ir tai – mūsų baigiamasis įnašas šioje sukilėlių, žuvusių Lukiškių aikštėje, atradimo istorijoje,“ – kalbėjo B.R.Vitkauskienė.

Iš kairės: teatrologė Gražina Mareckaitė, doc.dr. gydytojas Jurgis Pleskačiauskas, fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, prof. Libertas Klimka, knygos sudarytoja muziejininkė Jūratė Gudaitė. A.Virvičienės nuotr.

Tačiau grįžkime prie dvitomio leidinio Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. Pasak B.R.Vitkauskienės, vidinė valstybės gyvastis – jos tautinė tapatybė. „Šio vakaro metu vaizdais parodysime, kaip vyko tautinis atgimimas čia, Vilniuje, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, priminsime, kokie politiniai įvykiai turėjo lemiamą reikšmę lietuvių švietimui, paspartino tautinės valstybės atkūrimą ir Nepriklausomybės Akto paskelbimą.

Fotografijose atsiskleidžia lietuvių bendruomenės gyvenimas Vilniaus krašte (vaidinimai, chorai, kultūrinės draugijos, mokslo ir švietimo draugijos), inteligentijos požiūrio į tautinę valstybę kaita (Tautos namų idėja). Bus rodomi kino kronikos kadrai, leidinio sudarytoja pasakos, kokias juokingas, graudžias ir sukrečiančias istorijas slepia šio itin sunkaus Vilniaus krašto lietuviams laikotarpio fotografijos.“

Knygos pristatymo vakare dalyvavo šių knygų sudarytoja muziejininkė Jūratė Gudaitė, prof. Libertas Klimka, teatrologė Gražina Mareckaitė, doc. dr. gydytojas Jurgis Pleskačiauskas, fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas.

Birutė Kulnytė – Lietuvos muziejininkė, kultūros istorikė. A.Virvičienės nuotr.

Svečių  tarpe matyti ir buvusi muziejaus direktorė Birutė Kulnytė – viso šio projekto idėjinė vadovė.

Kaip lietuviai pradėjo važiuoti į carinį Vilnių

Knygos sudarytoja Jūratė Gudaitė dalijosi prisiminimais apie knygos gimimo idėją. „Mintis imtis šios temos kilo jau prieš kelis metus. Apie tai kalbėjausi su buvusia direktore Birute Kulnyte. Ji labai palaikė ir sakė: daryk. O ką daryti iš pradžių nebuvo labai aišku. Bet su šia tema buvau susidūrusi dar dirbdama Kultūros ir meno  archyve, kur radau informacijos apie Vilniuje ir jo apylinkėse virusį kultūrinį gyvenimą.

Akiratis plėtėsi, nes teko dirbti ne vienoje paveldą saugojančioje įstaigoje – tai ir Teatro muziejus, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ir dabartinė darbovietė – Nacionalinis muziejus.

Paminklas Muravjovui

Akys vis užkliūdavo už labai įdomių nuotraukų. Vis tik didžiausias lobynas buvo Tautosakos institute, nes ten saugomas visas Lietuvių mokslo draugijos archyvas. Lituanistinė medžiaga yra pati išsamiausia ir įdomiausia. Taip po truputį vėrėsi būsimo albumo – knygos  apmatai“ – atidžiai besiklausantiems svečiams pasakojo Jūratė Gudaitė.

Pirmosios knygos pratarmėje, kurią parašė Jūratė Gudaitė, sužinome, kad didžioji dalis fotografijų priklauso Aleksandrai Jurašaitytei, taip pat Jonui Demkui. Juos ir kitus vilniečius fotografus – Aleksandrą Jurašaitį, Joną Strazdą, Bronislovą Miedzionį, Antaną Atrošką, A.Saikauską neabejotinai galime laikyti lietuvių tautinio  atgimimo Vilniuje metraštininkais.

Tų  nuotraukų yra daug, todėl pirmoji knygos dalis yra skirta parodyti, koks buvo to meto gyvenimas. Kaip lietuviai pradėjo važiuoti į carinį Vilnių, kur niekas lietuviškai nekalbėjo. Kaip jie kūrė pirmąsias draugijas, ką jie darė, kad Vilnius būtų atlietuvintas.

1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos  valstybę su sostine Vilniuje“. Ilgai brandinta nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja tapo kertiniu įvykiu, kuris paskatino didelį mūsų tautos dvasinės energijos proveržį, pažadino šimtmečiais okupantų slopintą savivertės ir savigarbos jausmą, suteikė galimybę atsiskleisti kūrybiniams gebėjimams kuriant pažangią, savarankišką tautinę valstybę.

Knygos Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte pratarmėje rašoma, kad „pagrindinės nuostatos, kuriomis toje kovoje vadovavosi lietuvių  inteligentija, buvo išlaikyti gimtąją kalbą ir šviesti tautą. (…) Daugiausiai nerimo kėlė stipriai nutautėję Vilniaus gubernijoje gyvenantys lietuviai.“

Fotografijos su aprašais leidžia pamatyti šimto ir daugiau metų istorijas, garsius Lietuvos žmones

Ne tik fotografijos,  bet ir išlikę istoriniai šaltiniai, laikraščiai, mums liudija, sako knygos sudarytoja Jūratė Gudaitė, kaip, mieste gausėjant lietuvių, susikūrė veikli Vilniaus lietuvių bendruomenė. Ji ėmė steigti labdaros, kultūrines, švietimo ir mokslo  draugijas, laikraščius, chorus, atidarė pirmąsias lietuviškas mokyklas,  rengė vaidinimus ir koncertus, kovojo dėl lietuvių kalbos įvedimo Vilniaus krašto bažnyčiose.

Tuo ir nepaprastas šis dvitomis: fotografijos su aprašais leidžia pamatyti šimto ir daugiau metų istorijas, garsius Lietuvos žmones, kurių pavardės amžiams įrašytos Lietuvos valstybingumo metraštyje.

Susitikimo ir knygos pristatymo visuomenei metu dvitomio sudarytoja Jūratė Gudaitė mielai dalijosi fotografijų gimimo istorijomis, šaltiniais, kurie padėjo geriau suprasti to laikotarpio gyvenimo aktualijas.

Vilniaus lietuvaičių Romos katalikių šv. Zitos draugijos atstovės Dievo Kūno šventės procesijoje Pilies gatvėje. Vilnius, 1917 m. Dievo Kūno šventės procesija pilies gatvėje. Vilnius, 1917 m.

„Pavyzdžiui – carinės priespaudos laikais visos religinės procesijos buvo uždraustos. Po spaudos atgavimo 1904 m. turime 1917 m. vokiečių darytą fotografiją. Kunigas Pranas Bieliauskas įdomiai rašo, kaip jie ruošdavosi toms procesijoms. Buvo svarbu pasirodyti ir gražiau, ir geriau nei lenkai. Procesijai ruošdavosi visos prieglaudos: kas kaip rengiasi, kas po ko eina, kokias giesmes gieda. Kiekviena nuotrauka gali ką nors įdomaus atskleisti,“ – sako Jūratė Gudaitė.

Lietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių. 1939 m. spalio 28 d. Fot. Vytautas Augustinas

Knygos pristatyme dalyvavusio fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo nuomone šios knygos yra labai savalaikės. „Neseniai mes šventėme valstybės 100-metį, ir pamatyti, kaip net keletą kartų vyko tos nepriklausomybės atkūrimas, yra labai svarbu. Fotografijos tai ir leidžia, ir kviečia tai padaryti. Juolab, kad fotografijos nemeluoja.“  Tais laikais dar nebuvo tokių techninių galimybių kaip fotografijų falsifikavimas, todėl, S. Žvirgždo nuomone, jos yra dar vertingesnės.

Didžioji dalis nuotraukų yra fotografo Aleksandro Jurašaičio, tikro atgimimo metraštininko. Po  tėvo mirties 1915 m. jo darbą tęsė dukra Aleksandra Jurašaitytė. Fotografijos istorikas prisipažįsta, kad net jam dalis Jurašaičių nuotraukų buvo didelė staigmena.

Vilniaus lietuviai. Pirmoje eilėje iš kairės: fotografė Aleksandra Jurašaitytė (vėliau Vailokaitienė), akių gydytojas Juozas Nemeikša, ketvirta Elena Janulaitytė (vėliau Dirmantienė), antroje eilėje sėdi: antra Justina Janulaitytė (vėliau Račkauskienė), dantų gydytoja Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė, dantų gydytoja Julija Janulaitytė-Biliūnienė; trečioje eilėje sėdi: Valerija Čiurlionytė (vėliau Karužienė), dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, dailininkė Elena Jurašaitytė (vėliau Janulaitienė), pedagogas Zigmas Žemaitis; stovi: pedagogė Marija Nemeikšaitė, advokatas Augustinas Janulaitis, Mikalojus Jurašaitis. 1914 m. Fot. Aleksandras Jurašaitis

Be to, sakė S. Žvirgždas, „esu nustebęs, kokios puikios kokybės nuotraukos, kurias matau šioje knygoje, džiaugiuosi, kad šiuolaikinės technikos pagalba buvo pataisytos šimtmečio senumo nuotraukos.“

Be to, svarbu, kad nuotraukos yra istoriškai nuoseklios, pastebi fotografijos istorikas.  Spaudos atgavimas, įvairių lietuviškų kultūros renginių pradžia. „Inteligentų Vilniuje buvo sauja, tilpdavusi Jurašaičio atelje. O atelje telpa 30-40 žmonių. Galima sakyti, kad tai buvo pirmasis klubas, nes visų kitų organizacijų dar nebuvo…“

„Tai kas aš esu dabar“? – klausia doc.dr. J. Pleskačiauskas

Vilniečių ainių klubo narys doc. dr Jurgis Pleskačiauskas yra vilnietis, jo giminė žinoma nuo 1888 metų. „1892 m. Vilniuje, Žvėryne, buvo parduodami žemės sklypai. Mano senelis už 600 rublių nusipirko 9 arų sklypą ir jame pasistatė namą. Likimo sudėliota taip, kad seneliai pasimirė, o mano tėtis su seserimi atsidūrė Markučių prieglaudoje, kurioje gyveno iki pilnametystės“ – prisiminimais dalijosi daktaras ir pasidalijo dar viena istorija. „Giminės pavardės lenkmečiu buvo iškraipytos, – lietuviškos pavardės prievarta buvo lenkinamos.  Iš gražios mano mamos  pavardės – Jovaraitė – buvo padaryta nežinia kokia – Jaworovicz…“

Žvėryno vaikų prieglaudos auklėtiniai su globėjais. Trečioje eilėje iš kairės sėdi: mokytojas Klemensas Ruginis, kunigai Juozas Stankevičius, Pranas Žukauskas, toliau tarp vaikų – vedėja Ona Simukaitytė. 1917 m. Fot. Aleksandra Jurašaitytė

Kunigas Pranas Bieliauskas su vaikais Antakalnio vaikų prieglaudos koplyčioje. 1917 m. Fot. Aleksandra Jurašaitytė

Iki šių dienų doc.dr. J. Pleskačiauskas turi savo gimimo liudijimo nuorašą, – jis dvigubas, išduotas dvejomis kalbomis – kairėje pusėje – lenkiškai, dešinėje – lietuviškai. „Tai kas aš esu dabar“? – retoriškai klausia doc.dr. J. Pleskačiauskas.

Šios knygos, albumai – tarsi Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio minėjimo tęsinys, sako prof. Libertas Klimka. Jos nepaprastai gaivina istorinę atmintį. Visos nacionalinio muziejaus išleistos knygos nusipelno pagyrų – jos profesionaliai sumaketuotos, puikios kokybės ir nepaprastai aktualios.

Leidinyje beveik trečdalis nuotraukų, kur J. Basanavičius – viduryje. Visose organizacijose, visose veiklose

Antroji leidinio dalis skirta Vilniaus krašto lietuvių švietimo istorijai.  Knygoje publikuojami lietuviškų švietimo įstaigų, veikusių Lenkijos okupuotoje teritorijoje, dokumentai ir fotografijos. Jose įamžinti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos, taip pat vienintelės provincijoje įsteigtos lietuviškos Švenčionių gimnazijos, „Ryto“ draugijos išlaikomų kaimo mokyklų ir skaityklų vaizdai. Vilniaus krašto lietuviai buvo priversti dėti daug pastangų, kad išsaugotų gimtąją kalbą, ja galėtų mokyti savo vaikus lietuviškose mokyklose, turėtų savo spaudą ir puoselėtų tautinę kultūrą. Okupacinė valdžia net 20 metų vykdė nutautinimo politiką. Tačiau buvo priešinamasi tokiai prievartai. Kaimuose buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, įvairios švietimo organizacijos vienijo ir skatino tautiečius nepamiršti gimtosios kalbos, siekti laisvės ir pilietinių teisių, rašoma pratarmėje.

Kalviškių pradžios mokyklos mokiniai su mokytoja Marija paukštyte ir Dūkšto parapijos klebonu Zenonu Butkevičiumi. Dūkšto vlsč., Švenčionių apskr., apie 1931 m.

„Pažvelkime į antrąjį tomą. Kaimo mokyklėlės. Pasižiūrėkime į nuotraukas. Vaikų jose – gal 10, – aktualijomis dalijasi prof. L.Klimka. – O kas šiandien su tokiomis mokyklomis daroma? Jos uždaromos. Masiškai. Seniausiai nėra mažų mokyklų, vaikai vežiojami su geltonais autobusiukais į didesnes mokyklas. Pasižiūrėkime į tų vaikų  veidus. Man kažkaip  užgauna širdį… Žiūri į jų akis ir matai kažkokią viltį jose. Tarsi žiūri į ateitį. Tarsi žiūri, mato Lietuvą, nepriklausomą Lietuvą. Mato sugrąžintą istorinę Lietuvos sostinę. Tokius dalykus tikrai kartais galima įžiūrėti. O Voronežo pabėgėliai? Merginos su tautiniais rūbais! Na kas šiais laikais bėga iš Lietuvos su tautiniais rūbais? Tokie dalykai,  vartant šias knygas, labai užkabina,“ – pastebi profesorius.

Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai. Priekyje iš kairės: Povilas Gaidelionis, Ona Žebrauskaitė, Vytautas Kairiūkštis; antroje eilėje sėdi: Jurgis Šlapelis, Danielius Alseika, Ona Skiparytė-Kairiūkštienė-Rakštienė, Elžbieta Lanio, Jonas Basanavičius, direktorius Marcelinas Šikšnys, Anelė Bukauskaitė-Suduikienė, Jonas Šepetys, Konstantinas Stašys; trečioje eilėje stovi: Kristupas Čibiras, Vincas Zajančkauskas, Stasys Kairiūkštis, Aldona Kairiūkštytė-Dimnickienė, Bronius Untulis, Povilas Karazija, Stasys Matjošaitis, Klara Šepetienė, Vladimiras Sakavičius; ketvirtoje eilėje: Vincas Budrevičius, Boleslovas Bucevičius, Konstantinas Aleksa, Antanas Krutulys. 1923 m. A.Jurašaičio fotoatelje

„Kad ir J. Basanavičiaus įkurta Lietuvių mokslo draugija. Ten yra padėti pamatai mūsų būsimai valstybei. Kaip protingai, genialiai sudėlioti stulpai. Mokslas, Kultūra, Švietimas. Ir visomis tomis kryptimis pradėta nuosekli  veikla. Ir vadovėliai leisti, ir mokslo suvažiavimai vyko, muziejai kuriami, kultūros renginiai vyko, bibliotekos steigiamos. Visi  dalykai, kurie būtini valstybės pamatams. Ir vos ne trečdalis tokių nuotraukų, kur J. Basanavičius – viduryje. Visose organizacijose, visose veiklose. Jo autoritetas buvo labai reikalingas. Nedaug tų lietuvių tais laikais buvo, bet kokie jie pasiutę buvo– šypteli prof. L. Klimka. Devyndarbiai, užsispyrę, energingi, emocingi, išsilavinę žmonės. Jie kūrė valstybę.“

Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai ir Stepono Batoro universiteto studentai po spektaklio „Vykinto žygis“ (muzika Juliaus Siniaus). Antroje eilėje viduryje sėdi Julius Sinius, Konstantinas Galkauskas, Antanas Krutulys. 1936 m. Fotoatelje Foto-Studio B-cia Szer