Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, www.voruta.lt

Litvakų kraujo turėjusi ir netikėtai šįmet mirusi[1], bet, deja, mūsų, lietuvių, nepažinta kultūros istorikė Elinor W. Gadon (1925 09 17–2018 05 08) – viena iš žymiausių pasaulyje Motinos Deivės tradicijos tyrinėtojų, savotiškai tęsianti, pildanti archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės (1921–1994) tyrinėjimus. Jos 1989 m. išleista knyga „The Once and Future Goddess“ tapo viena svarbiausių knygų plėtojant moterų dvasingumo ir Motinos Deivės judėjimus.

2016 m. ji gavo apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus pristatant apie moterų meną vaizduojamųjų menų srityje. Tais pačiais metais ji gavo Demetros apdovanojimą už Lyderiavimą plėtojant moterų dvasingumą – iš moterų ir mitologijos studijų asociacijos (Association for the Study of Women and Mythology). Atsiimdama Demetros apdovanojimą, ji sakė: „mano akyse – ašaros, nuostabu, kad Jūs pripažįstate mano darbus. Aš iš tiesų dariau tai, kas buvo mano mintyse ir širdyje, kaip nuostabu, kad tai pasiekė daugelį žmonių. Išsaugokime šią viziją, nes būtent moterys išgelbės šį pasaulį[2].“

Akivaizdu, kad E. Gadon tyrinėjimai nebuvo pristatyti Lietuvoje, išskyrus Onos Gaidamavičiūtės straipsnį – interviu su šia mokslininke[3] 2009 metais.

E. Gadon tyrinėjimų apžvalga

E. Gadon specializacija – meno, religijos istorija, kultūrinė antropologija, Rytų Azijos studijos, moterų studijos ir kultūra. Ji specializavosi tyrinėdama Indijos subkontinento meną ir kultūrą.  E.Gadon – kultūros istorikė, kurios tyrimų interesai ir publikacijos skirti analizuoti ir interpretuoti mitą bei vaizdą jų kultūriniame kontekste, aiškinantis, kaip jie veikia problemas, susijusias su lytimi. Jos akademinis pasirengimas, dėstymas ir publikacijos yra tarpdisciplininės – susiję su meno istorija, religijų istorija ir kultūrine antropologija, ar dar tikriau – multikultūrinės.

Bakalauro studijas E. Gadon baigė 1947 m. Mičigano universitete (tyrimo objektas – Viduramžių Europos civilizacija), magistro – 1974 m. Masačusetso universitete (objektas – Indijos, taip pat islamo ir moderniojo Vakarų meno sąsajos). 1984 m. ji Čikagos universitete apsigynė daktaro disertaciją apie Balagopalastuti manuskriptą ankstyvajame Krishna-bhakti[4] judėjime Indijos Gudžarate[5].

E.Gadon dėstė keliuose Kalifornijos universitetuose ir kolegijose, Harvardo teologijos mokykloje (kursas – „Moters ikonografija hinduizmo ir krikščionybės tradicijose“), Tuftso universitete (kursai apie meną ir religiją; sakralųjį Indijos meną), Santa Barbaros, Kalifornijos universitetuose (kursas – „Japonijos menas“), Kalifornijos menų ir amatų kolegijoje (kursai: „Pasaulio religijos“, „Menas ir religija“, „Islamo menas“, „Deivė ir priešistorės teorijos“), Kalifornijos Integruotųjų studijų institute (daugybė kursų, tarp jų – „Menas, kūrybiškumas ir sakralumas“, „Moteris, religija ir socialiniai pokyčiai“, „Hinduistų Deivė: fenomenologinis aspektas“ etc), Millso kolegijoje („Deivė: istorija ir misterija“), kur ji buvo asocijuota Moterų vadovavimo programos mokslininkė; taip pat Indijos, kitų Tolimųjų Rytų šalių – Kinijos, Japonijos – meną, moterų dailę Naujojo Hampšyro universitete.

Pati žinomiausia jos mokslinės veiklos vieta – Brandeis universitetas, kur mokslininkė pristatė kursą „Feminizmas ir religija: moteris, religija ir socialiniai pokyčiai“. Ji iki dabar yra doktorantūros programos, skirtos moters dvasingumui, Kalifornijoje, San Fransisko vientisųjų studijų institute, vadovė.

 Pagrindiniai E. Gadon atradimai:

1) tai – didžiulio iliustruoto rankraščio, parašyto apie Krishnabhakti (krišnabhakti), tikriau – dievo Krišnos religijos, ankstyvąją istoriją, analizė Gudžarate, Vakarų Indijoje: jos sugalvota metodologija padėjo nustatyti ryšius tarp teksto ir iliustracijų, remiantis jų kultūriniu kontekstu;

2) knyga „The Once and Future Goddess“ (1989 m.) – vizualinė kronika, parodanti moters šventumą ir jo atgavimą mūsų laikų mitologijoje – ikiistorinę Motiną Deivę, remdamasi archeologiniais tyrinėjimais ir mitologija;

3) magistrantūros ir doktorantūros programų apie moterų dvasingumą sukūrimas – įkūrė pirmąjį Integruotųjų studijų institutą Kalifornijoje, San Franciske;

4) šiuolaikinio Indijos moterų meno parodų kuravimas penkiuose JAV universitetuose;

5) „lauko tyrimai“ Orisoje (Indija).

Jos tyrimų laukas buvo daugiaaspektis, plėtojantis mano įsipareigojimą suteikti moterims teises atkuriant deivės religijas, iš naujo sakralizuojant moterų kūnus ir seksualumą. Ji pasitelkdavo akademines sferas, kurias gerai išmanė ir buvo kvalifikuota specialistė – būtent meno, religijos istorijos ir kultūros antropologijos.  E.Gadon žodžiais, jos požiūris į istoriją – feministinis: „manau, kad vyriškoji pasaulėjauta dominuoja, o moteriškoji – palikta už istorijos ribų. Vyriškoji pasaulėžiūra yra tapusi norma. Savo publikacijomis ir paskaitomis stengiuosi padrąsinti moteris, kad jos elgtųsi savo nuožiūra, pasitelkdamos savo jėgas, ir taip sukurtų teisingesnę visuomenę.“

E.Gadon disertacija neturi nieko bendra su moterų studijomis ar feminizmu. Ji susijusi su ankstesniu gyvenimo etapų, kai domėjausi Indijos kultūra, menu ir religija. Tuo metu buvau meno istorikė, sužavėta Indijos miniatiūrų piešimu. Žinomas Indijos meno ir simbolių istorikas Ananda Kentishas Coomaraswamy’is[6] (1877–1947 m.) yra rašęs, kad Indijos kultūros renesansas XV-XVIII a. atsirado dėl vaišnavų (labiau žinomų vaišnavų arba krišnaistų, Krišnos garbintojų, Krishnabhakti vardais) revoliucijos (jie buvo tarsi protestantai, sukilę prieš katalikybės dogmatizmą – O. G. –past.). Viena jų tradicijos doktrinų teigė, kad vaišnavas turi mylėti Dievą taip švelniai, kaip motina kūdikį ir moteris savo mylimąjį.

 Nuo tada, pati pažinusi šias būsenas, ėmė analizuoti santykį tarp žodžių ir vaizdų seniausiame vaišnavų tradicijos manuskripte – XV a. pradžioje parašytame „Balagopalastuti“.

O 2006 m. E. Gadon išleido ne mažiau įdomią knygą – „Bilvamangala’s „Balagopalastuti“ and early Krishnabhakti in Gujarat“[7], kuri siejasi su mokslininkės disertacijos tema.  „Bilvamangala’s „Balagopalastuti“ – XV amžiaus pradžios manuskriptas, nutapytas pagal ankstyvąjį Indijos stilių; o tikriau tai – šlovinimo himnai kūdikiui piemeniui Krišnai.

Deivės Motinos koncepcija

1989 m. pasirodė viena svarbiausių jos knygų – „The Once and Future Goddess: A Symbol for Our Time“ („Dabarties ir ateities Deivė: mūsų dienų simbolis“). Ši knyga  – tai vaizdinė  moters šventumo ir šio vaizdinio sklaidos kultūrinėje mūsų laikų mitologijoje kronika. Autorės leksikai artima fenomenologinė stilistika, savaip jungianti mokslinę mintį ir kūrybiškas interpretacijas. Fenomenologinį žvilgsnį patvirtina metaforiški knygos skyrių pavadinimai.

Kaip teigia knygos autorė, „Deivės religija yra sutelkta ne ties dangumi, bet ties žeme; ji neneigia kūno, bet jį iškelia; yra ne dualistinė, bet holistinė. Deivė buvo imanentinė, bet ne transcendentinė, o žmonija buvo regima kaip gamtos dalis, kaip kad mirtis yra gyvenimo dalis. Jos garbinimas buvo paremtas jausmais, švenčiant erotinį pradą, apkabinant visa, kas gyva. Religingas ieškojimas buvo aukščiau visko, teigiant dvasinio gyvenimo atsinaujinimą, atgimimą. Deivė buvo svarbiausia gyvenimo jėga. […] Žodis religija didžiuosiuose monoteistiniuose pasaulio tikėjimuose – judaizme, krikščionybėje ir islame, – paremtas apreiškimo tradicijomis. Kitos didžiosios pasaulio religijos – hinduizmas ir budizmas, – nedera šiam modeliui, nes nepagrįsti Apreiškimu. Tačiau šiose religijose visas gyvenimas tampa sakralus. […] Visgi monoteistiniuose tikėjimuose niekada nebuvo pasiektas visumos suvienijimas. […] Archaiškos Deivės kultūros, kurios nagrinėjamos šioje knygoje, buvo koncentruotos ties moterimi, išsiskyrė taikumu, teigė lygybę. Kitapus dominuojančios Vakarų kultūros ir islamo pasaulio, moterų dievybės yra garbinamos beveik visur; jos yra žemės ūkio žmonių žemės motinos, kūrimo deivės, etninės vienybės simboliai […] Dievybė buvo moteris prigimties modelis visame jos pilnatvėje“[8].

Trijuose, gausiai iliustruotuose, knygos skyriuose aptariama moters Deivės kulto, ikonografijos raida. Pirmajame skyriuje – „In the Begininning: The Sacred Way of the Goddess“ („Pradžioje: pašvęstas Deivės kelias“) – įvairialypių Deivės simbolikos artefaktų pradedama ieškoti nuo pačios priešistorės, ledynmečio[9], tikriau – vėlyvojo paleolito, po to – neolito[10], aptariant senąsias Kretos, Maltos, Avebury[11] kultūras. Pačios E. Gadon žodžiais, Motinos Deivės kultūra sužydėjo būtent neolite. Antrajame skyriuje – „The Patriarchal Takeover: The Taming of the Goddess“ („Patriarchato perversmas: Deivės sutramdymas“) – atskleidžiama atėjusio patriarchato[12] žala Deivės kultui. Galiausiai – trečiajame skyriuje – „The Re-emergence of the Goddess: A Symbol of our Times“ (Deivės iškilimas iš naujo: mūsų laikų simbolis“) – autorė aptaria Motinos Deivės kulto atgimimą mūsų dienomis, XX–XXI a.

Įdomiausia, kad mokslininkė itin vykusiai parenka iliustracijas: gretinami archaiški Motinos Deivės vaizdiniai ir jų šiuolaikinės, šiandienės XX  a. interpretacijos. Būtent tai įrodo nenutrūkstantį Tradicijos tęstinumą (plg. vienoje spalvotoje iliustracijų įklijoje gretinama Maltos Deivės skulptūra, sukurta 3-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų ir panašių masyvių formų figūros, savaip interpretuojamos Maudo Morgano drobė „Norėčiau nuvykti į Maltą“, 1985 m.[13])

E.Gadon, pasitelkdama ir M. Gimbutienės tyrinėjimus[14], išskiria šiuos Motinos Deivės Senojoje Europoje vaizdinius:

kosminė kūrėja ir atnaujintoja;

nėščioji vegetacijos deivė;

mirusiųjų motina;

falo dievybė: save apvaisinanti Mergelė Motina;

metų dievybė.

Ir šias jos „įsikūrimo“ vietas:

šventyklą kaip Motinos kūną: paukščių inkilus ir gyvačių lizdus;

ritualinį teatrą.

                         Indijoje, Orisos mieste, Indijoje, ji atliko lauko tyrimus apie kaimo deivę – „From Blood to Fire: The Changing Culture of the Village Goddess of Orissa“ („Nuo kraujo iki ugnies: besikeičianti kaimo Deivės Orisoje kultūra“). Tai – sociokultūrinė kaimo deivės analizė Indijoje, paremta keturių sezonų lauko darbais Orisoje.

 Elinor Gadon gynė moters dvasingumo idėją, jos misijos sakralumą: „Nesvarbu, kad jos (moterys – O. G. – vertimas) praktikuoja dvasingumą vienos, ar grupėje, savo sinagogose, ar bažnyčiose, moteris […] susitelkia atrasti moters kūno, seksualumo ir moters patirties sakralumą.“[15]

E.Gadon ir M. Gimbutienės tyrinėjimai

Elinor Gadon stengėsi sudominti M. Gimbutienę savo Indijoje sukaupta lyginamąja medžiaga, kuri papildytų jos darbus, tačiau nesėkmingai.

 Marijos Gimbutienės darbai įrodė, kad neolito laikotarpiu pietryčių Europoje dominavo Deivės religija. Ji parašė didžiausią studiją apie šią tradiciją, pasitelkdama savo sukurtą archeomitologijos metodiką – analizę, „papuoštą“ istoriniu pasakojimu.

M.Gimbutienės darbas buvo griežtai apribotas Europos priešistorės. Tai buvo jos tyrimo laukas ir kompetencijos erdvė. Visgi mes gyvename daugiakultūriame pasaulyje.

E.Gadon tyrinėjimai apie Orisos kaimo deivę – tai kaip atsakas į Marijos Gimbutienės archeologinius priešistorinės deivės religijos ir kultūros tyrinėjimus – tad mano studija atrodo kaip gyva tradicija, kurios šaknys – neolito epocha.

  Marijos Gimbutienės tipologija ir analizė buvo paremta jos milžiniškomis Europos mitologijos žiniomis. Indijos mitologija ir Deivės garbinimo tradicija (šaktizmas[16]) nuo europietiškosios skiriasi esminiais dalykais, ypač dėl to, kad ji žmogų vertina platesne prasme. Deivė nėra tik geranoriška, ji gali būti ir griovėja… Juk ji – iš gamtos.

 Pagrindinis E. Gadon tyrimas, jos žodžiais, tai – „šventosios moters“ atradimas Vakarų visuomenėje, taip, kad mes turėtume kur kas harmoningesnę kultūrą ir labiau vertintume moterį. Dabartinis jos darbas Indijoje – kaimo deivės kulto dokumentavimas ir analizė, gyvoji tradicija, kurios pradžia – neolito laikai.

 Jos darbams didžiausią įtaką padarė amerikiečių antropologas Cliffordas Geertzas (1926–2006), kuris dėstė Čikagos universitete. Ypač svarbi jo knyga „Interpretation of Culture“ (1973 m.), joje mokslininkas ypač akcentuoja simbolių reikšmę kultūrai.

 Kaip mokslininkė ji pasitelkdavo įvairius tyrinėjimo metodus: kultūros antropologiją, religijos istoriją, feminizmą, meno istoriją. Ji labiau domėjosi empiriniais, daiktiniais įrodymais nei tekstų analize.

[1] Elinor W. Gadon mirė savo namuose Kembridže, Masačusetso valstijoje 2018 m. gegužės 8 dieną.

[2] Prieiga per internetą: https://womenandmyth.org/2018/05/11/farewell-to-elinor-gadon/

[3] Ona Gaidamavičiūtė. Elinor Gadon – nepažinta Marijos Gimbutienės idėjų tęsėja. Kultūros barai, 2009, Nr. 7/8.

[4] Krishna – dievybė, garbinama daugybėje hinduizmo tradicijų iš gausybės skirtingų perspektyvų. Bhakti, kas reiškia pamaldumą, neriboja kokia nors viena dievybė. Vis dėlto Krishna yra svarbus ir populiarus religinių ir ekstatinių hinduizmo religijos aspektų dėmesio centras.  Bhakti Yoga  – hinduizmo terminas, kuris pažymi religinę praktiką, skirtą puoselėti meilės pamaldumą Dievui, pavadintam bhakti.  Bhakti judėjimai, pasišventę Krishnai, išgarsėjo pietinėje Indijoje 7-9 a. p. Kr. Krishna-bhakti judėjimas, paremtas Krishnai skirta literatūra, vaizduojamaisiais menais, Indijoje plito nuo 9 a. – O. G. – past.

[5] Gudžaratas – labiausiai industrializuota Indijos valstija, esanti Indijos šiaurinėje dalyje, vakarų pusėje.  Šiaurėje ribojasi su Pakistanu, šiaurės rytuose su Radžastano valstija, rytuose su Madhja Pradešu, pietuose – su Maharaštra. Vakaruose valstija atsiremia į Arabų jūrą. Teritorijoje, kuri dabar priklauso Gudžaratui, rasta daug svarbių Indo slėnio civilizacijos ar kitaip Harapinės kultūros miestų griuvėsių. – O. G. past.

[6] A. K. Coomaraswamy’is – taip pat tradicionalistų mokyklos atstovas, metafizikas; gimęs  Ceilone, dabartinėje Šri Lankoje, tačiau tamilų tautybės – O.G. past.

[7] Gadon, E. W. (2006). Bilvamangala’s “Balagopalastuti” and early krishnabhakti in Gujarat. New Dehli, India: Indira Ghandi Centre for the Arts.

[8] Elinor W. Gadon. The Once and Future Goddess. A Sweeping Visual Chronicle of the Sacred Female and Her Reemergence in the Cultural Mythology of Our Time. Harper SanFrancisco, 1989, p. xii-xiv.

[9] Prieš maždaug 30 000 metų.

[10] Neolitas arba „naujasis akmens amžius“ truko maždaug nuo 10000 iki 3000 m. pr. Kr. – O. G. past.

[11] Avebury – vieta Anglijos Wiltshire grafystėje, išsiskirianti įspūdingais akmenų, sugrupuotų apskritimais, megalitais. Tai – vienas gražiausių ir didžiausių neolito paminklų Europoje, prieš 5000 m. Šis paminklas senesnis už Stounhendžo paminklus.

[12] Tai siejama su indoeuropiečių (pa)plitimu Europoje prieš maždaug 5000 m., baigiantis neolitui.

[13] Elinor W. Gadon. The Once and Future Goddess. A Sweeping Visual Chronicle of the Sacred Female and Her Reemergence in the Cultural Mythology of Our Time. Harper SanFrancisco, 1989, iliustracijos Nr. 46-47.

[14] Marija Gimbutas. The Goddesses and Gods of Old Europe: Myths and Cult images. Berkeley: University of California Press, 1982.

[15]  Marguerite Rigoglioso, Aisling Magazine, Awakening to the Godesss, Accessed Aug. 1, 2014.

[16] Pačios E. Gadon žodžiais, šaktizmas, kitaip tariant – shakti – šventosios moters galia, kurią atskleidžia visur atpažįstamas Hindu deivės įvaizdis: gražios, galingos, jausmingos ir seksualios.