Dovilė LISAUSKAITĖ

1990 m. kovo 11 d. buvo visam pasauliui paskelbta, jog mes esame nepriklausoma valstybė – LIETUVOS RESPUBLIKA. Tą dieną Aukščiausioji Taryba (AT) pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti Tarybos nariai.

Lietuvai, skaičiuojant trečią nepriklausomybės dešimtmetį, prisiminimais dalinamės su Kovo 11-osios akto signataru Gediminu Vagnoriumi. Ekspremjeras ir Krikščionių partijos pirmininkas neslepia, kad Lietuvoje 1990–1991 metais įvykdytas neįtikėtinas dalykas – tuo pat metu atkurta valstybės Nepriklausomybė ir įvykdyta ūkio reforma. Valstybė nusikratė žiauriausios pasaulio imperijos (Sovietų Sąjungos) grandinių ir išsikovojo tarptautinį pripažinimą. „Šalis dar nelikviduotos okupacijos sąlygomis, neturėdama tradicinių ir visiems pasaulyje savaime suprantamų svertų, ėmėsi kurti rinkos ekonomiką. Esu dėkingas likimui už galimybę dalyvauti šiame neįtikėtinai dramatiškame, bet ir be galo įdomiame darbe“, – prisipažįsta G. Vagnorius.

Visi  žino istorijos paradinę pusę. Jaunimas ir dabar mokyklose mokomas paprastų dalykų: 1985 metais susilpnėjusios Sovietų Sąjungos (SSRS) lyderis Michailas Gorbačiovas pradeda „perestroiką“, pamažu atleidžia vadžias. 1988 metų vasarą Lietuvoje susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuris po truputį reikalauja Lietuvai vis daugiau suvereniteto, o galiausiai, laimėjęs rinkimus, skelbia Nepriklausomybę 1990 metų kovo 11-ąją. Paskui – sovietų spaudimas, kruvinas 1991-ųjų sausis, 1991-ųjų rugpjūčio pučas Maskvoje, kuris paskandina visą SSRS. Lietuva išsivadavusi švenčia ir sau nepriklausomai gyvena. Tokia paprasta chronologija ir teisinga schema, tačiau, anot Nepriklausomybės Akto signataro G. Vagnoriaus, už istorijos vadovėliuose išrašytų faktų slypi dramatiški mėnesiai, savaitės, dienos ir valandos, kai nebuvo taip jau ir aišku, kas visų mūsų laukia.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo diena

Nepriklausomybės priešaušryje  aiškumo buvo itin mažai, Lietuva gyveno baimėje ir abejonėse. Ne paslaptis, tuo metu pasaulyje mažai kas tikėjo, kad nedidelė valstybė gali įveikti Sovietų Sąjungą, kurios bijojo net didžiosios valstybės. „SSRS tuo metu turėjo ne tik didelį galingą represinį aparatą, bet ir branduolinį ginklą, dėl kurio didžiųjų valstybių politikai dažnai atsistojo galingos imperijos pusėje. Sulaukti pagalbos iš kaimyninių  valstybių irgi nesitikėjom – mes neturėjome nei didžiulių naftos klodų, nei kokių nors strateginių objektų, dėl kurių kiti galėjo rizikuoti savo ar pasaulio saugumu“, – neslepia Krikščionių partijos lyderis, ekspremjeras G. Vagnorius. Negana to, norint Lietuvai tapti pilnaverte pasaulio politikos dalyve, jai reikėjo tarptautinio pripažinimo. Jam gauti, reikėjo įvykdyti tam tikras sąlygas – okupacinėmis sąlygomis perimti valstybės valdymą, t.y. atsiimti visas įmones (taip pat ir sovietams pavaldžias įmones, kurios buvo saugomos sovietų armijos), perimti finansų sistemą, įsivesti savus mokesčius ir priversti juos mokėti į Lietuvos biudžetą, turėjom pradėti patys kontroliuoti pasienį ir muitinę. „Sunkiausia buvo visai tai įgyvendinti taikiu būdu, neįsiveliant į pilietinį karą. O jo šmėkla mus lydėjo ištisomis savaitėms. Esu dėkingas kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris, net ir žvelgdamas mirčiai į akis, atsispyrė pagundai į rankas paimti ginklą“, – skaudžias akimirkas prisimena Nepriklausomybės Akto signataras.

1990 kovo 11 diena, anot pašnekovo, tikrai nežadėjo esminių lūžių Lietuvos istorijoje, jau vien tik todėl, kad dar dieną prieš tai apie deklaracijos paskelbimą garsiai niekas nekalbėjo, o AT narius kankino didžiulės abejonės ir svarstymai, kaip pasielgti – ar pasirašyti ir iššaukti galimą sovietų agresiją prieš Lietuvą, ar nepasirašyti ir palaidoti bet kokią viltį atstatyti Nepriklausomybę. „Mes buvome visų istorinių permainų smaigalyje ir nuo mūsų pasirinkimo priklausė ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos valstybių likimas“, – prisimena 1990 m. kovą Krikščionių partijos pirmininkas.

Į kovo 1990 m. kovo 11 dieną mažytis Europos kraštas ėjo mažais žingsneliais, tačiau atėjus iki šios dienos, anot G. Vagnoriaus dvejonių jau nebeliko ir „parašus visi padėjom neabejodami ir su didžiuliu entuziazmu bei pasitenkinimu. Tai buvo savotiškas vidinis apsivalymas  ir palengvėjimas. Pamenu, didžiausią įspūdį man tada padarė naktiniame  Vilniuje sutikti žmonės. Juk šį sprendimą Lietuva nepasitiko tūkstantinėmis džiūgaujančiomis miniomis. Nors absoliuti dauguma Lietuvos žmonių Nepriklausomybei pritarė, tačiau baimė kaustė ne vieną – kas mūsų dabar laukia? Nauji trėmimai į Sibirą? Kalėjimai? Žmonių žudymai? Ar tai bus būdas mus išvesti į Nepriklausomybę?“, – 1990 m. kovo 11 nakties įvykius prisimena G. Vagnorius.

Po Nepriklausomybės Akto pasirašymo, Lietuva į praeitį jau nebesižvalgė. Ją vedė įsitikinimas – einam teisingu keliu. Tiesa, tikrieji sunkumai nepriklausomos valstybės žmonių laukė ateityje ir tikroji taiki kova už būvį prasidėjo po 1991 m. sausio įvykių.

Kvietimai į ginkluotą kovą

Specialusis sovietinės milicijos dalinys (OMON – otriad miliciji osobogo naznačenija, – rus.) dar per Sausio įvykius pagrobė ginklus ir perėjo į sovietų pusę. Jis, kaip ir sovietų kariškiai bei kitaip apiforminti smogikai, puldinėjo muitinės postus, mušdavo pareigūnus, gadindavo įrangą, tyčiodavosi. Elgėsi taip, kad išvestų iš kantrybės ir pasinaudotų visiškai natūraliu kiekvieno sveiko žmogaus noru – duoti atkirtį. „Ko čia dangstomasi beginkliais? Kodėl neapginkluojami Lietuvos muitininkai ir savanoriai?“ – ne vienas kėlė tokius klausimus, visgi politinis pasirinkimas – laikytis taikaus pasipriešinimo  – buvo teisingas. Anot ekspremjero, AT bijodama, kad nepasikartotų 1940-ųjų situacija ir prireikus nekiltų daugiau klausimų, kodėl suvereni valstybė nesigynė, buvo viešai paskelbę ginklu ginti tris objektus: Lietuvos banką, Seimą ir Vyriausybę.

Reikalavimų leisti „būti vyrais“ ir ginklu atsakyti į sovietinių kariškių provokacinius Tėvynei tarnaujančių pareigūnų užpuolimus, anot G. Vagnoriaus, kilmė buvo dvejopa – daugelis pareigūnų nuoširdžiai tikėjo galimybe ginklu apginti besikuriančią Lietuvą, save patį. Tačiau pasitaikė ir provokatorių, bandžiusių įstumti šalį į beviltišką ginkluotą konfliktą su galinga imperine valstybe, kurios lyderiams dar baimingai lankstėsi pasaulio politikai. Į tikrą karą, kurio laimėtoju po kurio laiko būtų paskelbta nepalyginamai didesnė ir pasaulio didžiųjų ramybei svarbesnė branduoline Sovietų Sąjunga. „Mes puikiai jautėme, kaip normalius, patriotiškai nusiteikusius žmones piktino nesibaigiantys žiaurūs ir žmogišką orumą žeminantys išpuoliai; po jų neretai keršto pyktis trumpam užvaldydavo ir mus dirbančius Vyriausybėje, bet negalėjome duoti valią žmogiškiesiems jausmams, kurie galėjo palaidoti tik atgimusią Nepriklausomybę“, – sunkias valandas prisimena politikas.

Ūkio perėmimas

Nepriklausomybės pagrindą sudaro ne vien deklaracijos, herbai, vėliavos ir simboliai, nors jie ir yra labai svarbūs. Žmonės seka paskui vėliavą ir tiki idėjomis, tačiau jiems reikia ir justi žemę po kojomis: valstybė negali nevaldyti savo ūkio, o jo taikaus perėmimo mechanizmas ir buvo didžiausias galvosūkis to meto politikams. „Vien parašyti ir paskelbti įstatymą, kad visos Lietuvos įmonės turi klausyti nebe Maskvos, o Vilniaus nurodymų, būtų reiškę garsiai, o gal net nelabai garsiai sudrebinti orą“, – neslepia Krikščionių partijos pirmininkas, ekonomistas G. Vagnorius.

Prie šalies vairo stojusių politikų laukė nelengva užduotis – valstybinių įmonių, ypač sąjunginio pavaldumo, vadovus reikėjo įtikinti paklusti naujiems Lietuvos įstatymams, suinteresuoti naujos ekonominės sistemos nauda. Daugelis įmonių vadovų priklausė sovietinei nomenklatūrai, buvo geri prisitaikymo meistrai ir neretas pasirinko delsimo poziciją – laukė, kas čia dabar bus, kas laimės. „Tarp sąjunginio pavaldumo įmonių buvo ir vadinamųjų pašto dėžučių, t. y. kariniam pramoniniam kompleksui priklausiusių įmonių, kurios veikė pagal specialų režimą ir buvo visiškai valdomos iš Maskvos. Priversti tokios įmonės vadovą „šokti“ pagal Lietuvos valdžios dūdelę nebuvo, švelniai tariant, paprastas reikalas“, – prisimena G. Vagnorius.

Tokių užsispyrusiu vadovų nebuvo daug, tačiau paskatinimo reikėjo daugumai, ir jis buvo atrastas. Jį padiktavo pati ekonominių reformų logika. Senas ir geras lazdos bei meduolio principas.

AT 1990 metų rudenį priimtas Savarankiškos valstybinės (valstybinės akcinės) įmonės įstatymas. Be kitų ūkinės veiklos šiuolaikiško reglamentavimo klausimų, jis numatė naujų įmonės įstatų registravimą, įmonės valdymo organų rinkimus, taip pat galimybę prireikus įsikišti Respublikos valdžiai. Tokiu būdu vadovas tapo priklausomas ir nuo savo įmonės darbuotojų.

„Meduolis buvo galimybė laisvai ūkininkauti ir naudoti likutinio pelno išteklius įmonės vadovybės nuožiūra, kolektyvui iš uždirbtų lėšų išsimokėti premijinius, – prisimena G. Vagnorius, – kartu tai padėjo susidoroti ir su Maskvos mėginimais smaugti Lietuvą ekonomiškai, administraciniais svertais blokuojant prekių ir žaliavų tiekimą“.

Laisva rinka – ginklas prieš blokadą

Po nepavykusio 1991 metų sausio 13 dienos karinio perversmo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybė, pritariant M. Gorbačiovui, tų pačių metų vasario mėnesį parengė Lietuvos ekonominio destabilizavimo planą. Jame buvo numatyta „Lietuvą pasmaugti ekonominėmis priemonėmis“. Čia buvo nurodyta: uždrausti Lietuvai parduoti žaliavas ir atlikti per bankus mokėjimus įmonėms, atidaryti Naujojoje Vilnioje Maskvai pavaldų banką (per kurį į Lietuvą bandyta plukdyti fiktyvius rublius ir finansuoti riaušininkus), destabilizuoti padėtį žemės ūkyje ir pramonėje, taip pat įšaldyti Maskvos bankuose Respublikos gyventojų santaupas rubliais bei valiuta ir įmonių sąskaitas. Ekspremjeras prisimena, jog iškilo reali grėsmė žlugti daugeliui šalies įmonių, o atsiradus žmonių gyvenimo nepritekliams – vykti socialinėms riaušėms, kurių taip laukė sovietinis Kremlius. „Jei tik būtume pasidavę nuostatai, kad reformas atliksime po to, kai jau jausimės laisvi ir nepriklausomi, niekuomet tokie ir nebūtume tapę“, – neslepia G. Vagnorius.

1990-ųjų pavasarį pradėta ekonominė blokada nebuvo totalinė: apribotas kuro tiekimas, prisuktos gyventojams vartoti skirtos dujos. Nors tai ir darė žalą ūkiui, tačiau nebuvo toks baisus, kai nuo 1991 metų pradžios Lietuva realiai atsiskyrė nuo SSSR biudžeto, mokesčių, Centrinio banko, perėmė savo teritorijoje buvusias SSSR pavaldumo valstybines įmones ir objektus. „Jau 1991 metų pavasarį Maskva dar stipriau prisuko administraciniais svertais reguliuojamų tiekimų kranelius, – prisimena Krikščionių partijos lyderis, – juos atsukti galėjome tik atpalaidavę rinkoje prekinius ir piniginius santykius ir suteikę Respublikos įmonėms ūkinį savarankiškumą.

Padėtį sunkino ir tai, kad Maskvoje tuo metu dar buvo dvivaldystė. Šalia jau tarsi ir laimėjusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino sudaryto ministrų kabineto vis dar veikė ir Sovietų Sąjungos ministrų taryba. Iki pat 1992 metų vasario, kalbant apie Rusijos valdžią, anot G. Vagnoriaus, reikia rašyti Rusijos-SSRS. „Būtent sovietinė Ministrų taryba tų metų rugsėjį pradėjo vėl blokuoti ne tik prekių tiekimus, bet net ir tarpbankinius atsiskaitymus su Lietuva. Tikslas – norėta mus žūtbūt įsprausti į Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS). Lietuva čia nebuvo originali – ta pati metodika taikyta ir kaimynėms“, – teigia politikas.

Laikinųjų pinigų – bendrųjų talonų – įvedimas

Savų pinigų įvedimas okupacinėmis sąlygomis galėjo pastūmėti Maskvą į naują karinę agresiją prieš Lietuvą. Be to, sovie­tmečiu Respublikoje nebuvo leidžiama turėti jokios vertybiniams popieriams spausdinti reikiamos įrangos, medžiagų ir specialaus popieriaus. Pinigų juk neišspausdinsi mašinėlė ir nesukarpysi žirklėmis, o nacionalinių vertybinių ženklų spausdinimą užsienyje visaip blokavo Maskvos specialiosios tarnybos. Joms, pavyzdžiui, Lenkijos pasienyje 1991 metų pavasarį pavyko perimti Vakaruose Lietuvai išspausdintą pašto ženklų siuntą, kurios gabenimą Ryšių ministerija, gaila, organizavo „valdiškai“.

Tokiomis sąlygomis Lietuvos Vyriausybė ryžosi nestandartiniam sprendimui: reikia nedelsiant įsivesti nacionalinių pinigų pakaitalą – bendruosius talonus (su žvėrelių atvaizdais). Pirmieji atsikuriančios Lietuvos laikinieji pinigai kurį laiką turėjo veikti kartu su rubliais.

Pirmųjų laikinųjų pinigų spausdinimą per keletą mėnesių Vyriausybė slapta organizavo Lietuvoje, bet specialios medžiagos buvo gabenamos iš Vakarų. Apie griežčiausia paslaptimi laikytą pinigų spausdinimo įrangos ir dažų atvežimo į Lietuvą valstybinę operaciją žinojo tik du premjero G. Vagnoriaus patarėjo Jono Rudalevičiaus vadovaujamos grupės vykdytojai. Ji verta atskiro istorinio kūrinio ir detektyvinės kino juostos.

„Vadinamųjų pinigų numeratorių per Lietuvos bičiulius Vokietijoje už simbolinę kai­ną pavyko išprašyti iš bendrovės „Zeiser“, kuri nepabūgo galimo Maskvos persekiojimo. Liuminescencinių dažų pirmiesiems lietuviškiems pinigams spausdinti 1991 metų vasaros pradžioje padovanojo kita drąsi ir sentimentų mūsų Nepriklausomybės kovoms neslėpusi bendrovė „Tumbo Bruck“ iš Švedijos. Šią pinigų spausdinimo įrangą ir dažus J. Rudalevičiaus grupė į Lietuvą įvežė lėktuvais per Maskvą kaip privatų krovinį. Jį tikrinę sovietų saugumiečiai ir muitininkai akivaizdžiai pražiopsojo, patikėję, kad tai paprastos statybinės medžiagos. Popieriaus su elementariais vandens ženklais, kurie tuomet Respusblikos spaustuvėms dar buvo naujovė, pavyko pasigaminti Lietuvoje patiems“, – nuotykių filmo scenarijaus vertą istoriją prisimena G. Vagnorius.

Nusprendus 1991 metų gegužės mėnesį įvesti pirmuosius pinigus, per tris mėnesius buvo galutinai sukomplektuota specialaus režimo spaustuvė (Kauno „Spindulyje“) ir išspausdinti Lietuvos laikinieji pinigai – bendrieji talonai, kurie, Maskvos nuostabai, AT pritarimu buvo įvesti rugpjūčio 5 dieną, t. y. dar prieš Maskvos pučą.

Žinoma, bendrieji talonai buvo daug menkiau apsaugoti nuo klastojimo nei dabartiniai litai. Tačiau šie okupacijos sąlygomis pagaminti ir sėkmingai į apyvartą išleisti laikinieji pinigai, netrukus įgiję daug didesnį nei rublis rinkos kursą, labai padėjo apsaugoti besikuriančią šalies rinką nuo didelio rublio infliacijos spaudimo. Jie užtikrino piliečiams galimybę parduotuvėse pigiau įsigyti prekių, kurios pagrindinėje rublio zonoje dar ilgai išliko deficitinės. Nestandartinių laikinųjų pinigų įvedimas padidino daugumos gyventojų perkamąją galią, ir tai padėjo išvengti socialinio nepasitenkinimo bei prosovietinių riaušių. Be to, laikinieji nacionaliniai pinigai (talonai), kurių visuotinio deficito rublio zonoje sąlygomis pageidavo ir kaimyninių respublikų prekybininkai, labai pagerino šalies įmonių ekonomines ir finansines darbo sąlygas.

AT sprendimu nuo 1992 metų spalio 1 dienos laikinieji pinigai, t. y. bendrieji talonai, paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone. Taip Lietuva galutinai pasitraukė iš rublio zonos.

G. Vagnoriaus palinkėjimas kovo 11 proga

„Lietuva per daugiau nei 20 Nepriklausomybės  metų pasiekė stebuklingų permainų. Mes esam Europos Sąjungos ir NATO nariai, tačiau didžiausia ir svarbiausia mūsų visų pergalė – GYVENAM NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE. Mes sugebėjom ištrūkti iš pačios žiauriausios ir galingiausios XX a. imperijos.

Aš noriu palinkėti Lietuvos žmonėms prisiminti praeitį, prisiminti mūsų Nepriklausomybės atstatymo dieną ir nepamiršti, kokie mes buvome galingi, kokias kliūtis mes – Lietuvos piliečiai – įveikėm. Didžiuokimės tuo ir patikėkim galų gale, jog geriausia gyventi – LIETUVOJE“.

Nuotraukose: Nepriklausomybės biuletenio faksimilės