1948 m. Lietuvių fronto suvažiavimas Vokietijoje

Lietuvių fronto suvažiavimo 1948 m. sausio 24–25 d. protokolas, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, lrt.lt

Skelbiamas Lietuvių Fronto suvažiavimo protokolas yra vienas fundamentaliausių Lietuvos nepriklausomos valstybės projektų. Pasitraukusi iš bolševikų reokupuojamos Lietuvos, tačiau nei karo sumaištyse, nei pokario atskirtyse nepraradusi dvasinių ir idėjinių ryšių, jaunoji lietuvių intelektualų karta, dar iki karo brandinusi Lietuvos valstybingumo tobulinimo planus, 1948 metų sausį susirenka mažame Vokietijos miestely ir per dvi dienas išdėsto sau ir pasauliui, kokią jie mato Lietuvą po okupacijos.

Po metų, 1949 metų vasarį, pačiame ginkluoto pasipriešinimo okupantams įkarštyje, vyrai su ginklais susirenka netoli Radviliškio ir sukurią savąjį atkuriamos Lietuvos projektą – konstitucinio lygmens Deklaraciją.#1 Ar yra kas galėtų geriau paliudyti Pirmosios Respublikos patriotizmo galias?!

Pirmą suvažiavimo dieną frontininkai kalbasi apie Lietuvos padėtį pasaulyje, antrą – kokia turės būti nepriklausomos valstybės sąranga. Geopolitinis ir politinis Lietuvos vaizdas piešiamas su stebėtinu konkretumu ir ryškumu. Valstybės bruožai tokie metafiziškai universalūs ir kartu praktiškai aktualūs, kad Lietuvos valstybės konstrukcija ir tautos ugdymo programa suvažiavimo dalyvių skelbiamos kaip abejonių nekeliantys orientyrai. Jeigu šis suvažiavimo protokolas būtų buvęs žinomas iki 1990-ųjų kovo 11-osios, jis būtų deramai sąlygojęs atkuriamos Lietuvos projektą.

Redakcija skelbia protokolą ištisai. Taip šiek tiek nuskriaudžiamos kitos žurnalo rubrikos. Tačiau medžiaga yra tokia vertinga ir vientisa, kad skaidyti ją dalimis neleidžia nei etika, nei estetika.

Esame dėkingi Vidmantui Valiušaičiui, kuris surado tekstą Lietuvių Fronto archyvuose ir parengė ją publikavimui, parūpindamas ir būtiniausius komentarus bei iliustracinę medžiagą, ir visa tai patikėjo „Nepriklausomybės sąsiuviniams“.

Įvadinės pastabos. Vidmantas Valiušaitis. Lietuvių frontas ir jo pirmasis suvažiavimas

Lietuvių Frontas (LF) – rezistencinė organizacija – kilo pogrindyje 1941 m. Lietuvoje, kai vokiečių okupacinė valdžia sustabdė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklą ir uždarė Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. rugsėjo pabaigoje atsišaukime prieš vokiečių okupacinės valdžios paskelbtą Lietuvos vyrų registraciją į jų tarnybą pirmąsyk viešai pasirodė Lietuvių Fronto vardas. Labiausiai jis išpopuliarėjo su pogrindžio laikraščio „Į Laisvę“ pasirodymu 1943 metų sausio mėnesį. Rezistencija prieš okupantą buvo „esmiška Lietuvių Fronto žymė“.#2

Genezė. „Tarp žodžių, kuriuos paliko Pirmasis pasaulinis karas, šviesiausias buvo „tautinis apsisprendimas“, pagarsintas prezidento V. Vilsono „Keturiolikoje punktų“. Tarp žodžių, kuriuos iškėlė Antrasis pasaulinis karas, tokio garso žodis buvo „rezistencija“,#3 – rašo Juozas Brazaitis.

Rezistencijos žodis išpopuliarėjo, kai 1940 m. birželio 18 d. kalbėdamas iš Londono per BBC radiją, jį pavartojo generolas ir būsimasis Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pakvietęs gyventojus į pasipriešinimą vokiečių pavergtoje Europos dalyje. Savo prasminiu turiniu rezistencija reiškia priešinimąsi, nepriėmimą svetimos valios, jos nevykdymą, ginantis ignoravimu ar nepaklusnumu.

Sovietai savo agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes, be abejo, koordinavo su vokiečių ekspansija Vakarų Europoje. Neatsitiktinai sovietų ultimatumas Lietuvai sutapo su Paryžiaus kapituliacija 1940 m. birželio 14-ąją. Tad Prancūzijos prezidento kreipimasis į pavergtuosius atliepė ir lietuvių viltis bei jų laisvės lūkesčius. Tik priešas čia buvo kitas.

Jau 1940-ųjų rudenį susikūrė Lietuvių aktyvistų frontas – pirmoji rezistencinė organizacija, parengusi 1941 metų birželio sukilimą prieš bolševikus ir laikinai atkūrusi Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečiams 1941 m. rugsėjo 22 d. Lietuvių aktyvistų frontą uždarius ir jo įgaliotinį Levą Prapuolenį išvežus į Dachau koncentracijos stovyklą, pradėjo reikštis naujos pogrindžio rezistencinės organizacijos: Lietuvių Frontas, Lietuvių nacionalistų partija, Lietuvių vienybės sąjūdis, Lietuvos laisvės armija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Raiška. Rezistencinių organizacijų įvairovę daugiau ar mažiau lėmė jos narių  pasaulėžiūra: į Lietuvių Frontą ir Vienybės sąjūdį (vadovavo žurnalistas Juozas Keliuotis, buvęs savaitraščio „Naujoji Romuva“ redaktorius) susitelkė daugiausia krikščioniškos pasaulėžiūros jaunimas, Lietuvių nacionalistų partiją sudarė kraštutiniai tautininkai, į Laisvės kovotojus telkėsi liberalesnis tautininkų ar jiems artimas jaunimas. Lietuvos laisvės armija buvo daugiau karinė organizacija, artimai bendradarbiavusi su Lietuvių Fronto kariniu skyriumi.

Priešindamasis okupacinės valdžios užmačioms ir reikšdamas lietuvių tautos valią, LF stebėjo ir demaskavo okupanto sumanymus, nukreiptus prieš gyvybinius lietuvių tautos interesus. Kartu buvo reiškiami ir lietuvių tautos nusistatymai reikalaujant okupantą jų paisyti. Pagrindiniai LF siekiai buvo kliudyti vokiečių valdžios kėslams „alinant lietuvių tautą biologiškai ir kultūriškai“.#4 Antinacinio pasipriešinimo dalyvis ir pogrindinio laikraščio „Į Laisvę“ bendradarbis Vincas Natkevičius rašo: „Biologinis alinimas buvo vykdomas, gaudant ar viliojant jaunimą į frontą, į Reichą darbams, užkraunant ūkininkams nepakeliamas duokles ir pyliavas. Kultūrinis alinimas vyko, slopinant mokslinės ir grožinės literatūros leidimą, uždarinėjant mokyklas, net universitetus (1943). Prieš visą tai LF kovojo, formuodamas tautos opiniją.“#5

Tai darė LF politinis informacinis skyrius. Karinis skyrius telkė kovinius vienetus, kaupė ginklus tam atvejui, jeigu suirus frontui krašte tektų palaikyti tvarką ginklu ar priešintis invazijai. Nuo 1943 m. sausio LF leido pogrindinį laikraštį „Į Laisvę“,  politinės apžvalgos savaitinį „Lietuvių biuletenį“. Atskiri LF sambūriai leido periodinius leidinius „Vardan Tiesos“, satyrinį „Pogrindžio kuntaplis“, „Lietuvos Judas“, kuriame registravo okupantui atsidavusius, jam tarnaujančius ir prieš savo tautą veikiančius asmenis.

Pasipriešinimo vadovybė. 1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiams prievarta sustabdžius Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikimą, dalis jos narių bandė sudaryti pogrindinę Vyriausybę, tačiau to padaryti nepavyko. 1942 metais pogrindyje veikė Tautos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas. Pirmąjį sudarė kai kurie Laikinosios Vyriausybės nariai ir politikai, daugiau ar mažiau išsiugdę krikščioniškose organizacijose. Antrajame telkėsi liberalinės, tautininkiškos ir socialdemokratinės ideologijos veikėjai.

Susijungimo derybas – nelengvas, užsitęsusias – Tautos Tarybos vardu vedė Lietuvių Fronto žmonės. 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune, Parodos g. 9 įvykusiame VLIK’o steigiamajame posėdyje abu organai susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIK’ą). Iš devynių steigėjų du buvo LF atstovai – inžinierius Adolfas Damušis ir advokatas Juozas Katilius (vėliau – Vytautas Vaitiekūnas). Suformavus VLIK’o vadovybę, LF atstovai užėmė jo vicepirmininko ir politinės komisijos pirmininko pozicijas.

Kai 1944 metais bolševikai antrąsyk okupavo Lietuvą, LF atstovas vienintelis iš VLlK’o narių nepasitraukė ir liko dalytis okupuojamos tėvynės lemtimi. Drauge su kitomis rezistencinėmis organizacijomis LF dalyvavo dešimtmetį (1944–1954) trukusiame partizaniniame pasipriešinime. Vieni iš labiausiai žinomų šių kovų vardų – Juozas Lukša-Daumantas ir Julijonas Būtėnas – yra LF žmonės.

DP. Vakaruose atsidūrusieji LF nariai drauge su kitais karo pabėgėliais tapo DP (angl. Displaced Persons) – asmenimis be vietos. Vokietijoje buvo 7,8 mln. svetimšalių, atgabentų darbams, kalintų koncentracijos stovyklose, pabėgusių nuo bolševikinio teroro. Daugiausia buvo prancūzų (2,3 mln.), rusų (1,8 mln.), lenkų (1,4 mln.), belgų (0,56 mln.), olandų (0,4 mln.), čekų (0,35 mln.), jugoslavų (0,33 mln.). Pabaltiečių – 200 tūkst.#6 Kitų – mažiau.

Didžioji jų dalis tuojau pat grįžo į savo šalis. Tačiau Vokietijoje, Austrijoje, šiek tiek Italijoje liko per milijoną DP, negalėjusių ir nesutikusių grįžti į gimtuosius kraštus. Pabaltiečiai (su retomis išimtimis) buvo tarp jų. Lietuviai (per 60 tūkst. asmenų), tarp jų ir LF nariai, čia buvo patekę įvairiais keliais: vieni pagal prievolę išvežti darbams, antri – kaip politiniai kaliniai, treti paimti į vokiečių kariuomenę, ketvirti evakuoti, penkti repatriacijos priedanga atvykę į Vokietiją 1941 m., šešti (jų daugiausia) pasitraukę į Vakarus 1944 m. liepos–spalio mėnesiais.

Pirmiausia DP globa buvo patikėta sąjungininkų kariuomenėms. Vėliau buvo sukurta UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration). 1947 m. karo pabėgėlių globą perėmė IRO (International Refugee Organization). Lagerinis DP gyvenimas buvo skurdus, ženklinamas laikinumo, kupinas nepriteklių, nepatogumų, netgi pavojų. Aplink zujo sovietų agentai, kurie įkalbinėjo žmonės „grįžti namo“, kai kada sovietams svarbius asmenis netgi grobė. Tokia lemtis ištiko generolą Petrą Kubiliūną, kai kuriuos kitus asmenis.

Pajamų neturintiems, išlaikytinių padėtyje atsidūrusiems DP žmonėms tai buvo rimtas iššūkis. Dauguma galvojo, kaip greičiau ištrūkti iš lagerinio gyvenimo ir pasiekti saugesnius krantus – Jungtines Valstijas, Kanadą, Australiją. Bet tai nebuvo lengva. Tik 1947 m. pirmieji kraštai paskelbė kvotas įsileisti karo pabėgėlius: JAV – 15 tūkst., Belgija, Kanada, Australija – po 20 tūkst., D. Britanija – 30 tūkst. Vėliau prisidėjo dar kelios Pietų Amerikos valstybės.

ATRANKA. 1948 m. birželio 25 d. JAV paskelbė DP įstatymą, kuriuo sutiko įsileisti 200 tūkst. asmenų. Pirmasis DP transportas (813 asmenų) į JAV pagal šį įstatymą atplaukė 1948 m. spalio 30 d. Tuo pačiu metu pagyvėjo emigracija ir į kitus kraštus. Pirmiausia buvo atrenkami jauni, sveiki, darbingi žmonės. Europoje, nepraėję vadinamojo screening’o (angl. atrankos), liko daugiausia ligoniai, invalidai, vyresnio amžiaus ar dėl kitų priežasčių negalintys emigruoti žmonės.

Vytauto Vaitiekūno redaguotame ir DP sąlygomis 1946–1948 m. leistame žurnalinio pobūdžio leidinyje „Mažasis židinys“ 1946 m. lapkričio–gruodžio laidoje rašoma: „Palyginti su metų pradžia, stovyklų gyvenimas kelis kartus pablogėjo: patalpos, maitinimas, traktavimas. Patalpų atžvilgiu aiški tendencija grūsti į didesnius lagerius ir duoti mažiau ploto. Maitinimo atžvilgiu anglų zonoj tremtinys sulygintas su vokiečiu, amerikiečių ir prancūzų zonose prie to einama ar jau kai kuriose vietose ir prieita. Traktavimo atžvilgiu – tremtinys negali lygintis su vokiečiu, nes jis yra beteisis. Kiek vokiečiam sąjungininkai mėgina gerintis, tiek tremtinys vis labiau maltretuojamas (pranc. maltraiter: blogai su kuo nors elgtis – engti, kankinti, niekinti).

Pablogėjimas kyla iš noro nusikratyti tremtiniais. To nori visi trys tremtinių likimo sprendėjai: okupacinė valdžia, sovietai ir vokiečiai. Jų interesai sutampa. Laimingai pasisekė tremtiniam išvengti rimtos grėsmės – prievartinio grąžinimo. Tačiau nusikratyti tremtiniais kitais būdais tebėra aiškus ir neslepiamas noras. Tam pati pirmoji ir pagrindinė priemonė buvo ir dar bus – screeningas. Nors oficialiai sereeningo tikslas išjungti iš UNRROS globos kolaborantus, karo nusikaltėlius ir kitokį ne DP elementą, bet faktiškai – sumažinti tremtinių skaičių. Jo metodai vietomis buvo humaniški (daugiausia senojo pasaulio zonoje), vietomis gangsteriški (ypačiai naujojo pasaulio zonoje) ir prilygo enkavedistų žygdarbiams (NKVD ir buvo įkvėpti). Priklausė nuo asmeninės tikrintojų nuožiūros. Tačiau ir oficialioji centrinė įstaiga, organizavusi screeningą, buvo taip pagauta noro sumažinti tremtinių skaičių, kad nesilaikė logikos net savo paskelbtuose principuose. Antai, sąjungininkų yra panaikintos visos Hitlerio aneksijos ir teisinės tų aneksijų išvados, taigi ir Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos, o tuo tarpu Vašingtono direktyvose klaipėdiečiai laikomi vokiečiais…“#7

Traktavimas. Leidinio apžvalgininkas pastebi, kad stovyklų bendruomenės vadovybės sukomplektavimas ir įsikurdinimas „susidūrė su didelėm kliūtim“: „Neliečiant kitų priežasčių, svarbiausioji – okupacinės valdžios nepalankumas bet kuriam centralizuotam veikimui: judėjimas suvaržytas, centriniai organai neįteisinti“. Jis tvirtina, kad „sunkios tremtinių dienos“ ne tik prieš akis, bet „presija tremtiniam dar turės stiprėti“. Mat tarp pirmųjų IRO uždavinių – tremtinių grąžinimo akcija. Pasak leidinio, slaptos instrukcijos „numato tos akcijos komisijose ir sovietų atstovą“. „Mažajame židinyje“ rašoma: „Negrįžtantiems gresia maisto pabloginimas, kilnojimas į blogesnes patalpas, kultūrinių pramogų nutraukimas (net šachmatų!), spaudos suvaržymas ar net visai uždarymas. Tariamai agituoją prieš grįžimą būsią suimami, organizacijos uždarytos.“

„Mažojo židinio“ apžvalgininkas pažymi, kad tokiomis sąlygomis gyvenančius DP guodžia bent tai, kad „viešoji opinija (spauda) jau yra atkreipusi dėmesio į tremtinių likimą ir ne kartą yra demaskavusi gangsteriškus metodus, kurie daug kur taikomi tremtiniams. Kur dingo anglosaksiškasis humaniškumas? – klausia spauda, atvaizdavusi brutalų elgesį su baltais ir reikalaudama teisingumo ir žmoniškumo… Tie Balsai vis garsėja po anų, kuriais tremtiniai buvo apšaukti galvažudžiais, vagimis ir spekuliantais.“#8

Štai tokiomis aplinkybėmis įvyko LF atstovų, atsidūrusių Vakarų tremtyje, pirmasis suvažiavimas. Asmenų susižinojimas, ypač judėjimas sugriautoje ir okupacinėmis zonomis padalytoje Vokietijoje irgi nebuvo lengvas. Užtruko laiko LF žmonėms susiorganizuoti ir surengti reprezentatyvų forumą.

Suvažiavimas, nutarimai, spauda. Apie šį istorinės reikšmės suvažiavimą jo dalyvis Vytautas Vaitiekūnas rašo: „Suvažiavimas įvyko 1948 sausio 24–25 Bad-Canntstatte#9, Vokietijoje. Tai buvo pirmasis susirinkimas už Lietuvos sienų atsidūrusių žmonių, kuriuos Lietuvoje buvo apjungusi bendra rezistencinė veikla prieš Lietuvos okupantus. Dr. A. Maceina šiame suvažiavime dalyvauti negalėjo, tačiau per savo tarpininką suvažiavimui padarė pasiūlymus, kurie sukėlė gyvas diskusijas. Jis, būtent, suvažiavimą įtaigojo, kad tremtyje nedera atkurti ir pratęsti Lietuvių Fronto organizacijos, bet bazuotis organizacijos formų nevaržomu sąjūdžiu.“#10

Nors dr. A. Maceinos siūlymas, pasak V. Vaitiekūno, ir susilaukė opozicijos, tačiau dauguma suvažiavimo dalyvių jam pritarė. Būtent tas nutarimas ir lėmė, kad Lietuvių Frontas „DP stovyklose savo organizacijos nekūrė, nors tuo metu labai gausiai atgimė senosios politinės partijos, taip pat kūrėsi naujos partijos ir rezistencinės organizacijos“.#11

Dera pridurti, kad netrukus po šio suvažiavimo, 1948 m. kovo 25 d., išėjo aštuonių puslapių rotatoriumi spausdintas laikraščio „Į Laisvę“ 1-asis (35) numeris. Vokietijoje buvo išleisti iš viso trys „Į Laisvę“ numeriai: Nr. 2 (36) – 1948 m. birželio 2 d. ir Nr. 3 (37) – 1948 m. rugsėjo 10 d. Kitas „Į Laisvę“ numeris – 1 (38) – išėjo jau po ilgokos pertraukos Amerikoje 1953 m. gruodžio 1 d.

LIETUVIŲ FRONTO SUVAŽIAVIMO PROTOKOLAS (Tekstas neredaguotas, patvarkytas tik techniškai. – Red.)

pirmasis posėdis

1948 m. sausio 24 d. 13 val. organizacinės komisijos vardu suvažiavimą pradeda prof. dr. ZENONAS IVINSKIS tokia kalba:

Gerbiamieji suvažiavimo dalyviai, jau prieš šį Antrąjį pasaulinį karą buvo jausti, kad pasaulis ieško naujų kelių valstybiniam gyvenimui. Liberalinė demokratija, pastatyta ant atskiro asmens laisvės bei teisių ir nepaisanti bendruomeninės visumos, pasirodė nepajėgianti suderinti individualinių interesų ir sukurti santaiką, ypač socialinėje ir kultūrinėje srityse. Liberalinės formos palaidumas pastūmėjo ne vieną valstybę po Pirmojo pasaulinio karo į kitą vienašališkumą – viską atiduoti bendruomenei, beveik nieko nepaliekant asmeniui. Taip gimė totalistinė valstybė, kurioje žmogus buvo pavergtas visumos interesams, ir kurioje jis nustojo savo asmeniškumo, virsdamas tiktai rateliu didžiuliame medžiagos mechanizme (Rusija), tiktai narveliu gyvybės srovėje (Vokietija), tiktai įrankiu valstybės idėjos vykdyme (Italija). Pridėkime dar barbarišką atskirų žmonių, kurie valstybės nuožiūra buvo nevertingi ar nereikalingi, naikinimą ir turėsime ryškų totalistinės valstybės vaizdą. Visa tai buvo jaučiama, net žinoma ir prieš šį karą. Todėl jau tuo metu buvo pradėta ne viename krašte ieškoti – bent teorijoje – kitokių valstybinės santvarkos principų, negu jų buvo davusi liberalinė demokratija ir negu jų buvo pasišovęs duoti totalizmas.

Nuo šių ieškančių kraštų neatsiliko nė Lietuva. Kad ir mažu mastu, tačiau ir mūsų kraštas pergyveno abi senąsias valstybinės sąrangos lytis. Liberalinės demokratijos tarpsnis truko nuo nepriklausomybės atstatymo pradžios iki 1926 m. perversmo, totalistinis – nuo 1926 m. perversmo iki 1940 metų katastrofos. Abu jiedu sukūrė nemažų vertybių, tačiau abu parodė ir silpnąsias savo puses. Jeigu pirmasis tarpsnis per daug leido įsisiūbuoti atskirų asmenų ir atskirų grupių interesams ir net aistroms, tai antrasis tarpsnis per daug šituos interesus gniaužė ir privatinę iniciatyvą stelbė. Tiesa, šis pastarasis tarpsnis nenuėjo taip toli, kaip kituose kraštuose. Tačiau sukurta nuotaika nebuvo palanki visos visuomenės įtraukimui į valstybinius rūpesčius ir į valstybinę kūrybą. Todėl nenuostabu, kad kaip tik šiuo metu buvo pradėta formuoti naujų idėjų. Ištisa eilė žmonių, kuriems nebuvo tekę aktyviai dalyvauti liberalinės demokratijos politikoje, ėmėsi planuoti kitokią santvarką, nepasitenkindami gyvenamąja dabartimi, bet nemanydami nė grįžti į netolimą liberalizmą. 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ buvo paskelbta deklaracija, pavadinta „Į organinės valstybės kūrybą“, pasirašyta 19 žmonių. Tai buvo pirmas kolektyvinis pasisakymas valstybinės santvarkos reikalu. Prof. St[asys] Šalkauskis ir prof. K[azys] Pakštas jau ir anksčiau buvo metę šiuo klausimu naujų ir įdomių minčių. Tačiau tai tebuvo atskirų asmenų nuomonė. Su „N[aujosios] R[omuvos]“ deklaracija šios mintys pradėjo įgauti platesnių formų ir augti į platesnį sąjūdį. Paskutiniai ketveri metai prieš šį karą kaip tik ir buvo šių idėjų populiarinimo tarpsnis.

Bolševikams atėjus bet koks idėjinis darbas buvo nutrauktas. Dabar reikėjo rūpintis, kaip išsaugoti pačią tautos egzistenciją nesigilinant per daug į valstybinės santvarkos problemas. 1940 m. gale ir 1941 m. pradžioje susikūrė antibolševikinė lietuvių rezistencija, kuri parengė 1941 m. birželio sukilimą ir pastatė L[aikinąją] Vyriausybę. Lietuvą vokiečiams užėmus, greit paaiškėjo, kad rezistencinis sąjūdis savo darbo dar neatliko, kad ir toliau teks kovoti už savo tautos egzistenciją ir valstybinės nepriklausomybės atstatymą. Tačiau antinacinė rezistencija išsidiferencijavo. Viena jos dalis norėjo grįžti į liberalinės demokratijos laikus, kita – mėgino jungtis su totalistine forma, trečia buvo grynai karinė, neturinti noro tapti politiniu sąjūdžiu. Rezistencijos eilėse buvo sąjūdis, kuris nenorėjo eit nė vienu anksčiau Lietuvos gyvenime mintu keliu, – tai Lietuvių frontas. Jame veikė žmonės, kurie kaip tiktai ir buvo skelbę kitokias valstybinės santvarkos gaires. Ir nebuvo tik karinis sambūris, nors savo karinį sektorių stiprų turėjo. Jis nebuvo nė grynai politinis. Jis susiformavo rezistenciniams uždaviniams. Tačiau jis išaugo iš idėjinių kovų už pilnutinę demokratiją. Jis todėl negalėjo pamiršti, kad šalia karinių darbų reikia visuomenei duoti ir būsimosios Lietuvos paveikslą. Šiam reikalui rezistenciniame savo organe „Į Laisvę“ jis ne tik informavo visuomenę rezistenciniais klausimais, bet ir skleidė pilnutinės demokratijos mintis. Aštuoni straipsniai, pasirodę 1943 m. pabaigoje ir 1944 m. pirmaisiais mėnesiais, buvo skirti šiam reikalui. Juose buvo dėstomos L[ietuvių] F[fronto] pažiūros į būsimąją Lietuvos valstybę ir daromi konkretūs siūlymai. L[ietuvių] F[rontas] rezistencinį savo darbą telaikė pereinamuoju uždaviniu, po kurio turėjo eiti kūrybinis – valstybės tvarkymas.

1943 m. gruodžio 3 d. Vilniuje įvyko L[ietuvių] F[ronto] konferencija. Šalia rezistencinių uždavinių joje buvo svarstoma ir valstybinės santvarkos programa. Išaugęs iš mūsų visuomenės noro ieškoti laimingesnių valstybinės santvarkos formų, L[ietuvių] F[rontas] jau net ir rezistencijos metais buvo išvystęs savo politinį veikimą ne tik kovos, bet ir kūrybos prasme. Šiandieną mes susirinkome kitose sąlygose: nebe senojoj mūsų sostinėj, bet svetimame tolimo krašto mieste. Tačiau mūsų uždaviniai yra tie patys, kaip kad ir prieš ketveris metus. Mūsų tautos laisvė dar nėra laimėta. Rezistencija dar nepasibaigus ir mūsų vienminčiai anapus geležinės uždangos savo krauju ir gyvybėmis rašo naujosios Lietuvos istorijos lapus, o mes čia tremtyje esame įvairiais kitais būdais į rezistencinį darbą įsijungę. Tačiau mes pasilikom ir politinis sąjūdis, pasiryžęs išlaisvintąją Lietuvą matyti sutvarkytą pagal savo paties skelbiamus principus. Mūsų padėtis kaip tų senųjų izraelitų, kurie vienoje rankoje laikė kardą, o antrąja statė savo šventovės sienas.

Į šią tremties konferenciją mes negalim sulaukti brolių iš anapus geležinės uždangos, tačiau mes prisimename juos savo širdyse, bendraujam su jais savo dvasia ir siunčiame jiems savo karščiausius sveikinimus. Mes prisimename žuvusius dėl Lietuvos laisvės savo sąjūdžio pionierius ir veikėjus: Kazį Baubą, Praną Dielininkaitį, kapitoną Gužaitį, Antaną Januševičių, Zigmą Masaitį, Igną Skrupskelį, mes prisimename mūsų partizanus, kurių vardų mes šiandien dar nežinome, tačiau kurie yra sudėję savo gyvybės auką tautos laisvės aukure. Visus juos mes pagerbiam atsistoję minutės susitelkimu.

Lietuvos laisvinimo planų mums šiandien netenka svarstyti: juos svarsto V[yriausiasis] L[ietuvos] I[išlaisvinimo] K[omitetas] čia ir krašto rezistencija tenai. Užtat juo labiau mums dera svarstyt kūrybos planai. Tam ir yra sukviestas šis susirinkimas. Pavergtų tautų laisvės prisikėlimas jau nebe už kalnų. Pasaulis jau aiškiai regi, kad totalizmo užmačios ruošia vergiją visam pasauliui. Todėl spirtis šiam visuotiniam pavergimui šiandien taip pat daugiau noro. Labai galimas daiktas, kad ši mūsų konferencija vyksta didelių įvykių išvakarėse. Reikia tad susivokti, kur mes esame ir ką mes turime veikti. Mūsų darbų programa yra dviejų dalių: apžvalginės, kuri nušvies gyvenamąjį metą, ir programinės, kuri pateiks mūsų programos pagrindinius principus ir mūsų taktikos gaires.

Suvažiavimui rengti komisijos vardu pradėdamas šį suvažiavimą, kviečiu visus dalyvius būti pasiryžusius nugalėti visas kliūtis, kurių tenka sutikti naujam politiniam sąjūdžiui, išsiaiškinti visus neaiškumus, kurių naujuose sumanymuose visados neišvengiamai pasitaiko ir kūrybiškai nusiteikti statyti būsimąją Lietuvą ant pilnutinės demokratijos pagrindų. Suvažiavimui pirmininkauti siūlau pulk. [Narcizą] Tautvilą, dr. [Joną] Grinių ir dr. [Petrą] Kisielių, sekretoriauti – dr. [Kazį] Ambrozaitį, dr. [Z.] Smilgevičių ir J[ulių] Kakarieką.

Suvažiavimas pasiūlymui karštai pritarė.

S v e i k i n i m a i

Vienybės sąjūdžio vardu suvažiavimą pasveikino dr. G[rigas] Valančius, primindamas abiejų sąjūdžių idėjinę giminystę ir siekimų bendrumą.

Vieningos kovos sąjūdžio vardu suvažiavimą pasveikino J. Noreika, palinkėdamas, kad ateities Lietuvoje L[ietuvių] F[rontas] apjungtų visus geros valios lietuvius.

TARPTAUTINĖ PADĖTIS IR JOS RAIDA

Ref[erentas] J[ULIJONAS] BŪTĖNAS. Mūsų žodis tuo tarpu nesveria tarptautiniame forume. Bet prigimtinė teisė mus ne tik pripažįsta, bet ir įpareigoja duoti mūsų įnašą į geresnio pasaulio kūrimą, į kurį mes einam planuodami savo tėvynės išvadavimą ir atstatymą. Noriu bandyt duoti tarptautinės padėties ir jos raidos apibrėžas, parodyti tas pasaulines realybes, su kuriomis mūsų sąjūdis, nusistatydamas savo veiklos gaires, turi skaitytis, eventualiai turi stengtis jas palenkti ar net pakeisti pagal mūsų principų ir siekimų linkmę. Mes esame tarytum padegėliai, išbėgę iš liepsnojančio miesto, kuriame yra ir mūsų namai. Tiesa, vakarinių demokratijų ugniagesiai jau atvykę ten, kur ir mes, pabėgėliai, stovim, bet jie tebudi, kad gaisras nepersimestų į jų sodybas. Mes dar negalime jų priprašyti, kad gelbėtų mūsų namus, nes jie dar tiki, kad geriausias būdas komunistiniam Europos gaisrui lokalizuoti yra leisti jam sudegti vietoje, jo negesinant ir jam neleidžiant toliau plėstis. Gal demokratiniai ugniagesiai netgi apgailestauja, kad gaisras jau tiek išsiplėtęs, bet jie jaudinasi ne dėl mūsų nelaimės, o būgštauja tik dėl savųjų namų saugumo. Buvęs Prancūzijos ministeris pirmininkas Paul Boncour rašo: „Gal būtų buvę geriau, kad Anglija ir J[ungtinės] V[alstijos] anksčiau būtų susipratusios ir Rusijai neleidusios užimti Europoj tų pozicijų, dėl kurių dabar jos pačios nerimauja ir jaučiasi priverstos aplinkiniais keliais mažinti žalą. Tačiau P. Boncour priduria: „Kas įvyko – įvyko! Amerika tiek pat tegali grąžinti nepriklausomybę Lietuvai ar Latvijai, kiek Rusija Texasui.“ Nei J[ungtinės] V[alstijos], nei D[idžioji] Britanija negali pašalinti tos privilegijuotos padėties, kurią Rusija, savo (vakarinių) partnerių toleruojama, susikūrė Rytų Europoje. Ir britų kairiųjų darbiečių lyderis [Richard] Crossman rašo: „Nuo tos dienos, kada Europą išvadavo daugiausia J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] armijos, visų mūsų nepriklausomybė pasidarė realiatyvi, – laipsnio klausimas. Rytų Europa niekada nepasidarys nepriklausoma nuo Rusijos – nebent karu; lygiai kaip Vakarų Europa – nuo Amerikos. Strateginiai saugumo ruožai yra faktas, kurių nė vienas iš mūsų negali pakeisti („New Statesman and Nation“, 1947 12 27). Tų strateginių būtinumų apspręstų faktų mes negalim nepripažinti. Pasaulio pasidalinimo į du priešingus blokus faktą mes galim pastatyti savo samprotavimų išeities tašku. O kad atsektume, į kur evoliucionuos tų dviejų blokų įtampa, kaip ir kiek jos raida veiks mūsų Lietuvos likimą, kurie pasaulinio vyksmo varikliai mums palankūs ir kurie priešingi, – tam reikia patyrinėti abiejų blokų ir jų savitarpinės įtampos charakteris.

Mes negalim nesutikti su minėtu Crossmanu, kuris tuose dviejuose blokuose mato dvi suverenias galybes: J[ungtines] V[alstijas] ir S[ovietų] S[ąjungą]. Tačiau tuo konstatavimu dar neatsakomi mums rūpimi klausimai. Jau daugiau pasako tie, kurie teigia, kad blokų priešiškumo pagrindas yra ideologinis konfliktas tarp demokratijos ir totalizmo, tarp krikščioniškosios civilizacijos tradicijų ir tas tradicijas ir jų sukurtas vertybes paneigusio komunizmo, užsimojusio jų vietoj „Internacionalo“ žodžiais – kurti visiškai naują pasaulį. Kai kas teigia, kad blokų priešiškumas eina iš jų socialinių sistemų priešiškumo, iš priešiškumo tarp darbo klasę pavergusio kapitalizmo ir ją vaduojančio socializmo. Pagaliau kai kas aiškina tą priešiškumą grynu dviejų imperializmų – J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] – priešiškumu.

Tai, kokį pobūdį kas priskiria šiam blokų priešiškumui, apsprendžia ir to priešiškumo raidą. Ideologinį konflikto charakterį matą neranda kitos išeities, kaip kryžiaus karą, tų dviejų ideologijų gyvybės ar mirties kovą. Britų žinomas publicistas Alexander Clifford vaizduojasi ateisiant kažką panašų į krikščioniškojo pasaulio grumtynes su musulmonais viduramžių kryžiaus karų gadynėje. Tik jis, konstatuodamas sudrausmintą, kovingą fanatizmą [manifestuojantį] bolševizmą, pasigenda ano meto krikščioniškojo pasaulio kovos užsidegimo ir vidinės vienybės. Su gilia rezignacija tasai anglikonas pramato Vakarus susmuksiant po Rytų smūgiu.

Tiems, kurie Rytų–Vakarų priešiškume teįžiūri socialinių-ūkinių sistemų išdavą, konflikto raida vienaip apspręsti negalima. Kapitalistai, – ypač J[ungtinėse] V[alstijose], bet ir Europoje, – yra tikri savo sistemos pranašumu ir įsitikinę, kad laisvos privatinės iniciatyvos dėka atkutę ir pranašios ūkinės gerovės pasiekę Vakarai arba ilgainiui pritrauks Rytus į ūkinį bendradarbiavimą, arba tiek toli juos pralenks, kad Rytai Vakarų persvaros paveikti patys pasitrauks iš „šaltojo karo“ arenos. Tokiais samprotavimais yra pagrįstas ir Marshallio planas Europai gelbėti. Kalbant apie socialistus tenka skirti tokius kaip italų [Pietro] Nenni ar britų [Konni] Zilliacus, kurių ideologinės simpatijos be sąlygų Maskvos pusėje ir kurie, bandydami tas simpatijas pateisinti prieš savo demokratinę sąžinę, įsikalba, kad veikiau komunistinis totalizmas evoliucionuos į padorią demokratiją, kaip kapitalistinė demokratija pavirs socialine. Europos socialistų daugumas betgi nepritaria komunistų–sovietų taktikai, o galvoja analogiškai anam britų „N[ew] St[atesman]“ publicistui, kuris rašo: „Ideologija gali išskirti tautas, ir užsienių reikalų ministeriai gali kai kuo nesutarti, bet ekonomika reikalauja, kad D[idžioji] Britanija ir V[akarų] Europa, jei nori išvengti bado, priimtų J[ungtinių] V[alstijų] pagalbą ir nugriautų užtvaras prekybai tarp Vakarų ir Rytų“. „Mes tikime, – rašė „Reyn. News“ 1946 m. lapkričio mėnesį, – kad tarp socialistinės Rusijos ir Vidurio bei Rytų Europos kraštų, kurie neatšaukiamai priėmė socialistinius ūkio principus, yra pagrindinių interesų bendrumas, kuris nugali politinius skirtingumus, tą imperialistinės praeities prietarą“. „Mūsų, socialistų, uždavinys, – užbaigia tą galvojimą Crossmanas („N[ew] St[ateman]“, 1947 12 27), – turi būti strategiją ir politiką nustumti į užpakalį, kur jų vieta, ir pastūmėti abu blokus, kad jie imtų galvoti prekybos ir ūkio kategorijom“.

Pagaliau tie, kurie Rytų–Vakarų konflikte temato J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] imperialistinių siekimų susidūrimą, tiki, jog visada galimas politinis esamų priešingumų išlyginimas ir kad tik persikombinavimas, klaidingų jėgų ir galimybių apskaičiavimu pagrįsti manevrai, tegali įskelti ginkluoto konflikto kibirkštį. „Politinis priešingumų išlyginimas“ reiškia kompromisą, tokį patvarkymą, kuris su mažiausia žala saviem interesam būtų pasiekiamas kitų kailio – ir principų! – sąskaita. Dėl to neseniai ir skaitėm pranešimą iš Washingtono, jog ten diplomatams dar neaišku, galgi sovietų sukurtasis status quo Rytų Europoje bei Tol[imuosiuose] Rytuose J[ungtinėms] V[alstijoms] ir būtų priimtinas kaip tokio „politinio priešingumų išlyginimo“ pagrindas.

Betgi faktiškai dabartinė pasaulio padėtis pilnai neįtelpa nė į vieną aukščiau minėtą schemą. Piktžodžiavimu skamba dabartinę tarptautinę įtampą laikyti krikščionybės kova su materialistiniu komunizmu, nors net didieji politikai krikščionybės žodžio mielai graibstosi. Antai [Franklinas D.] Rooseveltas, pradėdamas savo bendradarbiavimą su Pijum XII, kada J[ungtinės] V[alstijos] kare dar nedalyvavo, rašė popiežiui apie tai, kaip milijonai paprastų viso pasaulio žmonių tetrokšta taikos: „Mes atsimenam, kad Kalėdų žvaigždę pirmutiniai išvydo piemens, kai dar valdovai nė nežinojo, kokia didžioji šviesa atėjo į pasaulį“. Tačiau kai J[ungtinės] V[alstijos] įstojo į karą, kai reikėjo pateisinti sovietams teikiamą pagalbą ir kai katalikų bei kitų konfesijų galvos J[ungtinėse] V[alstijo]se pakėlė savo balsą gal ne tiek prieš pačią pagalbą, kiek prieš sąmoningą propagandą už simpatijas komunistinei S[ovietų] S[ąjungai], tas pats Rooseveltas jau įtikinėjo Pijų XII, jog S[ovietų] S[ąjunga] nebūsianti tiek pavojinga tikėjimui, Bažnyčiai ir žmonijai kaip kad nacinė Vokietija. „Mano manymu, J[ungtinių] V[alstijų] bažnyčių galvos turėtų tą pagrindinį faktą gerai suvokti ir savo dabartiniu laikymusi netalkinti Vokietijai“. Po to ėjo Lenkijos, Baltijos valstybių ir krikščioniškųjų principų išdavimas Teherane bei Jaltoje. Paties [Winstono] Churchillio partijos vienmintis A. Forbes laiko reikalinga pastebėti, jog jeigu jau sovietų glostymas tada ir buvo būtinas, tai vis dėlto nebuvo būtina prisispyrus teisinti tai, kas nepateisinama. O tas teisinimas Roosevelto–Churchillio gadynėje buvo toks intensyvus, kad argumentams iš piršto išlaužti anglosaksų spaudoj, atsimenam, buvo balsingai šaukiama ir apie Baltijos tautų fašistiškumą. Tik paskutiniu metu anglosaksuose net padorūs kairieji tokius savo rėksnius brolius ima sudrausti su darbiečių „Tribuna“ bendradarbiu G[eogre] Orwell sakydami: „Atsiminkit, kad niekšingumas ir bailus šliaužiojimas nelieka neatlygintas. Nemanykit, kad jūs galėsit metų metus laižyti sovietam padus bei varyti jų propagandą, o po to staiga vėl pasidaryti padorūs ir skaistūs: kekšės buvot, kekšės ir liksit“.

Žinoma, negalima neneigti dabartinės įtampos ideologinio charakterio. Tačiau reikia konstatuoti, kad Vakarų pasaulio politikos toli gražu lemiamai neapsprendžia nei krikščionybė, nei jos dvasioje suredukuoti aukštieji principai. Dabartinė Rytų–Vakarų įtampa vis dėlto yra ideologinio pobūdžio ta prasme, kad S[ovietų] S[ąjungos] tikslus ir kovos priemones bei metodus tikrai apsprendžia jos ideologija. Tatai pamažu ima perprasti ir už Marshallio plano pasislėpę kapitalistai, kurie vis daugiau gauna patirti, kad Vakarų konfliktas su sovietais nėra padorios konstruktyvios varžybos objektyviniam sistemų pranašumui patikrinti, bet beatodairinė kova, sovietų vedama be skrupulų ir su fanatišku užsispyrimu nekomunistiniam pasauliui sunaikinti. Gyvenimas verčia apsigalvoti ir tuos, kurie svajojo apie „politinį priešingumų išlyginimą“ sovietus glostant bei jiems nuolaidas darant. Jau ir [Ernestas] Bevinas sutinka su A. Forbes tardamas, kad „Ždanovo ir Molotovo dėka mes jau be šešėlio abejonės žinom, ko sovietai reikalauja: besąlyginės kapituliacijos“. Apie dažno Vakarų socialisto iliuziją, kad komunistinis totalizmas gali virsti padoria parlamentine demokratija, kai tik pranyks kapitalistinio imperializmo grėsmė, šiandien rimtai niekas jau nebegalvoja, bet užtat juoba nuostabu, kad vis dar yra socialistų, kurie dedasi demokratais, o taip maža tevertina žmogaus asmenį, pamiršdami nusikaltėlišką asmens naikinimą sovietinėj Rytų Europoj ir balsingai šaukdami apie prekybinių bei ūkinių interesų pirmavimą, dėl jų interesų nustumdami į užpakalį ne tik politiką ir strategiją, bet taip pat ir moralę.

Tačiau iškeliant ideologinį sovietinio partnerio charakterį nedera išleisti iš galvos ir rusiškai imperialistinio sovietų laikyseną apsprendžiančio aspekto. [Walteris] Lippmannas teisingai yra priminęs, kad Stalinas yra ne vien Lenino, bet ir Jono Žiauriojo bei Petro Didžiojo įpėdinis. „Tėvynės karo“ metu prieš vokiečius buvo grojama ir patriotiniais rusų tautos jausmais. Rusai emigrantai po 1917 m. spalio revoliucijos keikę bolševikų režimą, pajuto jam sentimentų, kai raudonoji armija „atpirko Lietuvos Brastos gėdą“ ir net peržengė buv[usios] carų Rusijos sienas, kas visai sutampa su tų emigrantų sudarytos „Visos Rusijos tautybių laisvės sąjungos“ deklaruotais siekimais, garantuojančiais, tarp kita ko, mažumų teises visoms caro Rusijai priklausiusioms tautoms.

Suglaustai nusakant dabartinės tarptautinės padėties charakterį tenka konstatuoti, kad jį apsprendžia demokratinių Vakarų ir sovietinių Rytų antagonizmas, kuriam dinaminį pobūdį teikia ideologinis komunistinis fanatizmas. Tas ideologinis sovietų imperializmas, kurį palaiko ir tautiniai rusų sentimentai, galutinių strateginių tikslų atžvilgiu – tiek Europos, tiek ir viso pasaulio užvaldymo – nepripažįsta nei kompromisų, nei nuolaidų, neskaitant kompromisinių manevrų taktinėje srityje. Šitam sovietiniam imperializmui prieš stoja Vakarų pusrutulio, konkrečiai, J[ungtinėse] V[alstijose] bundąs imperializmas, vis gausesnėse mūsų planetos erdvėse susiliečiąs su sovietiniu imperializmu. Vakarams tačiau stinga bendros apjungiančios ideologijos, kuri juos įkvėptų kovos dvasia ir kuriamojo veikimo dinamika.

Kokius gi racionalius sprendimus siūlo politinės pasaulio galvos iš dabartinės tarptautinės padėties išbristi? Tie sprendimai apskritai arba politiškai paradoksalūs, arba išvis nepolitiniai. Bertrand Russell, ne tik madingiausias, bet gal ir galvočiausias šios dienos britų filosofas, siūlo sukurti vieną pasaulį, apjungiant palyginti „geras“ tautas, kurios grasindamos atomine bomba kitas blogesniąsias tautas priverstų įstoti į Vieno pasaulio federaciją. Mutatis mutandis tą pačią mintį dėsto ir šveicarų [laikraščio] „Tat“ bendradarbis Uxkull. Tiesa, jo manymu proga jau praleista. Esą vienintelis kelias išvengti naujo visuotinio karo buvęs ištikimumas savo pačių paskelbtiems Atlanto ir kitų chartų principams ir tuoj po karo griežtas reikalavimas Stalinui, kad jis vietoj susitepusio su Ribbentropu Molotovo ir Višinskio, išprievartavusio Pabaltijį, paskirtų kitus žmones. „Su Molotovo įpėdiniu reikėjo labai objektyviai, bet ir labai kategoriškai pakalbėti apie padėtį Rytų Europoje, įskaitant ir Baltijos valstybėse, apie politinius tremtinius Sibire bei apie kitus tolygius klausimus. Šveicarų publicistas tariasi žinąs, kad S[ovietų] S[ąjunga] po karo tokio Vakarų pasistatymo tikrai laukusi, bet labai maloniai nustebusi, kai demokratijos vietoj to ir toliau šliaužiojo Stalinui po kojų. Šiandien Russelio planas jau yra utopija: sovietų totalizmas jau yra apjungęs ar beapjungiąs savąją pasaulio pusę ir sovietus prievarta įtempti į Vieno pasaulio federaciją jau tikriausiai reikštų karą. Ir François Mauriac sako: „Arba Jungtinės Pasaulio Valstybės, arba pasaulis žlugs… Bet žmonija yra tokioj dvasinėj padėty, kad tos gyvybiškai svarbios problemos ne tik neįmanoma spręsti, bet nė iškelti: niekas net neklausys. Šiandien vyrauja… žmogaus neverta padėtis. Asmenybė nebeegzistuoja… Dvasia bankrutavo… Mūsų gadynė tikra pabaisa…“ 1947 m. rudenį J[ungtinių] T[autų] O[rganizacijos] visumai svarstant San Francisco chartos pakeitimo klausimą Sidault pastebėjo, kad paragrafų kaitaliojimai nieko nepadės, jei nebus pakeistas pats žmogus. Apie tą pat laiką per 1947 m. Kalėdas Pijus XII, bylodamas, jog „vienintelė išeitis (iš dabartinės klaikios padėties) – grįžti į tikro padorumo dvasią ir praktiką“, kad visi žmonės pasidarytų verti būti „nariais pasaulinės federacijos, kurios charta būtų Betliejaus žinia apie geros valios taiką“. Tokį sprendimą siūlo ne vien K[atalikų] Bažnyčios galva, ta linkme dirba ne tik toji institucija, bet ir kitos krikščioniškosios konfesijos, o savo pripažinimu į jį įsijungia net toks agnostikas, kaip minėtas britų filosofas Bertrand Russell. Ir jeigu galima kalbėti apie krikščionybės kovą su totalizmu, tai kaip tiktai čia mes ją regim, nors ir subtilią, bet labai konstruktyvią, vedamą dėl žmogaus grąžinimo tikresniems principams ir per laiką regimą iš išganingų rezultatų, kad ir toje pačioje politikoje. Taikos sutemose iš savo stebyklų nepajėgiam įžvelgti visų komplikuotų politinės šachmatų lentos konkrečių ėjimų. Kiekvienu atveju tame žaidime mums telieka viltis ir pastangos grąžinti pasauliui šiuo metu dar taip maža tepraktikuojamą padorumą ir principingumą.

Pirm[ininkui] dr. J. Griniui pasiūlius, nutarta paklausimų ir diskusijų dėl J. Būtėno pranešimo nedaryti, bet išklausyti J. Brazaičio pranešimą „Lietuvos laisvinimo akcija“ ir A. Grigaičio – „L[ietuvių] F[rontas] praktinėje politikoje“ ir paklausimus bei diskusijas daryti dėl visų trijų pranešimų bendrai.

LIETUVOS LAISVINIMO AKCIJA

Ref[erentas] J[UOZAS] BRAZAITIS. Lietuvos likimas priklauso: a) nuo rytinių ir vakarinių kaimynų prieštaraujančių tarpusavio interesų ir nuo jų jėgų pusiausvyros; b) nuo Lietuvos pajėgumo ir pasiryžimo savo interesus ginti. Skirtingi interesai ir jėgų pusiausvyra tarp rytinių ir vakarinių kaimynų po Pirmojo pasaulinio karo sukūrė sąlygas, palankias Lietuvos valstybei atsikurti. Prie to prisidėjo ir nuosavos pastangos bei kovos. Dabartinė nelaimė Lietuvą užklupo suirus S[ovietų] S[ąjungos]–Vokietijos interesų priešingumui, o po Antrojo [pasaulinio] karo – ir jų jėgų pusiausvyrai. Lietuvai atsikelti lygiai būtinos abidvi tos premisos. Ar jos yra?

Vietoj vokiečių sovietam partneriu stojo anglosaksai. Bet jų interesų susikirtimo sritis nukilusi toli į vakarus nuo Lietuvos. Ir pats interesų priešingumas nelygaus laipsnio įvairiais laikotarpiais. Pažymėtini trys laikotarpiai: a) appeasement’o – glostymo; b) praregėjimo ar politinio susipratimo; c) tiesioginės kontrakcijos. Pirmasis truko iki [Harry] Trumano doktrinos paskelbimo (1947 03 12). Nuo tada – antrasis laikotarpis, kuriame anglosaksai pamatė, kad sovietai siekia pasaulinio imperializmo ir juos gali sulaikyti tik jėga. Nuo tada prasidėjo turkų ginklavimas, parama Graikijai. Su paskelbimu „Soviet – Nazi Relations“ prasideda trečiasis tarpsnis, kada anglosaksai jau patys pradėjo telkti ginkluotą jėgą pasipriešinimui sovietam. Pirmajam tarpsnyje iniciatyvą Lietuvos reikalu turėjo S[ovietų] S[ąjunga], siekdama aneksijos pripažinimo, tremtinių totalinio prievartinio grąžinimo ect. Anglosaksai laikėsi Lietuvos bylos atžvilgiu „tylos suokalbio“, kurį tenka suponuoti veikiau palankų S[ovietų] S[ąjungai], ne Lietuvai. Antrame tarpsnyje S[ovietų] S[ąjunga] siekė gauti anglosaksų pripažinimą Pabaltijo aneksijos de facto, tam panaudodami tarptautines technikines konferencijas (pašto reikalais ir pan.) su LTSR atstovais, ir bent dalinio tremtinių grąžinimo. Bet šiame tarpsnyje anglosaksų tyla jau virto palanki mūsų interesams. Su trečiuoju tarpsniu prasideda akcija, kurioje ir mes jau galime būti anglosaksų interesų objektu. Ir anglosaksų–sovietų tarpusavio interesams vis labiau priešinantis yra pagrindo manyti, kad Lietuva susilauks vis didesnio anglosaksų dėmesio. Šitie trys tarpsniai ypač ryškiai buvo jausti D[idžiosios] Britanijos politikoje.

Ateičiai – netikint, kad anglosaksų–sovietų priešingi interesai būtų išspręsti taikiu būdu, Lietuvos laisvės atgavimą tenka sieti su jų kariniu konfliktu. Tatai ir apsprendžia mūsų uždavinius pereinamuoju laiku: a) palaikyti Lietuvos klausimą gyvą pasaulio opinijoje ir politikoje ir jau aktingai siekti jo palankaus mums sprendimo tarptautiniame forume; b) stiprinti ir didinti Lietuvos šalininkų eiles; c) saugoti tautos potencialą; d) išlaikyti Lietuvos laisvinimo akcijos vieningumą.

Pirmajam uždaviniui – yra paruoštas Lietuvos memorandumas su visa Lietuvos problematika. Informacijos priemonėmis stengiamasi kelti pasaulio opinijoje lietuvių tautos kultūrinis ir ūkinis pajėgumas. Antrajam uždaviniui – daugiausia Lietuvai bičiulių ieškoma Jungtinėse Valstybėse, bet labai metas jų ieškoti ir tarp vokiečių, kurie yra mūsų artimiausias ir didžiausias kaimynas Vakaruose. Lig šiolei pastangos rasti susipratimą su pietiniu kaimynu nėra davusios patenkinamų rezultatų. Tad uždavinys juo aktualesnis. Trečiajam uždaviniui – saugoti tremtinius nuo moralinio ir biologinio nykimo; tam ypačiai saugoti tautines mokyklas ir kultūrinius kolektyvus. Ketvirtajam uždaviniui – derinti visų laisvinimo veiksnių politinį veikimą; nekelti šiuo metu beprasmingo ginčo, kas už ką viršesnis ir kas kokius įgaliojimus turi. Laikui atėjus tikslingumo sumetimai apspręs, kuris titulas ar organas turi atsistoti priekyje. Lygiagretumas ir separatizmas laisvinimo veikloje tegali būti politiškai žalingas.

L[IETUVIŲ] F[RONTAS] PRAKTINĖJE POLITIKOJE

Ref[erentas] A[LGIRDAS] GRIGAITIS. Lietuvių fronto idėjinė užuomazga atsirado dar nepriklausomos Lietuvos metais. Tačiau kaip savaimingas kovojantis sambūris L[ietuvių] F[rontas] pasireiškė tik rezistencinėje veikloje okupacijos metu. Rezistenciniam uždaviniui – Lietuvai išlaisvinti – L[ietuvių] F[rontas] telkė po savo vėliava visus taurius lietuvius be grupinio skirtumo. Lietuvos aktyvistų fronto rėmuose veikę frontininkai yra suvaidinę didelį vaidmenį organizuojant ir vykdant 1941 m. birželio sukilimą prieš bolševikus, o taip pat ir Laikinosios Vyriausybės darbe. Rezistencinė L[ietuvių] F[ronto] veikla nacių okupacijos metu buvo apspręsta pagrindinės tezės: bolševikai yra Lietuvos ir lietuvių tautos priešas Nr. 1, o naciai – Nr. 2. Savo rezistencinės kovos taktiką L[ietuvių] F[rontas] grindė teze, kad kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo pirmiausia reikia pasikliauti tik savomis jėgomis, nespekuliuojant lemiančiu svetimųjų pagalbos veiksniu. Savo konkrečią akciją L[ietuvių] F[rontas] vykdė per savo organizacinį tinklą, karinį sektorių ir savo pogrindinę spaudą: „Į Laisvę“ ir savaitinį biuletenį. Greta rezistencinės akcijos L[ietuvių] F[rontas] buvo parengęs ir konstruktyvinius planus išlaisvintosios Lietuvos atstatymo darbams. Eventualiam atvejui, jei būtų sužlugę naciai ir bolševikai, L[ietuvių] F[rontas] buvo parengęs ir savo karinius dalinius.

Bendradarbiaudamas su kitais rezistenciniais sąjūdžiais ir politinėmis grupėmis, L[ietuvių] F[rontas] jautė gyvą reikalą visą rezistencinę veiklą centralizuoti vienos bendros vadovybės rankose. Jau 1941 metais L[ietuvių] F[ronto] žmonės darė pastangų sudaryti tokį organą iš įvairiom politinėm srovėm priklausančių žmonių. Gaila, kad tos L[ietuvių] F[ronto] žmonių pastangos ne visų buvo deramai suprastos ir įvertintos. Vieningos rezistencinės viršūnės sudarymą tatai uždelsė bent dvejiem metams. 1943 m. organizuojant dabartinį VLIK’ą L[ietuvių] F[rontas] parėmė tezę, kad vyriausiasis politinis organas būtų sudarytas iš visų nepriklausomoje Lietuvoje buvusių partijų ir naujųjų rezistencinių sąjūdžių atstovų. Tuo pagrindu po ilgų derybų ir buvo sudarytas Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Nuo pat VLIK’o sudarymo pradžios L[ietuvių] F[rontas] buvo aktingas jo narys ir bendradarbis. L[ietuvių] F[ronto] atstovas buvo VLIK’o vicepirmininkas, L[ietuvių] F[ronto] žmogus buvo ir politinės komisijos pirmininkas.

Kai 1944 m. vasarą bolševikams artėjant VLIK’o prezidiumas pasisakė už savo pasilikimą krašte,  nors L[ietuvių] F[rontas] buvo priešingos nuomonės, L[ietuvių] F[ronto] atstovas tame prezidiume, drausmingai nusilenkdamas prezidiumo daugumos valiai, pasiliko Lietuvoje, o tuo tarpu kiti prezidiumo nariai pasielgė priešingai savo pačių nutarimui. Lietuvoje pasiliko ir vykdomasis L[ietuvių] F[ronto] centras bei karinio sektoriaus vadovybė. Su nacių okupacijos pabaiga ir su antrosios bolševikų okupacijos pradžia pasibaigė ir pirmasis L[ietuvių] F[ronto] veiklos tarpsnis, pareikalavęs iš L[ietuvių] F[ronto] didelių pastangų, daug apdairumo ir gausių asmeninių aukų tiek iš plačiųjų sluoksnių, tiek ir iš vadovybės eilių. Žinoma, anos aukos palyginti su antrosios bolševikų okupacijos pareikalautomis aukomis, tėra mažas lašas.

Apie L[ietuvių] F[ronto] rezistencinę kovą krašte nuo 1944 m. vasaros būtų galima pasakyti, kad tai kondensuota visos mūsų tautos dabartinės tragedijos išraiška. Bet tai jau atskiro pranešimo tema ir gal ne šitam gremiumui. Praeidamas tegaliu pastebėti, kad L[ietuvių] F[rontas] toje kovoje turi labai platų barą ir vadovaujamą vaidmenį.

VLIK’ui atsidūrus tremtyje ir čia toliau tęsiant savo darbą, neatjungiamas to darbo dalininkas yra ir L[ietuvių] F[rontas]. Darbo yra daug, o jo sąlygos sunkios. Lig šiol VLIK’as vis dar tebėra pogrindyje. Tai didelė jo veiklai kliūtis. Nemaža sunkumo VLIK’ui sudaro ir santykiai su diplomatinių misijų, ypač kai kurių, šefais. Aišku, kad VLIK’as, vykdydamas savo funkcijas, turi glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos diplomatiniais atstovais. Negalima tačiau pasigirti, kad tas bendradarbiavimas visada būtų sklandus. Antai p. [Stasys] Lozoraitis su savo vadinamais „Kybartų aktais“ ir tariama buvusio užsienio reikalų ministro [Juozo] Urbšio telegrama karts nuo karto stengiasi įkišti pagalį į VLIK’o ratus ir vieningą darbą kliudyti. Kartais ir kai kurie kiti pasiuntiniai grynai asmeniniais sumetimais tai p. Lozoraičio pozicijai tam tikro svorio siekia suteikti. Tik tarptautinei padėčiai evoliucionuojant Lietuvos bylai palankia linkme galima laukti ir atitinkamo VLIK’o, kaip vienintelio lietuvių tautos reprezentanto, tarptautinio pripažinimo. Tik tada ir visi neaiškumai su diplomatais ir visais kitais separatistais būtų baigti. L[ietuvių] F[ronto] pozicija šiuo atžvilgiu yra aiški – akcijos sėkmingumą sąlygoja pirmoj eilėj jos vadovybės vieningumas. Apie bet kokias pretenzijas, prestižą ir pirmavimą šiandieną ne laikas kalbėti ir ginčytis dėl to.

Be diplomatinių atstovų, kitas svarbus ir veiksmingas talkininkas VLIK’ui Lietuvos laisvinimo darbe yra lietuvių išeivių ir tremtinių organizacijos. Savo organizuotumu lietuviai apskritai gali būti pavyzdys. Kur tik yra gausesnės mūsų išeivių kolonijos – yra ir organizacija. J[ungtinės] V[alstijos] šiandieną yra tarptautinės politikos centras. Todėl ir mūsų išeivių organizacijos Jungtinėse Valstybėse Lietuvos išlaisvinimui turi didžiausios reikšmės. Bet J[ungtinių] V[alstijų] lietuvių politinė veikla nebuvo vieninga. Jai vadovavo Amerikos lietuvių taryba – ALT’as ir apie tautininkų centrelius besitelkią sambūriai – Amerikos lietuvių misija, Tautininkų centras, Lietuvai vaduoti sąjunga. Toks akcijos suskaldymas neigiamai veikia tiek išeivijos nuotaikas, tiek paties darbo efektingumą. L[ietuvių] F[rontas] visą laiką siekė J[ungtinių] V[alstijų] lietuvių politinės akcijos apjungimo. Ta prasme veikė ir VLIK’o įgaliotinis J[ungtinėse] V[alstijose] dr. [Pranas] Padalskis. Gal jau seniai tam dvilypumui būtų buvęs padarytas galas, jei, savo grupiniais interesais besivaduodami, socialistai ir santariečiai to susipratimo nekliudytų ir nesabotuotų, o tautininkai truputį mažiau ambicingi būtų. Ne be to, žinoma, kad ir čionykščiai jų broliai vieni ir kiti prie to neprisidėtų.

Neliečiant VLIK’o veiklos detalių, tenka tik pažymėti, kad VLIK’as visada reagavo, kai tik buvo reikalinga ir įmanoma Lietuvos ar tremtinių reikalais reaguoti tiek delegacijoms lankantis, tiek memorandumais ar kitomis priemonėmis. Visuos tuos VLIK’o žygiuos yra ir L[ietuvių] F[rontas] savo įnašą davęs. Kaip svarbesnius VLIK’o veiklos ar organizacijos momentus tenka pažymėti šiuos:

a) 1945 m. liepos 3 d. Würzburgo protokolas;

b) 1946 m. pirmoji konferencija ir

c) 1947 m. antroji konferencija.

Würzburgo protokolą visos VLIK’ą sudarančios politinės partijos ir rezistenciniai sąjūdžiai sutarė ir pasirašė 1944 m. Vasario 16 d. deklaracijai paryškinti. Tarp sutarimų ryškiausias yra tas, kad išlaisvinus Lietuvą laikinus konstitucinius nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus, tuo tarpu kai 1944 m. Vasario 16 d. VLIK’o deklaracijoje buvo pasakyta, kad Lietuvą iš okupacijos išlaisvinus ir toliau veikia 1938 m. Lietuvos Konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus atitinkamai pakeista.

Pirmoji konferencija įvyko 1946 m. liepos mėnesį Berne, dalyvaujant VLIK’o delegatams ir diplomatinių misijų šefams. Ji įvertino visą ligi šiol vestą Lietuvos laisvinimo akciją, sutarė taikos konferencijos delegacijos organizaciją ir paruošiamuosius darbus, sutarė informacijos programą ir tremtinių veiksnio panaudojimą išlaisvinimo kovai, sutarė VLIK’o ir pasiuntinių pastangas išlyginti Lietuvos–Lenkijos santykiams siekiant susipratimo su atitinkamomis lenkų ekspozitūromis. Vienas svarbiausių konferencijos sutarimų buvo dėl politinės akcijos organizacijos. Buvo sutarta nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią. Sudarius šį organą VLIK’as vykdo seimo funkcijas. Netrukus po konferencijos ir buvo pradėtas tas vykdomasis organas formuoti. L[ietuvių] F[rontas] buvo už tai, kad tas organas būtų sukomplektuotas iš asmenų, pajėgių darbą dirbti. Ne partinė etiketė, o sugebėjimas darbui turėjo pagal L[ietuvių] F[rontą] apspręsti to organo sudėtį. VLIK’as pavedė jį sudaryti E[rnestui] Galvanauskui. Taip 1946 m. lapkričio 13 d. gimė Vykdomoji Taryba, kurią sudarė: pirm[ininkas] E. Galvanauskas, užsienių reikalų vadovas – S. Lozoraitis, informacijos reikalų vadovas – J. Brazaitis, tremtinių bendrųjų reikalų vadovas – D[omas] Jasaitis, tremtinių įkurdinimo vadovas – M[ečys] Mackevičius, finansų vadovas – J[uozas] Kaminskas [Steponas Kairys]. Sudėtis nebuvo laiminga jau vien todėl, kad p. Lozoraitis ir p. Mackevičius savo pareigų faktiškai eiti nepradėjo, o 1947 m. sausio gale ir pats pirmininkas E. Galvanauskas iš pareigų pasitraukė ir išvyko į Madagaskarą.

Naują V[ykdomosios] T[arybos] sudėtį sudaryti buvo pavesta V[aclovui] Sidzikauskui. Jam sukomplektuoti visoms grupėms priimtiną V[ykdomosios] T[arybos] sudėtį sukliudė tautininkų ir liaudininkų kontraversa, liaudininkams, socialdemokratų palaikomiems, nesutinkant nei su darbo principu parinkta V[ykdomosios] T[arybos] sudėtimi, nei su tautininkų ar laisvės kovotojų žmogaus įtraukimu į V[ykdomosios] T[arybos] sudėtį. O savo ruožtu tautininkams nesutinkant su tokia V[ykdomosios] T[arybos] sudėtim, kuri būtų sudaryta grupiniu pagrindu eliminuojant tautininkus. Po ilgų pastangų buvo sulipdyta laikinė V[ykdomosios] T[arybos] sudėtis, su kuria sutiko ir tautininkai. Jos pirm[ininkas] ir užs[ienio] reikalų vadovas V. Sidzikauskas, informacijų tarnybos – J. Brazaitis, įkurdinimo – Č[eslovas] Masaitis, kultūros – A[ntanas] Navickis, ūkio ir finansų – J. Kaminskas.

Antroji konferencija įvyko 1947 m. rugpjūčio mėnesį Paryžiuje, dalyvaujant VLIK’o bei V[ykdomosios] T[arybos] atstovams ir diplomatinių misijų šefams. Ji konstatavo, kad tarptautinė padėtis aiškiai krypsta Lietuvos bylai naudinga kryptimi. Apskritai antroji konferencija buvo daugiau informacinė ir konstruktyvinių planų, kaip kad I-ji, nedavė, nors savo asmenine sudėtim ji buvo pilnesnė kaip pirmoji.

Kalbant apie VLIK’o darbą negalima nutylėti ir vadinamųjų jo konkurentų. Savo laiku tremtinių visuomenėje gana plačiai buvo minimas V[yriausiasis] L[ietuvos] A[tstatymo] K[omitetas]. Didžiai vertindami krašto rezistencijos valią, vis dėlto turime pripažinti, kad VLAK’o vardą siekė panaudoti vienos organizacijos, gal geriau – vienos krypties, grupiniams interesams, grupiniam dominavimui. Kiekvienu atveju šitos pastangos piktnaudoti krašto rezistencijos vardą jokiu atveju neatitiko krašto rezistencijos valios ir Lietuvos laisvinimo interesų. Todėl ir VLAK’as, kitu atveju galėjęs tapti nauju žodžiu iš paties kovojančio krašto, pasidarė siaurutės avantiūristų grupelės simboliu. VLAK’o vardą savo avantiūrai panaudoja ir [Juozas] Gabrys. Šis senesniosios kartos veikėjas, savo metu nemaža padaręs Lietuvai, į senatvę ėmė kvailioti. Kas nenusilenkia ir nepataikauja jo ambicijom, tas, pagal jį, yra fašistas, Lietuvos kenkėjas. L[ietuvių] F[rontas] į visus šiuos skaudulius žiūri su dideliu apgailestavimu ir su tam tikra baime, kad mūsų tautos priešai tokiu metodu pasinaudodami gali kartais ir stipriai mūsų politinės akcijos sėkmingumą torpeduoti. Visų kovojančių dėl tautos išsilaisvinimo jėgų susikonsolidavimui ir paties L[ietuvių] F[ronto] idėjų populiarinimui ir skleidimui čia, tremtyje, L[ietuvių] F[rontas] pradėjo leisti „Mažąjį židinį“. Tam pačiam tikslui tarnauja ir L[ietuvių] F[ronto] žmonių paskaitos tremtinių visuomenei ir jų straipsniai viešojoj tremtinių spaudoj. Taigi L[ietuvių] F[rontas] ne tik ant savo pečių neša didelę dalį dabartinės Lietuvos laisvinimo akcijos tiesiogine prasme, bet ir daugiausia kūrybinių pastangų rodo kultūrinėje tremtinių veikloje.

Paklausimai ir diskusijos dėl [J.] Būtėno, [J.] Brazaičio ir [A.] Grigaičio pranešimų

Paklausimai

Dr. [PETRAS] KALADĖ. Kokia padėtis Lietuvoje?

[PILYPAS] NARUTIS. Kokios Mažosios Lietuvos Tarybos pretenzijos į VLIK’ą ir kodėl iš VLIK’o buvo eliminuota viena grupė?

[KAZYS] BOBELIS. Negalint susitarti su Loz[oraičiu], kokios perspektyvos egzilinei vyriausybei pasireikšti?

DABAŠINSKAS. Koks nusistatymas VLAK’o atžvilgiu?

Dr. [JONAS] GRINIUS. Kokios konkrečios kovos priemonės su tremtinių moraliniu smukimu ir biologiniu nykimu?

[VYTAUTAS] MAŽELIS. Koks kontaktas su pietų kaimynu?

[KAZYS] AMBROZAITIS. Kaip reiškiasi mūsų šiaurės kaimynų politinė veikla?

Atsakymai

J. BRAZAITIS. Nors klausimų buvo visiems trims referentams, pasistengsiu į juos visus atsakyti.

Į pirmą klausimą. Šiuo metu Baltijos kraštuos vyksta plataus masto kariniai pasirengimai. Didžiausia rezistencija yra Lietuvoj. Ūkinė padėtis sunki. Derlius pernai buvo prastas. Gabenami rusai kolonistai. Bažnyčios pilnos. Jos turi mokėt didelius mokesčius. Iš NKVD pranešimų aiškėja, kad Lietuvoj veikė apie 40 000 partizanų.

Į antrą klausimą – M[ažosios] L[ietuvos] T[aryba] yra Mažosios Lietuvos rezistencinis organas. Ji buvo pareiškus noro turėt savo atstovą VLIK’e, bet tatai nebuvo visų vieningai suprasta ir tas noras nepatenkintas. VLIK’as yra teisiškai tebesančios Lietuvos organas, o M[ažosios] L[ietuvos] T[aryba] yra už Lietuvos suverenumo esančios srities organas ir todėl negali turėt savo atstovo Lietuvos seimo funkcijas vykdančioj institucijoj.

Į trečią klausimą – nacionalistų partija turėjo pasitraukt, kai paaiškėjo, kad jų grupė gaudavo nacių piniginę subsidiją.

Į ketvirtą klausimą. Egzilinės vyriausybės pasireiškimas pareina ne nuo p. Loz[oraičio], o nuo anglosaksų nusistatymo.

Į penktą klausimą. Krašto rezistencijos valiai nusilenkiame, bet krašto rezistencijos vardo piktnaudotojus turite smerkti. [Kazys] Balutis ir [Povilas] Žadeikis pradžioj buvo VLIK’u susidomėję, bet patyrę, kaip yra, dabar pasikeitė.

Į šeštą klausimą turi atsakyti pats suvažiavimas.

Į septintą – estai turi savo politinį centrą Švedijoj, latviai silpniau organizuoti kaip mes, bet ūkiškai geriau stovi.

Į aštuntą – su lenkais kontaktas yra, tačiau ligi konkretaus susitarimo, atrodo, dar ilgas kelias, nes lenkų visuomenė, bent didelė dalis, nenori kalbėt apie teritorinius dalykus, kurie mus liečia.

Diskusijos

[JONAS] ŠLEPETYS. Buvo pasakyta, kad L[ietuvių] F[rontas] stipriai reiškiasi. Tačiau to stiprumo organizaciniame sektoriuje nejusti. L[ietuvių] F[rontui] reikia aiškios organizacinės formos.

[SIMONAS] LANIAUSKAS. Britų zonoje yra L[ietuvių] F[ronto] žmonių, bet nejusti iš centro iniciatyvos. Reikia pagyvinti L[ietuvių] F[ronto] organizacinę veiklą.

[Z.] SMILGEVIČIUS. Tremtinių visuomenės nuotaikos reflektuoja ypač studentijoj. Reikia kreipti ypatingo dėmesio į akademinio jaunimo tiek intelektualinį, tiek ypač moralinį sveikatingumą.

[VYTAUTAS] MAŽELIS. Tarptautinė padėtis diktuoja būti pasirengusiems visiems eventualumams. Ar nebūtų tikslinga jau dabar vadovaujančias institucijas perkelti į tinkamesnę aplinką. Reiktų atitinkamai pasiruošti ir pačiai tremtinių visuomenei. L[ietuvių] F[rontas] čia taip pat turėtų pasireikšti.

DABAŠINSKAS. Yra pavojus jaunimui nutautėti. Mūsų tremties jaunimas stinga to idealizmo, kuriuo alsavo Pirmojo pasaulinio karo tremties jaunimas Voroneže ir kitur Rusijos gilumoj. Stovyklų gyvenimo sąlygos didina moralinio palaidumo pavojus, kurie labai neigiamai veikia jaunimo moralinį idealizmą.

Dr. [JONAS] GRINIUS. Kalbant apie jaunimo moralinius pavojus, nereikia užmerkti akių ir prieš tą neigiamą įtaką, kurią daro ne kartą pačių pedagogų moralinis menkumas. Švietimo vadovybė ne visada kreipia reikiamo dėmesio į moraliai menkus mokytojus. Reikia daugiau kontrolės ir budrumo.

Dr. [PETRAS] KALADĖ. Šeimos santykių palaidumas labiausiai demoralizuoja jaunimą. Saugojant jaunimo moralę pirmoj eilėj sanuoti reikia pačios šeimos moralę.

KALINAUSKAS. Moralinio palaidumo reiškinių daug. Nepadorumui reikia skelbt griežtą kovą. Akciją reikia pradėt nuo tėvų, po to eiti prie vaikų.

[ANTANAS] ŠOVA. Tremties mokyklai trūksta gero auklėjimo. Dažnai trūksta kontakto tarp mokyklos vadovybės ir tėvų. Neigiamai jaunimą veikia ne tik šeimos aplinka, bet ir stovyklos pareigūnų įtaka.

[J.] JUODVALKIS. Moraliniam tremties jaunimo atsparumui tarpti kliudo daug ir UNRRA [United Nations Relief and Rehabilitation Administration, Jungtinė tautų pagalbos ir atstatymo administracija] tarnautojų blogi pavyzdžiai, ir mūsų inteligentų sumenkėjimas visokia prasme ir net mūsų dvasininkų neretas apsileidimas savo pareigose ir apaštalavime.

[PILYPAS] NARUTIS. L[ietuvių] F[rontas] turėtų daryti įtakos, kad vadovaujančios institucijos daugiau informuotų visuomenę ypač emigracijos reikalais.

Dr. [JONAS] GRINIUS. L[ietuvių] F[rontas] turėtų veikti vadovaujančius organus, kad jie darytų žygių visokių screening’ų reikalais ir dėl stovyklų administracijos sauvaliavimų.

B[ronius]. BALČIŪNAS. Visuomenėje neturi pasitikėjimo žmonės, dirbą šalpos darbą. Neturi todėl, kad dažnai geria, moraliai netvirti ir t. t. L[ietuvių] F[rontas] turėtų veikti, kad visuomeninio gyvenimo funkcionieriai būtų tik padorūs žmonės.

J. BRAZAITIS. Diskusijos daugiau lietė tremtinių negeroves ir kovą su jomis. Be abejo, rezoliucijų komisija iš čia pareikštų minčių turės padaryti ir atitinkamas išvadas. Dėl L[ietuvių] F[ronto] organizacinės struktūros dar bus proga pasisakyti vėliau. Dėl vadovaujančių institucijų perkeldinimo galima būti ir kitos nuomonės, nes toks perkeldinimas gali labai neigiamai veikti tremtinių visuomenę. Pastangos dėl stovyklinių pareigūnų netinkamumo dažnai lieka balsu tyruose. Pačios visuomenės šeimos moralinė sanacija turi eiti ne iš viršaus kokio įsakymo keliu, bet iš apačios pačios visuomenės iniciatyva, jos priemonėmis pagal vietos sąlygas. Sutinka, kad visuomeninio, karitatyvinio darbo priekyje stovėtų švarios asmenybės. L[ietuvių] F[ronto] pagrindinė tezė – žmogaus tinkamumą postui apsprendžia ne kas kita, o tik jo asmenybės taurumas ir profesinis sugebėjimas.

Posėdis baigiamas 21 val. 30 min. Kitas posėdis sausio 25 d. 11 val.

ANTRASIS POSĖDIS

1948 m. sausio 25 d. 11 val. 30 min. posėdį pradeda ir jam pirmininkauja pulk. [Narcizas] Tautvilas. Jis prašo referuoti L[ietuvių] F[ronto] programos gaires.

L[IETUVIŲ] F[RONTO] PROGRAMOS GAIRĖS

Ref[erentas] V[YTAUTAS] VAITIEKŪNAS. L[ietuvių] F[ronto] vadovybė yra aptarusi prof. dr. [Antano] Maceinos paruoštus L[ietuvių] F[ronto] didžiosios programos matmenis, kurie čia ir teikiami suvažiavimui. Kiekvienas politinis sąjūdis gali ir turi turėti dvi programas: mažąją ir didžiąją. Mažoji programa nustato konkrečius uždavinius artimiausiai ateičiai. Didžioji programa nusprendžia stambiąsias gaires idealo, kurį sąjūdis siekia įkūnyti valstybėje politinėmis priemonėmis. Mažoji programa yra tik dalis didžiosios, konkreti dalis, todėl kintanti pagal laiko reikalavimus. Didžioji programa yra principinė, todėl pasiliekanti ilgesnį laiką, kol nauja visuomenės dvasia pareikalaus naujų gairių ir naujo idealo. Didžioji programa yra vykdoma ištisa mažųjų programų eile.

Čia dėstoma mūsų programa yra didžioji programa. Šiuo metu mes galime kalbėti tiktai apie mūsų statomą valstybės idealą, apie tą idealinę valstybės sąrangą, kurią norėtume matyti įvykdytą mūsų tėvynėje. Mes galime tik nutiesti didžiąsias valstybinio gyvenimo gaires. Pasakyti, kaip mes šitą idealą vykdysime, kokius būdus ir priemones jam panaudosime, per kiek laiko tą ar kitą principą realizuosime – dabar negalime, nes gyvename svetur ir neturime prieš akis konkrečių savo krašto sąlygų. Mūsų krašto likimas nėra žinomas. Mes nežinome, ką mes grįžę rasime. O mažoji programa visados yra apspręsta konkrečios gyvenamosios tikrovės. Ir kol šitokios tikrovės neturime, tol mažoji programa realiai sudaryti yra neįmanoma. Mažoji programa galės būti sukurta tik Lietuvoje, kai pamatysime, kaip mūsų kraštas po šių didžiųjų pasaulio sukrėtimų atrodo. Užtat tremties metas yra labai tinkamas kurti didžiajai programai arba tam valstybiniam idealui, kuris pamažu iškyla mūsų sąmonėje ir kurį mes norėtume realizuoti mūsų krašto sąrangoje.

Gyvendami didžių posūkių metą, matydami vieną po kitos žlungančias totalistinio valstybės idealo formas ir turėdami prieš akis mūsų valstybinio gyvenimo patirtį, galime atskleisti tuos naujuosius principus, kurių pasaulis laukia ir kurie iš savęs kildina kitokius, gal laimingesnius ir žmoniškesnius valstybinės santvarkos pavidalus. Būtų klaida manyti, kad pasibaigus dabarties suirutėms, žmonija nebus nieko pasimokius ir kad gyvenimas grįš į senojo liberalizmo vėžes, kuriomis jis riedėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir kai kuriose valstybėse po jo. Ne! Nei senasis liberalizmas, nei senasis totalizmas jau nebeatsigaus. Stebint šių dienų valstybinės minties raidą, aiškiai matyti, kad labai uoliai ieškoma naujų principų ir naujų kelių, kad formuojasi naujas valstybinio gyvenimo tipas, kad valstybės santvarka mėginama grįsti kitais principais, negu buvo grindžiama lig šiol. Suvokti tas naujas valstybines tendencijas, išryškinti tuos naujuosius principus, atspėti tas naująsias gaires ir yra vienas pagrindinių dabarties L[ietuvių] F[ronto] uždavinių. Didžioji L[ietuvių] F[ronto] programa bent turi mėginti susisteminti ir tuo būdu sukurti idealinį naujosios valstybinės santvarkos vaizdą, kurį, grįžę į tėvynę, turėsime pareigą įvykdyti lietuviškojoje tikrovėje. Diskutuojant šiuos metmenis visada reikia atsiminti, kad tai yra didžioji programa, kurioje L[ietuvių] F[rontas] nori pasakyti, ką jis pasiryžęs daryti, o Lietuvoje pasakys, kaip tatai darys.

VALSTYBĖS PASKIRTIS

Pats bendriausias, tačiau svarbiausias reikšmės valstybės sąrangai turįs nusistatymas yra valstybės paskirtis. Kam yra valstybė? L[ietuvių] F[rontas] į šį klausimą atsako: „Tarnyba asmens, šeimos ir tautos gerovei yra pagrindinis valstybės uždavinys“. Valstybė yra tarnybinio pobūdžio. Ji skirta padėti asmeniui, šeimai ir tautai išsivystyti, būti ir kurti. Valstybė negali pavergti nei asmens, nei prigimtųjų bendruomenių, kaip šeima, tauta. Valstybė yra tam, kad padėtų žmogui būti drauge su kitais. Jos prasmė yra tarnauti ir saugoti: tarnauti asmeniui, šeimai, tautai, saugoti pagrindines asmens bei prigimtųjų bendruomenių teises ir laisves. Tarnaudama valstybė padeda ir gelbsti; saugodama ji tvarko ir valdo. „Valstybė yra sykiu ir viešpats ir tarnas“ (M[ax] Scheler). Tačiau kaip tik todėl ji yra ne gyvenimo autorė ir kūrėja, bet tik jo tvarkytoja, kad žmogus būtų ir veiktų kaip savarankiškas ir laisvas asmuo, išplėtodamas savo galias, savo gabumus ir visą savo asmenybę. Žmogus kuria gyvenimą pagal savo paties giliausius įsitikinimus. Tačiau kadangi aukštojoje kultūroje ne viską žmogus pats įstengia padaryti, jam padeda valstybė.

Iš šito principo plaukia svarbių išvadų praktikai: privatinės iniciatyvos pirmenybė prieš valstybinę ir savivaldybinio principo išsiskleidimas. Pagal L[ietuvių] F[ronto] nusistatymą privatinė iniciatyva – ar tai būtų atskiro asmens ar bendruomenės bei organizacijos – visose gyvenimo srityse yra pagrindinė. Valstybės iniciatyva tėra papildomoji. Kai pakanka privatinės, valstybė pozityviu būdu veikti nesiima, su privatine iniciatyva nekonkuruoja ir jos neslopina. Valstybė apsiriboja tik privatinės iniciatyvos kontrole ir priežiūra, kad ji nekliudytų nei kitai privatinei iniciatyvai, nei nekenktų bendriesiems visos visuomenės interesams. Tik kai privatinės iniciatyvos kurioj srity stinga arba ji nepakankama, tada esamas spragas gali papildyti valstybė savo iniciatyva. Tačiau atsiradus ar sustiprėjus tos srities privatinei iniciatyvai, savo veikimą valstybė turi nutraukti. Valstybės pareiga privatinę iniciatyvą palaikyti, bet taip pat ir ją derinti su bendrąja gerove.

L[ietuvių] F[ronto] nusistatymu politiniai krašto organai yra kompetentingi gyvenimo – socialinio, ūkinio, kultūrinio, religinio – turinį tvarkyti, bet nėra kompetentingi jį kurti. Todėl politiniai organai neturi imtis tos rūšies uždavinių, o palikti juos atitinkamiems kitiems organams, jau ne politiniams. Valstybės gyvenimo visuma rūpintis, ją kurti ir tvarkyti turi ne vienas kuris organų kompleksas, bet jų keletas pagal savo prigimtį bei pašaukimą. Politiniai organai žiūri bendrųjų reikalų ir įvairius gyvenimo turinius tvarko bei derina pagal demokratinį metodą. Tačiau šalia yra šeima, profesinė organizacija, ideologinė bendruomenė, pagaliau, vietos bendruomenė, kurios taip pat turi gauti savo dalį valstybės gyvenime. L[ietuvių] F[ronto] nusistatymu valstybinio gyvenimo funkcijos turi būti decentralizuotos. Valstybinis gyvenimas turi būti ne centrinis, bet pluralistinis, ne uniforminis, bet daugialypis. Savivaldybinis pradas valstybėje turi būti taikomas kuo plačiau: ne tik vietos, bet ir profesijos ir kultūros reikalams. Tik tuo būdu galima pakirsti etatizmas pačiose jos šaknyse.

PILNUTINĖ DEMOKRATIJA

Pagrindinis ir esminis demokratijos principas yra asmens primatas. Totalizmas žmogų pavergia: bolševizmas klasei, nacionalsocializmas – rasei, fašizmas – valstybės idėjai. Tuo tarpu demokratija laiko žmogaus asmenį aukščiausia vertybe, kuri yra tikslas pats sau. Net ir bendruomenė, kurioje žmogus gyvena ir kurios pagalbos jis privalo, yra tik sąlyga jam išsiskleisti. Jeigu žmogus aukoja bendruomenei savo turtą, sveikatą, net gyvybę, tai jis tuo savo asmens ne tik neatsisako, bet tik jį pabrėžia. Esmingai asmeninių dalykų, kaip sąžinė, įsitikinimai, dorovė, religija, jokiu atveju bendruomenei aukoti negalima. Demokratinė valstybė ir yra ta, kuri sudaro sąlygų šitam nelygstamam asmens vertingumui pasireikšti. Nelygstamas asmens vertingumas viešajame gyvenime konkrečiai reiškiasi asmens laisve. Demokratinė valstybės santvarka šitą laisvę laiduoja ir gina. Tačiau šita laisvė yra lygi visiems, ne tik tam ar kitam žmogui, tai ar kitai grupei, kaip yra totalizme. Asmens laisvė demokratijoj yra visuotinė ir pilnutinė. Tačiau kadangi ji yra visuotinė, tai atskiras žmogus tiek tėra laisvas, kiek pats kito asmens laisvę respektuoja. Kas savo žodžiais ar veiksmais neigia kitų laisvę, tas ją pirmiausia paneigia pats sau.

Praktiškai asmens laisvė demokratijoj reiškiasi: a) įsitikinimų laisve, kuri laiduoja žmogui turėti tokią pasaulėžiūrą, kokia jam atrodo teisingiausia ir prasmingiausia; b) žodžio laisve, kuri leidžia žmogui pažiūras ne tik turėti, bet ir jas skleisti visuomenėje; c) ugdymo laisve, kuri patikrina galimumą savo įsitikinimus perteikti savo vaikams; d) organizavimosi laisve, kuri leidžia burtis draugėn vienodo nusistatymo ir siekimų šalininkam.

L[ietuvių] F[rontas] šitas laisves laiko pagrindinėmis ir visas jas ryžtasi realizuoti konkrečioje valstybinėje santvarkoje. Tačiau šitas asmens laisves siekia realizuoti ne vienoje kurioje gyvenimo srityje, bet visose. L[ietuvių] F[rontas] siekia įvykdyti ne tik politinę demokratiją, kur asmuo būtų įgalintas savo politinius nusistatymus turėti ir juos laisvai pareikšti, sykiu parinkdamas žmones jiems vykdyti, bet ir socialekonominę ir kultūrinę demokratiją.

Asmens laisvių vykdymas yra sąlygojamas politinių sambūrių buvimo ir principinės daugumos bei mažumos teisių lygybe. Politiniai sambūriai yra neatsiejamas demokratijos pradas. Pagrindinės asmens laisvės yra nekintamos. Tačiau yra kintami tie būdai, kuriais tos laisvės praktikoje vykdomos. Vykdymo būdai priklauso nuo laiko dvasios, nuo krašto papročių, tautos kultūringumo ir kitų veiksnių. Šituos nekintamų asmens laisvių kintančius vykdymo būdus demokratijoje pasiūlo politiniai sambūriai. Kur jų nėra, ten nė tikros demokratijos nėra. Politinių sambūrių nebuvimas yra ženklas, kad žmonės valstybiniu gyvenimu nesidomi arba jiems domėtis neleidžiama. Politinių sambūrių gausumas yra ženklas, kad valstybinis gyvenimas yra siekiamas tvarkyti ne tiek bendrosios gerovės, kiek grupinių ar net asmeninių interesų mastu. L[ietuvių] F[ronto] nusistatymu reikia siekti saikingo politinių sambūrių skaičiaus valstybėje.

Politinių sambūrių pasiūlytus būdus asmens laisvėms vykdyti visuomenė priima arba atmeta pagal daugumos apsisprendimą. Dauguma demokratijoje parodo, kuris asmens laisvių vykdymo būdas tam tikrą laiką valstybėje turės galios. Tatai nereiškia, kad tas būdas būtų ir pats gerasis. Dauguma tėra faktinė apsprendėja, bet ne principinė išsprendėja. Todėl šalia daugumos pasirinkto, tuo tarpu visiems privalomo būdo, demokratijoj gali būti skelbiami ir svarstomi ir kiti būdai, kurie gal surinks daugumą ateityje. Kaip patys laisvių vykdymo būdai, taip ir daugumos apsisprendimas yra kintamas. Kas vakar buvo mažuma, ryt gali virsti dauguma ir atvirkščiai. Taigi skirtumas tarp daugumos ir mažumos demokratijoje yra reliatyvus. Principe daugumos ir mažumos laisvės ir teisės yra vienodos, tik mažumos pasiūlymai neįgyja įstatymo galios. Tačiau ir dauguma demokratijoje anaiptol nėra visagalinti. Ji tik laikinai apsprendžia asmens laisvių vykdymo būdą, bet ji negali apspręsi pačių laisvių, pačių demokratijos principų, kurie yra nekintami ir galioja tiek mažumai, tiek ir daugumai. Todėl dauguma negali persekioti mažumos. Daugumos ir mažumos santykiavimas paprastai yra rodiklis demokratinio visuomenės subrendimo.

Daugumos valiai nustatyti demokratija vartoja rinkimus. Rinkimai yra demokratinė priemonė visuomenei pasisakyti, kuriuo būdu asmens laisvės turi būti šiuo metu vykdomos. Kad rinkimai būtų tikras galimumas visuomenei pasisakyti, jie turi būti: a) visuotiniai, kad savo nusistatymą galėtų pareikšti visi piliečiai; b) slapti, kad pilietis nesivaržytų pareikšti tikrą savo nuomonę; c) pasikartoją, kad duotų progos pasireikšti naujiems pageidavimams ir pasikeitusioms nuomonėms; d) laisvi, kad suinteresuotieji laisvai galėtų savo kandidatus atstatyti ir turėti iš ko pasirinkti renkamuosius. Toks yra L[ietuvių] F[ronto] nusistatymas bendrųjų demokratijos principų ir jų vykdymo atžvilgiu.

POLITINĖS DEMOKRATIJOS PRINCIPAI

Demokratiniai principai, įvykdyti politinėje valstybės gyvenimo srityje, kuria politinę demokratiją. Nors politinė demokratija pilnutinės demokratijos neišreiškia, tai betgi ji sudaro pagrindą, ant kurio paprastai statoma ir socialekonominė ir kultūrinė demokratija. Asmuo visų pirma turi būti laisvas savo santykiuose su valstybe, kad galėtų būti laisvas savo santykiuose su turtu, su žmonėmis ir su idėjomis. L[ietuvių] F[ronto] nusistatymu Lietuvos valstybės suverenumas priklauso lietuvių tautai. Ji vienintelė turi teisę apspręsti Lietuvos valstybės formą ir rinkimų keliu nurodyti žmones, gaunančius jos mandatą suverenumui atstovauti ir gyvendinti. Konkretūs tautos suverenumo reiškėjai Lietuvos valstybėje yra seimas, prezidentas ir teismas. Jie turi savo rankose įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisiamąją valdžią. Visos trys valdžios galios turėtų betarpiai kilti iš tautos, kad juo mažiau viena būtų palenkta bet kuriai kitai. Valdžios galių nepriklausomumas viena nuo kitos ir jų tiesioginis kilimas iš tautos yra valstybės klestėjimo ir stiprumo laidas. Todėl seimas turi apsiriboti įstatymų leidžiamąja funkcija ir ko mažiausiai turėt galimumo naudoti vykdomąją funkciją. Kad vykdomoji funkcija būtų nepriklausomose nuo seimo rankose, prezidentą renka visa tauta betarpiai. Prezidentas pasirenka kitus vykdomosios valdžios narius. Ministeriai tėra prezidentinės funkcijos išplėtimas atskiroms valstybinio gyvenimo sritims, todėl yra nuoseklu, kad ministeriai už savo vedamą politiką formaliai būtų atsakingi tik prezidentui. Tuo būdu būtų patikrintas vyriausybės pastovumas. Pastarųjų dešimtmečių patirtis parodė, kad nuolatinis vyriausybės kaitaliojimasis yra viena iš valstybinio nuosmukio priežasčių. Tuo tarpu vyriausybėje pastovumas neįmanomas, kai ministeriai yra atsakingi parlamentui, ypač jeigu parlamente nė viena partija neturi absoliutinės daugumos. O tik pastovi vyriausybė gali imtis toli siekiančių planų vykdymo. Vykdomąją valdžią seimas kontroliuoja leisdamas įstatymus ir nustatydamas biudžetą. Seimas turėtų būt renkamas visuotiniu, slaptu, tiesioginiu balsavimu, rinkikų grupėms statant kandidatus. Įstatymų projektus seimui gali siūlyti seimo nariai, prezidentas, profesijų rūmai, atitinkamas seimo rinkikų skaičius.

Kad teismas būtų tikrai nepriklausomas ir teklausytų savo sąžinės ir įstatymų, savo mandatą taip pat turėtų gauti betarpiai iš tautos. Jei praktiškai tatai visų teismų atžvilgiu būtų sunku įvykdyti, tai bent vyriausiojo teismo teisėjai turėtų būti renkami. Politinė demokratija nėra pilna, jeigu teisiamoji valdžia neapima visų valstybinio gyvenimo sričių. Teismas turi apimti visą gyvenimą ir pilietis turi galėti teismui skųstis dėl kiekvieno jį neteisėtai palietusio dalyko. Todėl papildant buvusią Lietuvos teismų sąrangą turi būti įsteigtas administracinis teismas. Kita sritis, kur teismas pas mus neturėjo galios, yra įstatymų konstitucingumas. Šiam reikalui teismų sąranga turi būti papildyta arba atskiru konstituciniu teismu, arba jo funkcijos pavestos vyriausiajam teismui su aiškiai nustatyta tos rūšies teisena. Viešojo žodžio byloms (spaudos, prakalbų, radijo ir pan.) turi būti įvesta speciali teisena, kuri įgalintų teismą šias bylas spręsti greitai ir numatytų priemonių sulaikyti kenksmingos įtaigos plitimui. Viešasis žodis demokratijoje yra laisvas. Tačiau kaip tik todėl jis turi būti ir atsakingas. Valdininkų tarnybos įstatymas turi garantuoti tarnautojo tarnybinę nepriklausomybę ir pastovumą, tinkamam jų komplektavimui nustatydamas kvalifikacijų atranką. Šitokiu keliu vykdant demokratinius principus politinėje valstybės srityje Lietuvoje būtų sukurta kiek kitokia, negu ligi šiol yra buvusi, politinės santvarkos sistema.

SOCIALEKONOMINĖS DEMOKRATIJOS PRINCIPAI

Demokratiniai principai turi būti įvykdyti ne tik politinėje, bet ir socialekonominėje valstybės gyvenimo srityje. Politinės laisvės bei teisės maža teturi reikšmės, jeigu socialekonominis gyvenimas nėra sutvarkytas taip, kad kiekvienas galėtų turėti darbo, įsigyti nuosavybės, aprūpinti savo šeimą, būti saugus nelaimės ar ligos atveju ir ramiai sutikti ateinančią senatvę; kad kiekvienas galėtų plėtoti savo gabumus ir juos pritaikyti profesinėje srityje, gaudamas savo bendradarbių paramos; kad profesinė sritis būtų taip pat įjungta į valstybės gyvenimą, kaip reikšmingas viešasis pradas. Demokratinės valstybės raida nuosekliai žengia per politinę demokratiją prie socialinės demokratijos.

Socialekonominės demokratijos esmę sudaro ūkio ir technikos tvarkymas pagal asmens primato principą. Asmuo negali būt palenktas nei technikai, nei ūkiui. Atvirkščiai, ūkinis ir technikinis veikimas valstybėje turi būti taip tvarkomas, kad padėtų žmogui išlaikyti savo asmens vertingumą ir išplėtoti savo sugebėjimus. Tikrasis ūkio ir technikos tikslas yra tarnyba žmogui. Jokiu atveju žmogus negali tapti priemone ūkinei apyvartai. Grąžinti ūkiui ir technikai tarnybinį pobūdį yra pagrindinis L[ietuvių] F[ronto] reikalavimas socialekonominėje srityje. Todėl L[ietuvių] F[rontas] ypač pabrėžia darbo primatą kapitalo atžvilgiu ir socialinės nuosavybės pareigas. L[ietuvių] F[ronto] nusistatymu pirmaeilis ir pagrindinis visų ūkinių ir techninių gėrybių šaltinis yra žmogaus darbas. Darbas yra veiksmas, kuriuo asmuo pasireiškia pasaulyje, jį apvaldo ir keičia pagal savo reikalavimus. Žmogaus darbas iš esmės skiriasi nuo mašinos darbo, nes žmogus įdeda ne tik jėgos, bet ir minties, ir valios, ir jausmo. Žmogus dirba visa savo būtybe. Todėl darbas nėra prekė ir negali būti rinkos objektas. Darbo suprekinimas yra ne kas kita, kaip modernia forma atgaivinta baudžiava. Asmeninis darbo pobūdis iškelia jį viršum daiktų pasaulio ir padaro nebeišmatuojamą tik ūkiniu mastu. L[ietuvių] F[ronto] nusistatymu socialekonominės srities santvarką turi apspręsti darbininko, bet ne gaminio reikalavimai. Todėl L[ietuvių] F[rontas] ir skelbia: darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis; darbingam žmogui neleidžiama pragyventi iš svetimo darbo; dirbantieji sistemingai yra ruošiami kvalifikuotais darbininkais; darbo priemonėm tobulėjant ir pagamintų gėrybių kiekiui augant, yra mažinamas darbo valandų skaičius; įmonių ir įstaigų pastatai turi būti įrengti taip, kad atitiktų dirbančiųjų kultūrinius ir higieninius reikalavimus; visi dirbantieji kasmet gauna atlyginamų atostogų ir t. t.

Pačios prigimties yra duota žmogui teisė turėti privatinės nuosavybės ir ją tam tikrom, įstatymo numatytom, sąlygom perleisti kitiems. Tačiau šita teisė yra visuotinė. Kiekvienas žmogus turi teisę į nuosavybę. Tai ne tik bendroji, bet ir individualinė teisė, vadinasi, tinkanti ne tik bendruomenei (šeimai, organizacijai, valstybei), bet ir kiekvienam asmeniui skyrium. Nuosavybės teisės visuotinumas yra vienas pagrindinių socialekonominės demokratijos principų. Todėl neteisinga yra tokia socialinė santvarka, kurioje išsiplėtoja nuosavybės neturinčiųjų žmonių luomas. Beturčių luomo valstybėje neturi būti. Kiekvienas dirbantysis turi būti įgalintas įsigyti nuosavybės, ypač nekilnojamosios, kad tuo keliu sukurtų savo šeimai židinį ir sau poilsio ir atvangos vietą. Tam valstybė turi padėti. Tačiau nei visame pasaulyje, nei juoba atskiram krašte ūkio ir technikos gėrybių nėra tiek, kad kiekvienas jų galėtų turėti, kiek nori. Gėrybių kiekis pasaulyje ribotas. Todėl ir individualinė nuosavybė turi būti ribojama. Nes gi jei vienam bus leista turėt kiek nori, tai kitas neturės visai nieko. Jei kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę turėti nuosavybės ir jei dėl aprėžto gėrybių kiekio nuosavybės negalima turėti kiek nori, tai reikia ją taip skirstyt, kad užtektų visiems, tegul ir ne tiek, kiek kurio širdis trokšta. Todėl valstybė turi tvarkyti nuosavybės paskirstymą visuomenėje: nustatydama nuosavybės kiekį leistiną susitelkti vienose rankose (tasai kiekis, be abejo, yra kintantis dydis); nuprivatindama viešojo naudojimo dalykus, kaip keliai, žemės gelmių turtai, miškai, ežerai, upės, šviesos ir jėgos šaltiniai ir kt.; nustatydama minimalinį darbo atlyginimą; nustatydama specialius mokesčius nuosavybei, įgytai ne savo darbu; reguliuodama ūkinių gėrybių pasiskleidimą visuomenėje pagal principą, kad tauta yra turtinga ne savo ūkinių gėrybių kiekiu, bet galimumu jomis pasinaudoti juo platesniems visuomenės sluoksniams. Socialekonominė demokratija bus tikra tik tada, kai nuosavybė yra palenkta darbui ir kai vykdomos jos socialinės funkcijos.

Tiesioginis ir tikrasis darbo tikslas yra apsirūpinimas, bet ne pats gaminys. Žmogus darbu siekia patenkinti savo fizinius ir darbinius reikalus. Gaminys tėra apsirūpinimo priemonė. Jis tėra antraeilis darbo siekimas. Todėl ir dirbančiojo atlyginimas turi būti atremtas ne į gaminį, bet į dirbančiojo reikalus. Neteisinga yra atlyginimą apspręsti pagal gaminį arba gamybos priemones (kapitalizmas), arba pagal gamybos vyksmą (socializmas). Atlyginimą apsprendžia dirbančiojo reikalai. Juos galima suvesti į tris pagrindines kategorijas: asmens, šeimos ir profesijos bei pareigų. Dirbantysis turi uždirbti tiek, kad bent minimaliai juos visus galėtų patenkinti. Asmens reikalai yra visiems vienodi, visi žmonės yra lygūs asmenys, visi turi tas pačias dvasios ir kūno galias, visi gyvena toj pačioj tikrovėje. Darbo rūšis nepadaro žmogų daugiau ar mažiau vertingą, mažesnio ar didesnio atlyginimo reikalingą. Todėl asmens reikalų atlyginimo atžvilgiu visų dirbančiųjų atlyginimas turi būti vienodas, nežiūrint kokį kas darbą dirba. Šio atlyginimo turi užtekti asmens maistui, drabužiams, butui, kasdieniniams kultūros reikalams, kaip knygos, laikraščiai, pramogos ir t. t. Šio atlyginimo minimalinės normos nustatomos pagal krašto ūkinį pajėgumą. Bet žmogus negali ir neturi sunkiau gyventi tik todėl, kad turi žmoną ir vaikų. Šeima yra pagrindinė socialinė institucija. Todėl jos išlaikymas nėra tik asmens reikalas, bet yra ir bendruomenės rūpestis. Šeimos išlaikymas sudaro vieną pagrindinių socialinio teisingumo reikalavimų. Šeimos reikalų patenkinimo atžvilgiu dirbančiojo atlyginimas turi būti toks, kad jis leistų moteriai pasilikti namuose ir neverstų jos uždarbiauti šalia namų pragyvenimo reikalams. Laisvas moters užsiėmimas šalia namų neturi virsti apsirūpinimo būtinumu. Šeimos atlyginimas turi patenkinti ir prieauglio reikalus. Todėl jis negali būti visiems vienodas. Jį apsprendžia šeimos narių kiekis. Šeimos atlyginimui turi būti sudarytas atitinkamas fondas. Be šeimos, be asmens reikalų kiekvienas žmogus turi dar specifinių profesinių ar pareigų reikalų, kurie reikalauja patenkinimo, kad profesija ar pareigos būtų palaikomos aukštumoje, kad žmogus savo profesijoje galėtų daryti pažangą, pasiinformuodamas apie naujausius laimėjimus, įsigydamas priemonių, literatūros ir kitų reikalingų dalykų. Todėl dirbančiojo atlyginimas turi patenkinti ir profesijos bei pareigų reikalus. Jis yra labai įvairus, nes ne visos profesijos ir pareigos turi vienodus reikalus. Šituos reikalus apibrėžti bei atitinkamą atlyginimo normą nustatyti turėtų atitinkamos profesijos. Nėra abejojimo, kad dirbančiojo reikalų padėjimas į atlyginimo pagrindą yra socialiniu atžvilgiu teisingesnis negu mechaninės kategorijos. Reikalo principas atlyginime yra ne kas kita, kaip asmens [pirmumo] principo įvykdymo uždarbyje.

Demokratinė organizavimosi laisvė profesinėje srityje yra tiek pat svarbi, kaip ir kitose srityse. Profesinio darbo vienodumas savaime suartina žmones ir kuria profesines bendruomenes, kurios palaiko ir ugdo profesinę etiką, profesinę garbę, kurios gina visus profesijos ir atskirų jos narių reikalus, tvarko profesinio darbo vyksmą bei jo gaminius, palaiko santykius su kitų profesijų bendruomenėmis. Profesinės organizacijos demokratijoje turi tos pat reikšmės kaip ir politiniai sambūriai. Kaip negali būti tikros politinės demokratijos be politinių sambūrių, taip lygiai negali būti tikros socialinės demokratijos be profesinių organizacijų. Todėl profesiniams uždaviniams bendruomeniškai tvarkyti turi būti laisvos privatinės iniciatyvos pagrindu kuriamos profesinės organizacijos. Tačiau profesinis visuomenės pasiskirstymas turi rasti tinkamą sau išraišką ir valstybinės organizacijos struktūroje, valstybės institucijų sąrangoje. Greta privatinių sąjungų profesinė organizacija turi gauti savo atbaigimą ir viešosios teisės institucijų – profesijų rūmų – pavidalu. Kiekviena profesija visuotiniu ir slaptu balsavimu renka atstovus lygiomis nuo darbininkų ir darbdavių. Šitie atstovai ir sudaro tos ar kitos profesinės srities rūmus. Jau šiuo metu galima numatyti, kad Lietuvoje iš pat pradžių galėtų veikti žemės ūkio, pramonės, prekybos, laisvųjų profesijų rūmai. Profesijų rūmai būtų savotiškas profesijų seimas, tik ne politiniams, bet socialekonominiams reikalams. Profesijų rūmai tvarkytų bei prižiūrėtų: a) profesinį pasiruošimą ir atskirų profesijų kvalifikacijas; b) darbo eigą, sąlygas, laiką, poilsį, atostogas; c) profesinį atlyginimą; d) gaminių kokybę, kiekybę, kainas, rinką ir paskleidimą visuomenėje; e) darbininkų ir darbdavių santykius; f) profesinę moralę ir visus kitus su profesiniu darbu susijusius reikalus. Rūmų nutarimai būtų privalomi visiems atitinkamos profesijos darbininkams ir darbdaviams. Jie turėtų įstatymų iniciatyvos teisę ir seimas visus socialekonominę sritį liečiančius įstatymų projektus galėtų svarstyt tik tada, kai dėl jų savo nuomonę būtų tarę profesijų rūmai. Tuo būdu politinė valstybės gyvenimo sritis būtų glaudžiau surišta su socialekonomine sritimi. Profesijų rūmai būtų autonominis organas veikmens srityje. Tuo būdu pliuralistinis momentas valstybės santvarkoje čia būtų įvykdytas. Rūmų reikšmė socialekonominėje srityje turėtų būti labai didelė ir teigiama. Tatai ir politiniams organams išeitų į sveikatą, nes atpalaiduotų juos nuo pareigos tiesioginiu būdu kištis į socialekonominį gyvenimą. Politiniams organams daugiau tektų tik priežiūra ir kontrolė.

Šeimos pastovumas, aukšta dorovė ir tinkamas prieauglis yra laidas tautai ir valstybei išsilaikyti ir išsivystyti. Šeima yra pagrindinis visuomeninio gyvenimo narvelis, pirmoji natūrali bendruomenė, kurioje asmuo gyvena ir iš kurios išauga bet kuri kita žmogiškoji visuomenė. Todėl tinkamas šeimos instituto tvarkymas ir aprūpinimas yra didžiausios reikšmės. Iš principo santuoka turi būti nesuardoma. Tiek prigimtinė teisė, tiek tautos prieauglis bei vaikų auklėjimo sėkmingumas reikalauja, kad susituokiantieji žinotų sudarą visą amžių trunkančią sąjungą. Santuokos sudarymas dažnai kelia sunkumų, kad vieniems jis yra religinis aktas, kitiems – tik civilinis. Tikslingiausia praktiškai pripažinti lygiateises abi santuokos formas. Ir religiniai, ir valstybiniai santuokos aktai turi lygios galios, o santuokinės bylos keliamos tose institucijose, kuriose santuoka sudaryta: dėl civilinės santuokos – civilinėje įstaigoje, dėl bažnytinės – religijos institucijose. Atskirų sunkumų ir tada gal pasitaikys, bet vis tiek bus išvengta prievartos daryti aktą arba tik pas religijos, arba tik pas valstybės atstovus. Santuoka įvairiai žmonių vertinama ir demokratinė santvarka šitą įvairumą turi respektuoti. Tauta yra suinteresuota prieauglio gausumu. Todėl negalima leisti žudyti prasidėjusį vaisių. Tačiau praktika rodo, kad dažnai abortai daromi todėl, kad motina neturi tinkamų sąlygų kūdikiui maitinti, auklėti ir vėliau jį aprūpinti, kad jaunuoliai dėl materialinių trūkumų yra priversti nesituokti. Todėl reikia sutvarkyti motinystės globą (motinų materialinė, socialinė ir teisinė parama; aprūpinimas būsimųjų motinų butu ir išlaikymu, kai jos dėl motinystės būtų jo nustojusios; nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūra ir globa), reikia pavainikiams, tėvui prisipažintus arba teismui tėvą pripažinus, suteikti teisėtų vaikų teises; reikia teikti paramos jaunavedžiams įsikurti; pagaliau, reikia įpareigoti mokyklas bei organizacijas paruošti jaunimą moraliniu ir pedagoginiu atžvilgiu šeimos gyvenimui.

Grįžę tėvynėn mes kaip tik pirmoj eilėj turėsime tvarkyti socialekonominę sritį ir kurti socialekonominę demokratiją. Politinės demokratijos tradicijų mes jau turime nemaža. Nors jos 1926–1940 metų tarpe ir buvo žalojamos, tai vis tiek iš mūsų sąmonės neišnyko. Daromų pakaitų siūlymai politinėje srityje bus lengvai suprantami. Tačiau mums beveik iš nieko reikės kurti socialekonominę demokratiją. Jos tradicijų mes veik neturėsime. Tuo tarpu jeigu norime, kad ateities Lietuva būtų tikrai demokratinė, kad joje būtų gera gyventi ir kiekvienam lietuviui, – turime atsistoti pilnutinės demokratijos kelyje ir demokratinius principus vykdyti visame gyvenime. Socialekonominė sritis čia iškyla pirmoj eilėj. Todėl socialinė demokratinė yra pirmaeilis L[ietuvių] F[ronto] rūpestis.

KULTŪRINĖS DEMOKRATIJOS PRINCIPAI

Kultūrinis gyvenimas yra idėjų sritis, kur žmogus susidaro įsitikinimų ir pažiūrų, susikuria teorijų ir sistemų, stengdamasis visas jas išreikšti filosofijos, mokslo, meno kūriniais, auklėjimo bei lavinimo įstaigomis, religinėmis bei pasaulėžiūrinėmis bendruomenėmis. Kultūros sritis valstybės gyvenime turi nepaprastos svarbos. Per ją kultūra prabyla ne tik atskiro žmogaus, bet visos tautos charakteris, paslėpti jos dvasios lobiai, per ją tauta įsijungia į visos žmonijos kūrybą. Kultūrinis tautos gyvenimas yra kelias tautai į pasaulį, yra priemonė tapti reikšmingu žmonijos nariu. Todėl kultūrinio gyvenimo tvarkymas valstybėje yra ne mažiau svarbus, kaip politinė ar socialinė bei ūkinė sritis. Bendrieji demokratiniai principai kultūriniame gyvenime dar labiau laukiami, kaip bet kurioj kitoj srity. Idėjų ir jų objektyvacijų sritis yra specifiškai asmens sritis. Tikrasis ir vienintelis kultūrinės srities valdovas yra žmogiškasis asmuo. Todėl asmuo čia turi turėti ryškiausią pirmenybę ir demokratinis principas čia turi rasti ir randa geriausią dirvą. Deja, kultūrinė demokratija lig šiol yra dar mažiau įvykdyta, kaip socialekonominė demokratija. Ilgus laikus kultūrinis totalizmas ėjo ranka rankon su politine demokratija. Vis dėlto šiandien demokratinių principų visuotinumas pradeda tapti visiems suprantamu dėsniu ir kultūrinė demokratija jau nebeatrodo iliuzijų, bet paties gyvenimo reikalaujama tikrovė. Atsistojęs pilnutinės demokratijos kelyje, L[ietuvių] F[rontas] siekia ne tik politinės, ne tik socialekonominės, bet ir kultūrinės demokratijos Lietuvoje.

Kultūra be pasaulėžiūros yra neįmanoma. Kiekvienas kultūros kūrinys, vis tiek – ar mokslo, meno, filosofijos, auklėjimo, ar juoba religijos srities, yra apspręstas žmogaus įsitikinimų, jo idėjų, vadinasi, jo pasaulėžiūros. Pasaulėžiūra ir kultūrinė kūryba yra nešami to paties žmogiškojo asmens ir todėl susiję savo tarpe iš esmės. Pozityviai vykdydamos kultūrinius uždavinius, politinės institucijos juos turi vykdyti pasaulėžiūriškai. Kitos išeities jos neturi. Tačiau kieno pasaulėžiūra tokią politinių institucijų vykdomą kultūrinę kūrybą galės apspręsti? Aišku, valdančiųjų pasaulėžiūra pagal seną totalistinį dėsnį cuius regio, eius religio (Kieno valdžia, to ir religija). Parlamente daugumą turinti ir savo vyriausybę pastačiusi partija per įstatymus, įsakymus, bendraraščius nustatys auklėjimo kryptį, formuos jaunimą pagal savo pasaulėžiūrą, visą kultūrinę kūrybą lenks savos pasaulėžiūros linkme. Tačiau jei pasaulėžiūra yra paties asmens pasirinktas apsisprendimas, kurio laisvą pasirinkimą demokratinė santvarka garantuoja, tai kokia teise kad ir seimo dauguma gali nustatyti asmeniui, kad jis kurtų mokslą, meną, filosofiją, ugdymą, religiją pagal tas ar kitas pažiūras, o ne pagal savo paties? Demokratinėje santvarkoje jokia valstybės institucija, net ir pati aukščiausioji, nėra kompetentinga asmens pasaulėžiūrai apspręsti. Tik totalizmas siekia valdančiųjų pasaulėžiūrą primesti ir vartoja prievartą kultūrinėje kūryboje. Demokratija, norėdama šitos prievartos išvengti, pozityvinius kultūros uždavinius turi palikti asmens iniciatyvai, valstybei palikdama tik tų uždavinių vykdymo priežiūrą ir kontrolę.

Čia mes prieiname prie kultūrinės savivaldos principo valstybėje. Kultūros sritis turi būti atskirta nuo politinės ir socialekonominės srities ir tvarkytis pagal savivaldos principus. Šalia vietos ir veikmens savivaldybių, besireiškiančių valsčiais, apskričiais, profesinėmis sąjungomis ir profesijų rūmais, į valstybės santvarką turi būti įvesta ir kultūrinė savivaldybė, besireiškianti kultūros draugijomis ir pasaulėžiūrinėmis bendruomenėmis. Kultūrinei savivaldybei tenka visi kultūros uždaviniai valstybėje: mokymo ir auklėjimo įstaigos, mokslo reikalai, menas, spauda, religija ir visa, kas turi tiesioginio ryšio su pasaulėžiūra. Įstatymas turi nustatyti kultūrinės savivaldos techninę santvarką. L[ietuvių] F[rontas], pasisakydamas už demokratinio kultūros reikalų tvarkymo principą, sieks jį realizuoti demokratinėje būsimosios Lietuvos valstybės sąrangoje.

Kultūrinės savivaldos principo realizavimas valstybės santvarkoje atbaigia demokratinę santvarką, suteikdamas valstybei pilnutinės demokratijos formą. Nei politinė, nei politinė ir socialekonominė demokratija pilnutinės demokratijos valstybėje dar neįvykdo. Jei kultūrinis gyvenimas tvarkomas pagal totalistinius dėsnius, jei kultūrinė sritis apsprendžiama valdančiųjų pasaulėžiūros, apie pilnutinę demokratiją tokioje valstybėje negali būti kalbos. Pastarųjų dešimtmečių po Pirmojo pasaulinio karo totalizmas buvo baisus ne tik dėl to, kad paneigė žmogui politines teises ar kad pajungė asmenį ūkio ir technikos tarnybai, bet juoba dėl to, kad prievartavo žmogaus pasaulėžiūrą, jo įsitikinimus, versdamas jį prisiimti jam svetimas pažiūras, idėjas, religiją, net meno stilių. Fašizmas, bolševizmas, nacionalsocializmas ir kai kurių kitų kraštų totalizmas žmogaus asmenybę naikinančiąją jėgą aukščiausiame laipsnyje išvystė kaip tiktai kultūrinėje srityje. Todėl kultūrinės srities atpalaidavimas nuo politinių institucijų pozityvios įtakos yra ne tik principinis, bet ir aktualus reikalas. Kai kurios valstybės jau po Pirmojo pasaulinio karo pasistengė kultūrinės demokratijos principą daugiau ar mažiau įvykdyti. Ir Lietuvoje kultūrinės savivaldos reikalas yra keltas jau prieš keliolika metų. L[ietuvių] F[rontas], eidamas pilnutinės demokratijos keliu, kultūrinės demokratijos idėją padaro savo siekiamos valstybinės santvarkos neatsiejama dalimi.

Religiją L[ietuvių] F[rontas] laiko pozityviu visuomeninio gyvenimo veiksniu. Kultūros savivaldos realizavimas valstybės santvarkoje deklaratyvinę sąžinės ir įsitikinimų laisvės teisę padaro realią, įgalindamas religines bendruomenes tvarkytis taip, kaip jų kanonai arba statutai reikalauja laisvai skelbti savo tikėjimo mokslą ir atlikti savo kulto apeigas, steigti ir tvarkyti savo kulto namus, mokyklas, auklėjimo ir labdarybės įstaigas; steigti vienuolynus, tikybines kongregacijas, brolijas; uždėti savo nariams mokesčių; įgyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir jį valdyti. Natūralu, kad Lietuva savo santykius su Vatikanu sutvarkytų tarpvalstybine sutartimi – konkordatu.

Jei tauta yra turtinga ne tada, kai turi keliolika milijonierių, o masė skursta, bet tada, kai ūkio ir technikos gėrybėmis naudojasi ko plačiausi sluoksniai, tai ir kultūringa tauta yra ne tada, kai turi keliasdešimt profesorių, menininkų, rašytojų, muzikų, bet tada, kai tautos masė įgyja aukšto išsilavinimo tiek protiniu, tiek estetiniu atžvilgiu. Todėl svarbu yra ne tik nustatyti kultūrinę valstybės santvarką, bet ir nubrėžti kultūriniam gyvenimui kryptį, kuria jis eitų. Lietuvoje kultūrinė kūryba turi būti pakreipta tautos kultūrinimo prasme. Ji neturi užsidaryti mažuose rateliuose, bet sklisti plačiuose tautos sluoksniuose. Turi būti sudarytos sąlygos, kad kultūros gėrybėmis galėtų naudotis krašto gyventojų masė. Ypatingo dėmesio vertas mūsų kaimas, kurio kultūrinis lygmuo reikalauja didelių pastangų. Danijos Grundtvigo pavyzdžiu pravestina kaimo švietimo sistema. Plačiau atidarytinos aukštųjų mokyklų durys. Į jas turi galėti patekt ne tik norį jas baigti diplomuotais specialistais, bet ir tie, kurie nori savo išsilavinimą pagilinti ar papildyti, nenorėdami įsigyti diplomo. Aukštųjų mokyklų paskaitos (išskyrus pratybas) turi būti viešos ir įstojimas į jas neturi būt apsunkintas mokslo liudijimų reikalavimais. Liudijimai turi būti privalomi tik diplomantams. Meno gėrybės turi pasklisti ko plačiau. Visos kultūrinės institucijos turi būti paskirstytos po visą kraštą, o ne sutelktos viename ar keliuose centruose. Kiekviena kultūrinė institucija spinduliuoja į aplinką ir jos įtaka yra prieinama aplinkos gyventojams.

Jei buvusios Lietuvos politinės partijos paprastai apsirėždavo daugiau vienu kuriuo tautos sluoksniu, tai L[ietuvių] F[rontas] eina į visą lietuvių visuomenę, savo politiką siekdamas atremti į visos tautos, kaip visumos, interesus. Jei buvusios politinės Lietuvos partijos atstovavo daugiau tik politinės demokratijos principui arba daugiau tik socialinės demokratijos principui, tai L[ietuvių] F[rontas] siekia realizuoti demokratinius principus visose gyvenimo srityse, siekdamas įvykdyti demokratiją visoje jos pilnatvėje. Jeigu politinės Lietuvos partijos mažiau ar daugiau linko valstybės priemonėmis tvarkyti ir kultūros sritį, tai L[ietuvių] F[rontas] kultūros sritį, kaip pasaulėžiūros apspręstą sritį, išskiria iš valstybės organų kompetencijos ir teikia jai savarankiškos prasmės, siekdamas įvykdyti kultūrinę demokratiją kultūrinės savivaldos pavidalu. Šitos žymės išskiria L[ietuvių] F[rontą] iš kitų politinių sambūrių. L[ietuvių] F[rontas] yra savaimingas pilnutinės demokratijos sąjūdis. Jis eina į visus tautos sluoksnius. Jis neša demokratinius principus į visas valstybės gyvenimo sritis.

Teikdama šias programines gaires L[ietuvių] F[ronto] vadovybė nepretenduoja į jų tobulumą ir kviečia visus tuos, kurie išpažįsta žmogaus asmens nelygstamą vertingumą ir kuriems rūpi, kad išlaisvintoji Lietuva tikrai sudarytų visas realias sąlygas žmogaus asmeniui išsiskleisti ir pasireikšti, kuriems demokratinis metodas nėra tik reikalo priedanga ar praeinantis mados reiškinys, bet vienintelė praktiškai įmanoma sistema žmogaus asmeniui apginti nuo prievartos ir pavergimo, kurie demokratinį principą siekia taikyti ne tik vienoj kurioj valstybinio gyvenimo srityje, bet visame jo plote, pagaliau, kuriems rūpi Lietuvą apsaugoti nuo klystkelių ir avantiūrų, – visus tuos L[ietuvių] F[ronto] vadovybė kviečia jau dabar savo mintis sutelkti ties šiomis gairėmis. Demokratinio principo vykdymas yra apspręstas kiekvieno krašto konkrečių dvasinių ir materialinių prielaidų ir tik bendrom visų taurių demokratų pastangom L[ietuvių] F[rontas] tikisi rasti Lietuvai patį tinkamiausią kelią.

Daroma pietų pertrauka iki 14 val.

Po pietų pertraukos posėdžiui pirmininkauja dr. [Jonas] Grinius. Pirmininkas pasiūlo paklausimus ir diskusijas dėl programinių gairių suskirstymo į dvi dalis: pirmiau dėl politinės ir socialinės dalies, o vėliau dėl kultūrinės dalies. Suvažiavimas pasiūlymą priėmė.

Paklausimai

Dr. [JUOZAS KĘSTUTIS] VALIŪNAS. Ar čia paskaitytos gairės tik taip sau, ar tai gairės ir Lietuvos ūkio politikai? Iki kurio laipsnio manoma ribot nuosavybę? Kokiu būdu manoma pakelti socialinį produktą? Kokiu būdu bus nustatytas egzistencijos minimumas? Kodėl manoma išjungti iš darbo žmoną? Kodėl nepanaudotas sociologinis planas kitų kraštų?

[PETRAS] KALADĖ. Ar bus atlyginami ir kaip darbininko gabumai?

[KAZYS] BOBELIS. Kaip numatoma tvarkyt darbininkų ir darbdavių santykius?

[VLADAS] KULBOKAS. Kaip numatoma pakelt kaimo darbininko gyvenimo lygis?

[Z.] SMILGEVIČIUS. Kaip suderint privatinės iniciatyvos laisvė ir nuosavybės ribojimas?

[VYTAUTAS] MAŽELIS. Ar numatoma įkalkuliuot į atlyginimą ir dirbančiojo profesinio pasirengimo išlaidos?

[JONAS] ŠLEPETYS. Koks santykis tarp prof[esijų] rūmų ir seimo? Ir koks seimo ir prezidento?

[VYTAUTAS] RUTELIONIS. Ar prezidentinis režimas nenuves į diktatūrą? Kaip su bažnyčios padėtim valstybėje?

[JULIUS] KAKARIEKA. Kuri nuosavybė ribojama: ar tik nekilnojamoji ar ir kilnojamoji? Galėtų būt tik nekilnojamoji.

[SIMONAS]LANIAUSKAS. Ar gairės numato būdą aprėžt kilnojamąją nuosavybę?

[J.] BAJERČIUS. Kas numatoma daryt sveikatos ir soc[ialinio] draudimo srity?

[VYTAUTAS] RUTELIONIS. Kaip suderint nuosavybės varžymas su akcentuojama laisvąja iniciatyva?

[JONAS] ŠLEPETYS. Kodėl nieko nepasakyta dėl žemės ūkio?

[J.] NOREIKA. Kokia L[ietuvių] F[ronto] užsienių politika? Kokie santykiai su tautinėm mažumom? Kaip bus organizuota krašto apsauga? Kokie L[ietuvių] F[ronto] siekiai dėl Lietuvos sienų ir numatomas konstitucinis teismas? Kokia L[ietuvių] F[ronto] jūrų politika?

[PETRAS] KALADĖ. Ar normuojant žemės nuosavybę bus atsižvelgta į vertę?

[VYTAUTAS] RUTELIONIS. Kokios numatomos Lietuvai sienos?

SABALIAUSKAS. Ar nebūtų tikslinga ribot visokia nuosavybė?

Atsakymai

Referentas [VYTAUTAS] VAITIEKŪNAS. Aišku, kad čia pasakytos gairės yra principai L[ietuvių] F[ronto] politikai, neišskiriant nė ūkio politikos. Tik L[ietuvių] F[rontas] išeina iš principo, kad žmogus yra aukščiausioji vertybė ir ūkis turi jam tarnauti, o ne atvirkščiai. Nuosavybės ribojimo laipsnį nustatyt nėra gairių dalykas, o konkrečios tikrovės, kurioje ribojimas bus daromas. Ribojimas negali padaryti, pavyzdžiui, žemės ūkio įmonės ūkiškai nepajėgios. „Socialiniu produktu“ aš suprantu tautos pajamas. Joms kilti akstinas L[ietuvių] F[ronto] gairėse yra kaip tik akcentuota privatinė iniciatyva. Konkreti ūkio politikos programa yra ne gairių, o vyriausybės deklaracijos dalykas. Egzistencijos minimumui nustatyti būdai yra seniai žinomi. Ne žmona, bet motina siekiama iš darbo išjungti vaikų labui. Gaires ruošiant buvo naudotasi visų kraštų sociologų išvedžiojimais, tik gal prieita kitų išvadų, kaip dr. Valiūnas nori. Gabumų įkalkuliuot į atlyginimo normą negalima. Pripažįstant privatinės iniciatyvos laisvę gabumams sudaroma proga pasireikšti. Darbo ir kapitalo santykiai gairėse aiškiai akcentuoti išeinant iš principo, kad tuos santykius apsprendžia žmogus, ne ūkio apyvarta. Kaimo darbininkų problema opi, bet tai mažosios programos reikalas. Privatinės iniciatyvos laisvė ir nuosavybės ribojimas susiderina vykdant socialinės nuosavybės funkcijas. Profesinio pasirengimo išlaidos galbūt ir galima įkalkuliuot nustatant profesinį atlyginimą, bet tai ne gairių dalykas. Profesijų rūmai nėra tikra prasme antrieji rūmai, bet ūkiškais reikalais jie tokį vaidmenį atliktų. Priėmus prezidentinį režimą, seimui paliktų tik įstatymus leisti, vyriausybės darbui jo įtaka būtų tik netiesioginė per biudžetą. Kaip J[ungtinių] V[alstijų] pavyzdys rodo, prezidentinis režimas nenuvedė į diktatūrą. Atvirkščiai, Vokietijos, Italijos diktatūros gimė iš parlamentinių režimų. Bažnyčios padėtis bus paliesta kalbant apie gairių kultūrinę dalį. Ar visokia nuosavybė ribotina, ar tik nekilnojamoji – gairėse aiškiai nepasakyta. Tiesioginiu būdu ribot galima tik nekilnojamoji nuosavybė, kilnojamoji galima ribot tik netiesioginiu būdu – progresyviniais mokesčiais. Sveikatos ir socialinio draudimo reikalai gairėse aiškiai paliesti ir daugiau konkretizuoti nereikėtų. Kad Lietuva žemės ūkio kraštas – visiems žinoma. Konkreti žemės ūkio politika yra mažosios programos reikalas. Lietuvos užsienio politika, tautinių mažumų reikalai, krašto apsauga pareis nuo bendros tarptautinės padėties po Trečiojo pasaulinio karo. Šiandien apie tai kalbėti dar per anksti. Jūrų politika yra mažosios programos reikalas, nors L[ietuvių] F[rontas] skelbia: veidu į jūrą. L[ietuvių] F[rontas] siekia Lietuvai etnografinių sienų su ūkiniais korektyvais. Konstitucinis teismas gairėse minimas. Normuojant žemės nuosavybę, be abejo, bus žiūrima žemės vertės, bet tai taip pat mažosios programos reikalas.

Diskusijos

[VLADAS] KULBOKAS. Vis dėlto yra baimės, kad prezidentinis režimas gali išvirsti į diktatūrinį. Tai rodo P[ietų] Amerikos pavyzdžiai. Todėl L[ietuvių] F[rontas] turėtų pasisakyti už tam tikrą seiminio-prezidentinio režimo sintezę.

[J.] JUODVALKIS. Prezidentinio režimo baimė nepagrįsta. Jei yra seimas, jei yra konstitucinis teismas, jei prezidentas renkamas aprėžtam laikui, tai kaip prezidentas pasidarys diktatoriumi? O 1926 m. Lietuvoj buvo seiminis režimas, bet vis tiek jis pagimdė diktatūrą.

[KAZYS] BOBELIS. Teisingai gairėse išskirtos visos trys valdžios. Teismas turėtų būt renkamas.

[VYTAUTAS] RUTELIONIS. Skirtinis teismas paprastai objektyvesnis, nepriklauso nuo rinkėjų.

SABALIAUSKAS. Teismą saisto įstatymai ir sąžinė. Geriau skirtinis teismas. Gal tik aukščiausiasis teismas orumo sumetimais galėtų būt renkamas.

[VLADAS] KULBOKAS. Gairėse nepasisakyta, ar darbininkai dalyvauja įmonių administravime ir jų pelne. Šis reikalas turi būti išryškintas.

Dr. [JUOZAS KĘSTUTIS] VALIŪNAS. Dėl gairių socialekonominės dalies turėtų pasisakyti pirmiausia ekonomistai. Tik nustačius krašto ūkinį pajėgumą, galima eiti prie socialinių klausimų sprendimo (atlyginimo dydis, darbo laikas ect.). Reiktų sukviesti L[ietuvių] F[ronto] ekonomistus, kad jie išdiskutuotų ekonominius gairių klausimus. Savo tezes ekonomistai perduotų sociologams, kurie jas padėtų socialinės programos pagrindan. Nuo tinkamo ekonominių reikalų tvarkymo žymia dalimi pareis ir kultūrinis gyvenimas. Gairėse ūkinis momentas visai neišryškintas.

[VINCAS] NATKEVIČIUS. Nustatant socialinę programą tenka žiūrėti etinių, ne ūkinių normų. Etika yra aukštesnė vertybė už ūkio apyvartą. Negalim socialinio teisingumo pajungti bet kuriems ūkiniams sumetimams.

[JUOZAS KĘSTUTIS] VALIŪNAS. Nustatant socialinę programą reikia pripažinti tam tikras etines normas, tačiau reikia prieš akis būtinai turėti ir realias krašto ūkines galimybes. Netikusi socialinė programa gali sugriauti krašto ūkį. Norint dalinti, reikia žinoti, ką turi.

Referentas [VYTAUTAS] VAITIEKŪNAS. Prezidentinis ar parlamentinis režimas yra tikslingumo dalykas. Abu yra lygiai demokratiniai. Britai turi parlamentinį, J[ungtinės] V[alstijos] – prezidentinį. Gairės labiau ryškina prezidentinį, kaip tikresnį vyriausybės pastovumo, ypač atsistatymo periode, galimumą. Teisininkai daugumoj linkę į skirtinį teismą. Rinkimai paprastai neapsieina be daugiau ar mažiau demagogijos, o teismo orumui tatai nebūtų sveika. Ir skiriamas teismas gali būti nepriklausomas. Administracinis teismas gairėse yra akcentuotas. Darbininkų dalyvavimas įmonės pelne įsakmiai neįvardintas, bet visa socialinė programa į tai veda. Dr. Valiūno keliamas klausimas, kad L[ietuvių] F[ronto] socialinę programą padaryt priklausomą nuo krašto ūkinio pajėgumo, yra nepriimtinas. L[ietuvių] F[ronto] programa yra statoma tautai tikslu. Suprantama, tam tikslui pasiekti bus reikalingos atitinkamos ūkinės prielaidos. Bet jokiu atveju L[ietuvių] F[ronto] skelbiami programiniai siekimai negali būt apspręsti ūkinių priemonių buvimo ar nebuvimo. Konkreti ūkinė padėtis gali programos realizavimą kliudyti, bet negali teisingo principo naikinti. Darbiečiai šiandieną taip pat ne visą savo programą gali įvykdyti, bet tai dar nereiškia, kad jie todėl savo principų atsižadėtų. Ekonomistų reikalas rūpintis ūkinėmis priemonėmis, bet ne tos priemonės turi apspręsti L[ietuvių] F[ronto] socialinę programą, kurios centre pastatytas žmogaus asmuo. Didžioji programa skiriama ne vieneriems metams, jos uždavinys – kurti naują epochą ir ji tegali būt vykdoma eile mažųjų programų, jau priderintų prie konkrečių laiko ir vietos sąlygų. Be abejojimo, svarstant socialinės programos vykdymą konkrečiu metu ir ekonomistų balsas negalės būt nepastebėtas. Bet tai bus vykdymas, bet ne principų nustatymas.

Skelbiama 10 minučių pertrauka. Po pertraukos pirmininkauja dr. [Petras] Kisielius. Paklausimai ir diskusijos dėl L[ietuvių] F[ronto] programinių gairių kultūrinės dalies.

Paklausimai

DABAŠINSKAS. Ar L[ietuvių] F[rontas] savo gaires grindžia krikščioniškąja doktrina?

[VLADAS] KULBOKAS. Kaip gairėse suprasta lietuvio sąvoka?

Atsakymai

Ref[erentas] [VYTAUTAS] VAITIEKŪNAS. Į pirmą klausimą galima klausimu ir atsakyti: ar yra gairėse, kas nesiderintų su krikščioniškąja doktrina? Nėra. Lietuvio sąvoka gairėse vartojama plačiąja prasme, suprantant visus Lietuvos piliečius.

Diskusijos

[KAZYS] BOBELIS. Lietuvos santykiai su Vatikanu turi būti grindžiami tuo mastu, kad mūsų tauta yra katalikų tauta.

DABAŠINSKAS. Lietuvos santykiai su Vatikanu yra reikalingi tiek dėl Vatikano moralinio, tiek dėl jo politinio svorio, bet ypač dėl pačios Lietuvos intereso. Santuokos tvarkymas gairėse nėra taip numatytas, kaip K[atalikų] Bažnyčia kad supranta.

Prof. [ZENONAS] IVINSKIS. Kultūrinėj savivaldoj mokyklos padėtis yra ypatinga. Būtų tikslu tą padėtį pavyzdžiais pailiustruoti.

Dr. [JONAS] GRINIUS. Nupasakoja Olandijos ir Quebecko švietimo organizaciją.

Dr. [JUOZAS KĘSTUTIS] VALIŪNAS. Kur tėvai turi dėt vaikus vietoje nesant atitinkamos konfesijos mokyklos?

Dr. [JONAS] GRINIUS. Jei kurioj vietoj jokia kultūrinės savivaldos bendruomenė neturėtų savo mokyklos, tada valstybė steigia mokyklą. Apskritai kultūrinės ar konfesinės mažumos praktikoje susitaria su vietos stipriausia kultūrine bendruomene ir naudojasi jos įstaigų patarnavimais.

[J.] NOREIKA. Sunkumų gali kilti kultūrines bendruomenes finansuojant, ypač kur bus įvairių bendruomenių ir kiekviena norės turėtų savo įstaigų.

Referentas [VYTAUTAS] VAITIEKŪNAS. Vykdant kultūrinę demokratiją pirmiausia valstybė turės nustatyt, kokio dydžio kultūrinė bendruomenė gali sudaryt savivaldos vienetą. Mažos pasaulėžiūrinės diasporos turės glaustis prie giminingų didesnių. Valstybės skirtas švietimo ir kultūros reikalams biudžetas bus pavestas disponuoti kultūrinės savivaldos centrams proporcingai jų svoriui tautoje. Jei priklausai bendruomenei, kuri dėl savo mažumo nei mokyklų, nei kapinių neturi, tai dar nereiškia, kad pats principas negeras. Joks idealas realybėje tobulai neįvykdomas.

Pirmininkaujantis [Petras Kisielius] pastatė suvažiavimui nubalsuoti patį kultūrinės savivaldos principą. Visi, išskyrus vieną susilaikiusį, pasisakė už kultūrinę savivaldą.

Referentas [Vytautas] Vaitiekūnas pareiškė, kad šių gairių įvairių tezių motyvai gali būti ir tokie ir kitokie. Programoj tačiau svarbu ne motyvai, o patys principai. Prieš gairių principus niekas nepasisakė. Gairių redakcija nėra galutinė. Pasigesti dalykai iš dalies paryškės galutinėj redakcijoje, iš dalies tada, kai reikės principus perkelti į gyvenimą ir sudaryt konkrečią mažąją programą.

LIETUVIŲ FRONTO TAKTIKA

Ref[erentas] [J.] JUODVALKIS. L[ietuvių] F[rontas] aiškesnės organizacinės formos dar neturi. Jį apjungia ne organizaciniai rėmai, bet idėjos bendrumas. Savo struktūra jis tėra minties sąjūdis, kuris neskaičiuoja savo narių, nes nėra uždaras. Kas jo idėjai pritaria – tas jo narys. Tiesa, jis turi savo aktyvą, kuris dėl jo idėjų kovoja, turi savo masę, kuri jo idėjomS pritaria. Organizacijos vadovybė yra rinkimu ar skyrimu sudaroma. Sąjūdyje vadovauja kiekvienas apsisprendęs jo idėjų reiškėjas. L[ietuvių] F[ronto] taktika turi remtis pirmiausia politikoj dalyvaujančiųjų asmenų taurumu. Į politiką įprasta žiūrėti kaip į ne visai moraliai švarų dalyką. L[ietuvių] F[ronto] taktika yra politiką priartinti prie moralės. Bet todėl L[ietuvių] F[rontas] negali toleruoti politinio gyvenimo paviršiuje plūduriuojančios nešvarybės. Antras L[ietuvių] F[ronto] taktikos bruožas – kūrybiškumas, ko mažiau kitų kritikos, ko daugiau pozityvios kūrybos. Trečias L[ietuvių] F[ronto] taktikos bruožas – demagogijos paneigimas. Demagogija yra politinis vėžys. Tarpgrupinės varžybos niekados neturi virsti melo, šmeižto, minties iškraipymo, insinuacijos, gandų naudojimo lenktynėmis. Demagogiją reikia demaskuoti, parodyti ją visuomenei ir nesileisti su demagogais į diskusiją, kol jie neišmoks kultūringai diskutuoti.

[JUOZAS] BRAZAITIS. Papildydamas referentą, nori iškelti L[ietuvių] F[ronto] šio meto uždavinius. Tremtyje L[ietuvių] F[rontas], kaip kad ir krašte, yra rezistencinis sąjūdis. Tatai apsprendžia ir jo veiklą. Konkrečiai ji turi būt nukreipta prieš lietuvių tautos priešą – S[ovietų] S[ąjun]gą. Tremtyje sovietai veikia per savo agentus. Reikia juos demaskuoti. Ši kova turi būti tyli, bet sisteminga.

[ANTANAS] ŠOVA. Sąjūdis nepajėgs vykdyti konkrečių uždavinių. Reikia organizacijos. Reikia išryškinti mūsų tremties uždavinius ir jiems priemones.

[KAZYS] BOBELIS. Ar L[ietuvių] F[rontas] viešas, ar neviešas?

V[LADAS] ŠIMKUS. Reikia drausmingos organizacijos.

[JUOZAS] BRAZAITIS. Politinė L[ietuvių] F[ronto] veikla yra viešo, gal pusiau viešo pobūdžio, rezistencinė – slapta.

[ZENONAS] IVINSKIS. Referentas teturėjo galvoje politinę L[ietuvių] F[ronto] veiklą ir tik čia, tremtyje. Kurti čia tremtyje politinę organizaciją – tikrai nereikėtų. Čia turi susiformuoti tik planai.

[VYTAUTAS] VAITIEKŪNAS. Politinei dabarties veiklai, atrodo, priimtina Juodvalkio pasiūlytoji forma. Rezistenciniam sektoriui, aišku, reikalingi kiti metodai, bet tie čia nediskutuotini.

[JULIUS] KAKARIEKA. Netikslinga griežtai skirti sąjūdis ir organizacija. Ir sąjūdis turi tam tikras organizacines formas turėt, jei nori reikštis. Nieko nepaminėta apie veiklos finansavimą ir apie veiklą emigracijoje.

Kadangi prezidiumas visų suvažiavimo iškeltų klausimų formuluoti nutarimų projektais negali spėti, pirmininkaujantis [Petras Kisielius] siūlo suvažiavimui išrinkti rezoliucijų komisiją – iš [Igno] Malinausko, [Petro] Kaladės, Dabašinsko, [Vytauto] Maželio, [Simono] Laniausko, – kuri tatai atliktų. Suvažiavimas pasiūlymui vienu balsu pritarė.

[JONAS] ŠLEPETYS. L[ietuvių] F[rontas] negali tenkintis sąjūdžio veikla, reikia organizacijos.

SABALIAUSKAS. Pasigenda veikimo priemonių. Reikia organizacijos.

[KAZYS] AMBROZAITIS. Reikia L[ietuvių] F[ronto] įgaliotinių emigracijoje. Reikia leisti L[ietuvių] F[ronto] populiarus leidinys, „M[ažasis] Ž[idinys]“ per daug akademiškas. Reikia suorganizuoti finansų telkimas. Taip pat reiktų sudaryt quasi L[ietuvių] F[ronto] archyvas, kuriame būtų renkama visa L[ietuvių] F[ronto] veiklos istorinė medžiaga.

DABAŠINSKAS. Artimiausiai L[ietuvių] F[ronto] politinei veiklai reikia multiplikuoti ir išdiskutuoti L[ietuvių] F[ronto] programinės gairės.

[ZENONAS] IVINSKIS. Dabarties veikimą, suprantama, politinį, diktuoja esamos sąlygos. Su jomis reikia skaitytis.

[JONAS] GRINIUS. Vietose politinis veikimas tegalimas tuo būdu, kad iniciatorius apie save surenka vienminčių būrį, kuris studijuotų L[ietuvių] F[ronto] idėjas, jo taktiką.

[BRONIUS] RADZIVANAS. Praktiškoji L[ietuvių] F[ronto] veikla turėtų reikštis ir kultūros sektoriuje ir veikti stovyklų gyvenimą. Tam tarnautų paskaitos ir pan.

[PILYPAS] NARUTIS. Siūlo atgaivinti „Į Laisvę“.

[VLADAS] ČYVAS. „M[ažasis] Židinys“ turėtų eit intelektualams, o „Į Laisvę“ platesniajai visuomenei.

Referentas [J.] JUODVALKIS. Sąjūdis ar griežtai nustatyta organizacija? Tikslingumo reikalas. Šiuo metu tikslingiau sąjūdis. Eilės kalbėtojų iškeltais pasiūlymais, be abejo, teks pasinaudoti.

Rezoliucijos, pageidavimai, sveikinimai

Rezoliucijų komisijos vardu Ig[nas] Malinauskas pateikia suvažiavimui šias rezoliucijas, pageidavimus ir sveikinimus priimti:

I.

L[ietuvių] F[ronto] suvažiavimas:

– su gilia meile pagerbia tėvynėje mūsų brolių vykdomą žūtbūtinę rezistenciją;

– pilnu pritarimu palaiko Lietuvos laisvinimo veiksnių pastangas;

– pilnai pritaria L[ietuvių] F[ronto] atstovų VLIK’e ir V[ykdomojoje] T[aryboje] linijai;

– laikydamas tautos potencialo išsaugojimą aktualiausiu tremtinių uždaviniu, kreipia dėmesį į tai, jog:

a) tremtinių jaunimui gresia moralinio nykimo, ypač lytinio iškrypimo, pavojus, taip pat nutautimas iki gimtosios kalbos pamiršimo;

b) tremtinių moralę, ypač jaunimo, ardo nuolat didėjąs viešas šeimyninis palaidumas;

c) tremtiniuose stiprėja apatija visuomeniniams reikalams bei viešosioms pareigoms;

d) tremtinius demoralizuoti kai kur prisideda ir IRO [International Refugee Organization, Tarptautinė pabėgėlių organizacija] pareigūnai, skirdami menkos doros tarnautojus prieš tremtinių norą.

Laikydamas kovą su minėtomis negerovėmis visų tremtinių rezistencine pareiga, L[ietuvių] F[rontas] skatina tremtinius ir pats įsipareigoja:

a) sustiprinti auklėjimą šeimoje, mokykloje, gatvėje, stovykloje;

b) daryti žygių, kad skiriant ar renkant IRO pareigūnus būtų žiūrima jų dorovinio padorumo;

c) kelti viešąją opiniją prieš šeimos palaidumą;

d) kelti opiniją prieš tremtinių moralei žalingus IRO pareigūnų veiksmus;

e) kelti opiniją prieš tuos tėvus, kurie savo vaikus leidžia į ne lietuvių mokyklas;

f) sustiprinti akciją, kad jaunimas galėtų išlaikyti gimtąją kalbą ir tautinę dvasią;

g) remti kultūrinius kolektyvus, palaikančius tremtinių dvasią;

h) sekti į tremtinių visuomenę iš šalies infiltruojamus gandų skleidėjus, provokatorius, kriminalistus, teroristus ir juos demaskuoti stovykloje ir apie juos informuoti kur reikia;

i) rodyti iniciatyvos visais visuomeniniais reikalais.

II.

L[ietuvių] F[ronto] žmonės:

a) veda kovą už Lietuvos laisvę visu intensyvumu. L[ietuvių] F[rontas] kviečia visus geros valios lietuvius visomis išgalėmis talkinti Lietuvos išlaisvinimui vadovaujančioms institucijoms;

b) vengia patys ir kviečia visus sąmoningus lietuvius vengti demagogijos, visur ir visada vertinant padėtį apgalvotai ir objektyviai;

c) savo veikloje remtis ne kitų kritika, bet konstruktyvių projektų iškėlimu, pozityvia kūryba;

d) palaiko ryšius visais atvejais nežiūrint kur kuris atsidurtų;

e) kviečia visus savo draugus ir giminingus sąjūdžius ištvermingai stovėti visų aukščiau minėtų principų sargyboje ir energingai kovoti su jų griovėjais.

III.

Suvažiavimas, pritardamas pateiktoms L[ietuvių] F[ronto] programinėms gairėms, pageidauja, kad būtų multiplikuotos suteikiant galimumo L[ietuvių] F[ronto] veikėjams jas išstudijuoti ir savo pastabas dėl jų pareikšti ir tik po to sudaryti jų galutinę redakciją.

Suvažiavimas pageidauja, kad pereinamosiose emigracijos stovyklose būtų įsteigti biurai emigruojantiems palydėti ir lituanistika aprūpinti.

Suvažiavimas pageidauja, kad L[ietuvių] F[rontas] šalia „Mažojo židinio“ leistų populiarų „Į Laisvę“.

IV.

L[ietuvių] F[ronto] suvažiavimas sveikina savo pionierius: a) Dr. Praną Padalskį, b) Dr. Adolfą Damušį, c) Leoną Prapuolenį, d) Magdaleną Avietėnaitę, e) Prof. Kazį Pakštą, f) Dr. Juozą Vėbrą, L[ietuvių] F[rontui] giminingus „Vienybės“ ir „Vieningos Kovos“ sąjūdžius.

Suvažiavimo pabaiga

Suvažiavimui priėmus nutarimus, pageidavimus ir sveikinimus ir darbų eilei pasibaigus, suvažiavimo pirmininkas dr. [Jonas] Grinius, padėkojęs suvažiavimo rengėjams ir visiems savo darbu ir mintimis prisidėjusiems prie dalykų svarstymo, ypatingai padėkojęs suvažiavimo šeimininkams B. Balčiūnui, A. Pociui ir I. Tamošiūnui, pasiūlė suvažiavimą baigti Lietuvos himnu. Suvažiavimas baigtas 1948 m. sausio 25 d. 21 val. 30 min.
Stuttgartas–Fellbachas, 1948 m.

Suvažiavimo prezidiumas (autografai): Dr. J[onas] Grinius, P[etras] Kisielius, J[ulius] Kakarieka

1948 m. Lietuvių Fronto suvažiavimo dalyviai

KAZYS AMBROZAITIS (g. 1918) – gydytojas rentgenologas, visuomenės veikėjas, daktaras. VDU ir Tiubingeno universiteto auklėtinis. 1949 m. emigravo į JAV. Specializavosi radiologijos srityje Niujorke ir Klyvlende. 1950–1953 m. dalyvavo Korėjos kare, kapitonas. Dirbo ligoninėse netoli Čikagos. JAV lietuvių bendruomenės, VLIK’o, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro, kitų organizacijų veikėjas, ilgametis fondo „Į Laisvę“ pirmininkas.

KAZYS BOBELIS (g. 1923) – gydytojas, visuomenės veikėjas, ilgametis VLIK’o pirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, daktaras. VDU, Graco (Austrija) ir Tiubingeno universitetų auklėtinis. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. 1949 m. emigravo į JAV. Gyveno Čikagoje, studijavo ir specializavosi Džono  Hopkinso, Bostono universitetuose ir Filadefijos centrinėje ligoninėje, priklausančioje Templio universitetui, įgijo chirurgo specialybę. 1953 m. pradėjo privačią praktiką. 1949–1952 m. vadovavo Čikagos ateitininkams, dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) veikloje. 1979–1992 m. VLIK’o pirmininkas. 1992 m. grįžo į Lietuvą. 1992–2004 m. Lietuvos Seimo narys, 2000–2004 m. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. 1997 m. kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus.

JUOZAS BRAZAITIS (AMBRAZEVIČIUS) (1903–1974) – literatūrologas, pedagogas, publicistas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, ėjęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko pareigas, visuomenės veikėjas, pagrindinis Lietuvių Fronto ideologas. VDU ir Bonos universiteto auklėtinis. Sustabdžius Laikinosios Vyriausybės veiklą, 1941 m. spalį įkūrė pogrindinę antinacinio pasipriešinimo organizaciją Lietuvių frontas (LF) su kariniu padaliniu „Kęstutis“. Vadovaudamas LF vykdė gerai subalansuotą tautos išteklių tausojimo politiką, kūrė tobulesnės demokratijos koncepciją ateities Lietuvai, koordinavo valstybės atkūrimo pastangas. J. Ambrazevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Tautos Taryba. 1943 m. įsikūrus VLIK’ui, vadovavo Politiniam komitetui. 1941–1943 m. VDU Filosofijos fakulteto ekstraordinarinis profesorius, 1942–1944 m. antinacinio pogrindžio laikraščio „Į Laisvę“ principinis vadovas. 1944 m. gegužės–birželio mėnesiais gestapui suėmus dalį VLIK’o vadovaujančių asmenų, vengdamas suėmimo, pasikeitė dokumentus ir toliau jau gyveno bei veikė kaip Juozas Brazaitis. Vokietijoje tęsė kovą dėl tautos teisių. 1946–1952 m. vadovavo VLIK’o Informacijos ir Užsienio reikalų tarnyboms. 1952 m. persikėlė į JAV. 1952–1974 m. dirbo laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, 1953–1960 m. redagavo žurnalą „Į Laisvę“. KGB jį persekiojo iki mirties. 2012 m. gegužės 20 d. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

JULIJONAS BŪTĖNAS (1915–1951) – žurnalistas, visuomenės veikėjas, rezistencijos kovotojas, žuvęs 1951 m. gegužės 22 d. Rūdšilio girioje prie Lekėčių. Dienraščio „XX amžius“ užsienio politikos apžvalgininkas (1936–1940), pogrindžio laikraščio „Į Laisvę“ redkolegijos narys (1942–1944), VDU Filosofijos fakulteto Žurnalistikos katedros asistentas (1941–1943). 1944 m. Vietinės rinktinės štabo karininkas spaudos ir informacijos reikalams. Nacių kalintas Salaspilio, Gdynės koncentracijos stovyklose, iš ten pabėgo. 1946–1948 m. dirbo VLIK’o Informacijos tarnyboje Pfulingene. Nuo 1949 m. dirbo VLIK’o kariniame skyriuje Miunchene. 1950 m. spalio 3 d. lydėjo partizano Juozo Lukšos desantą į Lietuvą ir grįžo į Vakarus. 1951 m. balandžio 19 d. su Jonu Kukausku parašiutais nusileido į Kazlų Rūdos miškus. Žuvo išduotas.

ADOLFAS DAMUŠIS (1908–2003) – inžinierius chemikas, mokslininkas išradėjas, visuomenės veikėjas, rezistentas, daktaras. Studijavo VDU ir Berlyno universitetuose. Vienas cemento pramonės Lietuvoje pradininkų. Iki 1940 m. sovietų okupacijos – VDU Technikos fakulteto Neorganinės chemijos katedros vedėjas. Vienas 1941 m. birželio sukilimo organizatorių, Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras, VLIK’o vicepirmininkas. 1944 m. gestapo suimtas, išvežtas į Vokietiją, kalintas Bairoito kalėjime. Išlaisvintas amerikiečių kariuomenės. 1947 m. emigravo į JAV. Gyveno Klyvlende, Detroite, dirbo chemijos pramonės bendrovėse, dėstė Detroito universitete. Padarė per dvi dešimtis išradimų, patentuotų JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. Ateitininkų federacijos vadovas 1946–1952, jaunimo stovyklos „Dainava“ steigėjas ir vadovas. Bendradarbiavo spaudoje, išleido knygų.

ALGIRDAS GRIGAITIS – 1949 m. emigravo į Australiją, vadovavo Australijos lietuvių katalikų federacijai.

JONAS GRINIUS (1903–1980) – literatūrologas, menotyrininkas, publicistas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, daktaras. VDU, Grenoblio ir Strasbūro universitetų auklėtinis. Dėstė VDU. Po karo gyveno Vokietijoje. 1952–1955 m. dėstė Laisvosios Europos kolegijoje Strasbūre. 1958–1960 m. vadovavo Vasario 16-osios gimnazijai Hiutenfelde, vėliau ten mokytojavo. Daug rašė spaudoje, Lietuvių enciklopedijoje, išleido knygų.

ZENONAS IVINSKIS (1908–1971) – istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas, Lietuvių Fronto vienas vadovų ir ideologų, daktaras. 1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atstovas ryšiams su vokiečių įstaigomis. Vyriausybės pavedimu sovietų dezorganizuotame VD universitete atsteigė Filosofijos fakultetą, ėjo dekano pareigas, kol 1943 m. pradžioje vokiečių valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Vokietijoje dalyvavo VLIK’o veikloje. Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo Romoje, Vatikano archyve. Nuo 1963 m. Bonos universitete dėstė Rytų Europos istoriją. Rašė spaudoje, Lietuvių enciklopedijoje.

JULIUS KAKARIEKA (1922–2008) – istorikas, visuomenės veikėjas, daktaras. Gavęs stipendiją studijuoti Čilėje, iš Vokietijos išvyko į Santjagą. Savo asmeninę ir profesinę ateitį susiejo su Pietų Amerika. Jo mokslinė veikla plačiai žinoma Čilėje ir kaimyninėse šalyse – dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose Čilėje ir Argentinoje, vadovavo Čilės universiteto Istorijos ir geografijos institutui. Santjago universitetas suteikė garbės daktaro vardą.

PETRAS KISIELIUS (1917–2008) – gydytojas, visuomenės veikėjas, daktaras. Tiubingeno universitete apgynė daktaratą ir čia dirbo. 1952 m. emigravo į JAV. Gyveno ir dirbo Čikagos priemiestyje Cicere. Didelis lietuviškos veiklos ir lietuvių kultūros rėmėjas, aukotojas. Vadovavo Ateitininkų federacijai, „Draugo“ dienraščio leidėjų tarybai, vienas iš Ateitininkų namų steigėjų, Lietuvių fondo pradininkų, „Dainavos“ stovyklos kūrėjų, daugelio kitų iniciatyvų rėmėjų, visuomeninės veiklos organizatorių.

VLADAS KULBOKAS (1908–2000) – pedagogas, literatūros tyrinėtojas, visuomenės veikėjas. VDU studijavo lituanistiką, prancūzų filologiją ir pedagogiką. 1932–1942 m. dėst Plungės, Pasvalio, Vilniaus gimnazijose, 1942–1944 m. dirbo Švietimo valdyboje. 1945–1947 m. studijavo romanistiką Tiubingeno universitete. 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno Bostone. 1949–1956 m. dėstė Bostono lituanistinėje mokykloje, jai vadovavo. 1953–1970 m. dirbo Bostono koledžo bibliotekoje. Nuo 1953 m. vienas Lietuvių enciklopedijos redaktorių. Veikė šaulių, ateitininkų organizacijose. Bendradarbiavo spaudoje, išleido knygų.

SIMONAS LANIAUSKAS (1908–?) – pedagogas, dirbo Švietimo ministerijoje, kitą administracinį darbą. Vokietijoje gyveno anglų okupacinėje zonoje, veikė ateitininkų organizacijoje. Į JAV emigravo 1949 m., gyveno Klyvlende.

IGNAS MALINAUSKAS (MALĖNAS) (1900–1980) – pedagogas, visuomenės veikėjas. Studijavo Leipcige, Lietuvos ir Hamburgo universitetuose, mokytojavo, dėstė VDU. 1941–1944 m. VDU pedagogikos katedros vedėjas. 1945–1949 m. Lietuvių švietimo ir kultūros įgaliotinis JAV zonai. Persikėlęs į JAV nuo 1955 m. rudens JAV LB centro valdybos narys švietimo reikalams.

VYTAUTAS MAŽELIS (1914–2008) – teisininkas, fotografas, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, vadovavo sukilėlių būriui. 1942 m. VDU baigė teisę. 1941–1944 m. dirbo advokatu Kaune. 1949 m. emigravo į JAV, apsigyveno Niujorke. Studijavo Niujorko Fotografijos institute, įkūrė fotografijos studiją. 1975–1990 m. dirbo Niujorko policijos departamente. Išgarsėjo kaip fotografas.

PILYPAS NARUTIS (g. 1920) – inžinierius, vienas pagrindinių 1941 m. birželio sukilimo organizatorių, antinacinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. rugsėjo 21 d. vokiečiams LAF’ą uždarius, gestapo areštuotas, tardytas, bet paleistas. Naciams neįstengus Lietuvoje suorganizuoti SS bataliono, 1943 m. kovo 16 d. areštuotas ir su kitais įkaitais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Frontui priartėjus su kitais kaliniais 1945 m. sausio mėn. pabaigoje evakuotas, pateko į raudonarmiečių apsuptį. 1946 m. prasiveržė pro „geležinę uždangą“ į Vakarus. Studijavo Vokietijoje, 1947 m. įsitraukė į lietuvių studentų ir ateitininkų veiklą, atkūrė ateitininkų korporaciją „Grandis“. 1949 m. Karlsrujės universitete apgynė diplominį darbą. 1954–1955 m. Štutgarto universitete tęsė doktorantūros studijas. 1956 m. išvyko į JAV. Bendradarbiavo spaudoje, Lietuvių enciklopedijoje, parašė ir išleido knygų.

VINCAS NATKEVIČIUS (1918–1999) – pedagogas, literatūrologas, rezistentas. Kaip studentas ateitininkas dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, talkino redaguojant ir rengiant LF leidinius, rašė į pogrindžio „Į Laisvę“. Dalyvavo aptariant LF programą, ypač kultūros ir švietimo klausimus. Baigė Tiubingeno universitetą, vadovavo Vasario 16-osios gimnazijai Hiutenfelde, dėstė lituanistines disciplinas Fankfurto universitete. Bendradarbiavo spaudoje, išleido knygų.

PRANAS PADALIS (PADALSKIS) (1911–1971) – ekonomistas, rezistentas, visuomenės veikėjas, daktaras. 1933 m. baigė ekonomikos studijas VDU, jas gilino Ciuricho ir Paryžiaus (Sorbonos) universitetuose. 1939–1941 m. Vilniaus universitete skaitė Lietuvos ūkio istoriją, ekonominę ir prekybos politiką. Aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, Laikinoje Vyriausybėje ėjo prekybos viceministro pareigas, dalyvavo antinacinėje rezistencijoje. 1945 m. išvyko į Paryžių, paskirtas VLIK’o delegatu. 1946 m. persikėlė į JAV. 1948–1954 m. profesoriavo Detroito universitete, 1954–1958 m. dirbo „Amerikos balso“ redaktoriumi Miunchene, vėliau – Vašingtone. 1959–1965 m. Arizonos universiteto profesorius.

KAZYS PAKŠTAS (1893–1960) – geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, daktaras. Sociologiją ir politiką studijavo Valparaiso (Indianos valst.), Lojolos (Čikaga) ir Fordhamo (Niujorkas) universitetuose. Pastarąjį baigė 1918 m. 1919 m. grįžo į Lietuvą, dirbo ryšių karininku Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos karinėse misijose. Fribūro (Šveicarija) universitete studijavo gamtos mokslus, apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos klimatas“. 1925–1939 m. VDU dėstė įvairias geografijos mokslų disciplinas. Taip pat dėstė Latvijos universitete Rygoje. Daug keliavo, pabuvojo visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą. Intensyviai dirbo mokslinį darbą, parašė daugelį knygų. 1939 m. išvyko į JAV, dėstė įvairiuose JAV universitetuose, dirbo kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1941 m. Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą, keletą metų jam vadovavo. Baltoskandijos konfederacijos idėjos autorius.

ANTANAS POCIUS (1917–?) – 1939 m. Kaune baigė Karo mokyklą, studijavo Pedagoginiame institute. Už antinacinę veiklą gestapo suimtas, kalintas koncentracijos stovykloje Vokietijoje, išlaisvintas amerikiečių. 1945–1948 studijavo Tiubingeno, Štutgarto universitetuose fiziką. 1948 m. emigravo į JAV. Žurnalo „Ateitis“ redaktorius 1950–1951 m.

LEONAS PRAPUOLENIS (1913–1972) – ekonomistas, politinis ir visuomenės veikėjas, rezistentas, 1941 m. birželio sukilimo vadas. VDU studijavo ekonomiką, baigė Karo mokyklą. Sovietams okupavus Lietuvą, organizavo slaptą rezistencijos penketukų tinklą, buvo pagrindinis ryšininkas tarp Vilniaus ir Kauno sukilimo štabų. Kaip sukilimo vadas 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. per sukilėlių užimtą radiofoną paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstatymo deklaraciją. Vokiečiams uždraudus LAF’ą, 1941 m. rudenį suimtas, uždarytas Dachau koncentracijos stovykloje. K. Škirpos pastangomis iš lagerio išlaisvintas 1942 m. balandį, perduotas policijos priežiūron Miunchene be teisės gyventi Lietuvoje. Nepaisydamas draudimų dalyvavo LF veikloje rengiant programinius dokumentus, aptariant veiklos strategiją. Po karo dirbo VLIK’e. Buvo vienas iš septynių lietuvių aktyvistų, kuriuos sovietų MGB pagal specialų planą siekė sunaikinti. 1955 m. persikėlė į JAV, gyveno Čikagoje, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje.

ANTANAS SABALIAUSKAS – 1934 m. VDU baigė teisės mokslus, dirbo Vilniaus apylinkės teisėju ir tardytoju. Į JAV atvyko 1950 m., dirbo fabrike. Dalyvavo ateitininkų veikloje.

JONAS ŠLEPETYS (1894–1981) – teisininkas, visuomenės veikėjas, pulkininkas. Teisės ir karo mokslus studijavo Petrapilyje, Odesoje, VDU, Tiubingene. 1919–1920 m. dalyvavo kovose su bolševikais ir bermontininkais, apdovanotas Vyčio kryžiumi. 1939–1940 m. Vilniaus miesto ir apskrities viršininkas, 1941 m. birželį sudarytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vidaus reikalų ministras. 1941–1944 m. advokatas ir juriskonsultas. 1945–1950 m. Lietuvių tremtinių draugijos prancūzų zonos valdybos pirmininkas. 1950 m. emigravo į JAV, gyveno Niujorke. Dalyvavo JAV lietuvių ir Pasaulio lietuvių bendruomenių, Teisininkų draugijos veikloje, bendradarbiavo spaudoje.

ANTANAS ŠOVA (1902–1994) – karininkas, pulkininkas. Karybą studijavo Lietuvoje ir Čekoslovakijoje. 1937 m. buvo jauniausias Lietuvos kariuomenės karininkas, kuriam suteiktas generalinio štabo pulkininko laipsnis. Drauge su kitais lietuvių karininkais bolševikų pėsčiomis nuvarytas į Červenę, kur 1941 m. birželio 26–27 d. turėjo būti sušaudytas. Pradėjus šaudyti kalinius, pabėgo į gretimą mišką ir grįžo į Lietuvą. Vienas iš generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. organizuotos Vietinės rinktinės vadų, Mobilizacijos skyriaus viršininkas. Jo pastangomis buvo paslėptos mobilizacinės bylos ir nuo persekiojimo išsaugota daug rinktinės savanorių. Pasitraukęs į Vakarus, 1944–1949 m. gyveno Garmišo karo pabėgėlių stovykloje, 1949–1951 m. – Miunchene. Buvo VLIK’o karinio sektoriaus vedėjas, ryšininkas su JAV okupacine administracija. Rinko ir siuntė lietuvius jaunuolius į amerikiečių žvalgybos mokyklą Kaufboirene. Dėl šios misijos nuolat buvo sovietinio saugumo akiratyje, ieškomas ir persekiojamas. A. Šova rėmė Lietuvos pogrindinę kovą su sovietų okupacija, tačiau pasisakė prieš atvirą partizaninę kovą tvirtindamas, kad jai nėra sąlygų. 1951 m. emigravo į JAV, vertėsi gėlininkyste, turėjo mėsinės gyvulininkystės ūkį, dirbo asistentu sūnaus Algirdo veterinarijos klinikoje.

NARCIZAS TAUTVILAS (1903–1973) – Lietuvos generalinio štabo pulkininkas leitenantas, karo lakūnas, visuomenės veikėjas. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Filadelfijoje. 1954 m. persikėlė į Vašingtoną ir iki 1973 m. dirbo Kongreso bibliotekoje.

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS (iki 1944 m. Juozas Katilius) (1903–1984) – teisininkas, advokatas, vienas VLIK’o steigėjų. 1944 m. gestapo suimtas, kalintas Bairoito kalėjime. 1945 m. amerikiečių išlaisvintas iš kalėjimo, įsitraukė į VLIK’ą Viurcburge jau kaip Vaitiekūnas. Rengė įvairius teisinius dokumentus, statutus, VLIK’o memorandumus. 1949 m. emigravo į JAV. Dirbo Lietuvos laisvės komitete. 1955 m. VLIK’ui persikėlus į JAV vėl buvo jo nuolatinis narys, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, parengė ir išleido dokumentų rinkinių, knygų.

GRIGAS VALANČIUS (1906–1978) – ekonomistas, visuomenės veikėjas, daktaras. Ekonomikos mokslus studijavo Briuselio (1925–1927), Hagos (1928) ir Vienos universitetuose (1929–1931). Dirbo Finansų ministerijoje, Klaipėdos gubernatūroje. 1941 m. nacių kalintas koncentracijos stovykloje. Dalyvavo VLIK’o darbe. 1949 m. išvyko į JAV. Gyveno Čikagoje, Los Angele. Bendradarbiavo spaudoje, išleido knygų.

JUOZAS KĘSTUTIS VALIŪNAS (1923–?) – ekonomistas, visuomenės veikėjas, daktaras. Studijavo Graco, Prahos, Viurcburgo, Tiubingeno universitetuose. Pastarajame 1947 m. suteiktas daktaro laipsnis. 1951 m. emigravo į JAV, plėtojo verslą. Įsteigė, vadovavo, buvo dalininkas kelių tarptautinių prekybos bendrovių. 1966–1979 m. VLIK’o pirmininkas.

JUOZAS VĖBRA (1901–1994) – savanoris, karininkas, inžinierius, chemijos mokslų daktaras. Studijavo Lietuvos universitete, Fontenblo artilerijos mokykloje, Tulūzos universitete Prancūzijoje. 1935 m. Lietuvos generalinio štabo pulkininkas, 1940–1943 m. VDU Organinės chemijos katedros vedėjas, vienas 1941 m. birželio sukilimo karininkų. 1944–1945 m. kalintas vokiečių gestapo. 1945–1949 m. gyveno Vokietijoje ir Prancūzijoje, nuo 1949 m. – JAV. Dirbo amerikiečių bendrovėse, daugelio išradimų chemijos srityje autorius. Aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje.

Žr. Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2013, Nr. 1(3).

Natkevičius V. Lietuvių Frontui 30 metų. „Į Laisvę“, 1973 m. rugsėjis, Nr. 58 (95), 18 p.

Brazaitis J. Vienų vieni. Fotografuotinis leidimas, Vilnius, 1990. 9 p.

Natkevičius V. Lietuvių Frontui 30 metų. „Į Laisvę“, 1973 m. rugsėjis,
Nr. 58 (95), 19 p.

Ten pat.

Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1955, V t., 148 p.

„Mažasis židinys“, 1946 m. lapkritis–gruodis, Nr. 11.

Ten pat.

V. Vaitiekūnas mini Bad Kantstatą, nors suvžiavimo protokole suvažiavimo vieta pažymėta Felbachas. Abi tos vietovės yra greta viena kitos, Štugarto miesto šiaurės rytuose.

„Į Laisvę“, 1973 m. rugsėjis, 82 p.

Ten pat.

Žurnalo „Į Laisvę“ nuotr.