Parengė Angonita Rupšytė, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo VI sesijos pirmasis posėdis Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, 1989 m. rugpjūčio 23 d., 10 val.

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Garbingas Seime. Susirinkome į sesiją labai reikšmingą dieną. Didžiulio tarptautinio nusikaltimo, įvykdyto prieš 50 metų, dieną. Esame kelyje į to nusikaltimo padarinių panaikinimą, į trijų Baltijos valstybių savarankiško, nepriklausomo valstybingumo atstatymą. Tai didžiulis uždavinys, kuris reikalauja iš mūsų sutelkto, konstruktyvaus, atkaklaus darbo. Linkiu mūsų sesijai tokio darbo. Skelbiu Seimo sesiją atidarytą.

Man pavesta ir pasiūlyti pirmininkaujančius šiai sesijai. Tai būtent gerbiamus Seimo narius Lukšą ir Šaltenį. Ar sutinkame? (Plojimai) Ačiū. Prašau pirmininkaujančius užimti vietas.

GYTIS LUKŠAS. Gerbiami Seimo deputatai, svečiai, spaudos atstovai, ponios ir ponai. Pradėsime mūsų darbą. Prieš jį pradedant kelis sakinius. Antrą kartą šiais metais mes renkamės /…/ ypatinga proga. Abu kartus teatre, vieną kartą Kaune, vieną kartą Vilniuje. Pirmą kartą mes džiaugėmės, prisiminę Lietuvos Respublikos įsikūrimą. Šiandien mes liūdim, galvodami apie jos nukryžiavimą. Bet atėjo prisikėlimo valanda, pasitikime ją visi susikaupę, pasitikim jausdami viens kitą, būdami broliais. Šią iškilmingą valandą būkime rimti, atsakykim už kiekvieną savo žodį ir poelgį. Į mus žiūri visa Lietuva, Lietuva mumis tiki, būkim verti Lietuvos, būkim verti šios dienos, būkim pavyzdžiu, būkim priekyje. Šios dienos darbą nenorėtume užtęsti galvojant, kad mūsų pirmoji sesijos dalis /…/ turėtų būti ne ilgesnė kaip 2 valandas. Manytume, reiktų apie 12.00 val., 12.30 val. vėliausiai, mūsų darbą pabaigti, nes laukia dar šiandien daug jaudinančių ir rimtų dalykų. Dienotvarkėje vienas klausimas – tai Sąjūdžio Seimo tarybos pareiškimas, kurio tekstą išplatintą visi turit. Galbūt dar vertėtų mums šiandien pakalbėti apie antrosios dienos, t. y. 26 d., dienotvarkę. Jeigu bus kokių nors pasiūlymų dėl tos dienotvarkės, papildymų, prašau juos pateikti. Taip pat mums reikia sudaryti – tikriausiai reikės kažką rašyt, redaguot, taisyt – reikia sudaryti redakcinę komisiją. Iš karto noriu paprašyti nedelsiant pasiūlyti keletą žmonių redakcinei komisijai. Prašom.

Balsas iš salės. Paulauską.

DIONYZAS VARKALIS. Minutėlį. Norėtume, kad įeitų iš Kauno ir iš Klaipėdos.

Balsas iš salės. Paulauskas iš Kauno.

GYTIS LUKŠAS. Aš prašiau siūlyti, bet nesakiau iš kur. Prašom iš visur siūlyti. Gal cenzo jokio nedarys, kiek iš kurio miesto. Paulauską užrašėme. Ką dar?

Balsas iš salės. Stankevičių…

DIONYZAS VARKALIS. Mikulskį.

RAIMUNDAS BARTUSEVIČIUS. Saudargą.

GYTIS LUKŠAS. Mikulskis ir Saudargas, manau, užtenka. Kai daug žmonių, ilgai tariamasi.

Balsai iš salės. Ozolą ir Landsbergį.

GYTIS LUKŠAS. Kiek tada iš viso? Šeši.

Balsas iš salės. Užteks.

GYTIS LUKŠAS. Gal kad nebūtų lyginis skaičius, kaip įprasta, gal dar Juozaitį. Taip. Užtenka. Dabar dar vienas prašymas. Tikriausiai, kaip visada, diskutuosime. Užsirašiusių kalbėti – nėra. Norinčius kalbėti prašau pareikšti savo nuomonę sekretoriatui. Tik per sekretoriatą. Dar kartą kviečiu rimtai, energingai ir susikaupus dirbti. Siūlom dar tokį reglamentą. Kalbėjimui – ne daugiau kaip 5 minutės, replikai – 2, maksimum 3 minutės. Ačiū. Dabar perduodu Sauliui. Taip, kad… Dar kartą noriu visiems priminti, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo pareiškimą, jis dabar jums bus perskaitytas, kad nebūtų jokių tekstų nesutapimų, kaip kartais būna, spausdinimo ar korektūros klaidų.

SAULIUS ŠALTENIS. „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo pareiškimas. Šiemet sukanka 50 metų, kai buvo pasirašyta TSRS ir Vokietijos sutartys su slaptaisiais protokolais dėl įtakos sferų pasidalinimo Europoje, nulėmusios Antrojo pasaulinio karo pradžią. Nors daugelis šalių nepripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos, tačiau to sandorio padariniai iki šiol nepanaikinti ir lemia Lietuvos bei kitų tautų gyvenimą. Tarybų Sąjungos įvykdytas Lietuvos ir kitų šalių užgrobimas karinės ir politinės prievartos būdu leido padaryti tokius jų valstybinio gyvenimo pakeitimus, kurie išbraukė Lietuvą, Tautų Sąjungos narę, iš pasaulio politinio žemėlapio, o tautą atvedė prie žūties ribos. Tačiau Lietuva niekad nesusitaikė su savo beteise padėtimi ir neatsisakė siekio atkurti nepriklausomą valstybę. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas pareiškia: Pirma. TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo. Tai patvirtina politinių įvykių raida bei istorinių šaltinių analizė. Antra. 1940 m. birželio 14 d. TSRS vyriausybės ultimatumas Lietuvos Respublikos vyriausybei ir neriboto karinio kontingento įvedimas į Lietuvos Respubliką sudarė prielaidas organizuoti rinkimus į vadinamąjį Lietuvos liaudies seimą, kuris politinio diktato ir teroro sąlygomis priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį. 1940 metų rinkimai į tą liaudies seimą buvo neteisėti, o seimo priimti nutarimai apie tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje bei prašymai priimti į TSRS sudėtį be juridinės galios. Trečia. Nei TSRS, nei Vokietijos valstybės ligi šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti. TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinių sutarčių vertinimas tebėra nepaskelbtas, o apie politinį tik užsiminta kaip apie ateities darbą. Todėl Lietuvos Persitvarkymo [Sąjūdžio] Seimas kviečia laisvąsias Europos tautas ir valstybes nesutikti su nusikalstamomis TSRS–Vokietijos suokalbio pasekmėmis Lietuvos suverenitetui, o Lietuvos tautą – vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Ketvirta. Šiandieninis Lietuvos statusas pasaulio bendrijoje ir Tarybų Sąjungoje ypatingas. Artėja diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę. Okupacinės armijos buvimas Lietuvoje apriboja žmonių galimybę laisvai apsispręsti, kokią socialinę ir politinę ateitį jie norės pasirinkti. Vilnius, 1989 m. rugpjūčio 23 d.“

GYTIS LUKŠAS. Žodis suteikiamas gerbiamam Landsbergiui.

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Garbingas Seime, tekstas, kurį jūs girdėjote, buvo svarstomas ir priimtas Sąjūdžio Seimo tarybos posėdyje. Tačiau jis ir tada buvo aptartas diskutuojant ir po to dar buvo keičiamasi nuomonėmis dėl šito teksto, ir todėl aš noriu jums pateikti vieną svarbiausių siūlomų papildymų ir taip pat vieną kitą dar tokią redakcinę pastabėlę.

Tas papildymas, apie kurį aš sakau, tai yra trečiojo nutariamosios dalies punkto pabaigoje po žodžių „vieningai ir taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką“, kablelis, [įrašyti] „kurios santykiai su SSR Sąjunga turėtų remtis tarpvalstybine 1920 metų Taikos sutartimi“.

Jūs suprantate, kad tuo būdu dar kartą yra akcentuojamas ir vienintelis teisinis pagrindas, galimas tarpvalstybiniuose būtent dviejų atskirų valstybių ateities santykiuose. Manau, kad tai svarbus papildymas, labai reikalingas, ir siūlyčiau jam pritarti.

Viena maža redakcinė pastabėlė, kurią aš pamačiau atspausdintame tekste, gal jinai yra korektūros pobūdžio, tai yra antroji pastraipa, kuri baigiasi žodžiais „Sąjūdžio Seimas pareiškė“. Galbūt, kadangi mes tą darome šiandien, reikėtų dabarties laiko „Sąjūdžio Seimas pareiškia“. Taip buvo ir ankstesniuose dokumentuose, gal čia neapsižiūrėjimas.

Nutariamosios dalies antrame punkte aš siūlyčiau nuo savęs dar įvesti vieną žodį …paskutiniame sakinyje. „1940 metų rinkimai į tą liaudies seimą buvo neteisėti“ taip, kaip yra, o „seimo priimti nutarimai apie tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje“ ir t. t. … siūlyčiau prieš žodžius „Tarybų valdžios“ įvesti žodį „stalinistinės tarybų valdžios“, kokia ji tada buvo. Nes apskritai sąvoka /…/ tarybų valdžia yra visiškai mitologinė, jos turinys iš tiesų neaiškus, nes nei tada jos nebuvo, nei dabar dar jos nėra. O šitas būdvardis, nusakymas pažymėtų, kur tada atsidūrėme – būtent stalinistinėje santvarkoje, Stalino diktatūroje. Įvedus šį žodį galima būtų pašalinti tas mitologinės sąvokos kabutes, nes ji jau būtų paaiškinta.

Nutariamosios dalies ketvirtame punkte, man atrodo, kad galbūt perspausdinant tekstą, yra iškritę du maži žodžiai prieš paskutinį sakinį, būtent „Šiuo metu okupacinės armijos buvimas Lietuvoje“… ir t. t. Čia kaip jūs nutarsite. Man atrodo, kad tai irgi būtų truputį tiksliau. Ačiū už dėmesį.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiamas Saudargas.

ALGIRDAS SAUDARGAS. Garbingas Seime, tokia proga, kada iškviesta teismui vieno didžiausių šimtmečio nusikaltimo [organizatorių], visi jaučiamės kaip liudininkai teisme /…/, ir pagrindinis reikalavimas yra tiesos, tiktai tiesos ir tik visos tiesos. Tokiu aspektu turbūt ir vyks mūsų visas pokalbis šiandien apie tiesą. Mano uždavinys paprastas – tik painformuoti apie politinės komisijos pasitarimą, įvykusį 17-tą šio mėnesio dieną, kuriame dalyvavo Kolesnikovas, Paulauskas, Butkevičius, Laurinaitis, Sakalas, Saudargas, Juozaitis, Ozolas, Čepaitis ir Radžvilas konsultanto teisėmis, visi kiti yra politinės komisijos nariai. Ir vieną klausimą, kuris buvo diskutuotas ir ruošiant šį dokumentą, ir taip pat jis tik vienas šitame pasitarime buvo svarstytas. Tai būtent, ar dera įtraukti į mūsų svarstomą dokumentą, į pareiškimą, Sąjūdžio frazę „ne TSRS sudėtyje“. Kurioje vietoje? Reiškia, prašom atkreipti dėmesį į trečio punkto pabaigą, kur ką tiktai buvo pasiūlytas teisingas papildymas /…/, pilnai prie jo prisijungiu dėl 1920 m. sutarties. Tai štai būtų kaip tik prieš šitą pataisą, kur trečio punkto pabaigoje „atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką ne TSRS sudėtyje“ ir po to, reiškia, su šituo papildymu grindžiant galbūt reikalautų dar kokių redakcijų. Svarstomas buvo šitas klausimas. Balsuota nebuvo, bet pasisakė galbūt, jeigu aš klystu, tai čia esantys gerbiami Seimo komisijos nariai patikslins, bet pasisakę visi buvo už šitą frazę, išskyrus Čepaitį ir Juozaitį, kurie pateikė argumentų prieš šitos frazės įtraukimą. Tokie maždaug buvo svarstybų rezultatai. Jeigu būtų pasisakymų šiuo klausimu, norėčiau šiek tiek pateikti argumentų, kurie buvo išsakyti už ir prieš šitos frazės įtraukimą. Tai pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad svarstybose dažnai skiriasi aspektai. Iš vienos pusės, mes turime pasigilinti į prasmę šitos frazės, ką tai reiškia „ne TSRS sudėtyje“, ar tai tas pat, kas nepriklausomybė, ir kitą dalyką – į reikšmę, kurią įgautų, jeigu šita frazė būtų dokumente. Kitaip tariant, į galimas reakcijas būtent į tą frazę galbūt klaidingai suprantant pačią jos prasmę. Tai yra skirtingi visiškai aspektai, skirtingi rezultatai.

Tai pirmiausia dėl prasmės. Tai ar iš esamos frazės dabar dokumente, kad nepriklausoma Lietuvos Respublika (didžiąja raide), ar išplaukia „ne TSRS sudėtyje“, ar neišplaukia. Tai, mano nuomone, ir svarstybose buvo tokių pateikta argumentų, kad tai priklauso nuo konteksto. Tai norėčiau išskirti tris galbūt kontekstus, kuriuose galėtų skaityti šitą dokumentą. Tai pats, sakyčiau, paprastas buitinis kontekstas žmogui pasakyti, kad ir mitinge, ar kur šiuo metu Lietuvoje, kad nepriklausomą respubliką ketiname atkurti. Tai turbūt niekas nesuabejos, kad tikrai ne TSRS sudėtyje tas ketinimas yra. Be abejo, šioje salėje vargu ar atsiras žmogus, kuris abejotų šituo šiuo metu, kad tapdami, ketindami atkurti nepriklausomą Lietuvą, mes galvojame, kad tai bus TSRS sudėtyje. Vargu ar toks žmogus atsiras. Aš taip manau.

Antras kontekstas – tarptautinės teisės kontekstas, ir buvo daug aiškinta, man atrodo, ir visi puikiai suprantate, net ir suverenitetas tas pats, kaip buvo tarptautinis žodis, paskui buvo pradėta vartoti labiau galbūt žmonėms priimtina nepriklausomybė, taipogi irgi numato, kad negali būti, reiškia, nepriklausoma valstybė kitos sudėtyje. Irgi tas yra aišku. Reiškia, tas išplaukia vienas iš kito, tačiau yra kontekstas, tai pasakyčiau, tarybinių dokumentų, Konstitucija mūsų dabartinė galiojančioji ir kiti. Ir jeigu paimsite – projektas pateiktas paskutinis TSKP, reiškia, nacionaliniu klausimu, kur jisai pats piešiamas Tarybų Sąjungos toks, kaip jau ir buvo minėta, kad laikraščiuose, kad totalitarinės valstybės vaizdinys piešiamas ir tenais šitokiuose kontekstuose neišplaukia, respublikos yra vadinamos nepriklausomomis, suvereniomis ir kaip tik nori, tačiau jos yra kitos valstybės sudėtyje. Tad šitame labai supainiotame klaidingame kontekste, reiškia, neišplaukia iš nepriklausomybės TSRS „ne TSRS sudėtyje“ šita frazė. Taigi mes galim dabar reziumuoti, kad pagrinde ir reakcija tuo pačiu skirsis būtent, reiškia, Maskvos galbūt ar Rytų pusės, to centro vadinamo, į šitą frazę – bus jinai ar nebus. Būtent šičia skirsis, būtent tame ir reikšmė. Jeigu taip, sakyti, kad čia skirtumo nėra, tai turėti galvoj anuos kontekstus, o, be jokios abejonės, skirtumas bus šita frazė, jeigu atsiras dokumente, tai bus žymiai aštriau reaguojama į ją ir būtent tokiu aspektu siūlyčiau ir svarstyti, jeigu svarstyti galimas reakcijas į tokią frazę.

Taigi dar noriu priminti šios dienos „Pravdos“ laikraštį, jame yra atspausdintas straipsnis kaip tik šviežiai, vadinasi „Tolko fakty“ paskutiniame puslapyje, kuriame išreikštas nepasitenkinimas Sąjūdžiu, Sąjūdžio ir deputatų pareiškimas, tačiau jeigu paanalizuosit kruopščiai tą straipsnį – niekur nesipiktinama nepriklausomybės pareiškimais, nė vienoj vietoj. Netgi nepriklausomybės pareiškimo pasirašymu toj pačioj Gotlando saloj, netgi ir tenai piktinamasi būtent okupacine, okupacijos pavadinimu yra piktinamasi arba Tarybų Sąjungos skaldymu. Reiškia, reakcija yra tiktai į žodį „okupacija“ ir į Tarybų Sąjungos skaldymą. O kad buvo daug kartų pareikšta apie nepriklausomybę, net į tai nėra reaguojama. Tai taip pat įrodo šitą skirtumą.

Toliau. Na, aš dar galbūt pateiksiu keletą savo argumentų dėl galimos reakcijos. Sunku, aišku, aš pats informacijos tokios neturiu, negaliu žinoti, kaip į tai reaguotų, bet pasvarstyti šia tema…

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Saudargai, reglamentas.

ALGIRDAS SAUDARGAS. Reglamentas? Gerai. Ačiū. Tada aš tuo užbaigsiu tiktai. Ačiū. Nepastebėjau reglamento. Aš tuoj užbaigsiu. Argumentus esminius išsakiau. Tiktai pacituosiu šito „Pravdos“ straipsnio pabaigą. Ten pasakyta, kad pora zadumatsa nad etimi voprosami, pora govoritj drug drugu pravdu, dvoinaja politika privodit liš k niedovieriju, tupiku i krizisu… [Metas susimąstyti apie tuos klausimus, metas vieni kitiems sakyti tiesą, dviguba politika veda tik į nepasitikėjimą, akligatvį ir krizę…] Taigi esame kviečiami sakyti tiesą, visą tiesą.

(Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Prieš pasvarstant dar gerbiamas Patackas.

ALGIRDAS VACLOVAS PATACKAS. Gerbiamas Seime, perskaitysiu Seimo pareiškimo projektą, pavadintą „Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo“. Šitas tekstas turėtų būti pateikiamas masinės informacijos priemonėms lygiagrečiai su Deklaracija. „Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo. Kintančioje visuomeninėje situacijoje ir politinėje kovoje mėgstama žongliruoti žodžiais ne sykį suteikiant jiems nekorektišką iškreiptą turinį. Taip neseniai buvo kalbama apie dalelėmis dalinamą suverenitetą kabutėse, taip dabar kai kurių asmenų pareiškimuose girdime nesuderinamą su logika nepriklausomybę kitos valstybės sudėtyje. Sąjūdžio Seimas pareiškia: Nepriklausomybė – tai valstybės, tautos ir visų krašto gyventojų apsisprendimas ir buvimas savojoje atskiroje valstybėje be jokios išorinės prievartos pasirenkant visuomeninę santvarką ir kuriant savas institucijas. Tik nepriklausoma valstybė, būdama tarptautinės teisės subjektas, gali rinktis ir jungtis į valstybių bendrijas, kiekvieną tokį sprendimą tikrindama išankstiniu visų piliečių referendumu. Tokia ir tik tokia nepriklausomybės samprata [yra] Sąjūdžio veiklos pagrindas.“

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Ir taip, turime tris variantus mūsų Seimo pareiškimo ir papildomo dokumento. Priminsiu, vienas – tai toks, kuris jums išdalintas, po to profesoriaus Landsbergio pasiūlytos pataisos ir galų gale yra tas dokumentas, kurį jūs ką tik išgirdote, papildomas, apie kurį tik sužinojom – dėl nepriklausomybės termino vartojimo. Diskusijai jau yra užsirašę penki žmonės. Noriu dar kartą priminti: tik per sekretoriatą, susitarkim tik taip, kad nebūtų vaikščiojama į sceną. Primenu taip pat reglamentą: ne daugiau kaip penkios minutės.

Dabar pradėsim svarstymą. Štai dar didelis sąrašas, taip, jau dabar dešimt žmonių. Mūsų sąraše pirmas yra gerbiamas Arvydas Juozaitis. Prašau.

VYTAUTAS KOLESNIKOVAS. Aš labai atsiprašau vedėjų, bet buvo keturi variantai. Pirmas tas, kur pateiktas, antras Landsbergio, trečias Saudargo ir ketvirtas Patacko. Nemaišykite.

GYTIS LUKŠAS. Patacko yra atskiras dokumentas. Trys buvo pareiškimo, o Patacko yra atskiras, t. y. dėl Nepriklausomybės sąvokos vartojimo, aš nenorėčiau jo prijungt prie ano. Čia yra atskiras pasiūlymas, kuris turėtų ir būti priimtas, ir pareiškiamas tautai atskirai. Savo nuomonę pasakys Tautos Seimo nariai.

ARVYDAS JUOZAITIS. Gerbiamasis Seime, kiekvienas mūsų pareiškimas ar deklaracija, kaip ir kiekvienos normalios organizacijos, šiuo atveju atstovaujančios praktiškai visai Lietuvai, kraštui, turi būti, turėtų remtis mūsų apsisprendimu veikt. Ir jis neturėtų kaustyti mūsų veiklos ir numatyti ateities mūsų žingsnius ir mūsų laviravimą.

Mes vasario 16 d. iš tikrųjų paskelbėm tokią deklaraciją, kurią visi Lietuvos gyventojai suprato, visi, kurie nori suprasti, suprato vienareikšmiškai – ir priešiškos jėgos, ir palankios. Taip suprato ir pasaulis, kad mes neapsiribosim daliniais pasiekimais savo kelyje. Todėl praktiškai visi jau žinom, ką darom, ir visi mūsų pasiekimai paliekant sau daug erdvės veiklai po vasario 16 d. yra ženklas.

Dabar klausimas apie tai, kiek reikėtų suprasti išorinių jėgų galią, kai iškyla, kai mes keliame paprastą šitą klausimą, kuris čia buvo tik ką pasakytas, ar reikia mums minėt fizines ribas, t. y. už TSRS ribų, turint omeny savo būsimos valstybės viziją. Mums patiems to nereikia, mes žinome. Todėl galbūt nereiktų akcentuoti šitos fizinės ribos vien todėl, kad mūsų kova yra politinė, yra dvasinio pobūdžio, teisinio pobūdžio. Fizinės ribos bus tik pačiu paskutiniu momentu. Ir tas apsigavimas, kad įvardiję kažkokį fizinį vaizdinį konkrečiu žodžiu, mes atliekame labai adekvatų veiksmą, t. y. pasakom, kad tas žodis reiškia tą fizinę ribą, iš tikrųjų taip nėra. Tas žodis vėlgi reikš politinį aktą, ir vėl bus dvasinės, teisinės, politinės ir, neduok Dieve, karinės kovos arenoje. Todėl nenorėčiau, kad mes apsigautume, turbūt niekas nenorėtų, fizinės ribos akcentavimu.

Tarptautinėje teisėje yra labai elementarūs dalykai, yra du žingsniai: tautos apsisprendimas ir antras žingsnis – tautos sutartis su savo kaimynais. Be šitų dviejų dalykų suvereniteto, nepriklausomybės civilizuotame pasaulyje nėra. Mes pirmą žingsnį esam padarę. Antras žingsnis yra pirma patvirtinimas ir mūsų akcentavimas, jeigu būtų toks, kad mes kalbame apie santykius su Tarybų Sąjunga 1920 m. sutarties pagrindu, yra tas antrasis žingsnis, kuris praktiškai sutvirtina mūsų apsisprendimą, sutvirtina tarptautinį mūsų statusą ir galų gale Tarybų Sąjungai labai aiškiai pasako, kad mes iš tikrųjų esame už jos ribų, nes kalbama apie tarpvalstybinę sutartį. Trečias dalykas, šita sutartis niekada nebuvo denonsuota ir tarptautinės teisės prasme jinai turi juridinę galią, todėl aš palaikyčiau profesoriaus Landsbergio pristatytą formuluotę. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Vytautas Čeponis.

VYTAUTAS ČEPONIS. Gerbiamas Seime, šis pareiškimas, kurį mes svarstome, yra visos Lietuvos žmonių reikalas, ne tiktai Seimo, Seimo tarybos. Tai liudija šimtai tūkstančių parašų. Todėl pareiškimo tekstas turėtų būti ypatingai konkretus ir aiškus, atitikti mūsų tautos lūkesčius, tokius priesakus mums davė Kauno sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas ir vakar Santakoje įvykęs daugiatūkstantinis mitingas. Neapgaudinėkime nei savęs, nei kitų, nebūkime panašūs į strutį, kuris įkišęs galvą į smėlį galvoja, kad jo niekas nemato. Nemanykime, kad kiti mūsų siekių nesupranta. Nebūkime gobšūs kaip mūsų tėvai, kurie gelbėdami savo kailį prarado savo valstybę, be vienintelio šūvio. Kitos progos gali ir nebūti mums pareikšti savo valią. Tauta niekada nedovanotų mums šito. Mūsų siekis turi būti aiškus – nepriklausoma Lietuvos valstybė ne TSRS sudėtyje, ir tik jį realizavę, būdami laisvi, galėsime nuspręsti, ar mums įstoti pagal terminuotą sutartį į TSR federaciją ar konfederaciją, prisijungti prie Varšuvos ar NATO sutarties, ar iš viso niekur neįstoti ir prie nieko neprisijungti. Manyčiau, kad į Seimo pareiškimą reikia įtraukti ankstesnio Seimo sesijos politinės komisijos pareikštus pasiūlymus Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai bei vyriausybei. Siūlyčiau tokius papildymus ar pakeitimus į tekstą.

Įžangoje antrame sakinyje po žodžio „lemia“ likusią sakinio dalį pakeisti žodžiais „jų tautų gyvenimą“. Pirmą punktą pabaigoje papildyti tokiu sakiniu: „Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas laiko būtina, kad Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba artimiausioje sesijoje patvirtintų savo komisijos 1939 m. Vokietijos–TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti išvadas“, kitaip sakant, ratifikuotų.

Antro punkto paskutinį sakinį perredaguoti taip: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas reikalauja“, na, galbūt „siūlo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai artimiausioje sesijoje paskelbti rinkimus į tą liaudies seimą neteisėtais, o Seimo priimtus nutarimus apie tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje bei prašymą priimti į TSRS sudėtį be juridinės galios“.

Trečiajame punkte paskutinį žodį „Respublika“ pakeisti tokiais žodžiais: „valstybę ne TSRS sudėtyje ir tik po to jos žmonėms laisvai nustatyti jos politinę, socialinę santvarką“.

Ketvirtą punktą papildyti gale sakiniu: „Lietuvos Persitvarkymo Seimas mano, kad okupacijos ir aneksijos padariniams panaikinti būtina, kad Lietuvos TSR vyriausybė pradėtų derybas su TSRS dėl jos kariuomenės buvimo Lietuvos teritorijoje sąlygų ir palaipsnio išvedimo terminų [nustatymo] Europos nusiginklavimo kontekste“. Ačiū už dėmesį.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Noriu pasiūlyti visiems kalbantiems savo konkrečius pasiūlymus, va tokius, kokius dabar išgirdome, pateikti raštu sekretoriatui. Gerbiamas Kazimieras Antanavičius.

KAZIMIERAS ANTANAVIČIUS. Dėl rezoliucijos. Aš manau, kad mes neturime pasiduoti įvairioms provokacijoms, tokioms, /…/ būtent tokioms iš centro, stipriojo centro. Imti ir rašyti tris ar keturis kartus tą pačią sampratą, lyg nebūtų nei tarptautinės teisės, nei bendro supratimo. Yra nepriklausomybė, yra suverenitetas, ir tai visiškai aišku. Yra sąjunginė sutartis, ir tai vėl visiškai aišku, kokia yra Lietuva. Ir imti kaip mažam vaikui: aš būtinai apversiu šitą kėdutę aukštyn kojom. Mama sako: neversk, o aš vis tiek: apversiu. Ir visas ginčas susiveda, mano požiūriu, į šitą. Aš manau, kad reikėtų pritarti. Būtent yra parašyta: mes už nepriklausomą, už suverenią Lietuvą, už laisvą Lietuvą.

Tačiau norėčiau trupučiuką atkreipti gerbiamų Seimo deputatų dėmesį į kitus dalykus. Norėčiau kreiptis į jus su tokia mintim, kad mes turim neapsiriboti vien šia deklaracija, bet turime pareikšti protestą ar… tiems gąsdinimams, tiems puolimams. Iš tikrųjų, kitaip nepavadinsi – gąsdinimams, kurie pastaruoju metu prasidėjo sąjunginėje spaudoje. Matyt, tai yra TSKP CK taktikos reikalas, tačiau per šią taktiką, matyt, ir kiek apsiskaičiavo. Tai pirmiausia neseniai Centro komiteto biure aš asmeniškai užklausiau, kad man būtų pateiktas, kaip TSRS liaudies deputatui, slaptas, t. y. aš nežinau, ar slaptas, TSKP CK biuro nutarimas. Man buvo atsakyta, kad jis yra slaptas ir aš kaipo nepartinis neturiu teisės gauti. Vadinasi, tas nutarimas, kaip jūs skaitėt „Pravdoje“ jo išrašą, aplinkraštį, liečia ne tik partiją, bet liečia ir tautas. O Konstitucijoje parašyta, kad visa valdžia priklauso taryboms, tai kažkokia grupė užsiima antikonstitucine, antivalstybine veikla. Tai yra sąmokslininkų grupė. Ir mes kitaip jų vadinti negalime. Iš tikrųjų… (Plojimai) Kviečiu Seimą priimti atskirą rezoliuciją, išreiškiančią protestą, na, aš kviečiau deputatus, matyt TSRS liaudies deputatai pasirašys iš tikrųjų tokį protestą, nes juk aukščiausia valdžia šalyje iš tikrųjų dabar po rinkimų priklauso taryboms. Tai kodėl turi susirinkę 12 ar 14 žmonių, kiek jų ten yra, spręsti tautų likimus? Tai vadinasi, yra iš tikrųjų antipartinė veikla. Viena.

Antra, tai yra stalininio darbo metų restauracija. Juk tiktai stalininiais metais buvo priimami slapti arba soveršeno sekretnyje [visiškai slapti] partiniai nutarimai. Ir jie neprieinami tautoms, neprieinami liaudžiai. Galų gale jie neprieinami net ir visiems komunistams. Tai aš manau, kad mes matydami, skaitydami kasdien papliupas, papliupas, na, bjauraus vandens pilamo ant mūsų, negalim ramiai šito klausimo praleisti. Mes vadinami ekstremistais. Mes dažnai vadinami nacionalistais, tačiau mes, nei Sąjūdis, nei Seimo taryba, kol kas nė vieno slapto dokumento nepriėmėm. Tai kas yra ekstremistai ir šovinistai? Ar tie, kurie priima slaptus nutarimus, ar tie, kurie priima viešus visiems žinomus nutarimus?

Antras dalykas. Jūs žinote, kad „Pravdos“, imkim, vėl negalime kitaip pavadinti, kaip…

GYTIS LUKŠAS. Mielas Kazimierai!

KAZIMIERAS ANTANAVIČIUS. Baigiu. „Pravdoje“ vieno ir kito politinio biuro nario interviu, kur yra maždaug pateisinama Molotovo kalba, visi Stalino žingsniai ir t. t. Toliau, „Pravdoje“ buvo vienuose numeriuose, kaip profesorius Genzelis paaiškino biure, vienuose numeriuose patalpintas Gudaičio ir Genzelio straipsnis, kurie spausdinti Leningrade ir Maskvoje, ir Pabaltyje, o kurie spausdinti kitur, nepatalpinti. Tai vėl apgavystė. Tai aš noriu, kad mes kaip Sąjūdis kreiptumėmės į visus komunistus, taip pat ir Sąjūdžio komunistus, kad jie pareikštų griežtą protestą savo centrinio organo „Pravdos“ atžvilgiu. Jeigu jie nepareikš, tai kviečiu visus komunistus vadinti melagiais. (Plojimai) Ačiū už dėmesį.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Mus suskaičiavo, pirmame posėdyje šiandien dalyvauja 174 Seimo nariai. Primenu, kad kvorumui reikia 149. Todėl mes šiandien teisingai ir teisėtai posėdžiaujame. Taip, gerbiamas Povilas Varanauskas.

POVILAS VARANAUSKAS. Čia išvardijo tai vieną, antrą, trečią variantą. Manyčiau, taip nereiktų vardyti. Pirmiausia esmė, tai jau tas projektas, kuris pateiktas, turėtų būti ir balsuojama už jo esmę pradžioje. Siūlyčiau pritarti, o po to padaryti tam tikrus pataisymus. Visiškai sutinku su visais pasisakiusių pataisymais, ypatingai profesoriaus Landsbergio, tiktai manyčiau, tą tarybų reikėtų valdžios kabutes nukelti iki tarybų. „Stalininės tarybų valdžios“ – tą reikėtų palikti. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad niekur nevartojamas žodis „Lietuvos žmonių genocidas“, nes okupacija ateina ir praeina, ir ją pagal tarptautinę teisę daug kur galima pateisinti. Jeigu okupantas išeina, atsiskaito už padarytus nuostolius ir panašiai, tai tada ta okupacija gali būti kartais ir pateisinama, ir suprantama. Bet genocido niekada niekas nepateisins, ir čia mums mažiausiai tūkstančiui metų užteks šito, kad mes prisimintume ir bijotume į bet kokią sąjungą eiti. Todėl norėčiau, kad įžangoje būtų paminėti žodžiai, pavyzdžiui, pirmojo sakinio pabaigoj, kad „nulėmus Antrojo pasaulinio karo pradžią ir Lietuvos gyventojų raudonąjį genocidą“. Toliau tą patį genocidą, manyčiau, vertėtų ir trečiame punkte paminėti, kad mes norime „vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą, apsaugotą nuo genocido Lietuvos valstybę“. Vis tik „Respubliką“ reikėtų, kaip čia ir pasiūlyta, keisti į bendresnę sąvoką, į „valstybę“. O aš tiesiog nematau, kas čia blogo, kad ne TSRS sudėtyje dar paakcentuojama, čia gal ir nėra visiškas pasidavimas tai provokacijai.

Norėčiau taip pat atkreipti dėmesį, kad niekur dokumente nepaminėta, kad buvo ir pažeista mūsų Konstitucija. Čia mes būtent išsiskiriame truputį iš kitų respublikų, čia aišku ir kad, nori kas ar nenori, priešiškai [nusiteikęs] pripažinti Prezidento Antano Smetonos genialumą, kad jis pasitraukė, nes latvių ir estų prezidentus privertė pasirašyti, kad viskas ten būtų konstituciškai atlikta, o Lietuvos visa šita machinacija atlikta pažeidžiant Konstituciją. Todėl antram punkte, manyčiau, reikėtų pataisyti /…/, kad štai „įvedimas į Lietuvos Respubliką sudarė prielaidą pažeisti Konstituciją“ ir toliau kaip tekste: „ir organizuoti rinkimus“. Žodžiu, toks pasiūlymas: dar kartą akcentuoti, kad būtų „genocidas“ ir „Konstitucija“ įtraukti į tekstą. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiamasis Zigmas Vaišvila.

ZIGMAS VAIŠVILA. Gerbiami Seimo nariai, leiskite pradėti nuo konkrečių pasiūlymų, kurie buvo aptarinėti, nežinau, kaip čia per visus tuos atspausdinimus prapuolė. Antrame nutarimo punkte pirmame sakinyje siūlau įterpti jau aptarinėtą frazę, skambėjusią ir Baltijos respublikų teisininkų konferencijoje, skirtoje šiems klausimams Taline. Būtent pirmame sakinyje „1940 m. birželio 14 d. TSRS vyriausybės ultimatumas Lietuvos Respublikos vyriausybei ir neriboto karinio kontingento įvedimas į Lietuvos Respubliką sudarė prielaidas“… Taigi po žodžio „Respubliką“ siūlau įterpti frazę „buvo agresijos aktas prieš suverenią valstybę“ ir toliau kaip tekste: „sudarė prielaidas organizuoti rinkimus į vadinamąjį seimą“. Ir trūko lyg ir pabaigos, siūlau taip, kaip ir buvo šnekėta, ketvirtą punktą pabaigti šiuo papildomu sakiniu: „Prieš tos kariuomenės buvimą jau pasisakė (tiek tai, tikiuosi, sekretoriatas žino, kiek) milijonų Lietuvos žmonių savo parašais“.

O dabar norėčiau grįžti prie to, nežinau, ginčo ar ne ginčo, dėl vadinamosios „TSRS sudėties“. Mano nuomone, nėra ginčo objekto. Visų pirma todėl, kad ši frazė yra rusicizmas – „TSRS sudėtyje“. Bet esmė yra ta – kodėl gi dabar iškilo tas ginčas? Argumentai yra tokie, kad visgi reikia visiems paaiškinti, kad būtent taip reikia suprasti nepriklausomybę. Bet mes supraskim, kad šitą dokumentą priimame ne mūsų partijos vyriausybei, vadovybei, ne Maskvai, o visam pasauliui ir Lietuvos tautai, kuriai aiškinti nereikia. Todėl tai turi būti solidus ir rimtas dokumentas. O dabar, aš įsivaizduoju, kad iš mūsų tiesiog gali juoktis. Tai viena.

Antra. Norėčiau grįžti prie jau gerbiamo Antanavičiaus atsiminto mūsų šeštadieninio susitikimo su Lietuvos komunistų partijos Centro komitetu. Būtent tai, kad mūsų Lietuvos partijos vadovybė iki šiol nėra apsisprendusi galutinai ir jau visos gan jų miglotos frazės, mano nuomone, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, didinančių įtampą. Ir, deja, šitame susitikime mūsų pasiūlymai – kaip žirniai į sieną – ir dėl rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą datos, ir praktiškai visi kiti. Ir, aišku, viršūnė buvo pasiekta, kuomet jie pasiūlė sukurti bendrą Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto komisiją paaiškinti, kas tai yra nepriklausomybė. (Juokas salėje) Tai galima juoktis, bet galima ir verkti. Ir tai, manau, dar kartą iliustruoja. Todėl, mano nuomone, nenusiriskime į jų lygį, turi būti aiškiai ir tarptautinės teisės priimtomis frazėmis aiškinama, ko mes siekiame – kviečiame visus atkurti nepriklausomą Lietuvą, kuri su TSRS gali tik tarpvalstybinius santykius palaikyti.

Norėčiau, kad ši frazė būtų tokia, kokia yra siūloma šitam tekste, paskutinėje redakcijoje, pateiktoje Vytauto Landsbergio. Būkime rimti, nenusiriskime būtent taip… Ne provokacija, viskas aišku ir taip yra, tačiau dokumentas turi būti rimtas, ir siūlyčiau užbaigti vieną kartą visus šituos nesusipratimus. Gi, žiūrėkite, kas tai primetė? Tai primetė Lietuvos komunistų partija – šitą demagogišką diskusiją apie suverenitetą TSRS sudėtyje ir ne. Dabar..

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Zigmai.

ZIGMAS VAIŠVILA. Baigiu. Dabar siūlau priimti šitą rimtą pareiškimą ir priimti dar vieną, gerbiamo Patacko pasiūlytą, kad baigtume visus tuos nesusipratimus ir aiškinimus dėl nepriklausomybės, kas tai yra nepriklausomybė, ir baigti šiuos ginčus. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiamas Audrius Butkevičius.

AUDRIUS BUTKEVIČIUS. Aukštasis Seime, pagrindinis mūsų svertas, mūsų politinio veikimo svertas yra visuomeninė nuomonė. Ir šitais dokumentais, kuriuos paleidžiame į Lietuvą ir pasaulį, mes tą nuomonę kuriame. Noriu pasakyti, kad veiks tiktai vienas dokumentas. Kitas dokumentas visada bus mažiau žymus, mažiau skaitomas, mažiau pastebimas. Todėl šios sesijos pareiškimas turi būti vienas ir jame turi būti aiškiai pasakyta, ko mes norime.

Gerbiamas Landsbergis pasiūlė, o vėliau gerbiamas Juozaitis paminėjo, jog 1920 m. sutartis yra nedenonsuota. Tarybų Sąjunga, įvykdydama agresijos aktą prieš Pabaltijo valstybes ir Suomiją, sulaužė sutartį, ir sutartis nuo to laiko nebeveikia. Dėl to Tarybų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Taigi tarptautiniu teisiniu požiūriu ši sutartis neveikli ir ja remtis mes negalime. Tą galima rašyti, kad mūsų santykiai grindžiami 1920 m. dvasioje. Ir tiek.

Antra. Mes privalome atsakyti į klausimą, kurį mums tikrai primetė kompartija. Mes esame blogesnėje padėtyje. Jie puola mūsų pateiktus pasiūlymus ir visada įveda dviprasmybes. Ir tos dviprasmybės veikia. Šitas visiems gerai žinoma. Raktinis žodis yra sąjunga. Ar mes sąjungoje, ar ne? Todėl mūsų šios dienos dokumente turi būti aiškiai pasakyta, „ne TSR Sąjungoje“, siūlau praleisti žodį „sudėtis“, „atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“, ne Respubliką, valstybė yra tarptautinės teisės sąvoka, „ne TSR Sąjungoje“. Gerbiamas Juozaitis paminėjo, kad tokiu būdu mes atsiremiame į sieną ir nebepaliekame sau erdvės veikti. Aukštasis Seime, tiktai aiškiai deklaravę savo pozicijas, mes įgyjame veikimo erdvę, nes nuo to momento mes galime žengt kitus realius žingsnius. Noriu jums priminti, kad ar Tarybų Sąjungoje, ar ne, – štai šis skirtumas tai yra mūsų rinkiminė platforma, nes kito skirtumo tarp LKP, kuri lemiamu momentu pasielgs taip, kaip pridera, ir mūsų šiai dienai įžvelgti jau neįmanoma. Tie, kurie buvo susitikime su Respublikos Vyriausybe, su gerbiamu Brazausku ir kitais, paliudys, kad nepriklausomybės sąvoka jau įgavo dviprasmiškumą ir Brazauskas ją taip ir komentuoja.

Svarbiausias dalykas, kurį mes turim daryti šiandien, yra ruošti Lietuvos žmones tai nepriklausomai valstybei, į kurią einame. Ruošti galime tiktai aiškiai juos mokydami, kad einam į atskirą valstybę, išeinam iš Tarybų Sąjungos ir kad šios mintys jokiu būdu ne provokacinės, kaip galvoja dar daugelis Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo lygiu mąstančių žmonių. Ir tai yra mūsų visų, Seimo pareiga. Tam ir kviečiu. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Mečys Laurinkus.

MEČYS LAURINKUS. Gerbiamas Seime, žinoma, čia mes kalbame apie mums visiems labai gerai suprantamą dalyką, ir kai buvo pateikta šita redakcija su šita fraze „ne TSRS sudėtyje“, mes iš karto supratome, apie ką eina kalba. Ir niekas, jeigu būtų atskiras balsavimas be jokio konteksto, niekas neabejotų, būtent taip, žinoma taip. O kaipgi kitaip? Jeigu mes pradėjome eiti šita linkme, nepriklausomos valstybės linkme ir sekame savo pareiškimo logika, kitokio pareiškimo negali būti ir kitokio žodžio negali būti. Mes supratome šitos frazės reikšmę. Bet dabar, jeigu mes turime kontekstą, turime žiūrėti, koks tas kontekstas yra. Ar mes šitą frazę sakome sau, mūsų Lietuvos žmonėms? Matyt, ne. Lietuvos žmonėms yra aišku, ko mes norime. Šitą frazę mes ištartume, aišku, Maskvai, kadangi ji to ir nori. Ji nori, kad mes vieną kartą iš tikrųjų pasakytume, ko mes norime. Štai sako, yra įvairių kalbų, įvairiai kalba. Ir išeiti, ir neišeiti iš Tarybų Sąjungos, bet tegu tada pasako, tegu pasako šita lyderiaujanti politinė jėga, tegu aiškiai pasako, ko ji nori. Ir mes tą padarom. Kokie yra mūsų tolesni veiksmai? Apie tai mes turime ir kalbėti. Man buvo sakoma, mes daug apie tai ginčijamės, kad į tai niekas, kaip ir ankstesnius pareiškimus, nelabai kreips dėmesio. Mes ne tą esame dar pasakę, o čia mes jau būsime pasakę atvirai, labai aiškiai, žmonėms visiems bus aišku, ir mes galime pradėti dirbti. Aš nemanyčiau, kad nekreips dėmesio. Kaip aš, pavyzdžiui, įsivaizduoju toliau, taip, kaip aš suprantu, jeigu bus priešingi argumentai, prašome tada juos pateikti. Aš įsivaizduoju, kad štai sakys, jau pasakyta tokia frazė, tada kaip mes reaguojame toliau. Labai paprastai. Tada verčiame pasakyti komunistų, Lietuvos komunistų partiją ir vyriausybę, koks yra jos santykis su šita būtent pozicija. Irgi nedviprasmiškas santykis. Ji turės tą pasakyti, ji negalės dabar sakyti: arba taip, arba kitaip. Jau turės būti aiškus atsakymas. Ir tą atsakymą, aš manyčiau, daugelis nujaučia, koks jis bus. Koks yra tolesnis veiksmas? Tolesni veiksmai eskaluojami labai greitai. Aš manyčiau, čia nebus laiko pasiruošti ir ruošti gyventojus. Viskas darysis gana greitai. Tada aišku, ar vienokio pobūdžio spaudimas, ar kitokio pobūdžio, bus aiškiai sudėlioti taškai ir mes turėsime tada daryti atsakymą. Na, ką mes darysime? Mes kelsime liaudį. Štai čia ir yra esminis punktas. Ar esam pasiruošę mes šitam veiksmui, ar ne? Sąjūdis, kai kurios Sąjūdžio grupės sako: mes esame pasiruošę, mes sugebėsime, mes atlaikysime, mes žinome, ko norime. Ar mes sugebėsim paskui save patraukti visus gyventojus, ar jie iš tikrųjų stovės už mūsų, o jeigu bus dar stipresnis spaudimas, bus ekonominis spaudimas, ar atlaikys šitą spaudimą, ar mes sugebėsime įtikinti – pakentėkite, mes viską sutvarkysime, viskas gerai, mums visko reikia? Bet jeigu mes irgi nebeprileisime, kad vis dėlto mes galime ir turime kažkokį tarpą, kuriame galime pradėti realizuoti tą, ką pareiškėm, kol kas mūsų, paties Sąjūdžio organizacinis pasiruošimas yra silpnas. Jis yra silpnas, tai yra akivaizdu. Aš jau sutikčiau, pavyzdžiui, būtų galima tokį dalyką daryti, kad bent kiek būtų pagrindas, tvirtesnis organizacinis aparatas bent kiek stipresnis. Argi galėjo kokia revoliucija įvykti [nesant] bent kokio normaliai sukurto aparato? Tik chaosas būtų.

Mano manymu, toks pareiškimas turi būti. Tai turi būti akcentuota. Bet kada tai turi būti padaryta? Galbūt rudenį, galbūt rudenį, galbūt nereikia prisirišti prie datų, mitologinis prisirišimas prie datų labai daug ką suklaidina, labai daug ką nuveda visai ne į tą pusę. Ne datose esmė yra, turinyje esmė yra, mūsų pačių padėtyje esmė, kokia ji realiai yra. Jeigu yra argumentų, kad ji yra iš tikrųjų kitokia, aš tada sutiksiu su šita fraze. Aš žinau, suprantu, ką reiškia šita frazė. Čia nereikia kazuistikos, nei į tarptautinės teisės vėžes pereiti, nei ką, tai yra akivaizdu, ką ji reiškia. Ir ją galima pasakyti, ir tai nebūtų koks nusižengimas nei tarptautinei teisei, nei juridinei kazuistikai, nei taip toliau. O čia gerbiamas Saudargas pasakė, kad aš nežinau, kokia bus reakcija, aš neturiu informacijos. Ir aš neturiu.

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Mečy.

MEČYS LAURINKUS. Taip, aš baigiu. Kada neturi informacijos, aišku, tada stovi moralinėse pozicijose. Mes tą darome. Mes gyvename iš laikraščių informacijos, Sąjūdžio būstinėje dirbama iš informacijos, nėra jokių tarnybų, kurios ten žinotų kažkokią ypatingą informaciją, padrika informacija yra. Vadinasi, esame moralinėse pozicijose. Galbūt iš tikrųjų stovint šitose moralinėse pozicijose ir reikėtų taip padaryti. Gal mes iš tikrųjų pasijustume stipresni, bet kol kas aš, kaip dirbantis organizacinį darbą, jaučiu, kad tokiam dalykui esu nepasiruošęs. Todėl aš vis dėlto siūlyčiau priimti Landsbergio pateiktą projektą. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Prieš suteikdamas žodį kitam kalbėtojui, noriu padėkoti Seimo deputatams už rimtį ir susikaupimą, noriu pasidžiaugti tuo, kaip mes dirbame, ir tikėtis, kad ir toliau šitaip dirbsim – kaip garbingi ir atsakingi žmonės. Gerbiamas Juozas Šatas.

JUOZAS ŠATAS. Gerbiamas Seime. Svarbūs, reikšmingi dokumentai paprastai turi savo adresatą. Todėl aš siūlyčiau mūsų pareiškimą užvardinti taip: „Pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms“, o toliau kaip tekste – „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo pareiškimas.“

Toliau. Įžanginės dalies paskutinio straipsnio paskutiniame sakinyje siūlyčiau pakeisti būtąjį laiką į būsimąjį laiką ir suformuluoti taip: „Tačiau Lietuva niekados nesusitaikys (nesusitaikys) su tokia savo padėtimi ir neatsisakys siekio atkurti nepriklausomą valstybę.“

Toliau pirmame punkte išbraukti žodį „liudijantys“ ir jį pakeisti žodžiu „įtvirtinantys“ – „ir juos įtvirtinantys dokumentai tikrai buvo.“

Toliau antrame punkte išbraukti žodžius „neriboto karinio kontingento įvedimas į Lietuvos Respubliką“ ir pakeisti juos žodžiais „ir po to sekusi agresija bei Lietuvos Respublikos okupacija sudarė prielaidas“ ir t. t. , na, rinkimus, be abejo, paimti į kabutes: „rinkimus“ į vadinamąjį Lietuvos liaudies seimą“.

Toliau. Paskutinį šio punkto sakinį siūlyčiau truputį pakeisti. Na, visų pirma, Seimo, liaudies seimo, reiškia… „1940 [metų] rinkimai kabutėse į tą liaudies seimą buvo neteisėti“, sakyčiau, kad net nieko bendro su teise čia neturėjo, labai švelnus žodis „neteisėti“, sakyčiau, reikėtų jį pakeisti taip: „buvo aiškus politinis farsas, eilinis stalinizmo pasityčiojimas iš demokratijos, todėl šio seimo priimti nutarimai… “ na, toliau kaip tekste. Gale pažymėti: „neteisėti“… „yra neteisėti“, išbraukti žodžius „be juridinės galios“. Kadangi čia ne tik juridinės galios, bet ir moralinės galios ir jokios kitos galios neturės.

Toliau trečias punktas. Vietoj žodžio „agresijos“ įrašyti žodį „aneksija“. Agresija pasibaigė tada, kai Lietuva buvo okupuota. Po to prasidėjo okupacija ir aneksija.

Paskutinis šio… toliau. Išbraukti žodį „Europos tautas“ ir vietoj „Europos“ įrašyti „pasaulio tautas“. Ir išbraukti žodžius „nesutikti su“, o vietoj jų įrašyti „nepripažinti“. Tas sakinys, t.  y. paskutinis trečio punkto sakinys turėtų būti toks: „Todėl LPS Seimas kviečia laisvąsias pasaulio tautas ir valstybes nepripažinti nusikalstamas TSRS–Vokietijos suokalbio pasekmes Lietuvos suverenitetui ir paremti Lietuvos siekius – taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką“.

Toliau ketvirtas punktas. Išbraukti žodžius „artėja diena, kai“ ir vietoj jų įrašyti žodžius „LPS Seimas kviečia TSRS vyriausybę pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę.“ Kviečia…

Pagaliau [siūlau] išbraukti visiškai paskutinį sakinį, kadangi jis konstatuojantis, aiškus, žinomas, ir jo vietoj jo įrašyti tokį sakinį: „Reikalaujame nedelsiant pradėti derybas dėl TSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos bei Lietuvos suvereniteto atkūrimo sąlygų RTFSR ir Lietuvos Respublikos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties dvasioje.“ Ačiū.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Vieną minutę kalbės gerbiamasis Alfredas Smailys.

ALFREDAS SMAILYS. Gerbiamieji deputatai, gerbiamas Seime, kaip matote, kiekvienas čia kalbantis faktiškai pateikia savo projektą. Šitas dokumentas yra labai gerai apsvarstytas ir tokių, kaip sakyti, individualių elementų galbūt tiek daug ir nereikėtų. Tačiau į vieną frazę aš norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kadangi ją laikau rimta, nesiūlydamas net tekstą keisti. Pavyzdžiui, čia yra skelbiama: Seimas ragina taikiu būdu atkurti „nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę“. Man kilo neaiškumai, reiškia, ne todėl, kad aš prieš demokratinę valstybę, bet laisvoj Lietuvoje buvo penkios Konstitucijos – 1919, 1920, 1922, 1928 ir 1938, tą teisininkai, manau, patvirtins. Iš jų tik dvi –1920 ir 1922 metų – kalba apie demokratinę Lietuvą, Respubliką.

Todėl jeigu mes kalbame atkurti, sukurti, tai čia būtų pavojingas terminas. Jeigu jau taip juridiškai, tada kyla klausimas, kurio /…/ laikotarpio Lietuvą mes norime atkurti. Ir prašosi, jeigu išeinant iš situacijos, tik vienas klausimas – atkurti nepriklausomą Lietuvą. Bet nepabrėžti demokratiškumo taip pat yra sunku. Aš manau, reiškia, tik palieku kvestionuojant šitą klausimą ir nedarau pasiūlymų.

Dėl sutarčių. Kai vertina tarptautiniai stebėtojai, politikai, beveik visur prie 1920 metų sutarties prideda ir 1926 metų Nepuolimo sutartį. Nežinau, gal ją galimą įrašyti žodžiais.

Ir toliau paskutinis klausimas – TSRS ir ne TSRS sudėtyje. Aišku, turbūt mes visi pasisakome, kad ne TSRS sudėtyje. Tačiau jeigu mes remiamės Taikos sutartimi, tai ten savaime aišku, kad yra ne TSRS sudėtyje, ir, kaip sakant, negalandydami savo kinžalų, mes ir taip matome, kad turi ašmenis. Ir paskutinis klausimas: čia vienas kalbėtojas paminėjo, kad Tarybų Sąjunga ryšium su tuo Molotovo–Ribentropo paktu buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, Tarybų Sąjungos sąstato sudėties išėjo dėl Suomijos konflikto. Tarybų Sąjunga…

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. (Plojimai) Gerbiamasis Eugenijus Lauraitis. Laurinaitis? Atsiprašau, Laurinaitis.

EUGENIJUS LAURINAITIS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, garbusis Seime, visų pirma norėčiau padiskutuoti su tomis mintimis, kurios jau buvo išsakytos iš šitos tribūnos. Visų pirma, rištis ar nesirišti mums prie datų. Aš negaliu sutikti su gerbiamu Mečiu Laurinkumi. Mano nuomone, tiek, kiek šiandieną girdi mus pasaulis, būtent šiandien, kažin ar greitai atsiras proga. Labai smarkiai šituo abejoju.

Antras dalykas. Čia porą sykių buvo paminėta, kad klausimas TSRS ar ne TSRS sudėtyje mums yra pakištas Lietuvos komunistų partijos. Leiskite su šituo nesutikti. Tiek išvažiuojant į Rytus, tiek išvažiuojant į Vakarus pirmas klausimas visų žmonių, kurie domisi mūsų politika, yra toks: tai vistik išeinat ar neišeinat iš TSRS sudėties? Paprastų žmonių, ne partijų atstovų. Ir tai yra realus klausimas, kuris iš tikrųjų juos visus labai domina. Ir kaip šios dienos „Pravdos“ straipsnyje parašyta, reikia atsakyti tiesiai, o mes bandome pasilikti sau tarpelį, kaip yra pasiūlyta, tarp nepriklausomybės ir nepriklausomybės ne TSRS sudėtyje. Savo deklaracija mes pasiliekam sau tarpelį. Didelis tas tarpelis – pralįsime mes visi, nežinau. Ir todėl aš norėčiau vis dėlto sau ir visiems Seimo nariams pasakyti tiesiai: pasiliekame mes tarpelius, plyšelius ar mes sau ir kitiems tiesiai pasakome, kas mes esam. Yra gąsdinama labai greitomis priemonėmis ir sankcijomis. Nežinau, kaip buvo pasakyta, niekas neturi realios informacijos, bent taip buvo iš tribūnos pasakyta. Taigi kiekvienas piešia savo scenarijų remdamasis savo fantazija, galbūt remdamasis kažkokiais gandais, nugirstais vienur ar kitur už vienų ar už kitų durų. Gal būtų sąžininga su Seimu pasidalinti šitomis žiniomis? Tada ir mes nefantazuotume, o žinotume realybę, ir tai turbūt leistų mums apsispręsti. Dabar gi man belieka tik apgailestauti, kad buvo plojimais sutiktas pareiškimas, kad Sąjūdis yra silpnas ir nėr ko imtis rimtų uždavinių.

GYTIS LUKŠAS. Nebuvo plojimų.

EUGENIJUS LAURINAITIS. Buvo plojimai po gerbiamojo Mečio Laurinkaus kalbos, kuomet buvo pasakyta, kad Sąjūdis nepajėgus spręsti rimtų politikos uždavinių. (Balsai salėje)

GYTIS LUKŠAS. Manau, jūs neteisingai supratote. Atsiprašau. (Balsai salėje)

EUGENIJUS LAURINAITIS. Atleiskite, supratau, kaip sugebu. (Balsai salėje) Ir todėl aš norėčiau pasiūlyti, jeigu yra reali informacija apie tai, kas mums gresia pasakius vienus ar kitus žodžius, tai ja dalintis. Jeigu yra tiktai nuosavi scenarijai, tai pasakyti, kad yra mano scenarijus, kaip galėtų vystytis įvykiai tam ar kitam mūsų pareiškimui atsiradus. Asmeniškai aš linkęs būčiau priimti formuluotę, kurioje yra pasakyta tiesiai: ne TSR Sąjungoje. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū jums. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Negaliu nesusilaikyti nuo labai trumpo komentaro. Man atrodo, Mečys Laurinkus ne kartą pabrėžė, kad tai yra „mano nuomone“, „mano manymu“, šitai ir patvirtino. Gerbiamasis Albertas Zalatorius.

ALBERTAS ZALATORIUS. Gerbiamieji, pasistengsiu trumpai porą pastabų. Kai kalbame apie santykius su Tarybų Rusija, 1920 m. sutartį, man atrodo, mes neturėtume taip aklai pasakyti „remiantis ta sutartimi“, nes sutartyje, kas ją gerai įsiskaitė, yra daugybė dalykų, liečiančių sienas, kur suveda į konfrontaciją dabar su Lenkija, su Baltarusija ir taip toliau. Man atrodo, aš visiškai pritariu profesoriaus Landsbergio pasiūlymui, tą papildyti ir turbūt reikėtų pasakyti taip, kad turėtume remtis 1920 m., būtinai, „Tarybų Rusijos“ būtinai įdėti, Lietuvos sutarties esminiais teiginiais. Vienas momentas.

Dabar dėl to diskutuojamo TSRS ar ne TSRS sudėtyje. Čia aš pritarčiau daugeliui samprotavimų, kuriuos pateikė deputatai Vaišvila ir Laurinkus. Tik pridėčiau porą dalykų. Man atrodo, kad pasakymas „ne TSRS sudėtyje“, žinoma, yra mūsų noras pasakyti, kaip mes suprantame nepriklausomybės sąvoką. Ir yra, be abejo, inspiruotas dabartinės konjunktūros todėl, kad dažnai nepriklausomybės sąvoka visaip interpretuojama. Man atrodo, reikėtų čia, o jeigu nebūtų ji interpretuojama taip, kaip dabar sakoma, tai mes, žinoma, to turbūt nesakytume. Man atrodo, reikia pasakyti kategoriškiau, nei kaip yra pasakyta, bet kad neatrodytų, jog čia grynai konjunktūros padiktuota, pasakyti taip: atkurti politiniu, ekonominiu, teisiniu ir kitais požiūriais visiškai nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Po šito trečio punkto reikėtų įdėti pastabą. Gal ji atrodo nei šiaip, nei taip dokumente, bet jeigu mes galvojame, kad antrasis pateiktas Patacko dokumentas bus vis tiek šešėlyje, reiktų vis tiek įdėti pastabą [apie] tai, ką mes norime pasakyti. Aš negaliu dabar to formuluoti, bet maždaug tokia turėtų būti mintis, kad šiuo metu nepriklausomybės sąvoka Lietuvoje įvairiai interpretuojama, kalbama apie nepriklausomą Lietuvos Respubliką TSRS sudėtyje ir taip toliau. Sąjūdžio Seimas Lietuvos nepriklausomybę supranta kaip nepriklausomą valstybę, taip sakant, nesklandu stilistiškai, nepriklausomą nuo jokios TSRS administracijos. Šita pastaba turi būti kaip nors įrašyta, kaip mes suprantame.

Daugiau. Dėl paskutinio punkto – man atrodo, yra gana keistas žodis „ypatingas“. Ką jis reiškia, aš nežinau. Ypatingas, tai… pasakyta tai, kad mes neturime ką pasakyti. Galbūt reikėtų pasakyti: dviprasmiškas mūsų buvimas pasaulio ir Tarybų Sąjungos bendrijoje, toks neaiškus. „Artėja diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti“ – nežinome mes, ar artėja, ar neartėja, gal neartėja. Gal pasakyti reikėtų kitaip, kad TSRS vyriausybė nori nenori turės pripažinti. Tai yra mūsų toks įsitikinimas. Na, ar artėja, ar ne, mes nežinome.

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Antanas Buračas.

ANTANAS BURAČAS. Gerbiamieji, šią liūdnos atminties dieną mes galvojame apie esminius dalykus, bet redaguojame konkretų tekstą. Ir dabar tiek daug laiko užtruko tas disputas, kuris primena šiek tiek net spektaklį – ar TSRS, ar ne TSRS sudėtyje. Aš manau, kad yra labai labai esmingi dalykai. Atsirado tas visas tautinio atgimimo pakilimas dėl to, kad tai buvo Tautos siekis, ir jį išreiškiant, jį apibendrinant galutinai grįžome prie tos minties, kad tik nepriklausoma Lietuva gali įgyvendinti savo esminius siekius. Ir manau, kad tas svarbiausias akcentas, kaip teisingai buvo pažymėta, jis visgi nėra pažymėtas ir dabartiniame tekste, kad Tautos genocidas, politinis, ir ekologinis ir kitoks  genocidas, ir kultūrinis, ta priežastis, kuri verčia galvoti, kad tik nepriklausoma Lietuva gali žengti realiu pažangos keliu. Ir šitas akcentas iš tiesų būtinas. Dabar tas, na ir man išties atrodo kaip farsas – ne TSRS sudėtyje. Kodėl mes turime akcentuoti tą dalyką? Be abejo, tada reiktų netgi Molotovo–Ribentropo pakto vertinimo prasme, įvertinti tą pavojų, kuris kyla keičiantis santykiuose su kaimynais, ir tada reikia rašyti pratęsiant tą sąrašą ir reikia balsuoti, kad būtų įrašyta ne TSRS, ne Lenkijos, netgi Vokietijos [sudėtyje], taip pat kalbant apie tolesnę perspektyvą, kadangi neaišku, ar Baltarusijos liaudis neatsiskirs, tada rašyti ir [ne] Baltarusijos sudėtyje ir netgi ne Švedijos sudėtyje. Ta bus visai logiška. Na, dabar maždaug ta dvasia dauguma Seimo narių ir balsavo, kad ne TSRS sudėtyje rašyti, tai tiesiog nėra elementarios logikos. Panašiai, manyčiau, reikėtų išsaugoti logiką šnekant apie mūsų santykius apibendrinta prasme Molotovo–Ribentropo pakto pasekmių požiūriu. Mes labai trumpai preambulėje paminime, kad paktas palietė ir kitas Baltijos šalis, bet toliau apie politines pasekmes mums, Baltijos Tautų sandraugai, apie pasekmes Lenkijai, Baltarusijai, jeigu jau šnekame apie kontekstą, tai mes turime kažką irgi pasakyti būtinai. Ir tų kaimyninių ryšių įvertinimas perspektyvos požiūriu būtinas kaip atskiras punktas. Prisiminkime, 1918 m. vasario 16 d. buvo labai aiškiai pasakyta, kad Lietuva siekia būti nepriklausoma, bet taip pat iš karto buvo pasakyta, koks bus jos santykio pobūdis su kaimyninėmis valstybėmis. Mes šių metų vasario 16 d. to nepasakėme, dabar yra proga, ir tas turi būti aiškiai irgi pasakyta. Kai minima 1920 m. sutartis, be abejo, ne mažiau prasminga ir tada jau, jeigu minėti konkrečias sutartis, tai kaip ir buvo minėta, reikėtų 1926 m. Nepuolimo ir 1939 m. sutartį paminėti, kadangi ten dar kartą patikslinama Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai, kadangi dar kartą patvirtinamas 1920 m. sutarties galiojimas ir tas yra mūsų naudai. Todėl jeigu jau minime 1920 m., manau, vėlesnes, kurios tai patvirtina, nėra pagrindo nepaminėti. Ačiū.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiamas Česlovas Stankevičius.

ČESLOVAS STANKEVIČIUS. Gerbiami Seimo nariai, gerbiami pirmininkaujantys. Noriu pastebėti, kad Seimo deputatai neturėjo galimybės iš anksto pareikšti savo pastabas ruošiamam dokumentui, todėl pirmu ir vieninteliu skaitymu priimamas dokumentas, kuris yra svarbios reikšmės, neapsieina be diskusijos ir be korektyvų Seimo posėdyje. Manau, tai nėra Seimo deputatų kaltė. Noriu pastebėti, kad vakar Latvijos tautos fronto dūma yra viešai pateikusi sampratą apie Latvijos valstybingumą už TSRS ribų. Tai buvo „Rigas Bals“ laikraštyje paskelbta kartu su Rygos kompartijos komiteto komentaru prieš kurį laiką. Manau, kad daugeliui tai yra žinoma.

Norėčiau [kalbėti] dar vienu aspektu – pateikti pasiūlymą, apie kurį čia nebuvo iki manęs kalbėta. Turiu omenyje Sąjūdžio koordinuojamą ir kartu su Nepriklausomybės sąjunga vykdomą parašų rinkimų akciją. Man atrodo, kad tautai būtų nesuprantama, jeigu šiai datai, su šia data ir su Molotovo–Ribentropo pakto pasekmių likvidavimo klausimu susieta akcija, parašų kampanija neatsispindėtų šios dienos Seimo pareiškime. Todėl siūlau papildyti paskutinį straipsnį, Seimo pareiškimo ketvirtąją pastraipą papildyti sakiniu: „Prieš tos kariuomenės buvimą jau pasisakė 1,5 mln. žmonių savo parašais“. Gal aš ir tą skaičių pasakiau nežinodamas, tai yra toks skaičius, koks šiandien yra žinomas.

Dabar dėl čia diskutuojamos sampratos. Manau, kad šita diskusija yra esminė ir būtent čia kai kurie deputatai kaip Laurinkus, Saudargas ir kiti kalbėjo, kad šita diskusija turi esminę reikšmę, ir aš su tokiu požiūriu sutinku. Kartu aš turiu pareikšti, kad mes Taryboje svarstėme tą klausimą ir Taryba vieningai pasisako už tokios pozicijos užėmimą Sąjūdyje. Tačiau kartu suprasdami šios dienos Seimo posėdžio svarbą ir reikšmę, mes taip pat esame aptarę klausimą, kad negalime Seime konfrontuoti ir viską turime svarstyti santūriai, apgalvotai ir dalykiškai. Čia gerbiamas Patackas yra pateikęs variantą, kuris, jį pataisius, mano asmenine nuomone, Seimui neapsisprendžiant, sakysim, kurią poziciją palaikyti, galbūt galėtų būti kaip kompromiso pagrindas. Ar tai būtų pačiame tekste, kaip gerbiamasis Zalatorius siūlė, ar tai atskirame pareiškime, tačiau tenai, mano supratimu, pataisos reikalingos būtų į konkretumą. Jeigu paaiškinimas neišaiškina iki galo, tai manau, kad jisai nereikalingas.

Kartu aš norėčiau pasiūlyti Seimui sutikti, kad gerbiamas profesorius Zalatorius, čia pateikęs tokių svarbių pataisų, būtų įtrauktas į redakcinę komisiją. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. AČIŪ. Gerbiamas Saulius Pečeliūnas.

SAULIUS PEČELIŪNAS. Gerbiamas Seime, turbūt šiandien pagrindinė diskusija, kuri ir vyksta, ne dėl tų smulkių įvairių pataisymų, kurie irgi yra reikšmingi, bet jeigu mes tuo keliu eisime, tai galėsime išsiplėsti į trijų dienų darbą ir niekada to dokumento nepabaigsime. Yra ir Aukščiausiosios Tarybos komisijos išvados, kurios yra labai plačios, yra kitų dokumentų, bet esminis mūsų šios dienos dokumentas vis dėlto turėtų pasakyti apie tai, ar Sąjungos sudėtyje, ar ne. Ir štai kodėl. Čia buvo daug baimių išsakyta, dėl ko, ar laikas mums tą sakyti, ar ne, ar nebus kokių sankcijų ir t. t. Tačiau nepamirškime, kad tai yra Konstitucijos reglamentuojamas dalykas, mes tai galime drąsiai sakyti ir jokio įstatymo mes čia nepažeidžiam, tai pirma.

Antra, prisimenam, kas buvo daroma su suvereniteto samprata. Pusę metų! Irgi savo laiku mes neišdrįsome aiškiai pasakyti, ką tai reiškia, juk pusę metų [vyko] diskusijos, visiškai nereikalingos, kurios atėmė iš mūsų daug jėgų, laiko ir potencinės energijos, kad galų gale išsiaiškintume, ką ta sąvoka reiškia. Dabar vėlgi, kaip žinoma, ir nepriklausomybės sąvokai yra bandoma suteikt tą pačią diskusijos formą. Tai išsakė gerbiamieji Seimo tarybos nariai iš savo atsiminimų iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto. Taigi kelias, atrodo, siūlomas panašus – vėlgi pusę metų aiškintis, ką ta sąvoka reiškia. Manyčiau, kad šiandien yra būtent ta diena, kai mes turime aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko mes norime. Buvo apeliuojama į tai, kad lietuvių tauta žino, ar mes tą pasakysime, ar ne, kad mes vis dėlto siekiame valstybės ne Sąjungos sudėty. Deja, jeigu prisiminsime tą diskusiją dėl suvereniteto, sąjungos ar ne sąjungos sudėty, paskaitę tas visas publikacijas, mes negalime tiesiai pasakyti, kad mūsų tauta vis dėlto žino, kaip teisingai tą sąvoką traktuoti ir kaip ją suprasti. Mes turime sakyti tiesiai ir aiškiai. Kitas dalykas, prisiminkime vakarykštį mitingą Kaune, kurio rezoliucijoje tie žodžiai yra ir po tais žodžiais pasirašė ne tik Kauno Sąjūdis, bet ir Nepriklausomybės sąjunga, ir visos kitos Lietuvos politinės jėgos, stipriom ar nestipriom [jas] mes šiandien laikome, tai atskiras klausimas, tačiau toks faktas yra.

Balsas iš salės. O kokios visos kitos?

SAULIUS PEČELIŪNAS. Paimkite, prašom, to mitingo rezoliuciją ir paskaitykite, kas po ja pasirašė, aš nenoriu gaišinti dabar brangaus laiko.

Balsas iš salės. Aš tiesiog noriu jūsų paklausti, kokios visos kitos?

GYTIS LUKŠAS. Prašau atsakyti iš vietos.

AUDRIUS BUTKEVIČIUS. Demokratų partija, Žaliųjų partija, Socialdemokratų partija (Kauno skyrius), Krikščionių demokratų partija, Humanizmo ir pažangos partija, Tautinė jaunimo sąjunga, Laisvės lyga ir žodžiu pritarė Kauno skyriaus kompartija. (Juokas)

SAULIUS PEČELIŪNAS. Taigi mes su šita Kauno mitinge priimta rezoliucija turėtume skaitytis. Ir jeigu jau aukščiausio Sąjūdžio organo – Seimo priimtas dokumentas nesakys visos tiesos, tai nebus geras dalykas, nemanau, kad Lietuvos žmonės mus teisingai suprastų. Aš pasisakau už tai, kad vis dėlto ta frazė „ne Tarybų Sąjungos sudėtyje“ šitame tekste privalo būti, kad ateityje išvengtume įvairių diskusijų, dviprasmybių ir panašių dalykų. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Noriu pasitarti. Liko dar septyni oratoriai. Noriu informuot, kad pirmą valandą, 13. 40, Seimo deputatai žada išvykti. (Balsai salėje) Mes tarėmės, kad sesiją, pirmąją sesijos dalį baigsime vėliausiai 12.30 val., kad suspėtume toliau. Bet aš suprantu, kad svarstome labai svarbius dalykus, todėl kokia jūsų nuomonė dėl likusių septynių oratorių? Aš išvardinsiu juos tuoj pat:  Petras Vaitiekūnas, Saulius Gricius, Mindaugas Stakvilevičius, Romualdas Ozolas, Algimantas Norvilas, Kazimieras Uoka, Nijolė Baužytė. /…/ (Triukšmas salėje) Prašau kalbėti po vieną. Prašau.

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Aš norėčiau paklausti, kodėl mano pavardės jūs nepaskaitėte, aš labai seniai esu padavęs paraišką.

GYTIS LUKŠAS. Mes gavome lapelį, jeigu reikės, Vytautas Landsbergis. Ačiū.

AUDRIUS BUTKEVIČIUS. Žodį Ozolui!

Balsai iš salės. Ozolui!

GYTIS LUKŠAS. Vienai replikai Mečys Laurinkus.

MEČYS LAURINKUS. Reikia duoti pasisakyti visiems, kas užsirašė. Todėl, kad tai nėra vaikų žaidimas, tai yra labai rimti dalykai, tikrai, pasisakančius prašome pateikti analizę ir argumentus. Yra žmonių, kurie dabar galvoja, kaip jie balsuos, juk niekas nenutarta, prašome analizę, argumentų paneigimo, galbūt aš pats apsispręsiu, reikia galvoti. Reikia duoti visiems.

GYTIS LUKŠAS. Gerai. Ačiū. Tada prašome kiek galima trumpiau, kiekvienas nesikartodamas pasako tai, kas svarbiausia. Ir taip Petras Vaitiekūnas, ruošiasi Bronius Genzelis.

PETRAS VAITIEKŪNAS. Gerbiami Seimo deputatai, mūsų forumą aš laikau labai reikšmingu politiniame Lietuvos gyvenime. Mes esame reali politinė jėga ir turime mąstyti politinėmis sąvokomis. Turime suvokti save esant taip pat realių politinių jėgų, intencijų ir siekių lauke. Taip pat ir jūs, realių galimybių bei interesų lauke. Nesuvokdami šito, nesuvokdami savęs kitų veikiančių jėgų lauke, mes tampame tik moraline jėga. Todėl mes turime suderinti tuos siekius, galimybes, interesus tarp Maskvos komunistų, Lietuvos komunistų ir Sąjūdžio. Kiekviena šitų jėgų taip pat nėra vienalytė.

Kol kas iškilo aiškus prieštaravimas tarp to, ar mes prieštarausime vieni kitiems žodžiais, ar mes darysime darbus. Jeigu Gorbačiovas aiškiai pasako – pertvarka tik TSRS sudėtyje, tačiau leidžia mums dirbti, leidžia mums eiti parlamentiniu keliu ir nestabdo jo, aš nematau jokio reikalo pasakyti jam aiškiai į akis: o mes veiksime ne Tarybų Sąjungos sudėty. Todėl, nes nepriklausoma, automatiškai visa tai… Ir konfrontacija žodžiais mums nieko naujo neduos ir tautai nieko naujo nepaaiškins. Nepriklausoma Lietuva yra nepriklausoma Lietuva, ir vien spjaudyt žodžiais aš nematau jokios prasmės. (Plojimai)

Aš dar nebaigiau. Todėl kiekvienas mūsų radikalus žingsnis turi būti gerai pasvertas, parašų rinkimas taip pat buvo radikalus žingsnis, tačiau priminė, vis dėlto atleiskite man, kompartijos naudojamus metodus. Mes pasirašėme po dokumentu, kuris praktiškai realiai nieko nereiškia, kaip prieš keletą metų rašėmės po Peršingo pareiškimais, reikalaudami juos išvesti iš Europos. Šitas mūsų reikalavimas „ne Tarybų Sąjungos sudėtyje“ yra dar vienas kvietimas Maskvai įsikišti jėga į Lietuvoje vykstančius procesus. Be abejonės, nepriklausoma Lietuva yra praktiškai faktas ir nuspręstas faktas. Klausimas – koks faktas? Įsikišus Maskvai jėga, po perversmo, ką [ir] reiškia automatiškas įsikišimas, reiškia perversmą, mes turėsim nepriklausomą, totalitarinę diktatoriškai valdomą Lietuvą. Ir be jokios abejonės, lengvai manipuliuojama iš Maskvos, tų pačių komunistų. Parlamentiniai procesai, dabar vykstantys Lietuvoje, mus vis dėlto veda į nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Mes šitą procesą turime tęsti kiek galima ilgiau ir nueiti dar bent vieną žingsnį iki įsikišimo.

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Vaitiekūnai, mes tarėmės.

PETRAS VAITIEKŪNAS. Aš protestuoju prieš susitarimą ir voliuntaristinį jūsų nurodymą kalbėti dvi minutes. Todėl baigdamas, palaikau gerbiamojo Landsbergio pasiūlymą neminėti ir žodžių „ne Tarybų Sąjungos sudėtyje“, nes tai yra konfrontacija žodžiais. Žodžiais, kai tuo tarpu mes turime realią konfrontaciją darbais, ir nenutraukti šito proceso. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū jums. Aš manau, kad mes norime baigti pirmąją sesijos dalį konkrečiais priimtais kokiais nors sprendimais, rezultatais. Kad tai padarytume, dar kartą prašau kalbėti trumpai, aiškiai ir nesikartoti. Bronius Genzelis. Ruošiasi Saulius Gricius.

BRONISLOVAS GENZELIS. Gerbiami Seimo nariai, šiandien aš priverstas prisiminti kai ką iš savo rinkiminės kampanijos. Kai aš buvau viename didžiame mitinge Kretingos rajone, gaudavau daugybę raštelių, mane spiriančių pasakyti, kaip aš žiūriu į Lietuvos ateitį, ar už Tarybų Sąjungos sudėty, ar ne? Aš atsakinėjau, atsakinėjau. Man tada pasiuntė raštelį, sako, gerbiamasis, juk aš sėdžiu užpakaly mūsų saugumo lyderio Pocevičiaus. Jis ištraukia iš kišenės šituos raštelius ir jis būtent pateikė šituos raštelius. Kai aš ten perskaičiau, tas vis dėlto išnėrė. Aš apie tai noriu pasakyti, kad mūsų liaudis, kai aš susiduriu su rinkėjais ir dabar, pasirodo, visgi rinkėjų politinis mąstymas yra aukštesnis negu mūsų gerbiamojo Seimo. Šitą aš norėjau pasakyti. Politikas yra tas, kuris mato toliau, ir ne politikas tas, kuris daugiau plepa negu galvoja. O mes viską norime išplepėti, viską išsakyti ir pasirodyti, kokie mes drąsūs esame. Koks mūsų būtent tikslas? Ar mūsų tikslas pasirodyti, kad mes, vienu žodžiu, esame drąsūs, ar mūsų tikslas galvoti apie Lietuvos ateitį? Dabar čia gerbiamasis Laurinaitis kalbėjo, kas mus gąsdina. Juk iš tikrųjų, kas konkrečiai gąsdina, neatsakysi. Gal mes turime reikalą su politikais – ar kvalifikuotais, ar nekvalifikuotais. Tie, kurie dalyvavom Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įvairiose komisijose, mes susiduriame kiekvieną dieną su žmonėmis, kurie vienu žodžiu teikia: Tarybų Sąjungoje atsirado tokia kritiška padėtis todėl, kad nenaudojama jėga. Kiekvieną dieną ne tik komisijos, nacionalinės politikos ir visur kitur kritikuojama valdžia už tai, kad jie nepanaudoja jėgos ir jiems atrodo, kad visas problemas galima spręsti iš jėgos pozicijų. Taip susiduriame su Karabachu ir visur. Kiek tokių žmonių yra, aš negaliu atsakyti, bet visą laiką mums grasinama, pastoviai grasinama. Aš nežinau, ar mes, Seimo tarybos nariai, kurie buvome susitikę su Brazausku, juo galime tikėti ar ne, bet jis mums irgi vis dėlto išdėstė Čebrikovo poziciją, kuris pasakė, ją jau mes žinome ir girdėjome, kur jis išdėstė, sakė, ar čia vėjais mėtomi tokie veikėjai kaip Čebrikovas, aš nežinau, bet kad pas mus yra visos priemonės neleisti ir partijai išeiti iš Tarybų Sąjungos sudėties ir Lietuvai iš Tarybų Sąjungos sudėties, mes viską panaudosime. Šiandien, prieš eidamas čia, buvau susidūręs su keliais TSKP CK veikėjais, kurie yra atvažiavę būtent čia, 13-kos jų žmonių brigada. Na, ką aš galiu pasakyti? Dialogas pas mus visiškai negalimas, nes jie mąsto kategorijomis, „Jedinstvos“ kategorijomis. Dialogas neįmanomas, bet mes privalome vesti dialogą. Bet ar galime elgtis…

GYTIS LUKŠAS. Gerbiamas Broniau.

BRONISLOVAS GENZELIS. Taip, kaip, pavyzdžiui, mes žinome, kad „Jedinstvo“ ir kiti prašo ginklų. Dėl „Jedinstvos“ aš nežinau, bet estai tai oficialiai kreipėsi į „Intefrontą“. Mes turime pirma galvoti, galvoti ir dar kartą galvoti, o paskui plepėti. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Audrius Butkevičius. Replika, trumpa replika.

AUDRIUS BUTKEVIČIUS. Nepriklausoma Lietuvos valstybė ir kelias, kuriuo mes į ją einame, yra du skirtingi dalykai. Taigi, kai mes deklaruojame „ne Tarybų Sąjungos sudėtyje“, tai mes deklaruojame antrąją dalį, kad mes išeiname.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Saulius Gricius. Ruošiasi Vytautas Landsbergis.

SAULIUS GRICIUS. Žmonės nesupras, nes aš nesu žmogus iš Žaliųjų partijos, kuris pasirašė /…/ šitą Kauno sprendimą. Nepasirašiau kartu su Žaliųjų partija, nes joje nesu, bet mielai palaikau ir noriu išsakyti argumentus, kodėl palaikau tą tiesmuką pasakymą. Mano supratimu, šitas mūsų ginčas jau yra peraugęs tą natūralų tėvų ir vaikų konfliktą, kada tėvai visada sako savo vaikams, mol, jūs patylėkit, o paskui jums dar gali kliūti. O vaikai visą laiką norėtų lyg ir greičiau bėgti. Ir tautoje pusiausvyra taip ir išlaikoma, kaip ir šeimoje – tėvai vis ramina, vaikai vis bėga, kol ateina ta pusiausvyrų branda. Tačiau galima pasakyti viena: kada yra meluojama, tada jau, aišku, apie pusiausvyrą kalbėti negalima. Mano supratimu, vis daugiau, ypatingai Sąjūdis, nebūdamas diplomatais, kad esi pripažintas, neturėdamas jokios informacijos, jokio aparato, o diplomatais būti stengiasi ir išeina šitaip, kad ta nekompetencija kartais pridaro tiek, kad paprasčiausiai yra meluojama savo tautai, ir per tą melą paskui neaišku, kas su kuo, kas kur, ir gaunami tokie rašteliai, ir dauguma tuos raštelius ne tik saugumas siunčia… Gal pabaigsiu ir tada užprotestuosit, vis tiek aš ilgai nekalbėsiu. Kažkas tautą yra palyginęs su laivu. Man kyla įtarimas, kad ar tik nebus čia taip, kaip per tas kalantines ir ankstesniais laikais, o ir Sąjungos spalio revoliucija, kada Leninas labai pasidžiaugė, kad štai liberalioji…

GYTIS LUKŠAS. Prašau konkrečiau, baigiasi laikas.

SAULIUS GRICIUS. Mano supratimu, liberalioji mūsų inteligentija džiaugiasi tuo, kad atsirado galimybė pliurpalizmui, karjerizmui, kelionėms, užsienyje apsipirkti…

GYTIS LUKŠAS. Taip. Ar turite ką nors iš esmės? (Plojimai)

SAULIUS GRICIUS. Taip, turiu.

GYTIS LUKŠAS. Svarstomu klausimu?

SAULIUS GRICIUS. Taip, turiu. Mano nuomone, tai svarstomu klausimu /…/ šitas nepasakymas tiesiai yra tas ryšys, su kuriuo mūsų orūs ponai pasilieka galimybę pabėgti. Tuo tarpu tautos laivas, jeigu skęs, tai jisai ir paskęs…

GYTIS LUKŠAS. Atsiprašau, ką jūs siūlote, kokią formuluotę?

SAULIUS GRICIUS. Siūlau formuluoti moraliai ir tiesiai ir aiškiai vieną kartą pasakyti, kad galėtume eiti į rinkimus su viena platforma – mes už suverenitetą ne TSR Sąjungoje, ne Sąjungoje. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Ačiū. Vytautas Landsbergis. Po jo Mindaugas Stakvilevičius.

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Mes norėjome išvengti šitos diskusijos daugiausia dėl ankstesnės patirties, kuri rodė, kad tokios politinės diskusijos mūsų tarpe neišlaikomos korektiškumo, mandagumo ir kultūringos politinės diskusijos lygyje. Na, galų gale, tikėjomės, kad šiandien tokią dieną vis dėlto, jeigu diskusija ir bus primesta Seimui, tai lygis bus išlaikytas. Deja, eile atvejų turiu konstatuoti, kad taip nėra. Vartojami tokie žodžiai, kaip „baimė“ kažkam priskiriama, net „melavimas tautai“ – Sąjūdis meluoja tautai, ir tai kalba žmogus iš paties Sąjūdžio. Kad ir kaip būtų keista, kalbama apie nesąžiningumą, kažkas kaltinamas nesąžiningumu, galų gale, formuluojama taip, kad kas galvoja kitaip negu aš, tai yra atsilikęs, dar pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo lygyje. Jūs visi girdėjote ir matėte žmones, kurie ar švelnesne forma, ar primityvesne, brutalesne forma tuos dalykus sakė. Norėčiau tuo baigti savo šitą apgailestavimą ir eiti prie esmės ir į diskusijos pradžią.

Diskusiją vis dėlto iškėlė Saudargas. Tiesą sakant, aš nesupratau, kodėl jis taip padarė, nes jo žodžiai „žmonėms Lietuvoje viskas aišku. Kai mes kalbame apie Lietuvos nepriklausomybę, apie jos nepriklausomą ateitį, net mitinguose žmonėms viskas aišku.“ Iš tikrųjų taip yra. O galų gale mes numatome, kad mūsų oponentai gali pradėti painioti sąvokas, ir tam yra gerbiamo Patacko paskaitytas dokumentas. Tai yra mūsų žmonėms ir ne tik jie pradės painiotis. Jeigu kas nors išeis į tarptautinę areną, kur žodžiai „nepriklausomybė“ yra visiškai vienareikšmiai, kas nors išeis, pavyzdžiui, iš mūsų dabartinės vadovybės ir pradės aiškinti apie nepriklausomybę TSRS sudėtyje, tai sukels tik homerišką juoką. Tai kam mes norime dar ką aiškinti, atiduodami nepriklausomybės sąvoką, o ne gindami ją? Gerbiamas Saudargas sakė, kad respublikos jau vadinamos nepriklausomomis net oficialiuose TSRS dokumentuose. Norėčiau pamatyti. Norėčiau pamatyti, nes yra priešingai, yra „Pravdos“ tekste, kuris yra politbiuro tekstas, yra labai piktai pasisakoma prieš nepriklausomo valstybingumo terminą, kurį vartoja blogieji, atseit, mes dabar imami ant taikiklio. Ir iš tiesų gerbiamas Saudargas pasakė, kad mes nežinome, kokia bus reakcija. Mes tiktai remdamiesi savo vienokiu ar kitokiu politiniu įžvalgumu galime manyti, kokia bus reakcija ir koks stambaus masto, neprovincialus politinis žaidimas, o stambaus masto politinis žaidimas vyksta.

Mes pasakome viską, bet iš mūsų reikalaujama tam tikros formulės. Ir štai kodėl. Čia nėra aiškumo problema. Pats Saudargas pasakė, kad aiškumo problemos nėra. Yra sąvokų, mitologizuotų užkeikimų sąvokų pobūdžio problema. Ot kai jie tą pasakys, tai tada jau bus daromas sprendimas. Dabar pasakydami, kad mes esam kita valstybė negu Tarybų Sąjunga, mes turbūt dar nepasakom visko, ko jiems reikia.

Mes galime atsidurti ne tik tikrame politiniame kampe. Čia kalbama ne apie plyšelį ir ne apie pabėgimą, bet apie politinę erdvę. Mes padėsime įvaryti į politinį kampą, pavadinčiau, sąlygiškai reforminę dabartinę Tarybų Sąjungos vadovybę su Gorbačiovu. Įvaryti į kampą. Štai jie, na, ir dabar daryk sprendimą, ką su jais turi daryti. Tas sprendimas ateis per mūsų respublikos vadovybę. Ar ji savo rankomis naikina Sąjūdį kaip antitarybinį, nes tai yra užkeikimų lygyje, ar ji bus šalinama, ir bus tie, kurie įvykdys tą. Čia vienas iš galimų variantų.

Ir mes siūlome tą variantą vardan tos mitologizuotos formulės, priimam jų mąstyseną.

(Balsai salėje, triukšmas)

GYTIS LUKŠAS. Atsiprašau. Ar mes darysime išimtį gerbiamam Landsbergiui? (Balsai salėje)

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Gerai. Aš turbūt pasakiau esmę. Čia mes be kita ko perėjome į 170 asmenų redakcinę komisiją, mus dar labiau negu kitais atvejais spiria laikas, reikia išvažiuoti, bus labai staigiai turbūt balsuojama. Ir už ką mes balsuosime? Už pagrindą, už vienus ar kitus pataisymus? Aš manau, kad, matyt, yra pagrindinė problema ir tik apie ją reikėjo kalbėti, apie tos mitologinės formulės naudojimą arba nenaudojimą mūsų tekste. Jeigu reikės, balsuosime, žinoma.

Aš būčiau labiau patenkintas, jeigu mes sutartume suprasdami, kad pasiūlytasis tekstas yra visiškai išsamus. Kalbama apie nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką didžiąja raide, nurodomas valstybingumo tęstinumas, tuo pačiu ir apie tai, kad jos santykiai su kita valstybe yra grindžiami tam tikrais principais. Galbūt su gerbiamojo Zalatoriaus patikslinimu, žinoma, ne sutartimi raidiškai, tas ir neturėta galvoje.

Tokius dalykus redakcinė komisija, kuri čia buvo pasiūlyta, turbūt gali labai lengvai sutarti ir pateikti Seimui balsuoti galutinį tekstą. (Balsai salėje) Jeigu redakcinė komisija kausis dvi valandas, tai bus vėlgi mūsų nesugebėjimo, mūsų neatitikimo esamam istoriniam uždaviniui parodymas. Pasirodykime verti valandos, kurioje esame.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. (Plojimai) Gerbiamas Seime, dar kartą noriu jūsų paprašyti pagalvoti kiekvieną, kuris užsirašė, ką jis naujo ir svarbaus, mums negirdėto pasakys.

O dabar kol kas gerbiamas Saudargas nori priminti veikiančios Konstitucijos 68 straipsnį replikuodamas profesoriui Landsbergiui, kurioje pasakyta: Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika – suvereni, jis pabraukęs žodį suvereni – tarybinė socialistinė valstybė. Ačiū.

Žodis suteikiamas Mindaugui Stakvilevičiui. Ruošiasi kalbėti Romualdas Ozolas.

MINDAUGAS STAKVILEVIČIUS. Gerbiamas Lietuvos Seime, aš absoliučiai palaikau Vytautą Landsbergį. Pakomentuoju. Nemanykite, kad Lietuvos žmonės yra tokie kaimo jurgiai, kaip miesto ponams atrodo. Jie žino, ko Lietuvos Sąjūdis nori ir ko jie nori. Dviprasmybių ir paaiškinimų pirštu nereikia.

Norėčiau atkreipti dar į vieną dalyką. Vyksta dabar varžybos, kas garsiau koneveiks tai, kas yra, ir kuo garsiau šauks šiandien pargriauti tvirtoves, o jos irgi yra. Aš manau, jeigu mes, nieko faktiškai nepasakydami, mesime dar vieną tokį šūkį apie „ne Tarybų Sąjungos sudėtyje“ papildomai, čia bus tik propagandinis, o ne dalykinis [kalbėjimas], tai mes kai kurias jėgas, kurios yra visos dabar reikalingos Lietuvai kurti, tiesiog nustumsime arba sudarysime joms labai sunkias sąlygas. Aš turiu galvoje tuos komunistus ir tuos jau dabar komunistų vadovus, prie kurių dar kuriam laikui ir save priskiriu, ir, žinodamas padėtį, prašyčiau, norint konsoliduotis iš tikrųjų visiems doriems Lietuvos žmonėms, šito papildymo neįrašyti. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Replikos prašo Gunaras Kakaras – labai trumputės. Prašau iš vietos, jeigu galima.

GUNARAS KAKARAS. Kviečiu nebalsuoti. Aš matau šitoj situacijoje du skirtumus. Vienoje formuluotėje matau daug gražios jaunatviškos drąsos. Kitoje formuluotėje – atsakomybę. Įsivaizduokim bet kokį neigiamą atvejį. Tie, kurie siūlo papildomą formuluotę, kaip jūs jausit atsakomybę tautai? Man atrodo, kad šiandien mūsų bendras tiek Sąjūdžio, tiek deputatų, tiek tų, kurie dar yra komunistų partijoje, uždavinys yra išvesti Lietuvą į nepriklausomybę. Aš už didelę atsakomybę. Kviečiu visus. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Romualdas Ozolas. Po jo kalbės Algimantas Norvilas.

ROMUALDAS OZOLAS. Sutinku su visais, kurie kalbėjo apie politikos sunkumus realizuojant tuos mums rūpimus dalykus, ir kartu noriu pasakyti, kad kiekvienu atveju turime galvoti ir apie tai, kas privalo būti padaryta nepriklausomai nuo jokių sunkumų. Šiuo atveju tas, kas turi būti padaryta, yra visiškai konkretus turinio, aš pabrėžiu – turinio, o ne žodžių apie tai, kad mes toliau neprivalome priklausyti Tarybų Sąjungai, išsakymas. Tai yra susiję su tuo, kad ši diena turi užsibaigti, užbaigti tą 50 metų laikotarpį. Šiandien mes negalime šito nepasakyti, nes 1939 m. būtent ir užraugtas šitas klausimas. Jokia čia kita jėga, ana jėga tą klausimą mums iškėlė. Ir šiandien nėra jokios kitos jėgos ne tik Lietuvoje, ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir pasaulyje, kuri šitą galėtų padaryti, išskyrus Sąjūdį.

Aš labai džiaugiuosi, kad būtent Sąjūdis ir gali tą padaryti. Todėl, kad jeigu tą padarytų Aukščiausioji Taryba, jinai iš tiesų turėtų daryti tai, ką sakė Mečys Laurinkus: kitą dieną pradėti to pareiškimo institucionalizavimą.

Dabar gi mūsų pareiškimas galės būti pradėtas realizuoti konkrečiomis politinėmis struktūromis tik tada, kada šito pareiškimo sakytojai, padarytojai išeis į realiąją valdžią, taps Lietuvos TSR Aukščiausiąja Taryba. Kada Aukščiausioji Taryba norės imtis šito žygio, tai jau yra jos reikalas, jos politikos reikalas. Mūsų kaip Sąjūdžio politikos reikalas yra vesti toliau mūsų išėjimą į Aukščiausiąją Tarybą, neprarandant galimybės kalbėti tas tiesas, kurias Dievo akivaizdoje turi sakyti Sąjūdis.

Kad nebūtų konfrontacijos, aš sakyčiau taip: iš tiesų, magiškų formulių mums nereikia, mes galime visą tą tiesą išsakyti pavidalu, kuris būtų suprantamas ir Maskvai, ir mūsų protingiems žmonėms, aš turiu galvoje, na, sakysim, 3,5 milijono, truputį numeskime nuo to realaus skaičiaus. Ta formulė, pasakyta profesoriaus Zalatoriaus, mes jos neišgirdome, jis labai gerai pasiūlė: TSRS unitariniams ryšiams nepavaldžią nepriklausomą demokratinę Lietuvą, besiremiančią tokiais ir tokiais 1920 m. sutarties principais. Štai jums yra viskas, ko mums reikia. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiamasis Algimantas Norvilas. Kitas po jo – gerbiamasis Kazimieras Uoka.

ALGIMANTAS NORVILAS. Garbusis Seime, tikrai gaila – šie trys žodžiai įgavo tokią magišką reikšmę. Aš čia matau iš viso kalbėtojų susidūrimą, vadinkim, dviejų lygių. Vienas lygis – jį galima vadinti intelektualiniu ar informacijos daugiau, kurį iš esmės gina gerbiami Seimo tarybos nariai su pirmininku, deklaruodami, kad tauta vis tiek žino, tauta vis tiek supras. Ir antras lygis, atstovaujamas provincijos, žodžiu, teigiantis, kad nesupras … (Triukšmas salėje) Ačiū… Nesijausim provincija.

(Balsai salėje)

ALGIMANTAS NORVILAS. Gerbiamas profesoriau, aš tamstai netrukdžiau.

GYTIS LUKŠAS. Prašau pabaigti savo nuomonę.

ALGIMANTAS NORVILAS. Prašau šitą laiką įskaityti. Taip, žodžiu, atrodo, kad lygių skirtumas gan ryškus, ir matau aš intelektualinėje pozicijoje šitą plyšį, jis yra skirtas, mano nuomone, tiktai LKP. LKP manevrui, ne Sąjūdžio manevrui, ne tai, kad mes kažko nepasakysim, mes turėsim erdvę manevrui, atvirkščiai, mes jos neturėsime, mes čia visiškai nekalbame apie atsakomybę prieš žmones, prieš tautą.

Vakar turėjau progos dalyvauti mitinge, mitingas vyko ir Kalnų parke, kur nedviprasmiškai žmonės pasakė: nenori jie būti šitoje sąjungoje, tą visi žinome, jie laukia nedviprasmiško pasakymo iš mūsų. Kaip redakcinė komisija tai pakreips, žinoma, jos reikalas. Bet kviečiu pakankamai aiškiai, tiesiai pasakyti, ko nori Lietuvos žmonės. Ir gaila, vistik gaila, kad…

GYTIS LUKŠAS. Ačiū.

ALGIMANTAS NORVILAS. …Garbioji Seimo taryba ganėtinai atitrūkusi nuo paprastų žmonių. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū jums. Gerbiamas Kazimieras Uoka. Po jo gerbiama Prunskienė.

Balsai salėje. Reikia nutraukti diskusiją. Kartojasi.

GYTIS LUKŠAS. Nutraukti vargu ar galim, tai bus neteisinga tų žmonių, kurie dvi valandas laukė, kad galėtų kalbėti, [atžvilgiu]. Aš jau apeliavau į juos pagalvoti. Niekas neatsisako nuo žodžio, po gerbiamosios Kazimieros Prunskienės liko vienintelė Nijolė Baužytė.

KAZIMIERAS UOKA. Gerbiamas Seime, kaip Seimo tarybos narys aš turėčiau, laikydamasis moralinės vienybės deklaracijos, balsuoti taip, kaip siūlo Seimo taryba. Ir iki pat vakar dienos, o vakar vėlai naktį vyko Kauno tarybos posėdis, labai įtariai žiūrėjau į šitos formulės siūlymą. Man atrodė, kad tai iš tikrųjų yra Kauno ir Vilniaus konflikto toks raginimas, ir nebuvau apsisprendęs iki pat šios dienos. Tačiau šiandien, kai dalis iš čia kalbėjusių motyvavo šitos formulės atsisakymą ne logikos reikmėmis, kad jeigu mes sakome, jeigu ne TSRS ribose, ne TSR Sąjungos sudėtyje, tai turbūt reikėtų sakyti ne Suomijos sudėtyje ir t. t. Tokius argumentus aš priimu. Tačiau kai man sako, kad to nereikėtų daryti dėl to, kad gali būti tankai, gali būti kokia nors reakcija iš Maskvos, tai aš griežtai atmetu, kaip žmogus atmetu ir negaliu neatmesti. Negaliu priimti tokio gąsdinimo, gerbiamas Genzeli, Laurinkau, Kakarai, jokiu būdu.

Aš ką tik grįžau iš Rusijos, kalbėjau įvairiausiose auditorijose, Maskvoje, Tuloje Saratove, gamyklose, pajuodę darbininkai ne mažesnėj [auditorijoj] kaip čia, ir visur aš sakiau – ne TSRS sudėtyje. Tai ką – aš ten melavau, ką – aš čia turiu elgtis kitaip? Jokiu būdu.

Ir dar noriu pabrėžti, kad šita mūsų deklaracija yra mūsų vienos iš politinių organizacijų Lietuvoje deklaracija. Mes būtinai turime prisiminti, kad Lietuvos likimą lems, kaip gerbiamas Ozolas sakė, būsimoji Aukščiausioji Taryba ir galbūt Lietuvos tauta referendumo keliu. Mes esame viena iš organizacijų, kuri siūlo savo kelią, o lieka Lietuvoje teisė ir kitoms organizacijoms siūlyti savo kelią.

Ir naudodamasis proga aš noriu pasiūlyti šeštadienį Seimo sesijos metu išklausyti gerbiamos Prunskienės ir gerbiamo Stakvilevičiaus, kurie tarsi ir įėjo į Vyriausybės sudėtį, ir tuo būdu Sąjūdis tampa atsakingas už visa tai, kas vyksta Lietuvos ekonomikoje, socialinėje sferoje ir kitur. Seimas negali nepastebėti tokių žingsnių, nepastebimai tai negali praeiti. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiama Prunskienė. Ir Nijolė Baužytė.

KAZIMIERA PRUNSKIENĖ. Gerbiamas Seime, aš irgi apie tą patį. Manau, kad visiems aišku, kad galima išdidžiai, oriai pasakyti ir nepadaryti, ir galima nepasakius, o suprantant, turint mintyje, daryti ir padaryti. Noriu jums štai ką pasakyti: tai, kas vyksta dabar sandėriuose su Maskva, o tos derybos vyksta kiekvieną savaitę, praeitą savaitę keturias dienas buvau Maskvoje, apie tai aš jums papasakosiu šeštadienį, tai jau yra perėjimas į derybas tarp dviejų valstybių. Viskas priklauso nuo to, kokioje pozicijoje mes nuvažiuojam ir deramės. Kai jūs išgirsite šeštadienį tų sandėrių turinį ir preliminarinius rezultatus, kai kurie yra, galima sakyti, pagarsinti abiem pusėms. Sakykim taip, įmonių perėjimas, bankų atsiskyrimas, savarankiška pinigų sistema ir t. t., jūs suprasit, kad eina kalba apie savarankiškos valstybės ekonomikos prasme atkūrimą.

Mes turime reikalą ne tiktai su stipriu centru. Toliau, jeigu kalbėti apie ekonomiką, mums rūpi ir požiūris kitų respublikų, sakysim, jų įmonių [perėjimo] į mūsų įmonių statusą, mūsų įmones. Nereikalinga taip demonstruoti, baksnoti pirštu į mūsų statusą. Sakau: jį reikia padaryti faktiškai tikrove, nebūtinai tiek daug juo mojuoti. Todėl kadangi bus balsavimas, aš manau, kad jis turi būti, mes neturime šiandien neužbaigti to klausimo, aš pilnai pritariu tai pozicijai, atjungtai pozicijai, kurią sakė gerbiamasis profesorius Landsbergis, profesorius Zalatorius, Ozolas ir kiti, tai yra apseiti be tų formuluočių, kurios mums patiems nereikalingos ir kurios pakenktų Lietuvos ekonominiams ryšiams. Mes apie tai taipogi turime pagalvoti. Aš jums pateiksiu daugybę konkrečių pavyzdžių šeštadienį, jeigu jūs man leisite apie tai kalbėti, ir tikrai suprasite, kad tai yra prasmingas dalykas. Ačiū. (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Gerbiama Nijolė Baužytė.

NIJOLĖ BAUŽYTĖ. Aš norėčiau truputį kita tema vieną minutę. Kadangi mes laikome ir jaučiamės kaip tikrai savarankiška valstybė, nesvarbu, kad mes esame nepasiekę to de jure, siūlyčiau elgtis kaip valstybės žmonėms ir kaip valstybiniams organams. Kadangi pastaruoju metu nepaprastai daug liejama melo, purvo ne tik ant Sąjūdžio, bet apskritai [ant] visų trijų respublikų galvos, aš turiu omenyje publikacijas ne tik „Pravdoje“, „Sovietskij patriot“, įvairiausiuose leidiniuose, leidinėliuose, „Sovietskaja Rosija“ ir t. t. Ir tuo būdu arba, pavyzdžiui, Leningrado televizijos laidoje, kur kalbėjo interfrontininkai su Koganu priekyje, centrinės televizijos laidose „Vremia“, kur, pavyzdžiui, „Jedinstvos“ mitingas suplakamas su Beriozovo ir visiškai iškreipta prasme pasisakymu, iškerpami jungtukai ir padaromas sakinys visiškai priešingos reikšmės. Ir kada sudaroma, „Jedinstvos“ žmonės apklausiami ir tai pateikiama kaip respublikos gyventojų nuomonė. Aš turiu omeny laidą per centrinę televiziją, kur po mūsų žmonių kalbų buvo intarpai iš multifilmų su aiškia potekste, labai mus išjuokiantys ir įžeidžiantys, aš siūlyčiau palaikyti profesorių Antanavičių ir parašyti, sukurti tam tikrą notą. Aš nežinau, kaip tai teisiškai pavadinti, čia teisininkai pasakys, sukurti notą, kurioje… Kodėl mes dar turime bent vieną kartą griežtai ir trumpai sureaguoti į šitokius dalykus? Todėl, kad skaitydami arba žiūrėdami šitą medžiagą [matom, kaip] labai iškreiptai vaizduoja kitų šalių gyventojai mūsų gyvenimą. Ir surašius tą notą prašyti mūsų Sąjūdžio Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kad jie, pasirašę kolektyviai po šituo pareiškimu, pareikalautų, kad šitas pareiškimas būtų paskelbtas per sąjunginį radiją, centrinę televiziją ir centrinėje spaudoje. Tai būtų mano toks pasiūlymas.

O dabar antrasis mano sakinys. Man labai gaila gerbiamo deputato Griciaus [dėl jo] kalbos. Man pasidarė baisu ne dėl tos frazės, ar mes ją įrašysime, ar ne, bet man pasidarė baisu, kaipgi mes vesime tautą, jeigu vienas kitą šitaip smaugsime? (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Ir taip diskusija baigta. Laikas reziumuoti. Yra keli dokumentai. Pirmiausia apie patį svarbiausią – apie šios dienos Sąjūdžio Seimo tarybos pareiškimą. Išklausęs diskusijas aš asmeniškai įsitikinau, kad kaip ir visa mūsų tauta, taip ir mes visi norim vieno ir to paties – esminių ginčų dėl to, ko mes siekiame, koks mūsų tikslas, nėra. Žmonės įvairūs, įvairaus emocionalumo, įvairiai… vieni labiau energingi dvasioje ir mintyse, kiti ramesni. Dėlto ir pasisakymai buvo skirtingi. Mes sukūrėme redakcinę kolegiją, komisiją. Toj komisijoj yra tie mano išvardinti įvairūs žmonės. Yra visa eilė tikrai redakcinių pataisų ir yra ta magiška frazė apie buvimą ar nebuvimą Tarybų Sąjungos sudėtyje. Aš manau, kad mes norime raudonu pieštuku pabraukti tai, kas ir taip aišku iš viso teksto. Nereikia mums dabar braukyti to dokumento. Kiekvienas žmogus skaitydamas pasibrauks. Man atrodo, jis jau pasibraukė mintyse tai, ko jis siekia kaip ir visa lietuvių tauta. Aš siūlyčiau palikti redakcinei komisijai darbui šito dokumento tekstą, bet mums nutarti, ar laikom jį pagrindu, ar iš esmės jį priimam, ar pritariam šitam šventam siekiui. Mes gi iš tikrųjų buvom visi kartu. Šiandien skirtingai bekalbėdami, mes vis tiek kalbėjome apie tą patį. Ar jūs sutiktumėte su tokiu pasiūlymu?

(Balsai salėje)

GYTIS LUKŠAS. Kitas pasiūlymas yra palikus redakcines pataisas, tikrai aiškias redakcines pataisas keliems žmonėms, o ne mums visiems redaguoti po žodį ir sakinį, balsuoti už tą magišką frazę.

Balsai salėje. Taip… Landsbergio variantas su Ozolo pataisa buvo vienintelis variantas.

GYTIS LUKŠAS. Ir taip, tada negaišdami laiko pirmiausia pradėkime nuo pat pradžių. Yra vienas variantas, kurį Jūs turite. Yra kitas variantas – Landsbergio ir Ozolo, kaip dabar buvo papildyta. (Balsai salėje) Įtraukiant grupės pasiūlymus. (Balsai salėje) Kurį mes paimame pagrindu, dabar nekreipdami dėmesio į smulkias redakcines pastabas? Dar kartą pabrėžiu – galvodami apie esminius svarbiausius dalykus. (Balsai salėje) Aš manau, kad čia galbūt ar pavardė pirma pasakyta, ar kita neturi reikšmės? Aš manau, kad pirmos pataisos buvo gerbiamo profesoriaus Landsbergio. (Balsai salėje) Štai aš jas ir pasakiau.

VIDMANTAS POVILIONIS. Čia visiškai skirtingi dalykai. Ką jūs plakat…

GYTIS LUKŠAS. Aš ir pateikiu kaip atskirus dalykus. Dar kartą sakau: yra vienas tekstas, kitas – redakciniai pasiūlymai, kurie buvo pateikti tuoj pat, yra gerbiamo Saudargo su mūsų vadinama fraze, kuris reziumavo apie politinės komisijos.

ALGIRDAS SAUDARGAS. Aš nekeliu balsavimui.

GYTIS LUKŠAS. Nekeliate? Ačiū. (Balsai salėje) Ir taip…

ALGIRDAS SAUDARGAS. Aš siūliau balsuoti už gerbiamo Romualdo Ozolo pataisą ir kartu en blok su gerbiamo Landsbergio.

GYTIS LUKŠAS. Aš tą patį siūliau. (Plojimai)

KAZIMIERAS ANTANAVIČIUS. Galima. Aš irgi norėjau nekelti balsavimui, jeigu pasakoma: nepriklausoma Lietuva nepavaldi totalitariniams TSRS ryšiams. Viskas pasakyta. Čia tai būtų mergaitiškas užsispyrimas, kam šito reikia … (Balsai salėje)

ČESLOVAS STANKEVIČIUS. Siūlau nekelti balsavimo alternatyviškai, bet būtent su šita pataisa, kuri yra esminio pobūdžio… pavesti padirbėti…

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Ir taip prašau visus susikaupti ir pasakyti, kas už dokumentą su bendra gerbiamo Landsbergio, Zalatoriaus, Ozolo pataisa, prašau pakelti mandatus. Dauguma. Kas prieš? Vienas prieš, matau. Kas susilaikė? Mažai, buvo akivaizdi dauguma. Taigi dokumentą priimame.

Dėl kitų. (Balsai salėje, plojimai) Septyni, jeigu įdomu. Prašau, kas susilaikė, pakartokim, jeigu yra nuomonių skirtumas. (Balsai salėje) Mes kol kas vis tiek matom tik septynis. Aštuoni? Gerai. Aštuoni. Ačiū, ir taip dokumentas priimtas.

Dėl kitų. Yra bendras, priimtas Pabaltijo konsultaciniame pasitarime.

ARŪNAS ŽEBRIŪNAS. Atsiprašau. Aš siūlyčiau visgi išklausyti galutinį variantą šito dokumento viešai. (Balsai salėje)

GYTIS LUKŠAS. Mes patikėjom tai redakcinei kolegijai, kurią patys išrinkome. Kai ji suredaguos, tada išklausysim. Dabar nėra ką klausyt. (Balsai salėje, kalba visi kartu) Gerai, paprašysime mes komisijos, kad ji… tikėsimės, ten ilgų diskusijų ir debatų nebus. Ji tai padarys kiek galima greičiau. Dar keli žodžiai dėl kitų dokumentų, kad būtų viskas aišku.

Balsai salėje. (Kalba visi kartu) …Bet išvažiuodami į Baltijos kelią mes turime žinoti.

GYTIS LUKŠAS. Aš siūlau kitus klausimus, t. y. priimtą Pabaltijo konsultaciniame pasitarime „Baltijos kelio“ projektą, taip pat tai, kas buvo siūloma šiandien gerbiamo Antanavičiaus dėl antikonstitucinės veiklos ir sąjunginės spaudos elgesio, atidėti tai šeštadieniui. (Balsai salėje) Mes… noriu priminti realias mūsų laiko galimybes. Bijau, kad mes netrukus neturėsime. Paskelbę pertrauką, mes paskui nebeturėsime Seimo kvorumo… (Negirdėti) Aš siūlau… redakciją… Labai atsiprašau. Aš siūlau redakcinei komisijai darbą pradėti jau dabar, jau dabar. Prašau eiti ir dirbti. Sutikti su pasiūlymu dar įtraukti gerbiamą Zalatorių, kadangi mes priimame variantą su Zalatoriaus [pasiūlymu]. (Plojimai)

Balsas iš salės. Yra pasiūlymas įtraukti iš juristų draugą Šatą… 10 minučių redakcinei komisijai. (Balsai salėje)

GYTIS LUKŠAS. Man atrodo, juridiškai čia viskas pamatuota, aišku, belieka redakciniai patikslinimai. Prašau, gerbiamasis Kakarai, dar jūs.

GUNARAS KAKARAS. (Balsai salėje) Jeigu mes neturime laiko jį redaguoti, tai galime nutarti, kad jį priimsime šeštadienį. (Balsai salėje)

GYTIS LUKŠAS. Gerai. manau, kad šitą mes tikrai galime nutarti. Manau, kad tai bus papildymai šeštadienio sesijoje, apie kurią mes kalbėjome pradžioje. Dėl „Baltijos kelio“, kokios yra nuomonės dėl šito ilgo dokumento, bendrai apsvarstyto Pabaltijo konsultaciniame komitete [Baltijos Taryboje]. Ar galima… Jūs visi susipažinę su tekstu? (Balsai salėje: „Taip.“) Ar yra kokių nors esminių nepritarimų? (Kalba visi kartu… „Yra“) Aš klausiu, ar yra esminių nepritarimų, su kuo jūs principingai nesutiktumėte? (Balsai salėje: „Ne.“) Prašau.

EUGENIJUS GENTVILAS. Principingai negaliu sutikti su tokiu ilgu tekstu, kadangi jame yra nuolatinių pasikartojimų ir daugiaprasmybių.

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Ar mes galėtume su jumis nutarti, kad šitie nesutikimai yra dėl stiliaus arba kalbos atžvilgiu, kad jį reikia paredaguoti, bet iš esmės turbūt mes galime jį priimti, pritarti jam? Manau, kad Seimas turėtų jam pritarti. Ir taip, jeigu leisite, galbūt mes balsavimu išreikšime tą pritarimą. (Balsai salėje)

ALEKSANDRAS ABIŠALA. Galima paklausti?

GYTIS LUKŠAS. Taip.

ALEKSANDRAS ABIŠALA. Ar yra koks nors reikalas būtinai šiandien jį priimti? Aš klausiau diskusijos ir nesuspėjau jo perskaityti.

GYTIS LUKŠAS. Matot, kiek praktiškai mes jį šiandien naudosime, ar iš tikrųjų mes jį skelbsime žmonėms? Nutarkime, ar tai svarbu šiandien supažindinti žmones su „Baltijos kelio“ šituo ilgu tekstu? (Kalba visi kartu)

RAIMUNDAS BARTUSEVIČIUS. Baltijos Tarybos galima skelbti, o Seimo nereikia.

KAZIMIERAS ANTANAVIČIUS. Galima dar.

GYTIS LUKŠAS. Taip, prašau.

KAZIMIERAS ANTANAVIČIUS. Man rodos, kad deklaracija yra rengta protingų žmonių, pagaliau mes galime kuo nors pasitikėti ar niekuo negalime! Rengėme vieni vieną dokumentą, kiti rengė kitą. Priimam, taigi ne lemianti deklaracija, kad nesvarstytume šeštadienį, nes yra kitų svarbių reikalų. Vėl visą dieną mes ją svarstysim.

Balsai salėje. Balsuojam!

GYTIS LUKŠAS. Aš siūlau balsuoti. (Kalba visi kartu) Prašau, kas už tai, kad priimtume „Baltijos kelią“? (Balsai salėje) Ačiū. Kas prieš? Vienas. (Balsai salėje) Kas susilaikė? (Balsai salėje: „Keturiolika.“) Matom, keturiolika. Balsų dauguma priimame dokumentą. (Balsai salėje)

Turbūt padarysime. Čia yra toks skelbimas… 14.30 val., prašau visų paklausyti atidžiai… Kas nori važiuoti autobusu 14.30 val., iš Gedimino aikštės išvyksta autobusas į Ukmergės–Pasvalio ruožą su Seimo nariais. Tik vienas autobusas. Skaitau tai, kas parašyta, kas nori važiuoti autobusu 14.30 val., Katedros aikštėje.

Dar viena. Norėčiau pasakyti jums, kad gavome raštelį su tokia Zigmo Vaišvilos fraze. Turėdamas galvoje frazę apie „ne Tarybų Sąjungos sudėty“, Zigmas Vaišvila rašo: „Ši frazė tikrai magiška, atrodo, kad tikrai kažkas iš mūsų galvoja, jog esame už buvimą TSR Sąjungoj“. (Plojimai) Ačiū. Skelbiama 15–20 minučių pertrauka.

SAULIUS ŠALTENIS. Perskaitysime gautas telegramas ir pareiškimus. „Jungtinių Valstijų kongresas, Atstovų rūmai, Vašingtonas, ISI. Michailui Sergejevičiui Gorbačiovui, TSRS Komunistų partijos generaliniam sekretoriui per TSRS ambasadą. Brangus generalini sekretoriau, 1920 metais, kai Leninas pripažino nepriklausomas Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes ir visiems laikams atsisakė visų Rusijos pretenzijų šioms tautoms, jis aiškiai parodė likusiam pasauliui, kad tautinio apsisprendimo teisė bus gerbiama Sovietų Sąjungoje, tačiau jo įpėdinis Stalinas, pademonstravęs nepagarbą tarptautiniam įstatymui, paniekino iškilmingus Lenino pažadus, suderėdamas slaptuosius protokolus prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo pakto. Tie nelegalūs protokolai privedė prie Rytų Europos padalijimo įtakos sferomis ir galiausiai prie Latvijos, Lietuvos ir Estijos okupacijos. Įkvėpė drąsos pastaruoju metu didėjantis nepriklausomas ekonominis ir politinis vystymasis, kuris leidžiamas ir vykdomas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Viešumo ir persitvarkymo eroje Sovietų Sąjungai būtų naudinga pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą ir skatinti estų, latvių ir lietuvių tautų apsisprendimo teisę. Nepriklausomų Lietuvos, Latvijos ir Estijos atkūrimas gali tik padėti tolesniam Rytų Europos ekonominiam ir politiniam stabilumui. Tuo pačiu būtų pagerintas visų Rytų Europos tautų gyvenimo lygis, taip pat pažymėta Europos bendradarbiavimo naujojo amžiaus pradžia. Mes jungiamės su lietuvių, latvių ir estų tautomis, ragindami jus pripažinti jų troškimą pačios pagrindinės iš žmogaus teisių – apsisprendimo teisės. Jūs galite pradėti šį procesą viešai, nedviprasmiškai pasmerkdami slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, taip pat ir jų padarinius rugpjūčio 23 d., pakto pasirašymo 50-ųjų metinių dieną. Nuoširdžiai – Džon Miler, Kongreso narys, Vašingtono valstija.“ JAV vakaruose, ne JAV sostinė. (Plojimai)

„Vašingtonas, ISI. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms. Brangūs bičiuliai, apgailestauju, kad negaliu šiandien būti su jumis ir asmeniškai prisijungti prie jūsų balsų, reikalaujančių teisingumo Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms. Šiandien istorinės svarbos diena jums ir svarbi data pasaulio kovos už laisvę istorijoje. Šis jūsų susirinkimas ir pastarųjų mėnesių įvykiai kaimyninėse srityse mums primena, kad nei valstybės priespauda, nei laiko tėkmė negali numalšinti laisvės troškimo. Mano šalies žmonės stebi visa, kas vyksta Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Mes žavimės jūsų kova, viltingai žvelgiame į jau pasiektą pažangą ir mes būsime šalia jūsų, kai jums teks spręsti likusius, gąsdinančiai sunkius uždavinius. Dieve laimink Estiją, Dieve laimink Latviją, Dieve laimink Lietuvą! Doll. Jungtinių Valstijų senatorius Dolas ir Respublikonų partijos mažumos lyderis JAV Senate.“ (Plojimai)

„Jungtinių Valstijų Kongresas, Atstovų rūmai, 1989 m. rugpjūčio 9 d. Laisvę mylinčių Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautų žmonėms. Sveikinu jus visus, kurie kovojate už sprendimo laisvę, tikrą demokratiją ir grįžimą į savo istorinę, teisėtą valstybinę nepriklausomybę. Sveikinu Jungtinių Valstijų žmonių ir Jungtinių Valstijų Kongreso, kuris jiems atstovauja, vardu. Prieš 50 metų, 1939 m. rugpjūčio 23 d., du pasaulyje baisiausios paniekos nusipelnę, viską naikinę despotai pabandė pasidalinti pasaulį įtakos sferomis. Liūdnos atminties rugpjūčio 23 d. paktas pasirašytas Molotovo–Ribentropo vardu, tačiau šio žemo akto autoriai buvo Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris. Visi su paktu susiję asmenys jau yra mirę, jų politika pasmerkta. Šiandien netgi Sovietų Sąjungos vadovai pagaliau pradėjo pripažinti Stalino padarytą blogį. Tai, ką Hitleris su Stalinu padarė kultūringoms pasaulio tautoms, visuomet bus atsimenama kaip katastrofiškos apimties tragedija, kokios žmonija nebuvo patyrusi iki tol, ir, reikia tikėtis, nepatirs ateityje. Tačiau Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms Stalino ir Hitlerio nusikaltimai nevirto tik prisiminimais, jie iki šiol yra gyva tikrovė. Per pastaruosius penkis dešimtmečius daug padaryta Antrojo pasaulinio karo žaizdoms užgydyti, tačiau viena tragiška 1939 m. Stalino ir Hitlerio pakto pasekmė vis dar lieka neištaisyta – tai Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Jungtinių Valstijų (JAV) vyriausybė atsisakė pripažinti teisėtu sovietų įsiviešpatavimą Pabaltijo valstybėse 1940 m. ir šios aukštų principų politikos laikosi iki šios dienos. Visa apimantis žmonių pritarimas apsisprendimo grąžinimui Pabaltijo valstybėse akivaizdžiai rodo, jog nepaisant penkių dešimčių metų svetimųjų okupacijos, demokratinio valdymo ir tautinės nepriklausomybės troškimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje vis dar galingas. Mane padrąsino taikus, demokratiškas Pabaltijo žmonių savo tikslo siekimas, mane taip pat drąsino generalinio sekretoriaus Gorbačiovo kampanija už pertvarką, viešumą ir demokratiją Sovietų Sąjungoje. Tas, kad Valentinas Falinas neseniai pripažino slaptuosius 1939 m. Hitlerio–Stalino pakto slaptuosius protokolus, tikiuosi, yra ženklas, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė pagaliau atvirai prabils apie unikalų Pabaltijo valstybių statusą. Turiu viltį, kad pastarasis nutarimas Pabaltijo tautoms suteikti ekonominį suverenitetą yra pirmasis žingsnis to proceso, kuris galų gale atves į visiškos politinės nepriklausomybės atkūrimą Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Kaip jūs tikriausiai žinote, Prezidentas Bušas neseniai pažadėjo paramą aplinkos apsaugos reikalams ir demokratinėms reformoms Rytų Europoje. Aš norėčiau, kad jūs žinotumėte, jog šios paramos taip pat siekia Estija, Latvija ir Lietuva. Taip pat mano iniciatyva Jungtinių Valstijų Kongreso Atstovų rūmų nariai pasiuntė laišką Prezidentui Bušui, ragindami administraciją išvystyti labiau pastebimą, aktyvesnę politiką Pabaltijo atžvilgiu, kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės. 1939 m. Europos padalinimas Sovietų ir nacių įtakos sferomis buvo aiškus tarptautinės teisės pažeidimas ir visų laisvų žmonių įžeidimas. Dėl tos priežasties Pabaltijo apsisprendimo įstatymas, mano nuomone, turi tapti tarptautiniu rūpesčiu, Pabaltijo žmonių nepriklausomybės atstatymas ne tik naudingas ilgalaikiams sovietų interesams, bet ir padeda sustiprinti taiką, demokratiją ir bendradarbiavimą visame pasaulyje. Būdamas Jungtinių Valstijų Kongreso nariu, pažadu jums, Pabaltijo tautų žmonės, mūsų nenutrūkstamą paramą. Dieve laimink Estiją, Latviją ir Lietuvą. Nuoširdžiai – Džon Riter, Kongreso narys.“ (Plojimai) Tai tiek, yra ir daugiau ten.

Gauti pranešimai, paklausimai. „Kaip Seimo nariams patekti į savo rajonų ruožus, esančius už Pasvalio – Akmenė, Mažeikiai, Joniškis ir t. t. Šiuo klausimu ne kartą skambinau sekretoriatui praeitą savaitę, pažadėjo išspręsti, nejaugi būsime palikti likimo valioje? Nereikia abejingumo. Sigitas Žalneravičius, Naujoji Akmenė.“ „Vienas autobusas iki Pasvalio ne išeitis.“ Kas galėtų atsakyti į šitą paklausimą? Sekretoriatas, taip. „Ar teks mums vakaroti šiandien Vilniuje – šiauliečiams, kelmiečiams? Ir, manome, dar kai kam gali nepakakti vietos tame vieninteliame autobuse. Prašome konkretizuoti galimybes. Keldušis.“ Paskui dar yra toks: „Prašome į šeštadienio posėdžio dienotvarkę įtraukti Seimo sekretoriato ataskaitą apie Seimo narių dalyvavimą sesijose ir, antra, Seimo tarybos pirmininko ataskaitą apie Seimo tarybos darbą. Seimo narys Plečkaitis.“

Dėl autobuso: autobusas eis [iki] Panevėžio, paskui iki Pasvalio ir iki Latvijos sienos. Reikės pastovėti. Autobusų nėra. Ar negalima paklausti dabar Seimo, kiek važiuoja tuo autobusu?… Tai gal pakelkite… Už Pasvalio… taip…

GEDIMINAS ŠERKŠNYS. Vieną žodį.

SAULIUS ŠALTENIS. Prašau.

GEDIMINAS ŠERKŠNYS. Garbusis Seime. Rugpjūčio mėnesį įvyko ne tiktai Molotovo–Ribentropo paktas, bet ir prieš dvidešimt vienerius metus yra įvykdyta Čekoslovakijos okupacija. Seimo Užsienio ryšių komisijos buvo paruošta telegrama, kurią aš noriu perskaityti, ir jeigu pritarsite, mes pasiųsime Čekoslovakijos judėjimui Chartija’ 77.

Tai skaitau telegramą. „Lietuvos Sąjūdžio Seimas, susirinkęs rugpjūčio 23 d. pasmerkti prieš 50 metų sudarytą nusikalstamą Hitlerio ir Stalino sandėrį, kuriuo buvo aneksuotos nepriklausomos Baltijos valstybės Estija, Latvija ir Lietuva, ryžtingai smerkia 1968 m. rugpjūčio 21 d. Sovietų Sąjungos ir jos satelito padarytą agresiją prieš Čekoslovakiją ir solidarizuojasi su jumis kovoje už žmogaus teises ir laisvą apsisprendimą. Už mūsų ir Jūsų laisvę.“ (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Turbūt plojimais laikysime, kad pritariame. Komisija baigė darbą, tekstą jums perskaitys profesorius Landsbergis.

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Garbingas Seime, remdamasis jūsų pavedimu ir pasakytomis pastabomis, redakcinė komisija parengė tokį pareiškimo tekstą.

„Pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimas.

Šiemet sukanka 50 metų, kai buvo pasirašytos TSRS–Vokietijos sutartys su slaptaisiais protokolais dėl įtakos sferų pasidalinimo Europoje, nulėmusios Antrojo pasaulinio karo pradžią. Nors daugelis šalių nepripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos, tačiau to sandėrio padariniai iki šiol nepanaikinti ir lemia Lietuvos bei kitų tautų gyvenimą. Tarybų Sąjungos įvykdytas Lietuvos ir kitų šalių užgrobimas karinės ir politinės prievartos būdu leido padaryti tokius jų valstybinio gyvenimo pakeitimus, kurie išbraukė Lietuvą, Tautų Sąjungos narę, iš pasaulio politinio žemėlapio, o tautą atvedė prie žūties ribos. Tačiau Lietuva niekada nesusitaikė su savo beteise padėtimi ir neatsisakė siekio atkurti nepriklausomą valstybę.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas pareiškia: Pirma. TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo. Tai patvirtina politinių įvykių raida bei istorinių šaltinių analizė. Antra. 1940 m. birželio 14 d. TSRS vyriausybės ultimatumas Lietuvos Respublikos vyriausybei ir neriboto karinio kontingento įvedimas į Lietuvos Respubliką buvo agresijos aktas prieš suverenią valstybę, sudarė prielaidas pakeisti Lietuvos vyriausybę, organizuoti rinkimus į vadinamąjį Lietuvos liaudies seimą, kuris politinio diktato ir teroro sąlygomis priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį. 1940 m. rinkimai į tą liaudies seimą buvo neteisėti, o seimo priimti nutarimai apie stalinistinės tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje bei prašymas priimti į TSRS sudėtį neturėjo ir neturi juridinės galios. Trečia. TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinis sutarčių vertinimas tebėra nepaskelbtas, o apie politinį tik užsiminta kaip apie ateities darbą. Nei TSRS, nei Vokietijos valstybės ligi šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas tikisi, kad laisvosios pasaulio tautos ir valstybės nesitaikstys su nusikalstamomis TSRS–Vokietijos suokalbio pasekmėmis Lietuvos suverenitetui, o Lietuvos tautą kviečia vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią TSRS administracinei sistemai ir jurisdikcijai. Lietuvos santykiai su TSR Sąjunga turi būti grindžiami 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties esminiais teiginiais. Ketvirta. Šiandieninis Lietuvos statusas pasaulio bendrijoje ir Tarybų Sąjungoje yra rimta tarptautinė problema. Artėja diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę. Šiuo metu okupacinės armijos buvimas Lietuvoje apriboja žmonių galimybę laisvai apsispręsti, kokią socialinę ir politinę ateitį jie norės pasirinkti. Prieš tokį šios armijos buvimą jau pasisakė per 1 mln. 400 tūkst. Lietuvos žmonių savo parašais.“ (Plojimai)

GYTIS LUKŠAS. Ačiū. Mums liko dar pakalbėti. Štai gerbiamas Patackas siūlė priimti atskirą dokumentą dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo. Mano nuomone, iš dalies tas dokumentas jau prarado savo reikšmę. Bet pamąstykim, gal aš siūlyčiau pasikalbėt apie šį dokumentą ir jį priimti arba nepriimti šeštadienio sesijoje, jeigu jūs sutinkate. Kokios bus nuomonės?

Balsai salėje. Šiandien, šeštadienį…

GYTIS LUKŠAS. Šeštadienį, taip. Dabar toliau. Noriu priminti, kad šeštadienį mums lieka ir gerbiamojo Kazimiero Antanavičiaus pasiūlytas protestas dėl, kaip jis pavadino, Kremliaus ir, kaip aš jau sakiau, antikonstitucinės grupuotės veiklos ir dėl centrinės spaudos. O dabar… Taip, prašau.

KAZIMIERAS UOKA. Būtinas Seimo narių, įėjusių į vyriausybės įstaigas, išklausymas ir politinis įvertinimas.

GYTIS LUKŠAS. Čia jūs siūlote papildymus šeštadienio dienotvarkei?

KAZIMIERAS UOKA. Taip.

GYTIS LUKŠAS. Aš manau, kad buvo jau supažindinta.

SAULIUS ŠALTENIS. Atsiprašau, sekretoriato informacija. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo pareiškimas yra spausdinamas ir visi išvažiuojantys į kelią gaus jį.

GYTIS LUKŠAS. Aš norėčiau patikslinti. Bus tikrai nemažai egzempliorių, apie 50, kaip man sakė, Sąjūdžio būstinėje, ir visi išvažinėjantys į rajonus galės paimti, kad [galėtų] supažindinti žmones. Dabar dėl šito… Ar nebuvo supažindinta? Jau buvo supažindinta dėl šeštadienio dienotvarkės papildymo. Sekretoriato ataskaita apie Seimo narių dalyvavimą sesijose, Seimo tarybos pirmininko ataskaita apie Seimo tarybos darbą ir į Vyriausybę įeinančius siūlo gerbiamas Kazimieras Uoka. Sąjūdžio Seimo narių, taip pat… Kas … Ar pritariame tokiam šeštadienio dienotvarkės papildymui? Taip. Balsuot turbūt nereikia. Ačiū.

Dabar noriu pasakyti, privalau tai pasakyti, kad grupė Seimo deputatų iš Kauno reiškia protestą Seimo tarybai, kad dokumentai pateikiami tik prieš pat sesiją. Konkrečiai jie turi galvoj „Baltijos kelio“ dokumento projektą, su kuriuo Seimas nespėjo susipažinti, o priverstas jį svarstyti ir aprobuoti. Kad tai pažeidžia mūsų laikinąjį Statutą, laikinai galiojantį Statutą. Toks yra protestas. (Balsai salėje) Kokių dar yra klausimų ar pasiūlymų?

ALGIRDAS KAUŠPĖDAS. Kur ir kada antrasis posėdis šeštadienį?

GYTIS LUKŠAS. Šeštadienį posėdis 10.00 val. Mokslų akademijos salėje, kur visada. Prašom.

VYTAUTAS ŠNEIDERIS. Kada bus galima į užsienį vežti Sąjūdžio spaudą? Dabar negalima.

GYTIS LUKŠAS. Į šitą klausimą, deja, aš jums negaliu atsakyti, čia reikia kreiptis į tuos žmones, nuo kurių tiesiai tai priklauso.

Balsai salėje. Reikia balsuoti, reikia balsuoti už dokumentą.

EMANUELIS ZINGERIS. Vieną minutę, aš pasiūlyčiau, reiktų balsuoti dėl pirmojo mūsų svarbiausio dokumento.

GYTIS LUKŠAS. Mes jau balsavome.

GEDIMINAS ŠERKŠNYS. Už pagrindą balsavome, ne už patį dokumentą.

GYTIS LUKŠAS. Prašau, jeigu jūs norite dar kartą. Aš manau, kad iš esmės mes tą dokumentą priėmėm tik pateikdami tiesiog redakcines pataisas padaryti. Mes jį priėmėm, bet jeigu manot, kad reikia patvirtinti galutinį tekstą. Ir vis dėlto tai mums neatims daug laiko. Prašau, kas už galutinį perskaitytą tekstą? Ačiū. Kas prieš? Nėra. Kas susilaikė? Penki žmonės. Ačiū. Tuo pirmąją sesijos dieną baigiame. Visiems ačiū labai. Iki pasimatymo.

***
PRIEDAS: TRYS DOKUMENTAI

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SEIMO VI SESIJOS I POSĖDIS
Vilnius, 1989 m. rugpjūčio 23 d.

Pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir
visiems geros valios žmonėms

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo
1989 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimas

Šiemet sukanka 50 metų, kai buvo pasirašytos TSRS–Vokietijos sutartys su slaptaisiais protokolais dėl įtakos sferų pasidalinimo Europoje, nulėmusios Antrojo pasaulinio karo pradžią. Nors daugelis šalių nepripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos, tačiau to sandėrio padariniai iki šiol nepanaikinti ir lemia Lietuvos bei kitų tautų gyvenimą. Tarybų Sąjungos įvykdytas Lietuvos ir kitų šalių užgrobimas karinės ir politinės prievartos būdu leido padaryti tokius jų valstybinio gyvenimo pakeitimus, kurie išbraukė Lietuvą, Tautų Sąjungos narę, iš pasaulio politinio žemėlapio, o tautą atvedė prie žūties ribos. Tačiau Lietuva niekad nesusitaikė su savo beteise padėtimi ir neatsisakė siekio atkurti nepriklausomą valstybę.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas pareiškia:

1. TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo. Tai patvirtina politinių įvykių raida bei istorinių šaltinių analizė.

2. 1940 m. birželio 14 d. TSRS vyriausybės ultimatumas Lietuvos Respublikos vyriausybei ir neriboto karinio kontingento įvedimas į Lietuvos Respubliką buvo agresijos aktas prieš suverenią valstybę, sudarė prielaidas pakeisti Lietuvos vyriausybę, organizuoti rinkimus į vadinamąjį Lietuvos liaudies seimą, kuris politinio diktato ir teroro sąlygomis priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį. 1940 m. rinkimai į tą liaudies seimą buvo neteisėti, o seimo priimti nutarimai apie stalinistinės tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje bei prašymas priimti į TSRS sudėtį – neturėjo ir neturi juridinės galios.

3. TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinis sutarčių vertinimas tebėra nepaskelbtas, o apie politinį tik užsiminta kaip apie ateities darbą. Nei TSRS, nei Vokietijos valstybės ligi šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti. LPS Seimas tikisi, kad laisvosios pasaulio tautos ir valstybės nesitaikstys su nusikalstamomis TSRS–Vokietijos suokalbio pasekmėmis Lietuvos suverenitetui, o Lietuvos tautą kviečia vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią TSRS administracinei sistemai ir jurisdikcijai. Lietuvos santykiai su TSR Sąjunga turi būti grindžiami 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties esminiais teiginiais.

4. Šiandieninis Lietuvos statusas pasaulio bendrijoje ir Tarybų Sąjungoje yra rimta tarptautinė problema. Artėja diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę. Šiuo metu okupacinės armijos buvimas Lietuvoje apriboja žmonių galimybę laisvai apsispręsti, kokią socialinę ir politinę ateitį jie norės pasirinkti. Prieš tokį šios armijos buvimą jau pasisakė per 1 400 000 Lietuvos žmonių savo parašais.

LPS Seimo VI sesijos I posėdžio pirmininkai     G. Lukšas    S. Šaltenis

Vilnius, 1989 m. rugpjūčio 23 d.

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SEIMO
1989 M. RUGPJŪČIO 23 D. PAREIŠKIMAS
DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄVOKOS VARTOJIMO

Kintančioje visuomeninėje situacijoje ir politinėje kovoje mėgstama žongliruoti žodžiais ne sykį suteikiant jiems nekorektišką iškreiptą turinį. Taip neseniai buvo kalbama apie dalelėmis dalinamą suverenitetą kabutėse, taip dabar kai kurių asmenų pareiškimuose girdime nesuderinamą su logika nepriklausomybę kitos valstybės sudėtyje. Sąjūdžio Seimas pareiškia:

Nepriklausomybė – tai valstybės, tautos ir visų krašto gyventojų apsisprendimas ir buvimas savojoje atskiroje valstybėje be jokios išorinės prievartos pasirenkant visuomeninę santvarką ir kuriant savas institucijas. Tik nepriklausoma valstybė, būdama tarptautinės teisės subjektas, gali rinktis ir jungtis į valstybių bendrijas, kiekvieną tokį sprendimą tikrindama išankstiniu visų piliečių referendumu. Tokia ir tik tokia nepriklausomybės samprata [yra] Sąjūdžio veiklos pagrindas.

Priimtas 1989 m. rugpjūčio 23 d. VI LPS Seimo sesijoje Vilniuje /Nepriimta/

BALTIJOS KELIAS

1939 metų rugpjūčio 23-ioji – diena, sužeidusi dešimtis tautų ir valstybių. Kai kurios šių žaizdų kraujuoja ir dabar. Hitlerio ir Stalino sudarytas paktas atvėrė kelią Lenkijos valstybės užpuolimui. Sutarties dalyviai ją sunaikino ir pasidalijo. Hitlerio–Stalino paktas įjungė tris Baltijos valstybes į Tarybų Sąjungos interesų sferą. Šio pakto pasekmėje – trys šalys – Tautų Sąjungos narės – buvo Raudonosios Armijos okupuotos. Liovėsi egzistavusios trys nepriklausomos valstybės. Tarybų Sąjunga padarė viską, kas nuo jos priklausė, kad ištrintų Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas iš žemėlapio ir Europos atminties, iš bibliotekų ir vadovėlių, kad neliktų joms vietos jūsų teisingumo suvokime ir jūsų širdyse, jūsų nerime ir rūpesčiuose. Daugelis leido užmigdyti savo sąžinę, susitaikę su tuo, kad Hitlerio–Stalino paktui lemta galioti iki šio tūkstantmečio pabaigos…

Todėl mes, trys Baltijos tautos, kreipiamės šiandien, šio sandėrio penkiasdešimtmečio dieną, į Europos ir viso pasaulio visuomenę, būdamos giliai įsitikinusios, kad demokratinė dauguma išsaugojo moralinį ryžtą, teisingumo jausmą ir norą tarti kartu su mumis: nusikalstamas Hitlerio–Stalino paktas turi būti anuliuotas! Hitlerio–Stalino paktų ir slaptų protokolų esmė glūdi imperialistiniame įtakos sferų tarp dviejų didžiųjų valstybių pasidalijime. Šiuo nusikalstamu sandėriu Tarybų Sąjunga vienašališkai sulaužė visas tarptautines sutartis, sudarytas su Baltijos respublikomis, pažeidė istorinę Baltijos tautų apsisprendimo teisę, pateikė Baltijos respublikoms grubius ultimatumus, okupavo jas savo skaitlingesne kariuomene, karinės okupacijos ir žiauraus politinio teroro sąlygomis įvykdė prievartinę jų aneksiją. Hitlerio–Stalino paktai bei slaptieji jų protokolai, tebegaliojantys ir šiandien, buvo ir lieka nukreipti prieš kitas valstybes, dar daugiau – buvo ir lieka nukreipti į jų suvereniteto bei nepriklausomybės sunaikinimą.

Šiandien, šio sandėrio pusės amžiaus metinių proga, mes norime priminti viso pasaulio tautoms, kad tarptautinės teisės požiūriu tokios sutartys yra nusikalstamos ir nebegaliojančios nuo jų pasirašymo momento. Šio fakto, kurį imperializmo apologetai ir raudonieji fašistai linko užmiršti, žinojimas palaikė mus, padėdamas išlikti, nepaisant valstybinio teroro ir sisteminio genocido, trukusio dešimtmečiais. Ištikimybę demokratijai ir žmogaus teisėms mes saugojome ir tais metais, kai kolonijinė valdžia, remdamasi imperijos interesais, iškėlė sau tikslą fiziškai išnaikinti Baltijos tautas masinių žudynių, šimtų tūkstančių žmonių trėmimo į Sibirą ir mūsų miestų, kaimų, gamyklų, mokyklų, visos kultūros kryptingo asimiliavimo keliu.

Hitlerio–Stalino paktas po senovei formuoja ir šiandieninę Europą, kadaise bendrą visiems mums. Tačiau mes įsitikinę, kad Europos visuomenė ir demokratinės jėgos Rytuose prisijungs prie Estijos, Latvijos ir Lietuvos reikalavimo anuliuoti šį paktą ir jo slaptus protokolus kaip negaliojančius nuo pat pasirašymo ex tunc. Tik šiuo atveju Europa pagaliau išsilaisvins nuo paskutinių kolonijų – hitlerizmo-stalinizmo epochos palikimo, ir Baltijos tautos įgis galimybę tvarkyti savo likimą laisvo apsisprendimo pagrindu.

Į Baltijos problemą galima nekreipti dėmesio, tačiau ji nuo to nedings savaime. Mums ji – mūsų neatimamų ir nenusavinamų žmogaus teisių problema, jums – dvigubos moralės ir saugumo problema; šiaip ar taip, mums teks kartu ją spręsti tarptautinės teisės principų ir normų pagrindu. Bendrųjų Europos namų prielaida yra teisė į laisvą visų Europos tautų apsisprendimą. Ieškodamos taikaus savo valstybingumo atkūrimo galimybių, Baltijos tautos ieškojo kelių, kurie atitiktų tiek Estijos, Latvijos ir Lietuvos, tiek ir Tarybų Sąjungos interesus, o taip pat užtikrintų pasitikėjimą rytdiena Šiaurės Europai. Mes laikomės nuomonės, kad stabilumas Baltijos jūroje turi remtis sutarčių sistema, galiojusia iki 1939 metų, paremta taikiomis sutartimis, sudarytomis tarp mūsų šalių 1920 metais. Mes ieškome sprendimo, ir mūsų atrastą sprendimą pavadinome BALTIJOS KELIU.

BALTIJOS KELIAS yra parlamentinis kelias į taikų mūsų valstybingumo atkūrimą.

BALTIJOS KELIAS nekelia pavojaus niekam.

BALTIJOS KELIAS užtikrina socialinę apsaugą, pilietines teises ir ekonominę pažangą visoms be išimties Baltijos tautoms.

BALTIJOS KELIAS yra demokratijos kelias.

BALTIJOS KELIAS – tai vienintelis kelias į laisvę, lygybę ir brolybę, kuris eina bendros mūsų Baltijos jūros krantais.

Iš antrojo pasaulinio karo pelenų atgimė visi kaimai, miestai ir valstybės – išskyrus tik tris Baltijos respublikas, kurios buvo Tautų Sąjungos sudėtyje. Ar jūs nepajutote, kad mūsų nėra? Šiandien, beveik po pusšimčio metų, mes kviečiame visus mūsų draugus – tiek šiaurėje, tiek pietuose, tiek rytuose, tiek vakaruose: Baltijos tautos vėl stovi ant Europos slenksčio. Šiandien Europa sveikina mus kaip savo prarastus sūnus. Tačiau mes patys niekad nelaikėme savęs prarastais. Paduokime vieni kitiems rankas ir ženkime pirmyn vienu bendru keliu: BALTIJOS KELIAS – tai Europos kelias, BALTIJOS KELIAS – tai paskutinių kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias, BALTIJOS KELIAS – mūsų bendrų namų pastatymo kelias!

Broliai ir seserys Rytuose ir Vakaruose! Mes pasiruošę užmiršti jūsų dvigubą moralę, jeigu jūs rasite savyje drąsos pareikalauti tarptautinės teisės principų įgyvendinimo ne tik Afrikoje, bet ir Europoje. Sujunkime savo balsus ir pareikalaukime Hitlerio–Stalino paktų ir jų slaptų protokolų pripažinimo teisiškai negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, pripažinkime Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksiją neteisėtu ir neteisingu aktu!

Mes jau pasiruošę, mes einame.

Priimtas 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsyje
Patvirtintas 1989 m. rugpjūčio 23 d. VI LPS Seimo sesijoje Vilniuje /Nepatvirtinta/

Dizainerio Giedriaus Reimerio sukurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio logotipas