lrt.lt

Tai yra pirmoji atsiminimų ciklo „Sąjūdžio informacinė agentūra prieš ketvirtį amžiaus“, publikuoto leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai”, dalis. Ritos Miliūtės atsiminimai apie SIA – jau kitą savaitgalį portale LRT.lt

Aprimus Steigiamojo suvažiavimo sukeltam jauduliui, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis atsiradusią pauzę išnaudojo lengvam biurokratėjimui. Kiekvienai solidžiai organizacijai būtinas pokytis vyko 1988-ųjų rudenį. Komunistai, pagerinę savo įvaizdį visuomenės akyse – grąžinta Katedra ir trispalvė, – apsimetinėjo, kad tiki gerais Sąjūdžio norais padėti jiems pertvarkyti respubliką be didelių revoliucijų ir aukų. Sąjūdis tuo metu ramiai tvėrė savo struktūras visoje Lietuvoje ir vis vengė atskleisti galutinį savo organizacijos tikslą. O gal dar jis nebuvo ir sukurtas. Perestroika atėjo ir į LTSR.

Kaip tik tuo metu Sąjūdžio būstinėje pradėjau dirbti spaudos centro vadovu. Skambėjo svariai, bet iš tiesų papildžiau juodadarbių gretas – ką reiks, tą ir darysi. Pagrindinės pareigos – leisti Adolfo Užos pradėtą Ekspresinformacijos biuletenį, tvarkyti žurnalistų akreditaciją, organizuoti Sąjūdžio vadovų ir žurnalistų susitikimus bei teikti informaciją kolegoms telefonu. O telefonai skambėjo nuolat, ir vis labiau vakarais ar ir naktimis.

Būstinėje virš Literatų svetainės jau susiformavo Sąjūdžio juodadarbių branduolys, aplink kurį nuolat sukosi jaunimas ir aktyvistai. Dažnai į skambučius atsakydavo ir atsitiktiniai žmones, nelabai ką galintys ir pasakyti. Gi kompetentingiesiems reikėjo ir miegoti, ir valgyti, pagaliau gyventi, o ne nuolat būti Lenino prospekto pirmajame name. Tuomet ir sugalvojau, kad reikėtų padalinio, kurio funkcijos būtų gana paprastos – teikti informaciją. Taip atsirado Sąjūdžio informacijos agentūra – agentūra, o ne skyrius, ir vien todėl, kad lietuviškai ir angliškai šie trys žodžiai sudarė tą patį raidžių junginį – SIA.

Tikslus iškėlėme gana didelius ir skambius – skleisti ir propaguoti Sąjūdžio tikslus bei siekius Lietuvoje ir pasaulyje, viešinti ir versti į kitas kalbas priimtus dokumentus, objektyviai informuoti apie visus įvykius. Čia reiktų specialiai paaiškinti, kad nuo pirmųjų SIA veiklos dienų rengiant žinias buvo remiamasi dviejų nepriklausomų šaltinių principu ir vengiama skleisti nuomonę. Visoje kitoje žiniasklaidoje dar bujojo partinės spaudos principai, nors jau ėmė dygti necenzūruojama spauda.

SIA atsiradimui turėjo pritarti Sąjūdžio Seimo taryba, o į ją, kaip žinia, buvo išrinkti bene protingiausi to laiko žmonės, tad problemų nekilo. Algimantas Čekuolis, Arvydas Juozaitis, Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Mečys Laurinkus ir kiti mūsų atsiradimui pritarė, Kęstučiui Urbai buvo liepta duoti pinigų ir palėpę virš būstinės. Ten greit susitempėm senus stalus ir kėdes, įsivedėm dvi telefono linijas ir pradėjom dirbti. Artėjo 1988-ųjų Kalėdos.

Labai greitai SIA palėpė tapo demokratiškiausia būstinės vieta, traukiančia nuolatinius Sąjūdžio aktyvistus ir svečius. Ėmė skambinti užsienio lietuviai, o svarbiausia – žurnalistai. Išeiviai mums parūpino darbo priemonių – iš Kanados atkeliavo faksas, matyt, pirmas Lietuvos TSR, iš Vokietijos – fototechnika, Amerikos lietuviai atsiuntė radijo reporterių, diktofonų, Australijos – videokamerą.

Su tokiais „ginklais“ SIA labai greitai virto galingu Sąjūdžio kareivių daliniu. O jame Rita Miliūtė, Brigita Balikienė, Jadvyga Mackevičienė, Ramunė Sakalauskaitė, Simona Skaisgirytė, Lionginas Vasiliauskas, Rimantas Kanapienis, Andrius Petrulevičius, Gintautas Alksninis, Giedrius Drukteinis, Vytaras Radzevicius, Darius Grinbergas ir kiti.

Vytaras Radzevičius prie SIA būstinės, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ nuotr.

Agentūros parengtos žinios labai greitai rado kelius į pasaulio laikraščių ir agentūrų puslapius. Ruošėme reportažus „Amerikos balso“ lietuvių tarnybai, „Laisvės radijo“ rusų tarnybai, informaciją skleidėme ir kitais būdais. SIA parengtas Lietuvos spaudos apžvalgas rusų, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis labai vertino Maskvoje reziduojantys pasaulio diplomatai ir žurnalistai. Į Lietuvą atvažiavusiems kolegoms ne tik padėdavome susitikti su reikiamu žmogumi, bet ir surasdavome patikimą vairuotoją ar vertėją. Tai buvo neįkainojama pagalba – aplink dar sukiojosi KGB agentai, o valstybė vis dar vadinosi Tarybų Sąjunga.

1989-ųjų pavasarį pirmą kartą SIA žinutę išspausdino „Komjaunimo tiesa“. Mes tą laikraštį aplaistėm šampanu, nors alkoholis buvo labai retas palėpės svečias. Lietuvos televizija pirmąjį reportažą agentūroje nufilmavo jau paskelbus Nepriklausomybę. Kodėl pasaulis mumis pasitikėjo, o „saviškiai“ vengė? Labai paprastai: tokią „meilę“ kažkada paaiškino disidentas ir politinis kalinys Algimantas Andreika. Jie visi laukė. Laukė, kieno bus persvara, kad būtų aišku, kuri pusė laimės, kad padėtų nugalėtojams valdyti valstybę.

SIA palikau 1990-ųjų gruodį. Girdėjau, kad ji gana ilgai dar veikė, tačiau per 25 metus nė karto nebuvau mūsų palėpėje. Gal dėl to, kad negali sugrįžti į jaunystę, nes ji būna tik vieną kartą.

Šis komentaras buvo skelbtas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

http://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/110431/_nepriklausomybes_sasiuviniai_._rimantas_kanapienis._sajudzio_kareiviai