Prof. dr. Alvydas BUTKUS, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, „kuo labiau skriaudėjas žemina ir skriaudžia auką, tuo stipriau jis jos nekenčia. /…/ Skriaudėjas auką žemina, o pamatęs, kokia ji nusižeminusi, dar labiau ją skriaudžia: juk tuomet ji visai neverta pagarbos ir jokios vertės neturi! Taip skriaudėjas įtikina save, kad gali elgtis be gailesčio: auka išvis neverta vadintis žmogumi“.
Šią schemą psichoterapeutas taikė chamiškai besielgiančios paauglės dukters ir nuo jos elgesio kenčiančios motinos atžvilgiu. Tačiau schema universali ir puikiai tinka lenkais save laikančių Lietuvos politikų elgesiui su Lietuvos valstybe iliustruoti. Juo daugiau valstybė daro jiems nuolaidų, juo įžūlesni keliami nauji jų reikalavimai ir juo agresyvesnis darosi jų elgesys, įskaitant ir visišką teisinį nihilizmą Lenkų rinkimų akcijos administruojamose seniūnijose.
Vienas iš populiariausių jų ginklų yra akiplėšiškas melas. Ir, beje, toks akiplėšiškas, kad juo netrunka patikėti ne tik koks nors Briuselio žioplys, bet ir kai kurie apžvalgininko duoną ragaujantys bei aukso vidurio ieškotojais besidedantys lietuviai žurnalistai ir politologai.Šie tiek įsismagina, jog griebiasi vaizduoti Lietuvą kaip apskritai neįgalią valstybę, kuri be Lenkijos nesugebėtų egzistuoti. Suprask, Latvija su Estija sugebėtų, bet Lietuva – niekaip. Matyt šiuos politologus ugdė tie, kuriems „anais laikais“ buvo įkalta į galvas, jog Lietuva negalėtų gyventi be Rusijos. Dabar šie savo studentams kala į galvas, kad be Lenkijos.
Taip pat skaitykite
„Lenkų švietimas“
Lietuvoje, pasirodo, esąs trijų rūšių švietimas: lietuviškasis, tautinių mažumų ir lenkiškasis (polska oświata). Pastarajam keliami ypatingi reikalavimai: visi dalykai privalo būti dėstomi Lenkijos valstybine kalba, o Lietuvos valstybinė kalba turi būti dėstoma pagal mažesnius reikalavimus. Ar Lenkijoje yra kokia atskira „litewska oświata“? Ne, nėra.
Užtat yra bendri reikalavimai visoms tautinių mažumų mokykloms. Ar Lenkijos lietuviai gali valstybinę kalbą mokytis palengvintu variantu ir tos kalbos valstybinį egzaminą laikyti pagal mažesnius reikalavimus? Ne, negali. Reikalavimai yra tokie patys, kaip ir lenkiškas mokyklas baigiantiesiems.
Tačiau Lietuvoje lenkai tvirtina, kad lenkiškas mokyklas baigiantieji valstybinės lietuvių kalbos egzaminą išlaiko geriau negu baigiantieji lietuviškas mokyklas. Kurgi ne – juk tie reikalavimai lenkiškų mokyklų abiturientams yra maždaug tokie, kokie lietuviškų mokyklų abiturientams buvo taikomi 7-8 klasėje.
Kitas gyrimasis yra tuo, kad lenkiškų mokyklų abiturientai sėkmingiau įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Ko gi neįstojus, jei kalbos žinios netikrinamos, rašinio rašyti nereikia, o konkurso sėkmę lemia atestate surašyti pažymiai. Yla iš maišo ima lįsti vėliau, kai aukštojoje mokykloje pradedami rašyti rašto darbai – kursiniai, savarankiški darbai, kolokviumai, egzaminai ir pan. Lietuvos lenkiškų mokyklų abiturientų studentiški rašiniai jau tampa puikia medžiaga lituanistų diplominiams darbams iš kalbos kultūros ar bilingvizmo, ir tokių darbų jau esama.
Lenkijoje visose tautinių mažumų mokyklose šalies istorija ir geografija dėstoma valstybine (lenkų) kalba. Šį faktą Lietuvos lenkų politikai aiškina kaip laisvą mokinių tėvų ar pačių mokinių pasirinkimą. Tokį akivaizdų melą ne kartą viešai yra kartojęs ne vienas AWPL veikėjas; viešai per Lietuvos televiziją šį pavasarį taip yra apsimelavęs net premjero A. Kubiliaus patarėjas (sic!); šis melas kartojamas ir 2010 12 03 atvirame laiške prezidentei D. Grybauskaitei bei Seimo pirmininkei I. Degutienei, pasirašytame Lenkų Lietuvoje sąjungos lyderio ir Lenkų mokytojų Lietuvoje draugijos pirmininko.
O kad tai yra akiplėšiškas melas, rodo Lenkijos švietimo ministro R. Legutko 2007 m. lapkričio 14 d. potvarkis Nr. 214 (poz. 1579, § 4), kur nedviprasmiškai pasakyta, jog „Mokyklose gali būti dėstomi dalykai tautinės mažumos kalba, išskyrus: a) pradinėje mokykloje lenkų kalbą ir dalį istorijos bei visuomenės mokslo, kuri susijusi su Lenkija; b) kitose mokyklose, išskyrus lenkų kalbą ir dalį istorijos, kuri susijusi su Lenkija, ir (dalį) geografijos, kuri susijusi su Lenkijos geografija“.
Net Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos dėstymo programa bei vadovėliai jau privalo būti patvirtinti Lenkijos švietimo ministro – ten pat § 9 perspėja, kad „Mokymasis tautinės mažumos kalbos, regioninės kalbos, savo istorijos ir kultūros, taip pat valstybės geografijos, su kurios kultūrine erdve indentifikuoja save tautinė mažuma, vyksta pagal mokymo programą ir vadovėlius, išleistus švietimo ministrui leidus“.
Tad melo, kad Lenkijos lietuviai moksleiviai gali laisvai rinktis bet kurio dalyko dėstomąją kalbą, skleidimas aukščiausiems Lietuvos pareigūnams gali būti traktuojamas tik kaip tų pareigūnų laikymas visiškais kvailiais.
Dvikalbiai užrašai
Vilniaus ir Šalčininkų rajonų kai kuriose seniūnijose, nusižengiant Lietuvos įstatymams ir net teismo sprendimams, gatvių pavadinimai pradėti rašyti dviem kalbomis – šalia valstybinės lietuvių kalbos yra ir lenkų. Teisinamasi vienodai – esą tai pačių gyventojų iniciatyva. Suprask, 20 metų gyventojai mokėjo perskaityti lietuviškai, staiga nustojo mokėti ir visi individualiai pasidarė vienodo standarto lenteles. Be to, teisinamasi, jog Punske, Lenkijos lietuvių miestelyje, visi viešieji užrašai taip pat esą dvikalbiai.
Tai irgi melas, kurio viešai nevengia net AWPL lyderis. Ir šis per Lietuvos TV, seimūno Gintaro Songailos paklaustas, atkakliai tvirtino, jog gatvių pavadinimai Punske tikrai rašomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Iš tikrųjų ne tik gatvėvardžiai, bet net Punsko valsčiaus administracijos pastato iškabos užrašas yra tik valstybine kalba. Visa informacija valsčiaus pastato viduje irgi tik lenkiška, iškabos ant kitų valstybinių įstaigų irgi išimtinai lenkiškos. Užrašai lietuviškai dubliuojami tik ant mokyklos, lietuvių kultūros centro ir „Aušros“ redakcijos pastatų.
Antra vertus, Vilniaus miesto ir rajono lyginimas su Punsku irgi dvelkia cinizmu. Punskas nėra Lenkijos sostinė – šio Lenkijos provincijos miestelio statuso nė iš tolo negalima lyginti su Vilniaus bei jo apylinkių statusu. Lenkija panorėjusi gali Punską apskritai paversti lietuvių rezervatu, kad paskui galėtų reketuoti Lietuvą pasielgti adekvačiai su sostinės slaviškomis apylinkėmis. Bepigu jai taip elgtis, turint galvoje skirtingus valstybių dydžius ir skirtingą tautinių mažumų procentą kiekvienoje: didelėje Lenkijoje tautinės mažumos tesudaro apie 3 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu mažoje Lietuvoje – net 16 proc. Tad natūralu, kad Lietuva negali ir neturi automatiškai kopijuoti Lenkijos tautinių mažumų politikos.
Lyginti Punską galima nebent tik tuo požiūriu, kad Vilniaus bei Šalčininkų apylinkės ir faktiškai, ir juridiškai yra lenkų paliktos Dievo valiai, o Dievui, kaip žinia, ekonomika nerūpi, jis kelių netvarko ir dilgėlynų nerauna. Tad palyginimas būtų nebent toks – kuris regionas provincialiau atrodo – Vilniaus ar Punsko. Ko gero, lietuvių tvarkomas Punsko valsčius pasirodys kur kas geriau už dabartinės vietinės valdžios nustekentą „Vilenščyzną“.
Beje, o kodėl Pietryčių Lietuvoje užrašus siekiama rašyti dviem, bet ne trimis ar keturiomis kalbomis? Kur rusų ir baltarusių kalbos? Kur unikalioji „po prostu“ kalba, kuri daugeliui Vilnijos gyventojų yra gimtoji, tačiau kuri atkakliai naikinama tų pačių AWPL veikėjų, kišant vietoj jos lenkų bendrinę kalbą? Būtent ant AWPL sąžinės krinta kaltė už naikinamą Vilnijos savitumą, daugiakultūriškumą, kurį taip mėgsta akcentuoti tie patys AWPL veikėjai, tačiau kurį supranta tik kaip lenkų monokultūrą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.
Pavardžių rašyba
Lenkų politikai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje priekaištauja Lietuvos valdžiai, kad toji laužanti 1994 m. sutartį, kurioje esą leista tautinėms mažumoms rašyti vardus ir pavardes tos mažumos kalbos rašmenimis. Šitaip teigti gali tik tie, kurie tos sutarties neskaitė. Iš tikrųjų sutarties 14-asis straipsnis duoda teisę šalims vartoti tautinių mažumų asmenvardžius „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Matyt, geriausia gynyba yra puolimas, nes sutartį iš tikrųjų laužo ne Lietuva, o Lenkija.
Lietuva šio sutarties straipsnio stropiai laikosi ir lenką Janą Šidlovskį skiria nuo lietuvio Jono Šidlausko. Tuo tarpu Lenkijos lietuvių pavardės Lenkijoje niekuo nesiskiria nuo lenkų pavardžių, ir Jonas Šidlauskas ten yra virtęs Jan Szydłowski, Vytautas Liškauskas – Witold Liszkowski. Išimtį lenkai daro tik tiems lietuviams, kurie nėra Lenkijos piliečiai – jų pavardes vėlgi rašo ne originalia rašyba, bet „pagal skambesį“, plg. Lietuvos pareigūnų pavardžių rašybą Lenkijos žiniasklaidoje R. Szimaszius, V. Uszackas ir pan.
Nesenas leidimas Lenkijos lietuviams rašyti savo asmenvardžius lietuviškomis raidėmis duotas taip, kad žmogus pasigailėtų tai padaręs, nes nei gyventojų registre, nei bankų duomenų bazėse pakeitimai nepadaryti ir, atrodo, nebus daromi. Tai yra kaip lapės vaišės gervei. Todėl pasikeitusiam pavardę žmogui valdžios įstaigose ir kitur ne visada pavyksta įrodyti, kad jis, Jonas Šidlauskas, yra tas pats ankstesnis Jan Szydłowski.
Toks pat melas yra ir teiginys, jog Lenkija gerbia asmens vardo grafinę išraišką ir palieka ją nekeistą. Turbūt iš pagarbos pirmajam JAV prezidentui jo vardu pavadinta aikštė ir alėja Varšuvoje. Tačiau kurgi toji pagarba asmenvardžio grafikai, jei aikštė ir alėja pavadinta ne George Washington, o… Jerzego Waszyngtona vardu?
Apie Lietuvos pareigūnų pavardžių lenkišką rašymą užsiminta aukščiau. Tad kaip pasityčiojimas skamba lenkų tvirtinimai, jog senosios Vilniaus ir jo apylinkių kapinės lietuvių buvimo čia nerodančios, nes visi asmenvardžiai užrašyti… lenkiškai ir turi lenkiškas formas. Šitaip galima įrodyti, kad ir Punske lietuvių niekada nebuvo ir dabar nėra, nes visi asmenvardžiai ten lenkiški.
Lietuva įsipareigojo?
Dar vienas melas, platinamas net Europarlamente, yra tai, jog Lietuva įsipareigojusi savo piliečių lenkų pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis. Kam įsipareigojusi, kada ir kokiu juridiniu aktu ar sutartimi? Kas įsipareigojo? Seimas? Vyriausybė? Jei tai padarė kuris nors iš valdžios pareigūnų, tai tegul dabar pats ir aiškinasi, nes niekas jo nebuvo įgaliojęs duoti svetimos šalies atstovams tokius antikonstitucinius pažadus. Ir dar Lietuvos vardu!
O už lengvabūdiškus žodžius tokį pažaduką reikia vyti iš politikos ir neprileisti prie jos per šūvio atstumą, nes, atitirpinęs liežuvį per diplomatines vaišes, jis dar ne tokių dalykų gali pažadėti. Be to, „kas gali paneigti“, jog už šiuos pažadus jam nebuvo sumokėta?
Karvelis burkutis ir erelis rėksnys
Kai kurių Lietuvos politikų atkaklus šalies piršimas Lenkijai į draugus ir net į strateginius partnerius atrodo mažų mažiausiai neoriai. Tai kaip karvelio siūlymasis už jį daug didesniam ir plėšriam ereliui. Šis mainais į draugystę jau yra išpešęs iš karvelio keletą svarbių plunksnų.
Turbūt nieko nenustebintų, jei vieną gražią dieną tas „strateginis draugas“ užsimanys ir karvelienos, o pataikūniški Seimo užsienio ar kitų komitetų vadukai drauge su premjerais, dar paprotinti kai kurių 16-18 a. nostalgijomis kliedinčių istorikų, ims ir atrėš gabalą. Mainais į kokį tiltą, vėjo malūną ar šiaip „trupinį aukso“. Pagal seną pažintį bei istorinę valstybės interesų ir teritorijos parceliavimo tradiciją.
Post scriptum
O gal tikrai verta įsiklausyti į erelio rėksnio šūkčiojimus laikytis europinių standartų ir pasimokyti tautinių mažumų švietimo politikos ne iš Latvijos ar Estijos, o iš europietiškesnės Vokietijos ar Prancūzijos? Ten nėra tautinių mažumų valdiškų mokyklų, todėl nėra ir problemų. Sektinas pavyzdys!
Autoriaus nuotr.
Nuotraukoje: Punsko gatvėvardžiai
Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 1, 4.
