Seminaristas Didier, buvęs šveicarų gvardietis 

www.vaticannews.va

34 metų Didier Grandjeanas pasakoja Vatikano radijui apie savo kelią nuo Popiežiškosios šveicarų gvardijiečio uniformos dėvėjimo iki Romos kunigo sutanos. Tai pasakojimas apie parengtą kovai vyrą, perėjusį prie dvasingesnio tarnavimo popiežiui ir Bažnyčiai.

Gimusio ir augusio religingoje šeimoje Fribūre, Šveicarijoje, Didier Grandjeano motyvacija tarnauti Bažnyčiai atėjo savaime. Baigęs Šveicarijos kariuomenės parengimo mokyklą, 2011–2019 m. jis tarnavo Popiežiškojoje šveicarų gvardijoje.

Būdamas 21 metų, jis pradėjo tarnybą kaip naujokas, o tarnybos metu dažnai bendravo su piligrimais ir buvo sužavėtas jų gilaus tikėjimo. Tai padėjo ir jam pačiam susivokti viduje, tarnybos metu jis ėmė skirti laiko maldai ir apmąstymams. Tarnystė pasirodė esanti labai svarbi Didier dvasinei brandai – pagrindinei savybei, padėjusiai pereiti į kunigiškojo pašaukimo kelią. Kelią, kuriam jis jautėsi priklausąs.

Nors šeima buvo religinga, iš pradžių buvo galima tikėtis, kad ji nustebs dėl tokio pasirinkimo pasikeitimo. Tačiau artimųjų reakcija ir palaikymas dar labiau paskatino jo ryžtą ir pasitikėjimą savo dvasiniu pašaukimu. „Eik, tai tavo kelias“, – tokius žodžius Didier tėvas ištarė prieš mirtį.

2013 m. konklavos metu, matydamas Bažnyčios didybę ir simboliką, taip pat popiežiaus Pranciškaus atsidavimą, gvardietis patyrė lemtingą akimirką. Jis suprato vertybes, kurios apėmė ir tradicijas, ir naujoves, saugumą ir garbingą tarnystę, kurios yra Vatikano valstybės ir Popiežiškosios šveicarų gvardijos pagrindas. Tiek tarnaudamas Šveicarijos gvardijoje, tiek būdamas seminaristas, Didier semiasi įkvėpimo iš apibūdinimo Servus servorum Dei – Dievo tarnų tarnas. Šį senovinį popiežiaus titulą jis interpretuoja kaip troškimą nesavanaudiškai, su dideliu nuolankumu įsipareigoti, nebūtinai tikintis ko nors mainais.

Fribūro seminaristas atkreipė dėmesį į socialinį buvimo Servus servorum Dei aspektą, kalbėdamas apie vienatvės jausmą negalint susituokti. Tačiau jis sakė, kad šį šeimynišką meilės jausmą stengėsi atrasti tarnaudamas tikėjimo draugams.

Didier išreiškė susirūpinimą dėl vis augančios „komforto visuomenės“, kurioje sekuliarizacija pasireiškia kaip niekada anksčiau, o pasiaukojimo ir ilgalaikio įsipareigojimo svarba nyksta ne tik kunigystėje, bet ir santuokoje. Jis ragina žmones drąsiai eiti tikėjimo keliu ir atrasti jame džiaugsmą, nes „Kristus visada bus šalia jūsų“.

Nepaisant mažėjančio kunigų ir vienuolių pašaukimų skaičiaus, žmonės vis dar ieško patyrusių kunigų patarimų, o jų buvimas žmonėms teikia džiaugsmo ir palaikymą. Pasak Didier, Bažnyčia ir jos tarnai visada turi būti šalia žmonių, nes tai, ko gali atsisakyti iš savo ankstesnio gyvenimo, tau sugrįžta šimteriopai. Tą jautė Didier savo tarnybos šveicarų gvardijoje metais ir tuo dalijasi tapęs seminaristu.

(DŽ/Vatican News)