45 metus tyrinėju Mažąją Lietuvą ir visą Prūsiją, 42 metus rengiu lietuviškas enciklopedijas (vertingiausios – 4 tomų Mažosios Lietuvos enciklopedija ir 26 tomų Visuotinė lietuvių enciklopedija), tad laikau save to fronto kariu. Jau sovietinės okupacijos laikotarpio enciklopedijose, moksliniuose veikaluose, publicistikoje daug rašiau apie Mažają Lietuvą. Šis mano rašinys skirtas Mažosios Lietuvos nepriklausomybei ir siekiui susijungti su lietuvių tautos kamienu – su Lietuvos valstybe.
Tarpukaryje Lietuvos valstybė turėjo gerai parengtą modernią kariuomenę, profesionaliai dirbantį Saugumo departamentą, žvalgybą, narsius vyrus patriotus ir pasiaukojančias taip pat karštai Tėvynę mylinčias moteris.
XX a. I pusėje Mažoji ir Didžioji Lietuva, lietuvininkai (mažlietuviai) ir didlietuviai, apskritai lietuvių tauta atliko 4 žygdarbius: 1. 1918 metais vasario16 Vilniaus Aktu Lietuvos Taryba Didžiojoje Lietuvoje atkūrė nepriklausomą valstybę (tų įvykių liudininkas buvo mano tėvas Antanas Matulevičius, klausęsis dr. Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo kalbų); 2. Tų pačių metų XI 30 Tilžės Aktu Mažosios Lietuvos tautinė taryba (MLTT) paskelbė atsiskirianti nuo Vokietijos ir pareikalavusi susijungti su Didžąja Lietuva – lietuvių tautos kamienu – atkurta Lietuvos valstybe; 3. Po to įvyko Klaipėdos krašto (KK) sukilimas; 4. 1934–1935 metais Kaune vyko pirmasis pasaulyje didžiulis KK nacių (kai kas vadina švelniau – pronaciais) dviejų vokiškų partijų, jų vadovų, aktyvistų, smogikų būrių vadų ir kitų galvažudžių teismas. Nuteisti už antivalstybinę Lietuvai veiklą, riaušes, žudynes, ginluoto sukilimo rengimą ir siekį KK prijungti prie nacių (hitlerinės) Vokietijos. Jų teismas ir nuteisimas – tai labai drasūs, ryžtingi valstybingumo, lietuvybės gynimo veiksmai, nuskambėję visame pasaulyje ir tapę šių laikų – XXI a. pradžios – pavyzdžiu ir priesaku lietuviams, kur jie begyventų.
1918 metais lapkričio 11 Vokietija kapituliavo, baigėsi I pasaulinis karas, Europoje subyrėjo 3 imperijos. 1918 metų sausio 18 JAV prezidentui Tomui Wudro Wilsonui paskelbus Deklaraciją dėl tautų apsisprendimo teisės, lapkričio 14 Mažosios Lietuvos (ML) aktyviausi veikėjai, „Birutės“ draugijos aktyvistai Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis, Liudvikas Deivikas, J. Strangalys įkūrė Prūsų lietuvių tautinę komisiją. Klaipėdos laikraštis Lietuviška Ceitunga jau lapkričio 16 didžiuliu, net 10 000 egz. tiražu paskelbė jų Atsišaukimą: Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!, kuriame pareiškė siekį atsiskirti nuo „pamotės“ Vokietijos ir prisiglausti prie tautos kamieno Didžiosios Lietuvos, prie Lietuvos valstybės. Jame pabrėžiama, kad jau finai, čekai, lenkai, vengrai, ukrainai, slovėnai valni. Vidurio ir Vidurio rytų Europoje kaip leitmotyvas skambėjo šūkis: „Pavasaris eina Karpatų kalnais“. Mažosios Lietuvos lietuvininkai pareiškė: yra viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia.. Reikia vienytis su su broliais didlietuviais, kurie jau laisvi nuo Rusijos „maskolių“ jungo.
Jau 1918 metų lapkričio 16 Tilžėje įkurta Prūsų Lietuvos tautinė taryba, kuri netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT; pirm. Martynas Jankus, prezidiumo nariai Tilžės lietuvių klubo pirmininkas Erdmonas Simonaitis, teisininkas Viktoras Gailius ir „Birutės“ draugjos pirmininkas žurnalistas Jonas Vanagaitis. Taryba (24 nariai; Vasario 16 Aktą Vilniuje pasirašė mažiau – 20 LT narių, nors Didžioji Lieuva gerokai didesnė už Mažąją) lapkričio 30 paskelbė Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) tautinės tarybos Deklaraciją (Tilžės Aktą), kuriuo, remiantis JAV prezidento Wilsono tautų apsisprendimo teisės dokumentu, pareikalavo Mažąją Lietuvą priglausti prie Didžiosios Lietuvos. Tai legitiminės Mažosios Lietuvos valdžios Testamentas, turintis teisinę galią. Įgyvendinti abiejų Lietuvų susijungimą buvo labai sunku. Ir LR, ir Mažosios Lietuvos valstybiniai ir tautiniai reikalai Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje (1919) buvo keliami LR ir MLTT delegacijos Memorandume, Deklaracijoje, Komunikate (pvz., 1919 metų gegužės 2 jame pareikalauta, kad į Lietuvos valstybės teritoriją būtų įjungta 13 Mažosios Lietuvos lietuviškų apskričių – nuo Klaipėdos iki Labguvos, nuo Vėluvos iki Darkiemio, Geldapės ML pietuose. 1919 metų birželio 28 karo nugalėtojoms Antantės (Santarvės) bloko šalims su nugalėta Vokietija pasirašius taikos sutartį (įsigaliojo 1920 metų sausio 10) Paryžiuje sudarytas Antantės vadovaujamasis vykdomasis organas – Ambasadorių konferencija (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje). Pagal Paryžiaus taikos sutartį nuo Vokietijos Rytų Prūsijos provincijos buvo atskirtas tik Klaipėdos kraštas – be Mažosios Lietuvos pagrindinės dalies Karaliaučiaus krašto, – kurį Antantės bloko sąjungininkai ir Ambasadorių konferencija pavedė administruoti Lenkijos tradicinei sąjungininkei ir gynėjai Prancūzijai (prisiminkim, kad Paryžiaus taikos konferencijai pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras G. Clemenceu (Klemenso). Ši į Klaipėda įvedė savo karinius dalinius (okupacija truko 1920–1923 pradžioje). Lenkija pretendavo į KK, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą. Tuo buvo nepatenkinti netgi krašto vokiečiai ir pati apkarpytomis sienomis Vokietija.
Vyko smarki diplomatinė kova. Antra grėsmė Lietuvos valstybei ir Mažajai Lietuvai – planas sukurti Memeler Freistaat – Laisvąją Klaipėdos valstybę (1919–1922 metų bandymai) išvengiant galimo KK įjungimo į Lietuvos valstybę. Projektą rengė dviejų vokiečių partijų sudarytas Priešparlamentis (Vorparlament). Prancūzams labiau tiko Tautų Sąjungos pirmininko Paulio Hymanso 1921 pateiktas projektas, pagal kurį būtų sudaryta Lenkijos ir Lietuvos unija, o KK kaip autonominį vienetą valdytų Lenkija. LR vyriausybė tai atmetė. 1922 metų lapkritį vokiškas Heitmatbundo susivienijimas Ambasadorių konferencijai pateikė peticiją, reikalaujančią, kad kraštas taptų Freištatu, bet valdomas vokiečių. Lenkija stengėsi tuo pasinaudoti, kad priverstų LR (Lietuvos valstybės) valdžią nusileisti Vilniaus krašto klausimu. Tačiau vėliau Vokietija Freištato idėjos dėl Lenkijos ir ją remiančios Prancūzijos planų neparėmė, laikydama KK įjungimą į LR (LV) plačios autonomijos teisėmis mažesne blogybe. Lietuva Freištato įkūrimo atveju matė didelį pavojų valstybės nepriklausomybei. Prisimintina, kad lietuvininkų Klaipėdos krašte buvo tik šiek tiek daugiau (>50%) nei vokiečių; dalis gyventojų, nepanorę būti nei lietuvininkais, nei vokiečiais, užsirašė klaipėdiškiais. Dėl to MLTT, įvertinusi didžiųjų valstybių planus ir kėslus, 1920 metų vasario 21 posėdyje priėmė Rezoliuciją, kuria dar kartą pareikalauta KK prijungti prie Lietuvos valstybės.
Prancūzmečiu MLTT iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą. Jau 1920 metų kovo 20 Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje Kaune ML atstovai Martynas Jankus, Kristupas Lekšas, Jurgis Strėkys ir Vilius Gaigalaitis buvo kooptuoti į valstybės Lietuvos Tarybą. MLTT įgaliotinius pasveikino LR prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Jie atvežė MLTT Rezoliuciją – lietuvininkų valios dokumentą – dėl KK prisijungimo prie Lietuvos valstybės. Jų prašymas de jure buvo patenkintas.
1922 rudenį apsispręsta Lietuvos valstybės šaulių ir savanorių pajėgomis, kartu su Mažosios Lietuvos gyventojais sukilėliais įvykdyti krašte sukilimą. Juolab, kad LR tarptautiniu mastu jau buvo pripažinta kaip valstybė de jure. Karščiausias ir atkakliausias Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo įkvėpėjas buvo dr. Jono Basanavičiaus bendražygis Martynas Jankus, vėliau vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu, šventojo Rambyno vaidila.
Kai sužinota, kad Ambasarorių konferencija 1923 metų sausio 10 skelbs Klaipėdos kraštą laisva valstybėle, pavesta Lenkijos globon, imta skubiau rengtis sukilimui. Nenorėta ir vokiečių valdžios: Mažąją Lietuvą jie valdė vos ne 700 metų, kraštą kolonizavo vokiečiais ir vokietkalbiais, daugelį autochtonų lietuvininkų (arba mažlietuvių) germanizavo. Be to, Prancūzijos okupacijos metais valstybės, kultūros, ūkio įstaigose, pramonės įmonėse, dvaruose ir toliau šeimininkavo vokiečiai; valstybine kalba liko vokiečių. Lietuvininkai ir toliau liko žemiausiu gyventojų sluoksniu, buvo diskriminuojami, o kolonizatoriai – visokeriopai proteguojami. Tiesa, ekonominis pragyvenimo lygis Mažojoje Lietuvoje dėl daugelių veiksnių buvo aukštesnis nei Didžiojoje Lietuvoje, nualintos carinės Rusijos. Sukilti nedelsiant slapta siūlė ir LR ministras pirmininkas E. Galvanauskas. Jau 1922 metų gruodžio 18 iš MLTT narių lietuvininkų sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK; pirmininkas M. Jankus) buvo sukilimo vienas organizatorių ir koordinatorių. Jo aktyvūs nariai: Erdmonas Simonatis (labiau praktinis civilinis sukilimo veikėjas), Jonas Vanagaitis (labiau idėjinis civilinis veikėjas; VMLGK I sekretorius), Jurgis Lėbartas (VMLGK antrasis vicepirmininkas), Jurgis Bruvelaitis (VMLGK reikalų vedėjas, slaptosios šaulių rinktinės Klaipėdoje vadas), Vilius Šaulinskas (slapto jaunalietuvių šaulių būrio Klaipėdoje vadas), taip pat žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Jurgis Strėkys (pirmasis vicepirmininkas). Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) atstovas prie VMLGK buvo Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas. Daug nuveikė taip pat garsus Mažosios Lietuvos veikėjas Jokūbas Stikliorius ir kiti. Ypač reikšminga buvo JAV lietuvių išeivių Antano Ivaškevičiaus didelė finansinė parama, ryžtinga būsimo Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus kova, Andriaus Marto pavyzdys (lietuvininkams tai buvo paskata: mūsų kovą remia Amerika!). Sukilimo štabas veikė Klaipėdos Ryto viešbutyje. Lietuvos Respublikoje karines jėgas telkė LŠS Centro valdybos pirmininkas (1919–1922) Vladas Putvinskis-Putvis, jam labai susirgus – pirmininku tapęs Vincas Mickevičius-Krėvė, kuriam ir teko didžiasia atsakomybė ir sunkiausi darbai. Viskas daryta slaptai. Veikla koordinuota su LR atstovu – konsulu Klaipėdoje, aktyviu sukilimo rėmėju Jonu Žiliumi; jam laimėjus jis tapo KK gubernatoriumi. LŠS prašant LR URM į Klaipėdą pasiuntė „Eltos“ direktorių, vieną LŠS steigėjų Matą Šalčių (tas pats, kuris vėliau motociklu apvažiavo Europą ir Aziją). Žurnalistas, įvairių laikraščių redaktorius Juozas Pronskus, atvykęs į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos, tarp gyventojų platino ryšulius atsišaukimų, išspausdintų dienraštyje Prūsų lietuvių balsas (ėjo 1919–1920 Tilžėje, 1920–1923 Klaipėdoje; leido Spaudos draugija, vėliau – Ryto bendrovė). VMLGK skyriai – vietiniai Gelbėjimo komitetai – susikūrė ir KK kituose miestuoe bei miesteliuose, parapijose. VMLGK nariai su M. Jankumi priešakyje važinėjo po kraštą, rengė susitikimus, gyventojams platino rezoliucijas, kad reikia jungtis prie lietuvių tautos kamieno – LV(LR). Minėtas LŠS atstovas prie VMLGK A. Marcinkevičius-Mantautas prisimena: „M. Jankus atrodė kaip vadas su dideliu štabu. Kiek Jonas Vanagaitis klausytojus veikė savo stipriu balsu ir argumentų aštrumu, tiek Martynas Jankus – ramiu išmintingu balsu, gražia laikysena ir seno žmogaus orumu“. Senyvo amžiaus aušrininkas (nuo 1883 m. leido tautinio atgimimo mėnraštį „Aušra“) M. Jankus turėjo didžiulį autoritetą, buvo optimistas ir ryžtingas. J. Vanagaičio redaguojamas ir leidžiamas laikraštis Birutė (1909–1913 m.) taip pat pasižymėjo kovingumu. Jis rašė: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma“ (Prisiminkime 1987–1991 metų įvykius Lietuvoje). Susirinkimuose kalbėdavo ir JAV lietuviai išeiviai A. Ivaškevičius, S. Darius. 1923 m. sausio pradžioje VMLGK vokiečių kalba išleido Atsišaukimą „Klaipėdos krašto piliečiai!“ Jame protestuojama prieš Klaipėdos krašto pavertimą „Lenkijos kolonija“, prieš Freištatą ir siūloma vienytis su LR(LV). 1923 m. sausio 3 Klaipėdoje susirinkę krašto vietinių Gelbėjimo k-tų atstovai įgaliojo VMLGK ginti krašto gyventojų teises. Kaune vyko paskutinieji pasirengimo sukilti darbai. KK sukilimo vienas civilių vadų Erdmonas Simonaitis atsiminimuose rašo: „Mes buvome numatę sukilti sausio 6 d. (per Trijų Karalių šventę), bet dėl visokių kliučių nusitęsė iki 9 d. (iš tikrųjų prasidėjo sausio 10 – A. M.). 1923 sausio 2–6 dienomis LR ministras pirmininkas E. Galvanauskas tarėsi su Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus viršininku, sukilimo vyriausiuoju kariniu vadu Jonu Polovinsku (slap. Budrys), LR atstovu konsulu Klaipėdoje J. Žiliumi ir E. Simonaičiu dėl konkrečių veiksmų. Atsišaukime, be kita ko, skelbiama: „Sujungti Klaipėdos krašto gyventojus į vieną organizuotą sylą, kad pareiškus pasauliui jų griežtą valią prieš laikiną arba galutiną „Fleištatą“ ir savivaldybišku būdu prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos […]. Subruskime visi vienu balsu: geriau žūti garbingai kovoj negu per amžius su „Fleištatu“ vergauti“. Erdmonas Simonaitis prisimena: „Mes kiti, iš karo grįžusieji, negalėdami toliau plunksna ir žodžiu už Mažosios Lietuvos laisvę kovoti, nusprendėme griebtis kardo. Tam tikslui buvo sudarytas Žemaičių batalionas į kurį įstojome Vanagaitis ir aš, Simonaitis. Atsirado ten ir dr. Didžys, už ką jam iškėlė vokiečių teisme bylą Įsrutėj“ [Valteris Didžys buvo Tilžės Akto signataras, garsus Mažosios Lietuvos ir Australijos buriuotojas, Jonas Vanagaitis – to bataliono vienas organizatorių].
1923 sausio pradžioje poetas Adomas Jakštas rašė: „Lietuvą tverdamas Dievas / Josios pusiau nedalino“ <…>, tai yra, kad reikia sujungti abi Lietuvas.
Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d. žurnale Trimitas, prezidentas Antanas Smetona rašo: „Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? […]. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas. […]. Reikia sudaryti faktas, ypač kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė […]. Alijantai [t. y. Antantės valstybės – A. M.] dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“.
1923 sausio 7 Šilokarčemoje (vėliau – Šilutė) VMLGK (dėl vokiečių policijos persekiojimų komitetas keitė susirinkimų vietą) paskelbė Atsišaukimą „Broliai šauliai!“, kuriame prašė šaulius „vardan mūsų motinos Lietuvos ateities sustiprinti mūsų silpnas eiles ir padėti iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti“. Sausio 9 VMLGK Šilokarčemoje Manifestu Klaipėdos krašto gyventojams paskelbė, kad VMLGK perima valdžią, o E. Simonaitis VMLGK skiriamas naujuoju lietuviškos (jau ne vokiškos) Direktorijos – KK vykd. valdžios – pirmininku. Manifestas tiems laikams buvo gana demokratiškas. Taip prasidėjo KK Sausio sukilimas (I 10–15). Tarp sukilėlių pagalbininkių moterų ypač pasižymėjo Jono Vanagaičio žmona, taip pat lietuvininkė, Marija Brožaitytė (tėvas Brožaitis buvo Mažosios Lietuvos veikėjas) – Vanagaitienė, Birutės d-jos narė, giedojo Vydūno vadovaujamame chore, vaidino jo statomose komedijose. Su broliu Erdmonu Brožaičiu organizuojamam Pirmajam Žemaičių ir Prūsų lietuvių batalionui supirkinėjo ginklų, amunicijos (už tai persekiota vokiečių policijos), sukilėlius rėmė maistu (buvo Maitinimo komiteto pirmininkė), gamino sumuštinius (buterbrotus), kavą [prisiminkime 1991 metų sausio įvykius dabartinėje Lietuvoje]. Sukilėliai ją vadino „mūsų motina“. Atsiminimuose ji rašo, „kad pasiryžėlių spiečiuje ir aš buvau, kuo galėdama padėjau Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviams tautiškai pabusti, savajai tautai laisvę sugrąžinti“. [P. S. Prieš keletą metų Vanagaičių palaikai buvo parvežti iš Vokietijos ir perlaidoti Bitėnų-Rambyno kapinėse šalia bendraminčių Martyno Jankaus, Vydūno, Kristupo Valterio Banaičio].
Atsiminimuose E. Simonaitis rašo: „Klaipėdos krašto vadavimo klausimu visa Lietuvos visuomenė buvo vieninga be jokių pažiūrų skirtumo ir mums padėjo <…> Žmonių pasiryžimo ir pasiaukojimo dėka, tautai remiant, atvadavimas puikiai pavyko <…>. Iš šitų faktų darau išvadą, kad vieningai, drąsiai ir ryžtingai kovojant mums pasiseks išlaisvinti visą Mažąją Lietuvą“.
Sausio 19 d. Šilutėje (Šilokarčemoje) vykusiame Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, jo skyrių (komitetų) ir draugijų atstovų (daugiau kaip 120) suvažiavime, pasivadinusiu Šilutės seimu, buvo priimta Deklaracija. Joje skelbiama, kad Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prisijungia prie Lietuvos valstybės. Kalbėdamas Seime J. Vanagaitis pareiškė: „Mūsų narsuolių grupė sausio 15 d. 11 val. ryte sulaužė ir šitą paskutinį mūsų viešpačių pasipriešinimą. Jie iškėlė baltą vėliavą ir sunešė į prefektūros kiemą visus savo ginklus (smarkiausi plojimai). Vyriausias Komisaras Petisnė, kurs buvo toks smarkus prieš beginklius, dabar nusižemięs paprašė pakviesti sukilėlių vadą. Taigi lietuviai, artojai ir laukininkų vaikai, nepratę valdyti ginklo, o tačiau savo pasiryžimu ir degančia ugnimi krūtinėje nugalėjo ir šituos viešpačius, Lietuviai, nebūdami kerštingi, dovanojo jiems ginklus, kad dangintus sveiki iš kur atėję. Jie mums dabar nieko nebereiškia. Mes kovojom vardan teisybės. O jei jie tačiau dar mus užpultų, tai jie visi susmuks. (Smarkūs plojimai ir bravo). Ši šventa išsivadavimo diena neėjo be aukų. Už šventą mūsų idėją ir giminės gyvybę puolė dayg karžygių. Šitas nekaltas kraujas ir ašaros neturi nueiti veltui“.
1923 metų sausio 27 VMLGK paskyrė J. Vanagaitį KK atstovu Lietuvos Respublikoje. O LR atstovu krašte tapo A. Smetona. Sukilimui laimėjus Ambasadorių konferencija vasario 17 autonomijos teisėmis kraštą priskyrė LR, o vasario 19 Prancūzijos karinės pajėgos su KK komisaru gen. Gabrieliu Petisne Baltija išvyko iš Klaipėdos. Iš uosto po laimėto sukilimo išplaukė ir Lenkijos karinis laivas „Komendant Pilsudski“.
Dr. Algirdas Matulevičius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresn. mokslinis redaktorius
