Jurga DIRKSTYTĖ, Vilnius

Ką tik sukako 20 metų, kai Lietuva galutinai įtvirtino savo nepriklausomybę – 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutiniai okupacinės Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai paliko Lietuvos valstybę. Šia proga penktadienį, 2013 m. rugpjūčio 30 d., Seime įvyko forumas-minėjimas „1992 metai: Lietuvos ir Rusijos susitarimai dėl kariuomenės išvedimo“.

Forumas pradėtas dienraščio „Lietuvos žinios“ fotografo Romualdo Jurgaičio parodos „20 metų be okupacinės kariuomenės“ atidarymu, kuriame užfiksuoti unikalūs derybų su Rusijos federacija dėl okupacinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos teritorijos ir dramatiško kariuomenės išėjimo vaizdai. Forumo dalyvius sveikino Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas, buvo perskaityta Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, tą dieną besisvečiuojančios su vizitu Vašingtone, sveikinimo kalba, pranešimus skaitė ir prisiminimais dalijosi Europos Parlamento narys, prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir kiti garbūs svečiai, tuomečių įvykių liudininkai.

Kalbant apie 1990–1993 m. sovietų armijos iš Lietuvos teritorijos išvedimo peripetijas, lydėjusias daugybę diplomatinių, politinių, socialinių, netgi techninių-logistinių aplinkybių, buvo retoriškai klausta, ar įvykių baigtis galėjo būti kitokia. Taip – jeigu ne ypatingas lietuvių tautos sutelktumas ir principingumas, išlaikytas visoje nepriklausomybės atgavimo eigoje. Mes, net ir atkūrę nepriklausomybę, galėjome patekti į Vidurinės Azijos šalių situaciją, kai okupacinė kariuomenė pasiliko dešimtmečiams – pabrėžė teisės ekspertas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su Rusijos Federacija delegacijos narys Vilenas Vadapalas. Okupacinės sovietų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nebuvo „natūrali“ nepriklausomybės proceso tąsa, kaip dabar kartais galima išgirsti – tai įvyko tik ypač sudėtingų politinių, diplomatinių ir paprastų piliečių pastangų dėka. De facto ir de jure valstybingumo teises atgavusi Lietuva sugebėjo įtikinti savo Rytų kaimynę išvesti sovietų kariuomenę anksčiau negu iš kitų buvusių sovietinio bloko Respublikų.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas V. Landsbergis mintimis nusikėlė į 1988–1993-iuosius, kuriant nepriklausomybės atgavimo ir įgyvendinimo politiką, išryškinusius nepaprastą tautos susitelkimą krauju aplaistytam laisvės atgavimo tikslui. Vienas iš esminių jau 1988 m. susikūrusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio uždavinių buvo pasiekti, kad iš Lietuvos būtų išvesta sovietų okupacinė kariuomenė, pakertant bet kokį okupacinį „teisėtumą“ ir pasmerkiant 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktą. Tai buvo tikras išbandymas besikuriančiai Lietuvos diplomatijai. Lietuvai reikėjo įvykdyti daug uždavinių: įtikinti Vakarus savo teisumu, rasti paramą, sukonstruoti Lietuvos institucijas ir struktūras, o priešišką pusę pasisodinti prie derybų stalo.

Padėtis buvo komplikuota, nepaisant to, kad 1989 m. vasarą surinkta 1 mln. 600 tūkst. parašų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo, o 1992 metų birželio 14 dieną įvykusio referendumo rezultatai patvirtino šią piliečių poziciją. „1989 metų gale Maskvoje Liaudies deputatų iš Lietuvos Sąjūdžio susitikime su SSRS kariuomenes vadais pačiam SSRS gynybos ministrui Dimitrijui Jazovui pasakiau apie sovietų okupacinės kariuomenės neteisėtumą. Eta ni naša armija – atsimenu save tai sakantį ir jo tirštai raudoną piktą veidą“, ‒ sudėtingai besiklosčiusią to meto situaciją piešė vienas iš reikšmingiausių Lietuvos politikų. Valdant Michailui Gorbačiovui, Sovietų sąjunga į derybas nėjo. Karinių jos struktūrų atstovai persekiojo, kalino, smurtavo prieš Lietuvos piliečius, sulaukusius šauktinio amžiaus ir atsisakius tarnauti SSRS karinėse struktūrose. „Daugelis tarnybai SSRSnepaklūstančių Lietuvos jaunuolių į Tėvynę buvo parvežami nukankinti karstuose“, ‒ priminė V. Landsbergis.

Inicijuoti kariuomenės išvedimą iš Lietuvos leido 1991 m. Rusijoje įvykusi demokratinių jėgų pergalė, vadovaujant Rusijos Prezidentui Borisui Jelcinui. Nors derybinė Lietuvos pozicija, kaip ypatingai akcentavo V. Vadapalas, tiek tarpvalstybiniame derybų su Rusija, tiek tarptautiniame kontekste rėmėsi skaidriais, aiškiais ir tarptautinės teisės patvirtintais principais kaip kad valstybės suvereniteto, nesikišimo į jos vidaus reikalus, restitucijos, sąžiningo įsipareigojimų vykdymo dėl kariuomenės išvedimo grafiko, kurio Rusija nelaikė tarptautine sutartimi, derybos nebuvo lengvos. Be to, Lietuvos atvejis buvo unikalus reiškinys tarptautinės teisės praktikoje, o tai nelengvino aplinkybių. Kaip pabrėžė V. Vadapalas, Baltijos valstybės neatsirado kaip naujos valstybės, todėl joms negalėjo būti pritaikyti dekolonizacijos ar kiti klasikiniai sutarčių vertinimo modeliai. Tarptautinė teisė turėjo būti pritaikoma kaip nepriklausomybės atkūrimo rezultatas.

Nors 1991 m. liepos 29 d. sutartyje Rusija pripažino, kad 1940 m. aneksijos pasekmės pažeidė Lietuvos suverenitetą, po metų vykusiame Helsinkio viršūnių susitikime Rusija apkaltino Baltijos valstybes žmogaus teisių pažeidimu ir pasiūlė sankcijas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su Rusijos Federacija delegacijos narys Valdemaras Katkus prisiminė, kaip šiame susitikime Vokietijos delegacijos vadovas primygtinai reikalavo atšaukti reikalavimą dėl Rusijos armijos išvedimo iš Baltijos valstybių, antraip dėl mūsų užsispyrimo esą suirs Helsinkio vadovų susitikimas, nes Rusija būtinai užprotestuos šį reikalavimą.

1992 m. sausio 31 d. Vilniuje įvyko pirmasis diplomatinis abiejų šalių delegacijų susitikimas. Daugelis forumo svečių aptarė tarp abiejų šalių komplikuotai vykusias derybas. Lietuvos ir Rusijos pozicijos iš pradžių kardinaliai skyrėsi. Šalys nesutarė, kaip teisiškai apibrėžti Rusijos kariuomenės buvimą Lietuvos teritorijoje po SSRS žlugimo ir likviduoti šias pasekmes. Rusija siekė įtikinti, kad iširus SSRS, jos ginkluotosios pajėgos perėjo į Rusijos Federaciją, taigi esą reikia sudaryti sutartį ir joje suderinti abiems šalims perėjusias teises ir pareigas, kas iš esmės reiškia Rusijos kariuomenės buvimo Lietuvoje įteisinimą. Kategoriškai nesutikome su šiuo variantu, kuris buvo siūlomas buvusioms Nepriklausomų valstybių sandraugos, jungiančios 10 buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, šalims. Be to, reikalauta, kad Lietuva atlygintų SSRS kariuomenės palikimo žalą.

Susitarimas pasiektas 1992 m. rugsėjo 8 d. Jis skelbė, kad Lietuva, niekaip neįstojusi į SSRS sudėtį, nebuvo jos teisių ir pareigų perėmėja. Tą dieną Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafikas, pagal kurį Rusijos Federacija savo kariuomenę turėjo išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau grafiko Rusija nesilaikė.

Lietuvos kariuomenės vadas, Parlamento gynėjas generolas Arvydas Pocius prisiminė, kaip Rusijos karininkai maištavo, demonstravo agresiją. Vyko konfliktai ir susistumdymai tarp ginkluotų abiejų valstybių kareivių. Grasinta kariuomenės išvedimo neteisėtumu. Nelegaliai buvo pildomi Kazlų Rūdos ir Kėdainių kariniai aerodromai. Kauno rajone, šalia Lietuvos karinio posto, okupacinės kariuomenės padalinys pastatė savo postą. Tai tik keli faktai, liudijantys dramatiškus ano meto įvykius. „Lietuvos karinės pajėgos dar buvo tik kūrimosi stadijoje. Neturėjome nei patirties, nei ginkluotės“, ‒ sunkią tuometinės Lietuvos kariuomenės aiškino A. Pocius. Išvesti Rusijos kariuomenę padėjo tik ypatingas Lietuvos karių pasiaukojimas. Tuo tikslu tarnavo 567 kariai savanoriai. Per keletą aktyvios blokados mėnesių kariai savanoriai kartu su kelių policija ir pasieniečiais patikrino 18 341 Rusijos karinį automobilį ir 47 080 Rusijos karių dokumentų.

Kaip pavyko padaryti, kad nepaisant didelio Rusijos priešiškumo mums pavyko efektyviai ir gana greitai išvesti jos karius? Buvome nepriklausomi savo dvasia ir sprendimais – niekas nei Vakaruose, nei Rytuose nebuvo mums neginčijamu autoritetu. Turėjome tikslą, kuris tiek Vakarų, tiek Rytų politikams atrodė neįmanomas – neišsigandome jų skepsio. Buvome drąsūs ir akiplėšiški. Taip tvirtino Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su Rusijos Federacija delegacijos narys, buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Kaip tęsė jis, mes organizavome ataką prieš svarbiausius SSRS ramsčius – atakavome Komunistų partiją, skleisdami informaciją apie jos nusikaltimus žmogiškumui, organizavome Sąjūdį kaip ypač efektyviai veikiančią organizaciją, SSRS armiją pastatėme į labai psichologiškai keblią padėtį, inicijuodami joje tarnaujančių žmonių pasitraukimą ir atskleisdami vidines jos negeroves, diskreditavome KGB veiklą, nukreiptą prieš visuomenės interesus. Taip privertėme oponentą sėsti prie derybų stalo: „Vietoje to, kad būtume sunaikinti, jis derėjosi su mumis.“

SSRS okupacinės kariuomenės pasitraukimas iš Lietuvos teritorijos – tikra sėkmės istorija. Dar ir todėl, kad daugelis Vakarų politikų, kaip akcentuota forume, netikėjo SSRS iširimu arba tokios baigties scenarijų laikė katastrofa. Vis dėl to mums pavyko. Žinoma, kaip neleido pamiršti V. Landsbergis, viską aplaistant Sausio 13-osios krauju.

Prezidentės žodžiais tariant, SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos procesas yra istorijos pamoka šiandienai: „Didžiosios valstybės niekada neatsisako didelių interesų. Kinta tik priemonės, naudojamos jiems įgyvendinti. Ne kartą patyrėme, kad dvidešimt pirmajame amžiuje ginkluotąsias pajėgas sėkmingai pakeičia viešoji diplomatija, energetiniai ir ekonominiai žaidimai, kibernetinės ir informacinės atakos. Tik nuolat mokydamiesi ugdyti savo tautos vieningumą ir principines nuostatas atremsime valstybei pavojingas grėsmes.“ Laikytis lietuvių tautai būdingų principų linkėta ir ateityje, ypatingai tolesnėse derybose su Rusija. Pabrėžta, kad net ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo į šią valstybę reikia žiūrėti ypač budriai: „Ateitis gali pateikti naujų reiškinių, kurių joks praeities žinovas negali nujausti. Ateitis visada yra daugiau nei horizontas, kurį brėžia mūsų atmintis. Tokia yra praeities pamoka dabarčiai“, ‒ sakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas.

1-4 Andriaus Petrulevičiaus nuotr., 5-8 Jono Česnavičiaus nuotr.

Nuotraukose:

1-4. R. Jurgaičio parodos „20 metų be okupacinės kariuomenės“ atidarymas

5-8. Forumo-minėjimo metu Seime

Voruta. – 2013, rug. 14, nr. 19 (783), p. 1, 15.