Autorės nuotraukos

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, www.voruta.lt

Pastarieji dveji metai – 2017-ieji ir šie – 2018-ieji – itin svarbūs lietuvių tautinio ir apskritai baltų kostiumo populiarinimui pirmiausia parodomis, taip pat moksliniais tyrinėjimais, konferencijomis, knygomis. Šie metai svarbūs Baltijos šalims – ir Latvijai, ir Lietuvai – valstybių šimtmečio renginiais. Reikia tikėtis, kad tautinio kostiumo svarba bei tyrinėjimai nepraras reikšmės ir artėjančiais 2019-aisiais bei trečiajame XXI a. dešimtmetyje.

Tad š. m. lapkričio 8 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 1, bene pirmą kartą atidaryta unikali paroda „Tradicinė latvių apranga“ iš Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus kolekcijų. Paroda skirta Latvijos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Joje – ir autentiški latvių kostiumo (Latviešu tautastērpi) pavyzdžiai bei tautinio kostiumo rekonstrukcijos, taip pat piešiniai, per kuriuos atsiskleidžia senosios kaimynų latvių drabužių gamybos ir puošybos tradicijos, kasdieniai ir šventiniai rengimosi įpročiai, regioniniai aprangos niuansai. Piešiniai svarbūs ir atkuriant tautinį kostiumą, atliekant jo rekonstrukcijas. Labai daug informacijos apie latvių kostiumą, jo formavimąsi bei regioninę specifiką pateikia ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus parengtas vizualusis gidas, pristatantis išsaugotus ir suskaitmenintus autentiškus eksponatus, surinktus per 1894–1895 m. Latvijoje surengtas 11 mokslinių ekspedicijų.

Atidarydama parodą, Lietuvos nacionalinio muziejaus (toliau – LNM) direktorė Birutė Kulnytė užsiminė: „Lapkričio 18 dieną sukanka 100 metų, kai buvo paskelbta nepriklausoma demokratinė Latvijos Respublika. Ta proga kartu su Latvijos nacionaliniu istorijos muziejumi pristatome parodą „Tradicinė latvių apranga“, supažindinančią su Latvijos tradicinės kultūros paveldu.“

LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė pabrėžė, kad per drabužį atsiskleidžia tautos savastis: „Apranga – vienas iš kelių materialinės kultūros elementų, charakterizuojančių tautą. Kiekviena tauta sukuria savitą kostiumą pagal savo gyvenimo būdą, grožio supratimą, to meto ekonomines, socialines gyvenimo sąlygas.“

Pasak parodos kuratorės Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus Drabužių ir tekstilės kolekcijos vyr. saugotojos Initos Heinolos, šiais laikais tradiciniai tautiniai drabužiai latvių savimonėje yra tapę simboliu: „Matyti, kad šalyje vyksta tautinio kostiumo atgimimas. Bet kartu atsiranda ir nesusipratimų, mat žmonės kuria kostiumų derinius, kurie anuo laiku negalėjo egzistuoti. Tai šiek tiek neramina. Tačiau kad ir kaip būtų, džiugu, jog latvių spintose atsiranda vietos ir tradiciniam drabužiui. Yra švenčių (pavyzdžiui, Joninės), kurios kai kuriuose Latvijos miestuose švenčiamos tik vilkint tradicinį kostiumą.“

Taip ir norisi sužinoti, paklausti, kiek yra panašumų ir kiek skirtumų su lietuvių tautine apranga. Kur galiausiai mūsų tautinio kostiumo ištakos? Kada kostiumas pradėjo formuotis Lietuvoje ir kada kaimyninėje Latvijoje?

Tautinius drabužius pristato 300 eksponatų

Tarp parodoje pristatomų 300 eksponatų yra tradicinių latvių pirštinių, kojinių, juostų, įvairių galvos dangalų, vainikų, segių, sąsagų, gintaro dirbinių.

Tradicinė latvių apranga pagal jai būdingas ypatybes tyrinėtojų skirstoma į penkias dideles grupes, kurios atitinka Latvijos kultūrinius-istorinius regionus – Kuršą, Žiemgalą, Vidžemę, Latgalą ir Augšžemę arba Sėlą. Įdomu atsekti šių regionų tautinio kostiumo specifiką.

Parodos kuratorė Inita Heinola teigė, kad parodoje pristatomi 24 tradiciniai vyriški ir moteriški latvių kostiumai iš penkių pagrindinių šalies regionų: „Moteriškų kostiumų parodoje daugiau, – mat vyriškų daug ir neišliko (o iš tų, kurie išliko, matome, kad nelabai skyrėsi). Tradicinio tautinio drabužio skirtumai pagal regioną labiau išryškėja moteriškuose apdaruose ir puošyboje“.

Parodoje matyti, kad didžiules skaras apsisiausti, vadintas gaubiamosiomis, dėvėjo Žiemgalos ir Latgalos moterys, tik latgaliečių gaubiamosios skaros buvo segamos masyviomis metalo, daugiausia bronzos, taip pat sidabro segėmis. Parodos lankstinuke pristatomas itin ankstyvas – XIII–XIV a. –vilnonės gaubiamosios skaros krašto fragmentas su vytine juosta ir įaustais bronziniais papuošimais iš Vidžemės regionio (konkrečiau, iš Tycėnų, Maduonos apskrities Gelgauskos valsčiaus).

Pasak Ernos Vilimas, archajiškiausias ir stilistiškai suderinčiausias latgalės tautinis drabužis – tai Abrenės rajono „baltasis kostiumas“ (baltais tērps).  XIX a. pradžios aprangos išskirtinumas – tai puošniais raštais išsiuvinėtos Krustpilio vilnonės skaros-šaliai.  Latgalei labai charakteringos moteriško apdaro sudedamosios dalys – tai ant kaktos rišamos specifinės išsiuvinėtos juostos – (pārpieri)[1]. Beje, Latgalos regionas turi daugiau tarptautinių (estų, rusų, baltarusių, sėlių ir lietuvių) įtakų tautinio kostiumo formavimuisi [2].

Parodoje eksponuojama Žiemgalos gyventojų apranga išsiskiria artimumu lietuvių – žemaičių ar net Mažosios Lietuvos gyventojų – aprangai, pirmiausia panašiais juostų, sijonų raštais, melsvais vyrų kostiumais, netgi šiaudinėmis skrybėlėmis. Žiemgalos regionui būdingiausi puošnūs, gausiais raštais išmarginti sijonai, pradėti dėvėti apie XIX a. vidurį. Palyginti aukštas pragyvenimo lygis leido žiemgaliečiams puošti tautinį drabužį įvairiais sidabriniais gaminiais, sunkiais sidabro karoliais. Tautinio drabužio pagrindas – balti, gausiai išsiuvinėti lininiai marškiniai, eglutės, roželių ar žvaigždučių raštais išausti sijonai bei austos liemenės, padailintos sidabrinėmis arba gintarinėmis sagomis.

Parodoje eksponuojama ir unikali tautinių drabužių kolekcija iš Vidžemės, kurios išskirtinis bruožas – moterų bokštinės baltos kepurės (torņcepures), perrištos ir apjuostos šilkinėmis skarelėmis. Pasak E. Vilimas, rytinėje Vidžemės dalyje aptinkamos dar XIX a. pr. išsiuvinėtos, pečius apgaubiančios, tradicinės latvių vilnonės skaros-šaliai (villaines), puošniai išsiuvinėtos apvalios moterų kepurės, mergelių nešioti „būrimo vainikai“ (zīļu vainagi) bei spalvingai siuvinėti marškiniai. Vėlgi – kuo toliau į vakarus – tuo labiau juntama didžiųjų miestų (Rygos, Cėsio, Valmieros) įtaka.[3]

Ryškių – raudonų, vyšninių – spalvų gausa išsiskiria Kuršo regiono moterų kostiumai. Parodoje eksponuojamas moters iš Pietų Kuršo apranga-tautinis kostiumas (XIX a. vid., Liepojos apskritis), išsiskiriantis raudonos spalvos sijonu, didžiule masyvia sege iš bronzos su vyšninės spalvos stiklo karoliukų inkrustacijomis, taip pat keliomis segėmis iš gintaro. Unikalu, kad šios segės susegti skarai ar rankšluosčiui apsigaubti, yra perrišamos raudonais kaspinais. Išskirtinė moters apranga iš Kuršo (Kuldygos krašto, XIX a. 1 p.), pirmiausia masyvia žalvario sege su vyšninės spalvos stiklo karoliukų inkrustacijomis. Kuršo tautinius drabužius dėl šiam rajonui būdingo aktyvaus susisiekimo jūra su kitomis šalimis, XIX a. papildė netradicinės, Latvijai nebūdingos medžiagos. Apdaro dekoravimui plačiai naudoti atvežtiniai kaspinai, juostelės, blizgučiai, perlai, šilkinės ir aksominės medžiagos.

Augšžemės arba Sėlos gyventojų tradicinis tautinis drabužis buvo siuvamas iš savadarbių vilnonių bei lininių audinių. Kaip senovinio drabužio sudedamosios dalys dažniausiai minimi marškiniai su įaustais ryškiai raudonais raštais, puošnios skaros-šaliai, juostos. Seniausia apdaro sudedamoji dalis – galvos apdangalas, pasižymintis ypatingu užrišimu ir ilgiu – tai ilgiausias galvos apdangalas Latvijoje, jo ilgis – iki 4 metrų.

Parodoje be drabužių iš skirtingų regionų, eksponuojami ir latvių tautinį kostiumą reprezentuojantys piešiniai, daugiau iš XIX a. pabaigos (pvz., „Moteris iš Plikių kaimo“, apie 1895 m.). Eksponuojamas itin unikalus piešinys iš Hieronymo Rėršeito (Hieronīm Röhrscheidt) atsiminimų albumo (1595–1605) „Kuržemės nuotaka“.

Atskirai eksponuojami ir unikalūs latvių, daugiausia moterų, papuošalai. Pvz., didžiulės masyvios sagės iš įvairių regionių. Kai kurios sagės siekia XVII a. (pvz., iš Cėsių apskrities Karlių valsčiaus).

Tiesa, tautinės juostos iš tiesų primena ir lietuvių, bet kiek skiriasi pirštinės (pirmiausia savo unikaliais raštais su augaliniais motyvais, sodriomis – salotinėmis, geltonomis – spalvomis).

Visgi koks tas išskirtinis bruožas, skiriantis latvių ir lietuvių tautinį kostiumą? Pirmiausia, matyt, papuošalų – segių – masyvumas, neįprasti gaubiamųjų skarų raštai, atsidarę daugiau dėl finougrų – kaimynų estų (daugiausia setų) – įtakų. Įdomu ir tai, kad parodoje eksponuojamos unikalios segės su rankytėmis, simbolizavusių derybas tarp jaunųjų per piršlybas.

O kas gi vis sieja šių baltų tautų tautinio kostiumą? Pirmiausia panašūs juostų motyvai, panaši audimo technika (daugiausia rinktinės), taip pat šiaudinių skrybėlių, vyžų, taip pat ir lininių drabužių dėvėjimas (Augšžemės, Sėlos, taip pat ir iš Žiemgalos, iš dalies Vidžemės).

Akivaizdu, kad Žiemgalos ir Sėlos, iš dalies Kuršo, etnografinis kostiumas artimiausias lietuvių. Visgi, skirtingai nei Lietuvoje, latvių tradiciniam kostiumui ženklią įtaką jau nuo pat XX a. pradžios turėjo vokiečių įtaka[4].

Iš tiesų ši paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo iš plačiosios visuomenės, taip pat etninės kultūros specialistų, tautodailininkų, studentų, mokytojų, mokinių. Tačiau visi tie, kas dar nespėjo parodos aplankyti, kaip minėta, tai galės padaryti iki sausio 13 dienos.

Tikėkimės, kad ir Lietuvoje, ir Latvijoje vyks platesnė informacijos, kartu ir parodų, sklaida, pristatanti likusių dviejų baltų tautų liaudies kostiumo savitumus, juk per drabužį geriausiai atsiskleidžia tautos savastis. Beje, Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Arnis Radiņš per parodos atidarymą išsakė siūlymą Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje surengti atsakomąją lietuvių tautinio kostiumo parodą.

[1] Prieiga per internetą: http://lietuvostautodaile.lt/straipsniai/646-erna-vilimas-archeologinis-ir-tradicinis-tautinis-latviu-rubas

[2] Prieiga per internetą: http://www.latvia.eu/culture/latvian-folk-dress#node-3528

[3] Prieiga per internetą: http://lietuvostautodaile.lt/straipsniai/646-erna-vilimas-archeologinis-ir-tradicinis-tautinis-latviu-rubas

[4] Prieiga per internetą: http://www.latvia.eu/culture/latvian-folk-dress#node-3528