Ona MAŽEIKIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos XI tomas – Povilo Blaževičiaus knyga „Seniausieji Lietuvos žaislai“ (2011).

Apie ją autorius rašo:

„Ši knyga yra pirmasis mėginimas pažinti istorikų užmirštus ir archeologų atrastus, nuo pat vaikystės tokius svarbius lavinimosi ir lavinimo draugus – žaislus ir žaidimus […] knyga turėtų būti įdomi ir naudinga ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai […] istorija. […] Žaislų ir žaidimų evoliucija ir plėtra leidžia atskleisti prekybinius ir politinius ryšius…“

Seniausius žaislus ir žaidimus pažinti padeda archeologinė medžiaga, kurios didžioji dalis surasta per pastaruosius 20 metų durpingoje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Iš 351 Lietuvoje rastų radinių – 276 vnt. rasti Vilniuje. Dauguma žaislų rasta urbanistiniuose paminkluose ir buvo naudoti tų objektų gyventojų. Žaislų chronologinės ribos XIII–XVII a. Daugiausia radinių datuojami XIV–XV a. Žaislai mažai tyrinėti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Povilas Blaževičius plačiai aptaria vaikų žaislų ir žaidimų istoriografiją, ikonografiją ir rašytinius šaltinius. Didžiausio visų mokslininkų dėmesio sulaukė stalo žaidimai – šachmatai. Europoje šachmatai minimi XI a. Pirmuoju šachmatų vadovėliu laikytinas ispanų karaliaus Alfonso „Libro del Acedrex“, iliustruotas net 150 miniatiūrų. Lietuvoje tarp diduomenės šachmatai buvo populiarūs nuo XV a. pr.

Jonas Dlugošas (Jan Długosz) kronikose mini, jog Vytautas mėgo žaisti šachmatais, aprašė jo požiūrį į pramogas ir šachmatus: „…jei galėdavo skirti šiek tiek laiko poilsiui, leisdavosi į medžiokles arba žaisdavo šachmatais, tačiau abiejų dalykų imdavosi retai, laikydamas, kad tik pamišęs ir visiškai menko proto valdovas pats atsiduoda medžioklėms apleisdamas daug svarbesnius valstybės reikalus“.

Apie suaugusių azartišką žaidimą kamuoliu žin iš pinigų. Istorikas Zigmas Kiaupa (1989) rašo apie XVI a. prisiekusių žaidėjų pasižadėjimus: negerti alaus, midaus nei degtinės, bet ir „nelošti kortomis, nežaisti kauliukais nei kamuoliais, nei šaškėmis, nei jokių kitų nešlovingų žaidimų“.

Apie lošimą kauliukais XIV a. vid. yra užuomina, kad „kryžiuočiai žaidė kauliukais“, apie tai kronikoje mini ir Petras Dusburgietis. Kristupo Radvilos Perkūno, 1584 m. sudarytame Vilniaus lobyno inventoriuje, įrašytos dvi prabangios šaškių lentos su vaikštukais. Prie vienos lentos buvo 30 sidabrinių šaškių, (iš jų15 paauksuotų) ir du sidabro kauliukai. Trisdešimt kauliukų reikalinga nardų, žaidimui, nors galima žaisti tik su dviem lošimo kauliukais. P. Blaževičius mano, kad lobyne būta ir nardų lentų.

Jonušo Radvilos (1612–1655), paveldėtos iš tėvo Kristupo II (1585–1640) kunstkameros, saugotos Liubičos pilyje, kolekcijos inventoriuje, tarp dailės kūrinių yra Barboros Radvilaitės šaškių ir (ar) šachmatų kaulinė lenta puošta brangakmeniais. Apie Vilniaus studentijos pramogas XVII a. rasta žinių iš Vilniaus akademijos vizitatorių memuarų ir vyresnybės nutarimų, kur paminėtas žaidimas sviediniais. „Kad mokiniai, kurie ilsėdamiesi Lukiškėse žaidžia sviediniais neimtų peštis[…] Beje, žaisti lošimo kauliukais ir šachmatais akademijos studentams griežtai drausta.“

Vaikų bei jaunimo žaidimą kamuoliu Lenkijoje aprašė Janžiejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz). Kamuoliai buvo vilnoniai arba pakuliniai iš viršaus sutvirtinti siūlais ir apsiūti oda, o į jų vidų dėjo žuvies ar veršiuko kremzlę. Žaidimas kamuoliu lavino taiklumą, miklumą, kūno lankstumą. Minėto autoriaus aprašytas ir žaidimas lazdomis, kuris pratinta jaunimą vikriai valdyti kardą. „Atsitikdavo, kad jauni profesoriai, kaip jėzuitai, taip ir pijorai labai gerai valdė lazdas“. J. Kitovičiaus nuomone jog „kortos išstūmė lošimo kauliukus“.

Kortos pirmą kartą minimos XVI a. vid. ir XVII a. II a. Klaipėdos uosto muitinės knygose. Nuo 1664 iki 1699 m. į Klaipėdos uostą „kortos buvo atplukdytos tik iš keturių miestų: Liubelo, Gdansko, Hamburgo ir Amsterdamo“. Azartiniai žaidimai ypač iš pinigų buvo draudžiami arba reglamentuojami. Pirmą kartą apie lošimus paminėta Trečiajame Lietuvos Statute (1588). Atklydę asmenys, vengiantys tarnybos darbo „tik vyną gerdami, bei lošimo kauliukais lošdami laiką leidžia, reikia dukart įspėti, o trečią kartą išplakti ir išvaryti…“ Tokios pramogos gretintos su dykaduoniavimu ir girtavimu. Vakarinėje Lietuvos dalyje šachmatai buvo teisiškai legalūs, tuo tarpu Stačiatikių bažnyčia griežtai kovojo prieš stalo žaidimus.

Autorius surado vaikų žaislų analogijų XIV a.Vakarų Europos ikonografijoje: medžio raižiniuose, rankraštinių knygų iliustracijose. Žaidžiantys vaikai vaizduojami XV a.pab –XVI a. flamandų bei kitų šalių rankraščiuose ir dail. Piterio Breigelio (Pieter Bruegel) meniškuose paveiksluose, kuriuose pavaizduota žaislų įvairovė: lėlės, kamuoliai, kaukės, vėjo malūnėliai, vilkeliai ir kita (84 skirtingi žaidimai). Vaizduojamojo meno kūriniai yra svarbūs žaidimų liudininkais, nes ne viskas archeologinėje medžiagoje išliko ar surasta.

Iš žaidimų vizualių liudininkų – Vilniuje rasta XVI a. renesansinių koklių, kuriuose vaizduojami žaidžiantys vaikai: berniukas – viena ranka iškėlęs kamuolį, o kita – laiko medinį arkliuką, kitame – toks pats berniukas mušantis būgną, o trečiasis variantas – berniukas grojantis fleita, o kitas – mušantis būgną.

Kristijonas Donelaitis vaizdžiai rašė: „Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdamas…“. Apie mušimą ritiniu mini Motiejus Valančius: „…kaip droš kuris su ritmušiu, – ritinis lekia brumzdamas“. Lietuvių kalbos žodynas mini kėglius, vilkelį ir kita.

Lietuvoje šachmatų istorija susidomėta tik XX a. viduryje. Trakų pusiasalio ir Salos pilis tyrę archeologai: Karolis Mekas, Adolfas Tautavičus ir Ona Kuncienė surado šachmatų figūrėių. Apie jas pirmasis paskelbė A. Tautavičius, o vėliau ir kiti autoriai bei Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją tyrinėję archeologai, suradę 25 šachmatus ar jų dalis. Buvo paskelbtos ir keturios pilyje rastos stalo žaidimų lentos. Knygoje paskelbta ir kitomis temomis rašiusiųjų (kur tik paminėti ir žaislai) bibliografija.

Kiti stalo žaidimai: šaškės, kvirkatas, nardai, lošimo kauliukai tinkamo tyrėjų susidomėjimo nesulaukė. Žaidimai: gaudynės, slėpynės, imtynės, laipiojimais medžiais ir kiti, nereikalauja specialaus inventoriaus, todėl apie tai archeologinės medžiagos ir būti negali.

Artimiausią Lietuvos archeologinei medžiagai tipologinę sistemą yra sukūręs Aleksandras Choroševas, remdamasis Novgorodo X–XV a. vaikų žaislais. P. Blaževičius, pagal Lietuvos archeologinę medžiagą suklasifikavo pagal žaidimų sritis ir remiantis artefaktais ir sudarė vizualią lentelę „Žaislai ir žaidimai“ (11 pav., p. 30) Pirmiausia žaislai ir žaidimai suskirstyti į vaikų ir suaugusių. Tačiau yra žaislų, su kuriais žaidžia ir vieni ir kiti. Tipologiškai žaidimai pagal pobūdį suskirstyti į aštuonias pagrindines sritis: karybos, buities, ūkio, globos, pramogų, muzikos, sporto ir stalo žaidimai, atspindinčius suaugusių veiklos sritis ir lavinamus įgūdžius. Artefaktai dar skirstomi į grupes, šeimas, klases, tipus, potipius, variantus ir medžiaga. Schema‚ pasak autoriaus, tapo savotišku knygos stuburu. Iš tikrųjų, vien iš lentelės galima sužinoti apie Lietuvoje surastus seniausius žaislus.

Vaikų žaislai patenka į penkias tipologines sritis: karybos, buities, ūkio, globos ir pramogų, supažindinantys vaikus su darbais ir prievolėmis. Dauguma vaikų žaislų yra iš paprastų medžiagų: molio, medžio, kaulo rago ir pagaminti pačių vaikų arba jų tėvų.

Vaikams žaislai nuo seno buvo svarbia pasaulio pažinimo bei patirties įgijimo priemonė. Vaikai visada mėgo žaisti karą ir tai paliudija archeologinė medžiaga: žaislinės strėlės, ietys arba kalavijas.Vaiko vaizduotė, mėgdžiojant suaugusius, kiekvieną buities daiktą, gali paversti žaidimo įrankiu arba tiesiog žaislu.

Stalo žaidimai skirstomi: strateginius, strateginius ir sėkmės, ir tik sėkmės. Strateginiai yra šachmatai, šaškės, kvirkato ir jų lentos bei vaikštukai. Strateginiai ir sėkmės – nardai su taškais, lentos ir vaikštukai; sėkmės – lošimo kauliukai.(Lentelėje nurodytos jų formos ir ornamentai, medžiagos). Sportinių žaidimų grupei priskirti 156 artefaktai, skirti taiklumui, vikrumui ir koordinacijai lavinti, turėję ir praktinės reikšmės – paruošti karui, medžioklei.

Šachmatai atsiradę Indijoje, Europą pasiekė IX–XI a., o išpopuliarėjo XI–XIII a. Radvilų giminei priklausė keturios šachmatų žaidimo lentos. Šachmatais žaidė aukštesniojo luomo žmonės, tai liudija rastos iš brangių medžiagų, meniškos šachmatų figūros, perlamutru inkrustuoti žaidimo vaikštukai. Iš devynių rastų dambrelių, du jų pažymėti meistrų ženklais, tai rodo, kad jie pagaminti profesionalių to amato meistrų. Žaislų bei žaidimų įvairovė bei jų chronologija mažai kuo skiriasi nuo visos Europos. Plečiantis ekonominiams, politiniams bei kultūriniams ryšiams, žaislų į Lietuvą pateko ir iš įvairių kraštų.

Suaugusiųjų žaidimai skirti loginiam, strateginiam mąstymui lavinti. Stalo žaidimų inventorius (98 vnt.) suskirstyti į tris grupes: strategijos, strategijos – sėkmės ir sėkmės. Strategijos grupei priklauso:šachmatai, kvirkatas ir šaškės, sėkmės – lošimo kauliukai, o strategijos – sėkmės – nardų žaidimas. Literatūroje aptartas senas Kvirkato žaidimas – ant lentos išraižytos linijos ir naudoti įvairių formų vaikštukai. Vilniaus Žemutinėje pilyje surasta (XV a.) statinės dugno arba dangčio dalis, kuriame linijomis išpjaustytas žaidimo laukas ir autorius manymu, tai klasikinė kvirkato lauko forma.

Sporto žaislų sričiai priklauso sportinių žaidimų su inventoriumi grupė – tai lavinimosi – koordinacijos – kaulinės pačiūžos; vikrumo – astragalai – šokikauliai; taiklumo – kėgliai pirštikauliai, moliniai ir akmeniniai rutuliukai ir odiniai kamuoliai. Vilniaus Žemutinėje pilyje rasti 24 kamuoliai ir jų dalys, vienas jų visiškai sveikas, datuojami XIV–XVI a. Muzikos, sporto žaislų surasta 65 %. Jie skirti lavinimuisi ir galėjo būti naudoti įvairaus amžiaus žmonių. Vilniuje rasti 47 kėgliai, iš jų 44 rasti Vilniaus pilių teritorijoje ir datuojami XIV–XVII a. Kėgliai – tai avių arba karvių pirmųjų pirštikaulių kaulai pripildyti švino lydinio. Lietuvoje rasta stiklinių, rečiau kaulinių ir akmeninių rutuliukų. Astragalai yra savotiška lošimo kauliukų atmaina.

Kaulinės pačiūžos – po vieną rasta Vilniuje ir Palangoje. Apie XIII–XV a. pasirodė pačiūžos su metalinėmis pavažomis.

Muzikos instrumentų Lietuvoje rasti tik idiofonai (saviskambiai – gnaibomieji dambreliai ir aerofonai (pučiamieji – laisvieji – kaulinės ūžynės ir ilgosios medinės fleitos be švilpuko ir molinės fleitos su švilpuku. Jos yra zoomorfinės – paukščiai, gyvuliai ir antropomorfinės – raiteliai.

Knyga parengta kruopščiai, pateikta nuorodų šaltinių iri literatūros santrumpos, yra net 184 paveikslai: iliustracijos iš literatūros, eksponatų nuotraukos, piešiniai ir grafinės bei spalvinės diagramos atspindinčios kiekybinius ir procentinius artefaktų palyginimus. Sudarytas 21 priedas – kiekvienos žaislų grupės lentelės, kuriose aptartas konkretus dirbinys, jo datavimas, svarbiausi požymiai, radimvietė, inv.nr., šaltinis, kituose – ir radinio paveikslas. Ypatingai vizualus pieštas Lietuvos žemėlapis, kuriame pažymėta seniausių Lietuvos žaislų radimvietes, nurodantis konkrečius radinius ir jų skaičių (pav. 22, p 40).

Knyga skaitytojams pristatyta 2012 m. sausio 26 d. Kalbėję recenzentai – prof. habil. dr. Albinas Kuncevičius, prof. dr. Libertas Klimka ir dr. Gintautas Zabiela – pasidžiaugė kruopščiai atliktais tyrinėjimais bei jų rezultatu – dar vienu nauju leidiniu, praplečiančiu senojo Lietuvos paveldo klodus. Didelės pagyros nusipelnė restauratoriai ir muziejininkai, pirmieji – iš užmaršties prikėlę senosios kultūros reliktus, o antrieji – ne tik saugantys radinius, bet juos tyrinėjantys ir leidžiantys naujas studijas.