Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona. Nežinomas vokiečių dailininkas XVI a. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.
Rasa BAŠKIENĖ, www.bernardinai.lt
Ankstyvoji rašytinė Lietuvos istorija yra vyrų istorija. Moterų joje beveik nerasime, išskyrus kelias didžiūnes, valdovų sutuoktines ar šeimos nares. Viduramžių metraščiuose pagonės moterys išvis nebuvo minimos: mes nežinome kunigaikščio Gedimino žmonos vardo, o kunigaikščio Kęstučio žmonos Birutės vardas apgaubtas legendų ir pasakojimų ūku. Tačiau apie didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto žmoną Oną mūsų laikus pasiekę liudijimai, kuriuos mini istorikas Ignas Jonynas savo veikale „Vytauto šeima“, byloja apie neeilinę moterį, lygiavertę savo vyrui, Lietuvos valdovui. Ona, viena labiausiai išsilavinusių to meto Rytų Europos moterų, vaidino ryškų vaidmenį politikoje ir diplomatijoje, ją labai gerbė ir su jos nuomone skaitėsi Kryžiuočių ordinas, o Lenkijos karalius Jogaila dovanomis siekė Onos palankumo.
Onos Vytautienės kilmė
Taip pat skaitykite
Iki šiol ginčijamasi, iš kur ir iš kokios šeimos buvo kilusi būsimoji Lietuvos valdovo kunigaikščio Vytauto žmona. Vieni ją kildina iš Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo šeimos, kiti įsitikinę, kad Ona buvo kilusi nuo Veišiškių – vietovės tarp Vilniaus ir Gardino. 1932 m. istorikas Ignas Jonynas veikale „Vytauto šeimyna“ paneigė Bychovco kronikos teiginį, kad kunigaikštienė Ona buvusi Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo duktė. Jis rėmėsi to meto metraščiais, aprašiusiais 1395 m., 1401 m bei 1404 m. Vytauto karus su Smolensku, kuriuose nėra nė mažiausios užuominos apie tai, kad jis kariauja su savo žmonos giminaičiais. Remdamasis vokiečių ordino archyvo dokumentais, istorikas teigė, kad kunigaikštienė Ona buvo nedidelio kunigaikščio Sudimanto iš Vėžiškės (dabartinių Eišiškių) dukra. Tuo tarpu istorikė Inga Baranauskienė mano, kad Sudimantas buvo Onos brolis, o tėvas – Eikša Liutauraitis, Eišiškių pilies statytojas.
Spėjama, kad Vytauto ir Onos vestuvės įvyko tarp 1370–1375-ųjų metų. Ona buvo pirmoji Vytauto žmona, su kuria jis susilaukė vienintelės dukters Sofijos. Pasak istorikų, vėliau gimę pasakojimai apie du Vytauto sūnus, neva nužudytus kryžiuočių, neturi jokio istorinio pagrindo.
Pabėgimas iš Krėvos pilies
Kone kiekvienas lietuvis yra girdėjęs apie garsųjį Vytauto pabėgimą iš Krėvos pilies, į kurią jį uždarė Jogaila. Šioje istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidino Ona, pirmą kartą išėjusi į istorijos areną. Jos pasiaukojimo ir ryžto dėka Vytautas išvengė galimo nužudymo, ir šis jos poelgis pakreipė visos valstybės raidą nauja kryptimi.
1382 m. vasarą prasidėjo kovos dėl Lietuvos sosto. Užsitikrinę Vokiečių ordino paramą, Algirdaičiai Vilniuje suėmė Kęstutį ir Vytautą ir nugabeno į Krėvą. Penktą dieną po suėmimo Kęstutis buvo nužudytas, pavojus netekti gyvybės ar ilgi nelaisvės metai grėsė ir Vytautui. Spėjama, kad Vytautas į Krėvą buvęs nugabentas kartu su žmona, tačiau tais laikais gyvenęs Vokiečių ordino heroldas Vygandas Marburgietis (Wigand von Marburg) rašo, kad Vytautas iš pradžių kalėjime sėdėjęs vienas, ir tik vėliau, jo prašomas, Jogaila sutikęs leisti žmoną ir vaikus pas jį. Iki šiol nesutariama, ar kunigaikštienė laivai galėjo vaikščioti po pilį, ar buvo saugoma kartu su vyru. Istoriniai šaltiniai pateikia skirtingus liudijimus, prieštaraujančius vienus kitiems.
Metraštyje rašoma: „Didysis kunigaikštis Vytautas griežtai saugomas sėdėjo Krėvos pilies menėje, o dvi moterys vaikščiojo patalo kloti į kunigaikštienės menę, stebimos sargybinių. Ir didžioji kunigaikštienė išgirdo iš žmonių, kad jei didysis kunigaikštis Vytautas ilgiau sėdės nelaisvėje, jam nutiks taip, kaip ir tėvui. Ir tuomet ji jam štai ką patarė: kai ateis tos moterys vėl patalo kloti, tegu jis apsirengia vienos iš jų drabužiais ir išeina su kita. Vytautas paklausęs žmonos patarimo, apsirengė vienos moters drabužiais, išėjo su kita ir, nusileidęs iš pilies, pabėgo pas vokiečius į Prūsiją.“
Ona, likusi pilyje su kita tarnaite, buvusi nubausta įpykusio Jogailos. Kaip – mes nežinome, žinome tik tiek, kad vėliau ji prisijungė prie savo sutuoktinio, nukakusio pas seserį Danutę, Mazovijos kunigaikščio žmoną. Nesulaukęs pagalbos iš svainio, Vytautas kreipėsi į Kryžiuočių ordiną.
Seniausi rašytiniai liudijimai apie Oną Vytautienę
Minėtoje Vytauto pabėgimo istorijoje Onos vardas nebuvo minimas, jame rašoma apie jo žmoną – kunigaikštienę. Pasak istoriko I. Jonyno, seniausias Lietuvos metraštis, pradėtas rašyti dar Vytauto laikais, pirmą kartą mini kunigaikštienės Onos vardą, aprašydamas 1389 m. nepasisekusį Vytauto sąmokslą prieš Skirgailą, siekiant atsiimti Vilnių. Ona tuomet buvusi Gardine ir mums nežinomomis aplinkybėmis antrą kartą išgelbėjusi Vytautą, nuo persekiotojų ten pas ją pabėgusį.
Antrą kartą apie didžiąją kunigaikštienę Oną rašoma 1392 m. Vytautui grįžus iš Ordino ir susitaikius su Jogaila Astravos dvare (Ostrove). Ona Vytautienė pasirašė du dokumentus, skirtus Jogailai ir jo žmonai Jadvygai, laiduodama, kad jos vyras Vytautas tesės savo pažadus.
„Ona, iš Dievo malonės Lietuvos kunigaikštienė, Trakų, Lucko ir t. t. Ponia (Anna Dei gratia ducissa Lithuaniae, domina Trocensis, Luczensis etc), davė du raštu, vieną lenkų karalienei Jadvygai, o antrą – lenkų karaliui Jogailai Vladislovui su pasižadėjimu, kad jos vyras Vytautas neapleis Lenkų karalystės karūnos ir kad visuomet ištikimai gins karalių ir karalienę nuo jų priešų.“
Netrukus po Astravo sutarties Jogaila, siekdamas Onos Vytautienės palankumo, atsiuntė jai dovanų: iš Krokuvos vaistininko nupirktų saldumynų ir aukso žiedus su brangiais akmenimis. Spėjama, kad šios dovanos kunigaikštienei didelio įspūdžio nepadariusios, nes daugiau Jogaila į ją nebesikreipęs.
Kryžiuočiai labai vertino ir gerbė Oną Vytautienę: 1408 m. didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas (Ulrich von Jungingen) jai padovanojo du muzikinius instrumentus: neseniai Vokietijoje pagamintą klavikordą ir portatyvą.
1400 m. kunigaikštienė Ona lankė Marienverderyje neseniai mirusios, šventumu pagarsėjusios Daratos kapą. Jos apsilankymas buvo paminėtas vokiečių kronikininko Jono iš Posilgės (Johan von Posilge), taip pat minimas šios šventosios kanoniškame procese. Speciali popiežiaus Bonifaco IX komisija, pasiųsta į Marienverderį ištirti kandidatės į šventąsias gyvenimo aplinkybes, iš apklaustų liudininkų sužinojo, kad didžiojo Lietuvos kunigaikščio žmona, lydima valdovo brolio Žygimanto ir bajorų svitos, aukojo prie šv. Daratos kapo šilkinius audinius. Gavusi iš vokiečių dvi knygas apie šventosios gyvenimo aprašymą, labai jomis džiaugėsi. Šis paminėtas faktas byloja apie Onos Vytautienės neeilinį išsilavinimą ir kultūrą.
Burgundų riteris, prancūzų diplomatas ir keliautojas Ghillbert‘as de Lannoy, Anglijos karaliaus Henriko V pavedimu 1414 m. lankęsis LDK, mini viešnagę Vytauto pilyje Punioje, kur jį gražiai priėmusi Vytauto žmona, pas kurią tuo metu svečiavosi ir dukra Sofija su anūke Anastasija.
Siekdamas užsitikrinti Ordino paramą, kad galėtų laisvai veikti Rytuose, kunigaikštis Vytautas 1398 metais kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu fon Jungingenu (Konrad von Jungingen) pasirašė Salyno sutartį. Pagal šią sutartį Ordinui atiteko Žemaitija ir pusė Sūduvos krašto. Sutartį pasirašant dalyvavo ir kunigaikštienė Ona. Kryžiuočiai labai vertino ir gerbė Oną Vytautienę: 1408 m. didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas (Ulrich von Jungingen) jai padovanojo du muzikinius instrumentus: neseniai Vokietijoje pagamintą klavikordą ir portatyvą. 1416 m. magistras atsiuntė Onai brangaus Ragainės vyno ir vynuogių. Tai rodė išskirtinį Ordino dėmesį Onai kaip labai įtakingai ir kultūringai asmenybei.
Po Astravo sutarties Vytautas ir Ona tapo visateisiais Lietuvos valdovais. Amžininkų liudijimu, jie gyveno plačiai ir turtingai. 1399 m. Jogailai ir Jadvygai pirmojo kūdikio belaukiant, Vytautas su žmona nusiuntė į Krokuvą labai brangų lopšį, pagamintą iš gryno sidabro. Netrukus po gimdymo mirus karalienei Jadvygai ir naujagimei dukrelei Bonifacai Elžbietai, lopšys vėliau atiteko kitiems Jogailos vaikams, o paskui ir vaikaičiams.
Mūsų laikus yra pasiekęs ir didžiulis Vytauto ir Onos dovanų sąrašas Vokietijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui, liudijęs neeilinį Lietuvos valdovų turtą.
1401 m. Vytautas užrašė Onai dvarų kaip kraitį su teise juos valdyti iki gyvos galvos. 1404 m. kryžiuočių ordino magistras pasižadėjo tas jos teises ginti.
Ona Vytautienė mirė Trakuose 1418 m. liepos 31 d. Kryžiuočių ordino magistras įsakė visose Ordino bažnyčiose laikyti jos atminimui mišias ir vigilijas. Didžioji kunigaikštienė buvo palaidota Vilniaus katedroje, prie Šv. Mykolo altoriaus, ten, kur vėliau buvo palaidoti ir Vytauto Didžiojo palaikai.
Garsus XV amžiaus lenkų istoriografas Jonas Dlugošas (Jan Długosz) rašė, kad Vytautas, 1418 m. mirus jo žmonai Onai, po kelių mėnesių susituokė su Karačevo kunigaikščio Jono našle Julijona, velionės kunigaikštienės dukterėčia. Dėl artimos giminystės Vytautą su Julijona atsisakęs sutuokti Vilniaus vyskupas Petras liepė laukti popiežiaus leidimo. Tuomet Vytautas kreipėsi į Vroclavo vyskupą, kuris atliko sutuoktuvių apeigas. Su Julijona Vytautas nesusilaukė trokštamo vyriškos giminės palikuonio.
Ona Vytautienė – viena įtakingiausių moterų Lietuvos istorijoje
Vytauto žmona Ona buvo išskirtinė asmenybė viduramžių pasaulyje. Tuo metu, kai Prancūzija uždraudė moterims valdyti šalį, o Rusijoje jos apskritai neturėjo jokios įtakos visuomenėje, Ona buvo gerbiama ne mažiau nei jos vyras, Lietuvos valdovas Vytautas. Onos palankumo siekė tiek Ordinas, tiek Lenkijos karalius Jogaila, taip pat ir rusų kunigaikščiai.
Ne sykį išgelbėjusi savo vyrą iš tikros mirties nagų, ji buvo jo labai mylima. Pasak amžininkų, pas ją jis skubėdavęs, lyg „akis išdegęs“. Ona lydėjo Vytautą jo kelionėse, kartu dalyvavo svarbių sutarčių pasirašyme – ir laimėje, ir nelaimėje ji buvo su juo. Sėkmingiausi Vytauto gyvenimo metai baigėsi po Onos mirties – tokiu būdu išsipildė jos pranašystė, kad jai mirus Vytautui nebesiseks. Prieš mirtį Vytautas pareiškė norą būti palaidotas prie savo pirmosios žmonos Onos. Šis jo pageidavimas buvo išpildytas.
