Tautodailininko Jono Rudzinsko pranesimo iliustracija

Onutė Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

Karo Ukrainoje išvakarėse, 2022 m. vasario 22–23 dienomis nuotoliniu būdu vyko Vilniaus etninės kultūros centro organizuojama tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Užgavėnės. Tradicijos ir modernybės sampyna“,  kurioje dalyvavo etnologai, kultūros, meno, švietimo, vietos bendruomenių atstovai ir visi besidomintys etnine kultūra. Konferencija vyko per Zoom platformą. Pranešimai buvo skaitomi lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Užsienio lektorių pranešimai buvo sinchroniškai verčiami į lietuvių kalbą.

Beje, šiemet Užgavėnės buvo švenčiamos jau kitą antradienį po šios konferencijos – kovo 1 dieną.

Kaip rašoma Vilniaus etninės kultūros centro tinklalapyje, „Šiandien Užgavėnės – viena matomiausių, įvairiomis formomis gaivinamų tradicinių kalendorinių švenčių Lietuvoje, kurios pradžia siekia pagonybės laikus. Kintant socialinei aplinkai, vyraujančiai pasaulėžiūrai ir veikiant kitiems veiksniams, šventės reikšmė ir formos keitėsi. Užgavėnių šventė yra iš tų, kurios praktikas kūrė ir tebekuria ne tik konkrečios vietos bendruomenės, bet ir institucinės struktūros – kultūros centrų ir folkloro ansamblių tinklas, įvairaus pobūdžio ugdymo įstaigos, žiniasklaida ir pan. Šiandien visi šios šventės organizatoriai susiduria su nemažais iššūkiais, ieškodami naujų formų ir idėjų bei derindami tradiciją su šia diena.“[1]

Etnologas Jonas Balys apžvelgė visas unikalias lietuviškų Užgavėnių persirengėlių kaukes: elgetų, čigonų, žydų, gyvūnines (arklio, ožio, bezdžionės, gervės) etc. Pasak etnologo Jono Balio, per Užgavėnes būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, buvo skatinami pasivažinėjimai rogėmis, kad ateinančiančiais metais derėtų linai: „Pavakariu visi važiuodavo rogėmis pasivažinėtų. Pasivažinėjimui važiuoja dveigiu arkliuku, kuris dar nei karto nėra važinėtas. Prisėda pilnos rogės bernų ir mergaičių ir lekia per kaimą, kiek tik arklys gali“[2].

Profesoriaus etnologo Rimanto Balsio pastebėjimu, „Užgavėnės – kaimiška šventė, netinkama miesto erdvei“[3].  Bet juk jos yra minimos ir visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose bei mažesniuose miesteliuose.

Akivaizdu, kad „Tradicinių Užgavėnių tautosakos kūrinių – oracijų, dainų ir kt. tekstai, kurie yra būtina šios šventės dalis, tapo neaktualūs ir nesuprantami šiuolaikiniam žmogui, tad kyla abejonių, ar juos būtina vartoti, ar pakeisti. Kinta ir šiuolaikinio žmogaus požiūris į juokavimus-erzinimus, visą šventės estetiką. Užgavėnių persirengėliai nebeturi tiesioginių ritualinių funkcijų ir tapo vien tik žaidimu, o žiniasklaida pabrėžtinai sieja Užgavėnes vien su blynais ir persivalgymu.

Todėl kyla klausimas – kas iš senųjų šventės reikšmių liko aktualu šiandieniniam žmogui? Ar atsižvelgti tik į pramoginę šios šventės funkciją, humoristinį, ironišką pasaulio traktavimą, ar ir į tai, kokią šventės versiją palaiko folkloristika ir etnologija? Kaip suderinti dabartines Užgavėnių šventimo praktikas su senųjų Užgavėnių suvokimu? Ar šios šventės interpretacija turėtų būti grindžiama archajiškesne pasaulėžiūra, ar turėtų prisitaikyti prie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo?“

Pasak Vilniaus etninės kultūros centro, „poreikis diskutuoti Užgavėnių šventės tema susiformavo jau seniai“. 2020 m. Vilniaus etninės kultūros centro surengta virtuali diskusija „Užgavėnių šventės organizavimo mieste problemos šiandien“ susilaukė didelio dėmesio iš kultūros centrų darbuotojų, formalaus ir neformalaus ugdymo pedagogų ir kitų asmenų, kuriems ši tema yra aktuali. Todėl ir kilo sumanymas pirmą kartą Lietuvoje surengti tarptautinę mokslinę-praktinę konferenciją, kuri suteiks galimybę Užgavėnių šventės rengėjams patikrinti save kitų organizatorių patirčių kontekste.“

Dalios Urbanavičienės pranešimo iliustracija

Dviejų dienų konferencijoje pranešimus skaitė patyrę šios srities teoretikai ir praktikai: mokslininkai etnologai, istorikai, antropologai, kultūros atstovai iš Lietuvos ir užsienio kultūros, švietimo bei mokslo institucijų: Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Klaipėdos ir Vilniaus universitetų, Lietuvos istorijos instituto, LDK Valdovų rūmų, Kurtuvėnų regioninio parko, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse ir kt. Taip pat nuotoliniu būdu dalyvavo užsienio šalių – Slovakijos, Bulgarijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos – pranešėjai.

Posėdžiai buvo suskirstyti temomis, pavyzdžiui, „Šventė apeiginių metų struktūroje“, „Šventė, jos organizavimas ir gaivinimas“, „Lokaliniai Užgavėnių savitumai“, „Užgavėnių simboliai“, „Užgavėnės istorijos perspektyvoje“. Apžvelgsiu kiek labiau įsiminusius pranešimus.

Dr. Dalia Urbanavičienė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kalbėjo apie Užgavėnių persirengėlių tradicijos sąsajas su kitomis šventėmis, jų prasmę ir elgesio ypatybes. Pranešimas išsiskyrė įdomia detalizuota lyginamąja švenčių analize.

Dr. Halyna Pshenichkina iš Čerkasų S. Hulak-Artemovskio specializuotos muzikos kolegijaos ir Dnipropetrovsko M. Glinkos muzikos akademijos (Čerkasai ir Dnipras, Ukraina) pristatė įdomų pranešimą „Masliana“ ar „kolodij“? Tradiciniai Užgavėnių savaitės papročiai ir pramogos Ukrainoje“, praturtingą gausiomis iliustracijomis, ukrainiečių dainų tekstais. Džiugu, kad pranešėja pristatė skaidres ir lietuvių, ir anglų kalbomis.

Prof. Rimantas Balsys iš Klaipėdos universiteto ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto pristatė nuotaikingą pranešimą „Juokas tradicinėje lietuvių kultūroje“. Profesorius savotiškai paneigė lietuvių kaip į liūdesį linkusios tautos mitą, teigdamas, kad juokas, juokavimas, geri ir pikti pokštai žmones lydėjo visą laiką. Pasirodo, kad „juokas buvo palankiai vertintas senųjų baltų ir kai kurių jų adoruojamų dievų“.

Sauliaus Tamulio drožta Užgavėnių kaukė. Ragana. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondai

Dr. Libertas Klimka pateikė „Pastabas apie kai kurių lietuviškų Užgavėnių kaukių kilmę“. Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas pristatė pranešimą „Užgavėnių kaukės tautodailės baruose“, pateikdamas unikalių Lietuvos tautodailininkų sukurtų kaukių pavyzdžių.

Dr. Lina Petrošienė iš Klaipėdos universiteto kalbėjo apie „Linksmąjį sezoną: apie Užgavėnių karnavalus tarpukario spaudoje“. Pranešėja pateikė nepažintos vizualinės, taip pat ir komiksų, medžiagos.

Dr. Vytautas Tumėnas iš Lietuvos istorijos instituto  Etnologijos ir antropologijos skyriaus pristatė unikalų pranešimą „Lietuvių Užgavėnių ir Pietų Indijos pavasario maginių persirengėlių šokių tradicijų paralelės“. Pranešėjas pateikė ir vizualią bei filmuotą medžiagą iš Pietų Indijos.

Džiugu, kad tokiu nelengvu pasauliui ir Lietuvai metu pavyko surengti tokią turiningą konferenciją, įrodančią, kad spalvingos nuotaikingos karnavališkos Užgavėnių tradicijos yra bendros ne tik baltų (lietuvių, latvių), bet ir slavų (lenkų, ukrainiečių, slovakų, bulgarų) bei kitoms tautoms.

O šiandieniam lietuvių Užgavėnių šventimui derėtų nepersistengti „eliminuojant“ tradicinius šios šventės veikėjus: čigonus, vengrus, žydus etc.

[1] Prieiga per internetą: https://www.etno.lt/kiti-renginiai/983-uzgavenes-tradicijos-ir-modernybes-sampyna

[2] Jonas Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis, 1993, p. 95.

[3] Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/etnologas-r-balsys-uzgavenes-kaimiska-svente-netinkama-miesto-erdvei-941-761616