Asociatyvi Freepik nuotr.

 

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

Jeigu svečius žaliaja arbata vaišinsi,

Atrodysi, lyg baisiai subtilus estetas

Ir cukraus, pieno gausiai sutaupysi,

Bet liksi kaip šykštuolis neregėtas.

Svečiai nebeprašys puodelio  pakartot

Bei pasistengs greičiau išsprukti,

Už tokias „vaišes” vangiai padėkos,

O ir draugystė gali greit nutrūkti.

Todėl žinokit: Lietuvoj nuo seno

Daug valgių ir šnekaus alučio būta.

Jau jeigu bočiai mūsų taip gyveno,

Ar reikia neigti daukantišką būdą?

Tas Simonas gražiai kadais  aprašė,

Kaip svodbą atšventė tūli žemaičiai,

Kaip šveitė pyragus ir alų ūsais košė,

Vaišino svetimus net prašalaičius.