Asociatyvi Freepik nuotr.

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

Prašau, gražinkite man praeitį, –

Iš jos mačiau aš puikią ateitį

Bei ketinau aukštos karjeros siekti.

Bet tartum upė bėgo metai

Ir nelaukti lemties verpetai

Svajoms neleido įsidiegti.

Dabar esu labai garbus senjoras,

Išmokau savo suvaldyti norus,

Nebeturiu didžių pretenzijų.

Kiek lenda valgau, bet nedaug –

Nereik dėl svorio nuogąstaut,

Miegu, kiek noriu – be iliuzijų.

Nemėgstu gailiai skųstis likimu,

Koks teko, tokį  nuolankiai imu,

Nes nieko negaliu jame pakeisti.

Jei kam nors kiek prasikaltau,

Klausykit, nuoširdžiai sakau:

Kol gyvas, man prašau atleisti…

Su humoru žvelgiu į priekį, –

Geriau yra juokaut, negu liūdėti,

Kai nežinia, kiek ateities dar liko.

Ragauk, kiek spėsi paragaut,

Draugauk, kiek seksis padraugaut,

Ir džiaukis, kad gyvenimas pavyko.