Červenės kalėjimas Baltarusijoje. LGGRTC nuotr.

Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, www.voruta.lt

Balandžio 12 d. sukanka 120 metų, kai Mažeikiuose gimė buvęs Kretingos šaulių rinktinės vado pavaduotojas ir tarybos narys, Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos tarybos narys, antisovietinio pogrindžio dalyvis, Kretingos, Eišiškių ir Telšių apskričių viršininkas, Kretingos apskrities „Geležinio vilko“ organizacijos vadas, LŠS Išeivijoje J.Daumanto šaulių kuopos Los Angeles steigėjas, dimisijos pulkininkas leitenantas Osvaldas Žadvydas.

Osvaldas Žadvydas gimė 1903 m. balandžio 12 d. Mažeikiuose. 1914 m. baigė vietos pradžios mokyklą ir toliau tęsė mokslus Mažeikių vidurinėje mokykloje. Būdamas gimnazistu įstojo į Šaulių sąjungą. Kaip šaulys – savanoris 1923 m. sausio 10- 15 dienomis dalyvavo Klaipėdos sukilimo operacijoje. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno karo mokyklą, kurią 1927 m. baigė turėdamas leitenanto laipsnį. Tarnavo šarvuočių dalinyje Marijampolėje ir Tauragėje. Tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1936 m. kpt. O.Žadvydas gavo paskyrimą į Kretingos komendantūrą ir buvo paskirtas Kretingos XV-os šaulių rinktinės vado padėjėju ir rinktinės tarybos nariu. Būdamas rinktinės vado padėjėju, rūpinosi apskrities ugniagesybos reikalais ir buvo Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos tarybos narys.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir liepos 13 d. likvidavus Šaulių sąjungą, kpt. O. Žadvydas ėmė ruoštis pogrindinei veiklai. Savo atsiminimuose jis rašė: „Šaulių rinktinės vadas įspėjo mane, kad iš šaulių perimčiau visą ginklavimą ir už nuslėpimą būsiu asmeniškai atsakingas. Nepaklausiau ir likau – „liaudies priešu“. Gaila buvo šauliams skirtis su ginklais, bet kitos išeities nebuvo. Eilę metų tarnaudamas rinktinėje, pažinau šaulius ne tik tarnybiniai, bet ir privačiame gyvenime. Gerai patikimiems šauliams padėjau nuslėpti nuosavus ginklus. Rinktinės registracijos knygoje išregistruodamas šaulio ginklą žymėjau ankstyvesnę, prieš okupacinę, datą. Pirkėjo pavardę įrašydavau pabėgusio Vokietijon arba jau mirusio. Šauliai pasilikę nelegaliai ginklus įsijungė į pogrindžio veiklą ir sudarė  pradinį branduolį.“

Lapkričio 22 d. baigęs rinktinės likvidavimo reikalus ir įvairioms okupantų įstaigoms perdavęs valdišką bei visuomeninį turtą, jis baigė, kaip Kretingos šaulių rinktinės vado pavaduotojo pareigas. Buvo priskirtas ryšių karininku prie Kretingoje dislokuotos 105-os pasienio apsaugos brigados ir 62-ro pėstininkų pulko štabo. Bet neilgam, 1940 m. gruodžio 1 d. kpt. O.Žadvydas buvo išleistas į atsargą. Iš karto po atleidimo O.Žadvydą ėmė sekti sovietinio NKVD sekliai. 1941 m. vasario 22 d. jis paskiriamas dirbti į Darbėnų I-ąją pradžios mokyklą mokytoju. Mokytojaudamas O. Žadvydas vadovavo Kretingos šaulių pogrindžiui, palaikė ryšius su Lietuvos Aktyvistų Fronto vadovybe, platino LAF atsišaukimus ir informacinius biuletenius. Enkavedistams pavyko į pogrindį „įkišti“ provokatorių – savo agentą ir 1941 m. gegužės 5 d. O.Žadvydas buvo suimtas.

Kalintas ir tardomas pradžioje Kretingos kalėjime, vėliau perkeltas į Kauno sunkių darbų kalėjimą. Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, birželio 23 d. naktį drauge su kitais Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo politiniais kaliniais (vienuose šaltiniuose rašoma apie 90 kalinių, kituose – 118) buvo išvežtas į Minską (Baltarusija). Nepasiekus Minsko, šalia Bigosovo geležinkelio stoties, enkavedistai sušaudė Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą Kazimierą Bizauską, visuomenės veikėją, šaulį kpt. Antaną Gedmantą, žurnalistą Joną Jablonskį (žymaus lietuvių kalbininko Jono Jablonskio sūnus), valstybės tarnautojus Igną Bieliūną ir Tadeušą Kognovickį, policininkus Teofilių Knyvą, Justiną Petkų-Petkevičių, Juozą Švobą ir Stasį Valkauską, moksleivį Albiną Sakalą, studentą Juozą Kazį Vosylių, mjr. Stasį Šaulį ir kitus.

Žudynės tęsėsi ir Minsko kalėjime. Birželio 24 d. čia buvo sušaudyti vienuolis Martynas Gedvilas, politinis ir visuomenės veikėjas, buvęs vidaus reikalų ministras plk. Steponas Rusteika, visuomenės veikėja, šaulė, žurnalistė Vanda Pranckonienė, kpt. Albertas Švarplaitis, tarnautojai Bronius Kantauskas, Vladas Raupys ir Jonas Šleinys.  Birželio 25 d. visi kaliniai buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo kartu su kitais 2 tūkstančiais kalinių. Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje apie šiuos kalinius buvo parašyta: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Atvesti į Červenę, kur apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (t.y. buvo sušaudyti).

Birželio 26 d. gerokai sumažėjusi kalinių kolona pasiekė Červenės kalėjimą. Kaliniai nežinojo, kad Baltarusijos SSR NKVD kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas iš Maskvos buvo gavęs telegramą: „… duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26, atsikratyti vietoje…“ Blankai, kurių reikia atsikratyti – likę gyvi politiniai kaliniai. Naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją mirčiai pasmerktų kalinių koloną išvarė iš Červenės kalėjimo Bobruisko link. Išėjus iš miestelio, koloną lydėję enkavedistai (koloną lydėjo NKVD konvojinės kariuomenės 42-osios brigados 226-ojo pulko kariai) pradėjo šaudyti atsiliekančius kalinius, o paskui, pasiekus Cagelnios mišką, buvo surengtos visų kalinių žudynės. Kadangi žudė tamsoje, tai šaudė netaikliai, o sužeistus kalinius pribaiginėjo kariniais kastuvėliais.

Vienas iš išsigelbėjusių nuo žūties plk. Jonas Petruitis savo knygoje „Kaip jie mus sušaudė“ (1942, Kaunas) apie tai rašė: „… Vaitojantiems ir dar kiek kalbantiems enkavedistai kastuvėlių ašmenimis galvas skaldė. Pradžioje nesupratau, ką jie ten daro, nes kai patamsyje pasigirsta keistas duslus skambtelėjimas „kvankt“, tuojau toje vietoje dejavimas nurimsta. Paskui, gerai įsižiūrėjus, pamačiau, kad jie spatuko žambu dejuojančiam šveičia tiesiog į galvą, ir šis tuojau nutyla. Matyti, jiems nebe pirmiena tokie darbai dirbti, gerai įgudę vienu smogtelėjimu perskelti žmogaus galvą, nes karinis kastuvėlis gan aštrus ir pakankamai svarus. Matyti, šaudyti patamsyje jiems buvo nelabai patogu gal ir dėl to, kad mes čia greta stovėjome. Nedejuojančius, bet tik gulinčius, praeidami pro šalį, apspardo, apdaužo ir palieka gulėti. Vėliau sužinojau, kad kai kurie iš mūsiškių, naudodamiesi nepaprasta tamsa, gerai sugebėjo suvaidinti negyvėlius. Kad ir labai skaudžiai jie buvo spardomi ir daužomi, bet neaiktelėjo, iškentė neparodydami jokio gyvybės ženklo. Paskui pabėgo į miško gilumą. Bet tokių, kuriems atėjo mintis į galvą tuo būdu išvengti mirties, buvo nedaug…“

Osvaldui Žadvydui pavyko pabėgti nuo mirties dar būnant Červenės kalėjime. Apie tai jis rašė: „Sutemus atskrido vokiečių lėktuvai. Bombardavo miestą ir gynybą. Vyko aršios kautynės. Mums įsakė gulti ir nekalbėti. Kalėjimas buvo nuošaliau nuo miesto, todėl išliko nepaliestas. Lėktuvams nuskridus, vorai įsakė rikiuotis po keturis. Priešakyje stovėjo vyresnieji čekistai. Prie jų pradėjo vesti kalinius. Kažką klausinėjo ir skirstė į tris grupes. Atėjo ir mano eilė… Mūsų grupei leido atsigulti ant žemės. Markovskis ir aš pasirinkom sekimui vietą priešaky ir stebėjom voros skirstymą. Čekistas mus saugojo vaikščiodamas išilgai kiemo. Už tvoros irgi buvo išstatyta sargyba. Baigus apklausinėjimą, vieną grupę išvedė pro vartus, o netrukus – ir antrą. Kalėjimo kieme įsiviešpatavo klaiki tyla. Nežinojom priežasties, kodėl mus atskyrė nuo voros. Nepraėjo nė pusvalandis, kai išgirdome dažnus šūvius. Neabejojom, kad čekistai skerdžia išvestus kalinius. Mirtis grėsė ir mums. Mudu su lenku (Janušu Markovskiu – aut. pastaba) nutarėm bėgti. Mudviejų planas buvo, sargybiniui praėjus, šliaužti vartų link. Tamsu. Prailgo belaukiant sargybinio, kuris vis nepraeina pro grupę. Už tvoros nutilo sargybinių kalbos. Ilgai delsti pavojinga, gali sugrįžti čekistai. Pradėjom slinkti prie vartų. Priartėję pamatėm pravirus vartus. Tylu, jokio garso. Gal gatvėj parengė mums spąstus – išstatė kulkosvaidžius. Nejaugi čekistai visai išsikraustė. Sujudo visa grupė, priartėjo prie vartų. Nutarėm staigiu šuoliu mestis į gatvę ir išsisklaidyti. Akimirka ir mes gatvėje. Jokio šūvio. Dairomės ir netikim, kad mes laisvi…“ Dvi savaites truko O. Žadvydo kelias pėsčiomis pasiekti Lietuvą per miškų gludumas, pelkynus, baltarusių vienkiemius,…Tik vėliau paaiškėjo, kodėl enkavedistai neužbaigė savo kruvinų žudynių ir nemažai kalinių grupei pavyko išvengti žūties. Netoli Červenės vokiečiai numetė desantą ir apie tai sužinoję enkavedistai spruko pamiršę įsakymą „atsikratyti vietoje pagal I kategoriją“.

Pasiekęs Lietuvą, kpt. O.Žadvydas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės buvo paskirtas Kretingos apskrities viršininku. Vėliau, jau vokiečių karinės administracijos – Eišiškių (1942) ir Telšių (1943) apskričių viršininku. Būdamas apskrities viršininku, išgelbėjo ne vieną Lietuvos jaunuolį nuo priverstinių darbų Vokietijoje, rūpinosi dėl karo bėdon patekusiais tautiečiais. Visą vokiečių okupacijos laikotarpį aktyviai dalyvavo lietuviško pogrindžio veikloje. Iš pradžių priklausė Lietuvių Aktyvistų Frontui ir buvo Kretingos apskrities Geležinio Vilko organizacijos vadas, vėliau (1943 m.) įsiliejo į Lietuvos Laisvės Armijos veiklą. Vokiečių Gestapas (Vokietijos slaptoji policija) įtarė O.Žadvydą dalyvaujant lietuviško pogrindžio veikloje, tačiau svarių įrodymų neturėjo.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai ir Raudonajai armijai slenkant prie Lietuvos sienų, O.Žadvydas su šeima 1944 m. spalio mėn. pasitraukė į Vokietiją. Dilingeno (Vokietija, Bavarija) pabėgėlių stovykloje iki 1949 m. vadovavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skyriui.

1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1950 m. drauge su kitais bendražygiais įsteigė Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Niujorko skyrių. Persikėlęs gyventi į Los Angeles, 1964 – 1968 m. buvo šios sąjungos Los Angele valdybos narys, vėliau jam buvo suteiktas LKVS „Ramovė“ garbės nario vardas. Dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės (1951 m. – Melrose Parko skyriaus pirmininkas), Amerikos Lietuvių Tarybos (1968-1969 m. Los Angelo skyriaus iždininkas), Lietuvos žurnalistų sąjungos (nuo 1953 m.) veikloje. 1964 m. įsteigė Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje Los Angeles J.Daumanto šaulių kuopą ir jai vadovavo iki 1973 metų. Yra parašęs daug atsiminimų ir istorijos apžvalgų, bendradarbiavo „Karyje“, „Drauge“, „Tėviškės žiburiuose“, „Tautos gyvybėje“, „Laisvoje Lietuvoje“, „Lietuvos balse“, „Lietuvių enciklopedijos“ kūrime. Talkino Broniui Kvikliui ruošiant knygas „Mūsų Lietuva“, Pijui Petrukaičiui redaguojant Rapolo Skipičio knygą „Nepriklausoma Lietuva“, pateikė atsiminimų Juozo Prunskio knygai „Lietuva bolševikų okupacijoje“.

1992 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 982p Osvaldui Žadvydui buvo suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. Už nuopelnus jis buvo apdovanotas Šaulių Žvaigžde, Nepriklausomybės 10-mečio ir Šaulių žvaigždės medaliais bei kitais pasižymėjimo ženklais.

Dimisijos pulkininkas leitenantas Osvaldas Žadvydas mirė 1994 m. vasario 18 d. Palus Springs ligoninėje.