Romas Volungevičius. Asmeninė nuotr.

Gediminas Dubonikas, www.voruta.lt

Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus atvejo vadybininkas Romas Volungevičius sako, kad srityje, kurioje jis dirba, mato ne tik asmeninę prasmę, bet ir svarbą mūsų visuomenei bei valstybei. Apie tai, kuo ypatingas atvejo vadybininko darbas, kokia šios srities specialistų kasdienybė ir kaip keičiasi situacija Lietuvoje, Romas sutiko papasakoti plačiau.

Padėti kitiems svajojo nuo vaikystės

Romas Volungevičius gimė ir augo Alytuje. Kaip pasakoja pats Romas, jau nuo vaikystės jį traukė prasminga veikla, noras padėti kitiems, spręsti kylančias problemas. Galbūt todėl, po mokyklos baigimo, vaikinas pasirinko socialinio darbo studijas.

„Ne paslaptis, kad ši profesija labiau populiaresnė tarp moterų, nei tarp vyrų, tačiau aš tai priėmiau kaip iššūkį – norėjau išmokti spręsti kylančias problemas, teikti profesionalią pagalbą. Studijuodamas pirmą kartą praktiškai prisiliečiau prie sunkumus patiriančių visuomenės grupių – savanoriavau teikiant pagalbą psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, vėliau teko dirbti su priklausomais nuo narkotinių medžiagų asmenimis“, – prisimena jis. – „Norėjosi būti šalia tų, kurie pažeidžiamiausi ir kuriems labiausiai reikėjo pagalbos“.

Savanoriaudamas Romas priklausomiems asmenims dalino prevencines priemones – tai buvo taip vadinamos „žemo slenksčio“ paslaugos. „Studijuojant ir bendraujant su pažeidžiamais asmenimis praktiškai, supratau, kad net ir trumpas pokalbis gali turėti reikšmingų pokyčių žmogaus gyvenime. Pamačiau, kad problemų kamuojamiems žmonėms svarbu būti išklausytiems. Manau, man tai sekasi daryti gan neblogai, todėl su pažeidžiamomis grupėmis pavyksta rasti bendrą kalbą“, – atvirauja jis.

Po studijų baigimo Romas įsidarbino Vilniaus arkivyskupijos Caritas Užsieniečių integracijos programoje.  „Baigus studijas teko dirbti su keletu grupių – pradėjau nuo prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių, taip pat vienu metu dirbau ir su globojamais vaikais, taip pat dirbau su sunkią kompleksinę negalią turinčiais vaikais. Toliau sekė Vilniaus socialinių paslaugų centras. Jame jau trečius metus užimu atvejo vadybininko pareigas“, – atskleidžia Romas.

Susireikšminti neleidžia komandinis darbas

Vyras sako, kad žmonės jo dažnai klausia, ką veikia tie atvejo vadybininkai ir kuo jie skiriasi nuo socialinių darbuotojų. „Realiame gyvenime mes, atvejo vadybininkai, vertiname pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį bei numatome galimus pagalbos būdus, įtraukdami į šį procesą šeimą. Mano darbas – koordinuoti atvejo vadybos procesą. Paprastai kalbant, mums, atvejo vadybininkams, reikia vertinti vaiko ir šeimos poreikius bei jos aplinką, telkti bendruomenės narius ir specialistus reikalingai pagalbai teikti. Be to, mes koordinuojame pagalbos vaikui ir šeimai procesą konkrečioje Vilniaus miesto seniūnijoje“, – pasakoja jis.

Pasak jo, šeimos į atvejo vadybos akiratį patenka dėl pačių įvairiausių priežasčių. „Vis dėlto pagrindinė sąlyga – pranešimas apie vaiko teisių pažeidimą. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai pasikalba su tėvais bei jų vaikais ir kreipiasi dėl atvejo vadybininko paskyrimo bei pagalbos teikimo šeimai. Tada atvejo vadybininkas susisiekia su tėvais ir suderina pirmo susitikimo laiką“, – sako jis. – „Kartais tėvai painioja institucijas, neturi žinių apie tai, kas yra atvejo vadyba, neigia, kad šeimai reikalinga pagalba. Tuomet tenka kantriai tėvams paaiškinti, kokia pagalba jiems bus teikiama, pristatyti pagalbos šeimai teikimo principus. Po pirmo susitikimo vyksta atvejo vadybos posėdis, sudaromas pagalbos planas. Tėvams suteikiama informacija, ko jie turi imtis, kad situacija šeimoje pagerėtų“, – darbo pobūdį atskleidžia R. Volungevičius.

Romo bei jo kolegų viena pagrindinių užduočių – padėti šeimai pasiekti teigiamų pokyčių kasdieniame gyvenime. „Tai pasiekiama tarpusavyje nuolat bendraujant tiek su šeima, tiek su specialistais. Ypatingai svarbus yra socialinio darbuotojo santykis su šeima. Jei iš pradžių kai kurie tėvai vengia bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, tai vėliau, pajutę bendravimo naudą, tampa atviresni. Tėvų atvirumas dažniausiai būna tiesus kelias į tinkamiausią pagalbą“, – sako jis. Galbūt todėl, pasak Romo, susireikšminti šiame darbe nepavyktų net ir to norint, nes tai komandinis, o ne individualus darbas ir sėkmės rezultatai dažnai priklauso nuo kelių specialistų.

Situacija Lietuvoje teikia vilties

Per septynių socialinio darbo su šeimomis metų praktiką Romas sako pastebėjęs, kad visuomenė tampa jautresnė vaiko teisių pažeidimams. „Žmonės tampa labiau pilietiški, aktyviau reaguoja matydami skriaudžiamus vaikus. Keičiasi žmonių požiūris į tai, kas yra saugi aplinka vaikui ir kas jam kenkia“, – pasakoja R. Volungevičius.

Specialisto įsitikinimu, visuomenė pradeda suvokti, kad vaikams žalą daro ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, tėvų alkoholio vartojimas ar vaikų buvimas tarp neblaivių asmenų. „Nors visuomenėje netrūksta iššūkių, pavyzdžiui matau, kad vis daugėja besiskiriančių šeimų, neretai tokiais atvejais nukenčia ir vaikų interesai, tokių šeimų problemoms spręsti kuriamos šiuolaikinę socialinio darbo specifiką atitinkančios paslaugos“, – sako specialistas.

„Šeimoms, patekusioms į atvejo vadybos akiratį palinkėčiau daugiau pasitikėjimo priimant pagalbą. Paslaugos šeimoms yra orientuotos į vaikų interesų apsaugojimą. Juk visi norime, kad Lietuvoje vaikai turėtų saugią, laimingą vaikystę“, – susidūrusius su pagalbos poreikiu nedvejoti ir kreiptis į atsakingas institucijas kviečia Romas.