Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų originalas

Šiandien Seimo posėdyje įvyko Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metinių paminėjimas.

Kviesdama tylos minute pagerbti partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimą Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė: „Adolfas Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė: „Mes visi teturime vieną troškimą, iškovoti Lietuvos laisvę ir jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje. Su visa tauta kurti tikrą, laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą“. Lietuvai laisvė jau iškovota, saugokime ir branginkime ją ir toliau kurkime, kaip sakė Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“

Minėjime kalbėjęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pažymėjo, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar iki dvikovos su KGB sulaikymo buvo tapęs legendine asmenybe. Pasak ministro, jam surasti MGB pasitelkė šimtus čekistų, dešimtis agentų ir net kvietė patį pasiduoti.

„KGB siekė suimti arba sunaikinti Vanagą, vykdė slaptus rėmėjų suėmimus, kankino, žudė paimtus į nelaisvę partizanus, naudojo agentus smogikus, specialius preparatus, psichotropinius vaistus, migdomuosius, kapsules su dujomis, užmaskuotas specialias minas, verbavo agentus, stengėsi juos infiltruoti į pasipriešinimo gretas, tačiau surasti jo nepavyko iki pat lemiamos išdavystės 1956 m. spalio 12 d.“, − tvirtino knygos „Aš esu Vanagas“ autorius A. Anušauskas.

Krašto apsaugos ministras sakė, kad prieš 65 metus vykusios istorijos puslapiai yra skausmingas išgyvenimas suprantant, ką patyrė A. Ramanauskas-Vanagas ir daugelis jo likimo brolių, suprantant, kaip sunku būti Vanagu matant nuo okupantų rankų žūstančius bendražygius ir artimuosius, kai reikėjo skatinti kitų viltis laimėti, net ir žlungant tuo metu lūkesčiams atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, atsispirti pagundai susitaikyti su okupacija, nepalikti kovos istorijos nebūtyje.

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra, visuomenės ir politinė veikėja Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė savo kalboje pažymėjo, kad Lietuva turi daug iškilių žmonių, kurie kovai už laisvę paskyrė visą savo gyvenimą ar net gyvybę. „Lietuva šiuo požiūriu yra labai turtinga šalis, nes tokių žmonių buvo ir tarp eilinių piliečių, ir tarp šalies vadovų. Šiandien galime pasidžiaugti, kad sugrįžta iškilaus partizaninio karo vado A. Ramanausko-Vanago kovos brolio pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, − pasidalydama paskutinių dienų naujienomis sakė Adolfo Ramanausko-Vanago dukra.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė atkreipė dėmesį, kad be ginkluotos kovos Adolfas Ramanauskas-Vanagas vedė ir aktyvią idėjinę politinę kovą. „Jis daug dėmesio skyrė partizanų spaudai, leido, redagavo partizanų laikraščius, pats juos rašė. Išsaugoti išliko partizaninio karo metu rašyti jo autentiški rankraščiai. Partizanų gretose šie rankraščiai atvėrė laisvės kovotojų patirtis, išgyvenimus, partizaninio karo ypatumus, Lietuvoje sovietinių okupantų darytas niekšybes“, − išskyrė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Baigdama savo kalbą A. Ramanauskaitė-Skokauskienė palinkėjo būti vertiems savo didvyrių ir priimti atsakingus, svarbius sprendimus, galvojant apie ateities Lietuvą.

Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu. Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, Niu Britene. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Partizanas nuo 1945 m. 1946 m. išrinktas Merkio rinktinės vadu. 1947 m. tapo Dainavos apygardos vadu. Nuo 1948 m. – Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas. 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, 1949 m. rudens pradžioje paskirtas Gynybos pajėgų vadu. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis, o lapkričio 23 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės kovos kryžiais. 1956 m. spalio 12 d. Kaune buvo suimtas, kankinamas. Sušaudytas Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d. 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties), 1998 m. kovo 6 d. suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1999 m. vasario 1 d. – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

lrs.lt inf.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)