Martynas TININIS, Trakų istorijos muziejaus Medininkų skyriaus muziejininkas

Jau praėjo daugiau nei metai nuo tada, kai buvo atidaryta Medininkų pilis  (pilis veikia nuo 2012 m. rugsėjo 27 dienos). Ji stūkso 30 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus, netoli aukščiausios Lietuvos vietos – Aukštojo kalno (293,60 m), visiškai netoli Baltarusijos sienos.
Dabar ši tvirtovė (nuo 2004 m.) priklauso Trakų istorijos muziejui, kuris ją pritaikė turizmo reikmėms ir restauravo pilies pagrindinį bokštą – donžoną. Bokštą sudaro penki aukštai su ekspozicijomis, skirtomis Lietuvos mūrinių pilių, karybos ir sidabrakalystės istorijai. Medžioklės gerbėjai gali apžiūrėti Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklinių peilių ir trofėjų kolekciją. Užlipus ant stogo, galima pasižvalgyti po Medininkų apylinkes. Pilies kiemas laukia poilsiautojų, šeimų, norinčių praleisti laiką gamtoje ir istorinėje aplinkoje. Na, o toliau – pilies istorija…

Medininkų pilis  nuo pagonybės laikų iki šių dienų

Įkėlę koją į pilies teritoriją žinokite, kad vaikštote kunigaikščių žeme. XIV a., dar pagonybės laikais, kai lietuviai garbino įvairius dievus, saugojo šventų ąžuolų giraites, namuose augino žalčius, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (valdė 1316-1341 m.) į rytus nuo sostinės, šalia svarbaus prekybinio kelio vedusio į Minską, pastatė Medininkų pilį. Tuo metu buvo modernizuojama kariuomenė, kūrėsi fortifikacijų tinklas, kurio svarbiausiose vietose atsirado mūrinės – Lydos, Krėvos, Medininkų – pilys. Medininkuose esanti tvirtovė tikslingai pastatyta pelkėje, geroje gynybinėje pozicijoje. Būtent Saulės (1236 m.) mūšyje, pasinaudojus pelke, buvo sutriuškinta Kalavijuočių ordino kariuomenė. Taip 1402 m. Vokiečių ordinas nesugebėjo užimti Medininkų pilies, kurią gynė pelkėtoje vietovėje įsitvirtinę kariai. Tiesa, pilies gynėjų būta įvairių. Ne vien naujakrikštai lietuviai, bet ir Lietuvos totoriai, atkelti į tvirtovę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (valdė 1392-1430). Dabar jiems atminti pilyje yra padėtas totorių antkapinis paminklas, o artimiausia bendruomenė yra Nemėžyje, nutolusi nuo Medininkų apie 25 km.
Vėliau Medininkų tvirtovė daugiau nebuvo apgulta, nes po Žalgirio (1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių Vokiečių ordino grėsmė buvo numalšinta, pilis neteko reikšmės. XVI a. ji jau buvo užmiršta. 1517 m. pro šalį keliavęs Šv. Romos Imperijos pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas rado tik pilies griuvėsius. Būtent šie griuvėsiai ir pasiekė mūsų laikus.  Nuo 1514 m. Medininkų pilis buvo atiduota valdyti kunigaikščiui Vosyliui Žilinskui. Naujieji ir po to buvę šeimininkai iki XX a. pilies viduje turėjo paprastus medinius pastatus, augino daržovės ir gyvulius, prižiūrėjo sodus. Šį ramų gyvenimą kartais sudrumsdavo atėjūnų pajėgos: 1655 m. plėšikaujanti Maskvėnų kariuomenė, 1812 m. Prancūzijos kariuomenė (Napoleono Grand Armée), 1914 m. pilies kieme įsikūrę Vokietijos kariai.
XIX amžius Lietuvoje tai Carinės Rusijos valdymo, kovų už laisvę (1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimai) epocha. Nors Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo išnykusi, inteligentai, politikai siekė įvairiais būdais atkurti LDK, žadino visuomenės susidomėjimą savo istorija. Vilniuje, tuometinės generalgubernijos centre, P. Smuglevičius tapė tuo metu jau nugriautus Valdovų rūmus. Dailininkas siekė įamžinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidenciją, neleisti jai nugrimzti į nebūtį. Panašiai ir Medininkų pilies mūrai XIX-XX a. pr. įkvėpė ne vieną rašytoją. XIX a. romantikai Teodoras Narbutas (1784-1864 m.) ir Vladislovas Sirokomlė (1823-1862 m.) sukūrė pasakojimus apie Medininkų pilį lankiusį Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą (valdė 1345-1377 m.) ir joje pašarvotą Šv. Kazimierą (1458-1484 m.). Šios istorijos  tapo tokiomis gajomis, kad jas pasakoja ir dabar į pilį atvykstantys turistai ar net gidai. Tai tėra romantizmo epochai būdingi kūriniai, siekę sudominti LDK ir Medininkų pilies istorija. Yra tikrai žinoma, kad Lietuvos garsusis kunigaikštis Vytautas Didysis (valdė 1392-1430 m.) ne kartą lankėsi Medininkų pilyje. Tuo metu Lietuvoje valdovas su visu dvaru nuolat keliaudavo. Medininkai buvo neištaiginga, bet gera gynybinė stotelė, kurią didysis kunigaikštis aplankė net 1429 m., jau grįžęs po Lucko suvažiavimo, kur bandė atgaivinti Lietuvos karalystę.
Tvirtove domėjosi ne tik rašytojai, bet ir įvairūs menininkai. 1875 m. Napoleonas Orda sukūrė Medininkų pilies litografiją, o XX a. pr. Tiburcijus Chodzka – atviruką.
Tarpukariu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, Medininkų pilis toliau išliko susidomėjimų objektu: atlikti pirmieji paveldosaugos darbai: sutvirtintas bokštas, konservuotos sienos. Juos nutraukė Antrasis Pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 19 d. SSRS, verždamasi į rytų Lenkiją, užėmė ir Medininkų kraštą. 1939 spalio 10 d. Vilniaus kraštas kartu su Medininkais buvo perduotas valdyti Lietuvai, tačiau jau po metų neliko Lietuvos valstybės, Medininkų krašte vėl pradėjo šeimininkauti sovietai.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas tarp Trečiojo Reicho ir SSRS. Vokietijos pajėgoms užėmus Lietuvą, pilies kieme įsikūrė karinis dalinys, kuris pastatė medinius barakus. 1944 m. SSRS  vėl okupavus Lietuvą, mediniai pastatai buvo panaudoti sovietinio saugumo, NKVD. Medininkų pilyje atidaryta koncentracijos stovykla. Joje kalinta 5-8 tūkst. Lenkijos ginkluotųjų pajėgų (Armia Krajowa) karo belaisvių.
Pasibaigus karui, pilyje  buvo vėl pradėta saugoti ir tvarkyti paveldą. Sienos, bokštų likučiai buvo restauruojami, konservuojami, tačiau Maskva turėjo kitokią nuomonę. 1960 m. ,,Izvestijoje“ pasirodė straipsnis ,,Ar laikas atstatinėti feodalines pilis?“. Taip viltys restauruoti Medininkų pilį sovietmečiu prislopo, bet neužgeso.  Atgavus Nepriklausomybę, 1992 m. atsinaujino Medininkų pilies pagrindinio bokšto restauracijos darbai, prie kurių prisidėjo ir lietuvių išeivija – Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga (ALIAS), tačiau dėl nuolatinio lėšų stygiaus darbai vis sustodavo. Galiausiai 2004 m. Medininkų pilis buvo skirta valdyti Trakų istorijos muziejui, kuris parengė projektą ir su ES struktūrinių fondų finansavimu (8 mln. litų) restauravo pagrindinį bokštą donžoną bei pritaikė pilį muziejinei veiklai.

Pramogos Medininkų pilyje

Medininkų pilis lankytojams siūlo ne tik įprastas ekspozicijas. Tvirtovėje galima pasidaryti ar įsigyti suvenyrų, nusipirkti istorinių pilių paveikslų, nusikalti monetą, užsisakyti ekskursiją. Čia nuolat keičiasi parodos. Iki 2013 m. pabaigos pilyje veikia paroda skirta  prof. Giedriaus Kazimierėno paveikslui ,,Mėlynųjų vandenų mūšis“. Ateityje tvirtovėje planuojama rengti koncertus, filmų peržiūras, kultūros vakarus, pristatyti knygas.
Įvairių švenčių metu Medininkų pilyje rengiami žaidimai tiek dideliems, tiek mažiems, reikalaujantys tiek fizinės jėgos, tiek sumanumo. Tai pat vyksta riterių kovos, nemokamos ekskursijos, koncertai. Lankytojai gali pasimatuoti ir išbandyti XIII-XIV a. baltų ginkluotę – pabandyti laimę šaudant iš lanko, pasimatuoti šarvus, pakilnoti kalavijus, kirvius, ietis, skydus.

Šalia esantys lankytini objektai

Pačiuose Medininkuose yra Juozapinės ir Aukštojo kalnai – aukščiausios Lietuvos vietos. Šalia kaimo Pasieniečių mokykla, kur yra muziejus, Medininkų žudynių memorialo vieta, kur 1990 m. liepos 31 dieną sovietinės pajėgos nužudė Lietuvos valstybės pasieniečius.
Apie 15 km spinduliu nuo Medininkų yra daugiau lankytinų objektų. Vladislavo Sirokomlės, romantiko kūrusio istorijas apie Medininkų pilį, muziejus stūkso Bareikišikių kaime. Šumske verta aplankyti Šv. arkangelo Mykolo barokinę bažnyčią, menančią vėlyvus LDK laikus (XVIII a. pab.), buvusį dominikonų vienuolyną, XVIII a. pab – XIX a. dvaro sodybą su parku. Turgeliuose stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1837 m. neobaroko stiliumi. Kelyje Turgeliai – Jašiūnai rasite Merkinės dvaro sodybą. 1769-1795 m. tai buvo Paulavos Respublika, turėjusi savą kariuomenę ir valiutą.

Ką verta aplankyti vėliau?

Yra mitas pasakojantis, kad Medininkų, Krėvos, Lydos pilis pastatė milžinai, mėtę įrankius vienas kitam. Įrankių vietose ant žemės susiformavo ežerai. Tai byloja, kad šios tvirtovės buvo pastatytos vienu metu. Tą patvirtina įvairūs istorikai, archeologai, architektai ir kiti mokslininkai. Visos šios pilys atsirado Gedimino laikais, kai buvo fortifikuojamos lietuviškos LDK žemės, kuriama gynybinė šalies sistema. Taigi, norėdamas iki galo pažinti senosios Lietuvos mūro istoriją, lankytojas turėtų nuvykti į kaimyninę Baltarusiją ir aplankyti Krėvos ir Lydos pilis bei palyginti šias tris Gedimino laikų tvirtoves (Medininkų, Krėvos ir Lydos).

commons.wikimedia.org nuotr.