Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Negaliu patikėti: Seimo rinkimų kampaniją labai sunku komentuoti. Ne dėl to, kad ji vangi, rinkėjui nepatraukli, kandidatų agitacija apskritai nekelia susidomėjimo, bet kad joje trūksta valstybės mastu reikšmingų politikų. Iki pirmo turo beliko keletas savaičių, o nuo kampanijos pradžios per pusmetį ant pirštų suskaičiuotum tikrai dėmesio vertas asmenybes.

Šiek tiek VRK paskelbtų skaičių: rinkimuose dalyvauja 20 politinių partijų, šį kartą komitetų nėra. Partijas atstovauja 511 kandidatų, o savarankiškai dalyvaujančių yra 217, iš jų save išsikėlusių – 18. O iš viso dalyvauti 2024 m. spalio 13 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose užregistruoti 1739 kandidatai, t.y. keliolika mažiau negu prieš ketverius metus, bet apie 300 daugiau negu 2016 m.  Perrinkimo dar vienai Seimo kadencijai siekia 128 dabartiniai Seimo nariai. Lyginant su praėjusiais rinkimais, šiemet moterų kandidačių skaičius padidėjo 3 proc. iki 37,4 proc. VRK interneto puslapyje aprašomas vidutinis dalyvio tipas ir teigiama, kad šiuose Seimo rinkimuose dalyvauja 49-erių vyras, vardu Andrius, kurio turtas, vertybiniai popieriai ir piniginės lėšos siekia beveik 166 tūkst. eurų.

Dar pridursime, kad kandidatų sąrašai nėra baigtiniai: antai iš jų šalinami nusikaltimus padarę asmenys, nuslėpę bendradarbiavimą KGB ir kitose okupantų struktūrose ir t.t. Pašalinus kandidatą iš sąrašo, kitų vietos nepasislenka ir naujomis pavardėmis neužpildomos. Dėl to labiausiai nukentėjo „Taikos koalicija“ ir partija „Nemuno aušra“.

Be skandalistų rinkėjui sunku išskirti galimai jiems naudingus būsimus parlamentarus. Tarp racionalių pažadų ir populizmo labai nutrinta riba. Partijų ir jų atstovų idėjų badas akivaizdus. Štai vieni didžiuojasi, siūlydami riboti parduotuvių darbo laiką, dalinti tūkstančius eurų senjorams poilsiui, mažinti būsto paskolų palūkanas, ignoruojant Euroboro sprendimus, ir t.t.

Tai, kad partijoms naudinga savo rinkimų sąrašus papuošti garsių žmonių pavardėmis, nieko nestebina, bet šiais rinkėjai dažniau nusivilia. Antai, 2008 m. Tautos prisikėlimo partija, vedama šou verslo „ryklio“ A. Valinsko, buvo įtakinga vos trejus metus, kai ją absorbavo vėliau irgi išnykusi Centro sąjunga, bet pramogų garsenybė pabuvojo net Seimo pirmininko poste. Tiesa, nei jos vadovas, nei pati partija nieko gero rinkėjui nepadovanojo…

Šiemet garsenybių mažiau, užtat liežuvio meistrų daugiau. Apskritai, kaip pastebėjo politologas Mindaugas Jurkynas, partijų pirmininkai vis labiau vengia vesti sąrašus į rinkimus. Bet jie gabūs švaistytis idėjomis iš tribūnų, vietoj savęs stumdami į valdžią kitus mažiau žinomus politikus. Per penkių mėnesių laikotarpį nuo Prezidento rinkimų gražbyliavimu ypač pagarsėjo „Nemuno Aušros“ vadovas R. Žemaitaitis, susilaukęs nemažai teisėsaugos dėmesio, aukštyn švystelėjo „Nacionalinis susivienijimas“ su prof. V. Radžvilu priešaky, vietos po saule suskubo ieškoti Pinskų vedama Regionų partija, nepraleidžia progos oponentams gelti Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis S. Skvernelis, kažkada K. Prunskienės įkurta iškilusi Lietuvos liaudies partija, vadovaujama mažai kam žinomo laboranto T. Jakelaičio, išvedė į aukštybes Kremliaus simpatiką hematologą E. Vaitkų, atėjusį iš „Drąsos kelio“, ir t.t.

Visų ir neišvardinsi. Bet pastebėkime: šie pavadinimai ir pavardės niekada nebuvo Lietuvos valstybės politikos avangarde. Tačiau šiandien, tarsi pasitreniravę Prezidento rinkimuose, tokie politikai prieš naują balsavimą kelia daugiausia šurmulio. Etaloninis pavyzdys – P. Gražulio karjeros kelias. Šis sovietinių laikų pogrindininkas, patyręs net Mordovijos kalėjimus, vėliau aktyvus LKDP narys, jos laikraščio „Apžvalga“ įkūrėjas (su šiuo savaitraščiu, vėliau tapusiu žurnalu, bendradarbiavo ir šių eilučių autorius), paskui – šaldytų maisto produktų įmonės savininkas, galų gale virto skandalingu politiku ir pernai gruodį apkaltos būdu pašalintas iš Seimo. Bet rinkėjai jo nepamiršo ir vasarą išrinko į Europarlamentą.

P. Gražulio atvejį prisimenu ne kaip politiko pavyzdį, bet kaip savotišką lakmusą visai Lietuvos politinei sistemai, veikiančiai Konfucijaus išrastu principu „Kuo blogiau – tuo geriau“. Jį pamėgdžioja daugelis kandidatų į šį XVI-ojo šaukimo parlamentą (nuo 1920 m.).

Kai į valdžią braunasi tokie veikėjai, sunku prognozuoti rinkimų baigtį. Tikėtina, kad Seimo sudėtis bus suformuota švytuoklės principu: buvo dešinieji, dabar ateis kairieji (jeigu kairė ir dešinė senu supratimu dar egzistuoja). Tad socialdemokratams norisi tikėti senu posakiu „Trečias kartas nemeluoja“ – juk jie jau dvi kadencijas sėdi ant atsarginių suolo. Bet juk rinkimai į Europos Parlamentą pažėrė staigmeną: socdemus aplenkė konservatoriai, surinkę savo pastovius 20 proc. balsų.

Kaip paprastai, visos prognozės virsta tuščiomis pranašystėmis!