Šv. Pauliaus draugijos narės – pirmosios Vargdienių seserų kongregacijos vienuolės

Irena PETRAITIENĖ, www.bernardinai.lt

Seimo paskelbti Lietuvos katalikių moterų sąjungos metai skatina detaliau pažvelgti į prieš šimtą vykusius procesus, kurių pagrindinis iniciatorius buvo Marijonų vienuolijos atnaujintojas palaimintasis Jurgis Matulaitis ir jo bendraminčiai. Minint 1918 m. jo įsteigtos Nekaltojo Prasidėjimo Švč. M. Marijos Vargdienių seserų kongregacijos šimtmetį, reikėtų pažymėti tris svarbius vienuolijos kūrimo tarpsnius: 1910–1914 m. (Šveicarijos Fribūras), 1916–1917 m .(Rusijos Petrogradas), 1918 m. (Lietuvos Marijampolė.)                

„Darbui ruošiasi kazimierietės, ir jas reikia remti“

„…Kas bus vadu tų mergaičių? Kas jas mokys pirmutinius žingsnius žengt, kas joms kelią rodys? Atrask da pirma tam tyčia ne jaib-kokį, bet stropų, tvirtą, pilną pasišventimo, tam tik visa širdžia atsidavusį kunigą, nes be to nieko neišeis – visas mūsų užmanymas grius“, – 1904 m. rugsėjo 9-osios laiške iš Seinų rašė kun. Vincentas Dvaranauskas. Tai buvo atsakymas į pranešimą, kurį atsiuntė kun. Antanas Milukas, kun. Jurgio Matulaičio Marijampolės gimnazijos klasės draugas. Būtent jis 1902 m. Fribūre, bendramoksliams pritariant, kun. Jurgiui skatinant suformulavo programinį straipsnį „Naujas užmanymas“, kuriame primygtinai teigė, jog Lietuvai reikia lietuvaičių inteligenčių, kurios „stos drauge su vyrais į eiles darbininkų ant tautiškos dirvos“. Po dvejų metų į Seinus atsiųstame laiške bičiulį kun. Dvaranauską jis informuoja, kad Amerikos lietuviai kunigai svarsto apie galimybę iš Šveicarijos Ingenbohlino Šv. Kryžiaus seserų mergaičių mokymo ir auklėjimo įstaigos atsikvietus ten esančias kelias lietuvaites, vienuolyną įkurti Amerikoje. 

1905 m. lapkričio 2 d. iš Šveicarijos į Ameriką kun. Antano Kaupo lydimos atvykusios Kazimiera Kaupaitė, Judita Dvaranauskaitė ir Antanina Unguraitytė įžengė į Skrantono Nekalčiausios Marijos Širdies tarnaičių vienuolyną. 1907 m. rugpjūčio 30 d. Mont Saint Mary koplyčioje Skrantone įvyko istorinės vysk. Šanahano vadovaujamos pirmųjų kazimieriečių įvilktuvių apeigos. Ketvirtadienį rugpjūčio 29 d. 8 val. ryto šv. Mišias aukojo kun. Antanas Kaupas, Kazimieros brolis, vietinės Šv. Juozapo lietuvių parapijos klebonas. Jam asistavo kun. Antanas Staniukynas, tapęs naujos vienuolijos kapelionu ir dvasiniu vadovu, kuris daug pastangų įdėjo, rūpindamasis pastatyti pirmąją lietuvišką mokyklą, išnuomojo namus seserims apsigyventi.1908 m. sausio 6 d. seserys kazimierietės pradėjo dirbti mokykloje. Lietuviškose parapijose dirbantys kunigai ėmė prašyti mokytojų savo parapijų mokykloms. Nekalčiausios Marijos Širdies seserys, vadovaujamos motinos Cyrilės, ir toliau auklėjo naujų kazimieriečių būrį. „Jūsų laiškas apie mažąsias Kazimieraites, – jai rašė vyskupas Šanahanas, – buvo toks malonus, kad nors kartą gyvenime dėkojau Dievui, jog esu gyvas. Tai buvo kažkas nepaprasta, kas pakėlė nuotaiką daug aukščiau…“

Pats kun. Antanas Staniukynas, savo širdyje seniai nešiojo troškimą tapti vienuoliu. Slaptai atnaujinta Marijonų vienuolija buvo arčiausiai širdies, nes ji buvo lietuviška, rūpinosi misijomis, apaštalavimu ir auklėjimu. Jam dabar atrodė esanti puikiausia proga pačiam stoti į Marijonus ir juos įkurti Amerikoje. Parašė laišką kun. Vincui Dvaranauskui, sesers Immaculatos broliui, ir kun. Jurgiui Matulaičiui atnaujintos vienuolijos generolui, kviesdamas marijonus kurtis Čikagoje. „…Manau, kad ruiminga (erdvi) kapelionija prie seserų vienuolyno, kurią beveik Jūsų vienuolijai stačiau, visiems šiems tikslams gražiai patarnautų.“

1913 m. liepos 22 d. T. Matulaitis, lydimas dviejų noviciatą Fribūre baigusių kunigų Felikso Kudirkos ir Julijono Kazako, atvyko į Čikagą. Kaip seniai laukiami svečiai apsistojo kun. Antano kapelionijoje. Netrukus jie gavo audienciją pas Čikagos arkivyskupą Eduardą J. Kvigley, kuris naujuosius misionierius priėmė maloniai ir labai palankiai. Leidimas darbuotis Čikagos arkivyskupijoje buvo mielai suteiktas ir arkivyskupas pažadėjo marijonams perleisti kurią nors lietuvių parapiją. Kaip rašė dr. A. Kučas, tuo leidimu naudodamasis, ir pats tėvas Jurgis „tuojau griebėsi darbo“. Vedė seserims kazimierietėms dešimties dienų rekolekcijas, bažnyčiose sakė pamokslus, klausė išpažinčių ir t.t. Turėdamas didelę patirtį, ruošiant vienuolių įstatus, jis peržiūrėjo ir pataisė Šv. Kazimiero seserų vienuolijos įstatus. Tuo pačiu metu skaitė paskaitas socialiniais katalikų klausimais ir ėjo visur, kur buvo reikalinga dvasinė parama. Pagaliau išmušė istorinė valanda: 1913 m. rugpjūčio 18 dieną formaliai Čikagoje įkūrė pirmuosius Marijonų vienuolijos namus, kurie laikinai prisiglaudė kun. Staniukyno kapelionijoje. Namų vyresniuoju paskyrė kun. Kudirką, o pirmuoju patarėju – kun. Kazaką, antruoju buvo paskirtas kun. Staniukynas.

Amerikoj išbuvo apie mėnesį. Grįžęs į Fribūrą parašė savo įspūdžius Seinuose leidžiamam „Vadovui“ kunigų žurnalui (1913, 192–96). „Teko man būti Amerikoje: vedžiau Šv. Kazimiero seserims rekolekcijas ir atlikau keletą kitų darbelių… Matyt, lietuviai labai greitai pasiduoda aukštesniajai kultūrai ir civilizacijai. Iš viršaus pažvelgus, Amerikos miestų lietuviai išeiviai tai jau nebeprasti mūsų sodžių žmonės, suvargę ir suskurdę. Jie išrodo kaip ponai. Ne tik poniškai jie rėdosi, bet ir jų būdas, ir apsiėjimas, matyt, žymiai sušvelnėjęs. Kiek man teko su lietuviais kalbėti, buvo matyt apsiėjime liuosybė (laisvumas), veide drąsa, savo jėgų ir vertės pajautimas. Ir dosnūs yra mūsų žmonės Amerikoje: savo centais stato ir palaiko bažnyčias ir mokyklas, remia ir Šv. Kazimiero seserų vienuolyną. Net neužmiršta ir savo senosios motinos – Lietuvos: gausiai metė savo centus „Saulės“ namams statyti, o dabar duoda kiek išsigalėdami ir Tautos namams. Žiūrint į Amerikos lietuvius, nejučiomis apima rūpestis: kas bus su jaunomis kartomis? Ar jos nepaskęs amerikiečių-anglų jūrose? Ar neištautės?“ Pats atsakydamas į šiuos klausimus, mano, kad daug priklausys nuo savų lietuviškų mokyklų – gera, katalikų dvasia vedama mokykla bus didžiausia tautiškumo ir tikėjimo atspirtis. Todėl reikia ypač remti Šv. Kazimiero seseris, kurios ruošiasi mokymo darbui.

Bielianai: gailestingumo pamokos

„Esi kunigas, galėtum daugiau pasitikėti Dievo Apvaizda. Kam čia mane vargini?“ – 1915 m. vasarą Bielianuose kartą kun. Matulaičiui MIC atkirto nekantrus vokietis. „Tai tiesa, – ramiai atsakė tėvas Jurgis, bet juk Dievo Apvaizda veikia per gerus žmones.“ Nuleidęs galvą iš gėdos, vokietis išrašė reikalingą prašymą maistui. Kitą sykį vokietis valdininkas ėmė kun. Matulaitį barti ir plūsti, kam jis lenda, maisto prašinėja, kai visiems jo taip trūksta. T. Jurgis ramiai išklausė plūdimo ir, kai vokietis jau buvo išliejęs visą savo tulžį, pasakė: „Visa tai buvo man, o dabar – ką duosit dviem šimtams našlaičių?“ 

Apie marijonų įsikūrimą Bielianuose sužinojo miesto valdyba ir kreipėsi dėl labai skubaus reikalo: pora šimtų našlaičių neturi kam jų patikėti. Ar nauji vienuoliai nepriglaustų, ar nepasirūpintų jų globa? Kiek tų vienuolių, miestas nesidomėjo. T. Matulaitis šį klausimą aptarė su dviem patarėjais, kurie, deja, nelabai norėjo ant pečių užsimesti tokios naštos, bet Marijonų vienuolijos generolas įtikino, kad tai pirmaeilė jų pareiga. 

Miestas žadėjo padėti, bet nepajėgė. Teko nukreipti žvilgsnį į maisto išteklius kontroliavusius vokiečius. Tėvas J. Matulaitis mokėjo vokiškai ir keletą kartų žingsniavo į komendantūrą, kur pajuto, kaip sunku ką nors „iškaulyti“. Kaip rašė: „Su didele kantrybe, nurijęs grubumą ir pasityčiojimą, gauni tik nuobiras.“ Sugalvojo kitą būdą. Prieglaudos vedėja buvo vokiečių kilmės vienuolė Uršula Herman. Todėl eidamas į komendantūrą kviesdavo ją būti savo vertėja ir nuėjęs pristatydavo kaip „Schwester (sesuo) von“. Vokiečiai, išgirdę von, tuoj pakeldavo galvas, dėmesingiau išklausydavo, mandagiau elgdavosi ir greičiau patenkindavo prašymą.

Vaikų priežiūrai bei globai reikėjo seserų vienuolių paramos. Tos jėgos tegalėjo atsirasti tik iš savanoriškai pasižadėjusių Dievo ir artimo tarnybai seselių vienuolių. Varšuvoje tokių vienuolijų buvo keletas, visos labai gerai pažįstamos t. Matulaičiui, kuris dar prieškariniais laikais, joms slaptai veikiant, vesdavo rekolekcijas ir teikdavo kitokius dvasinius patarnavimus. Kviečiamos darbo talkon į Bielianus, jos mielai siuntė seseles įvairioms darbo sritims bei pareigoms. Pirmosios seserys, pakviestos dirbti Bielianuose, buvo Marijos Šeimos pranciškietės. Prie našlaityno buvo suorganizuota pradinė mokykla, kad vaikai galėtų čia pat mokytis. Ateidavo į mokyklą ir iš apylinkės gyventojų. Našlaičių globa domėjosi jaunos mergaitės ir ateidavo padėti seselėms. 

Tėvas Matulaitis buvo girdėjęs, kad Varšuvoj veikia merginų amatininkių draugija – oficiali pasivadinusi Krikščionių rankdarbininkių sąjunga, ir pakvietė jas šioms į Bielianų vienuolyną ateinančioms apylinkių mergaitėms pravesti siuvimo-kirpimo kursus. Į ses. Sebastianai Gniazdovskai vadovaujamus kursus susirinko apie 50 mokinių. Be to, daug mergaičių našlaičių pradėjo rinktis prieglaudon. Vienuolinio gyvenimo krypties vadinamų amatininkių draugija, tėvui Matulaičiui padedant sutvarkyti įstatus ir pačiam pristačius Varšuvos arkivyskupui A. Kakovskiui – buvo įsteigta kaip Jėzaus Vardo seserų kongregacija.

Į Bielianus, aišku, ne tuščiomis širdiečių lydima atvykdavo grafaitė Cecilija Pliaterytė. Liudvika von Ropp (liudininkė beatifikacijos byloje) pasakojo, kaip ji su savo teta, grafaite Cecilija, iš Chyličkų ūkio į Bielianus paršiukus vežė: „Savo bričkelėje, prisidengę kelionės apklotu pasidėjo po kojomis. Pakeliui tikrino dvi sargybos. Jodvi drebėjo iš baimės, kad paršiukai nesukriuksėtų, tačiau viskas baigėsi laimingai.“ 

Tėvas Jurgis iš akių neišleido lietuvaičių, kurios mokėsi ses. Pliaterytės žemės ūkio mokyklose. Pasirūpino, kad joms būtų lietuvių kalbos pamokos, ateidavo į jų arbatėles ir kalbėdavo, kad reikia branginti kas sava, lietuviška, mylėti savo kraštą. Jo rūpesčiu aštuonios lietuvaitės, baigusios žemės ūkio institutą Chyličkuose, grįžo į Lietuvą. Žinoma, kad šią mokyklą yra baigusios aštuonios lietuvaitės, tarp jų – būsimosios neviešųjų vienuolių širdiečių vadovės Ona Zoštautaitė ir Kotryna Paliulytė. Ši vėliau tapo Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesore. (Vienuolijos viešasis pavadinimas buvo Lietuvos katalikių moterų kultūros draugija.)

Tėvas Jurgis Matulaitis virto Varšuvos legenda. Yra net išlikęs dokumentas, kuriuo Varšuvos miesto magistratas „praneša gerbiamam kunigui profesoriui Matulevičiui, kad jis už akių išrinktas Miesto valdybos nariu ir kad jis paskirtas Vaikų Globos komisijon“, kurioje dalyvauja asmenys, pasižymėję filantropinėje veikloje ir nesigailį laiko palengvinti nelaimingų benamių vaikų likimą.

1917 m. birželio 20–23 dienomis Varšuvoje įvyko visos Lenkijos kapelionų (tikybos dėstytojų) visuotinis suvažiavimas. Jam vadovauti (pirmininku) vienbalsiai buvo išrinktas kun. Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Lenkijos katalikų gyvenime, dar karui siaučiant, tas suvažiavimas buvo didelės reikšmės įvykis. Baigiant suvažiavimą, visi jo dalyviai drauge su Varšuvos arkivyskupu Aleksandru Kakovskiu pareiškė jam nuoširdžią padėką. Popiežius Benediktas XV kun. J. Matulaičio-Matulevičiaus vardu atsiuntė palaiminimą visiems suvažiavimo dalyviams. 

Aptvarkęs Bielianų marijonų židinį,1918 m. kovo 1 d. tėvas Jurgis išskubėjo į Lietuvą restauruoti Marijampolėje senąjį lietuvių marijonų vienuolyną, kur planavo perkelti iš Fribūro noviciatą, atlikti kitus svarbius reikalus. Tarp pačių neatidėliotinų darbų eilėje pirmą vietą užėmė lietuvaičių kongregacijos steigimas. Momentas dabar buvo daug palankesnis negu prieš ketverius metus, kai buvo pradėtas, bet karo įvykių sutrukdytas kandidačių parengimas. Tada reikėjo užuovėjos ir prieglaudos ieškoti svetur, o dabar niekas nebetrukdė kertinį vienuolijos akmenį dėti savoj žemėj.

Tarnauti vargdieniams – tarnauti visiems

1916 m. Petrograde, Petrapilio dvasinėje akademijoje ir seminarijoje darbavęsi kunigai J. Laukaitis, J. Vailokaitis, K. Rėklaitis, B. Čėsnys, kiti bendraminčiai nutarė leisti „Vadą“, lietuviškos katalikiškos krypties savaitraštį. Netoli seminarijos esančioje Veisbruto spaustuvėje buvo gautas atskiras kambarys raidžių rinkėjams ir leidimas naudotis spaustuvės mašinomis. Bet reikėjo surasti tinkamų lietuvių darbininkų. Kun. J. Vailokaitis, besižvalgydamas po Petrapilio lietuvių koloniją, pastebėjo vieną kitą lietuvaitę, jau turinčią praktikos spausdinimo darbe. Jam kilo mintis įkurti lietuvaičių vienuoliją, kurios seserys pasišvęstų dirbti spaudos srityje. Kadangi Rusijoj vienuolėms veikti nebuvo galima, kun. J. Vailokaitis tada ryžosi mergaites, norinčias būti vienuolėmis, suorganizuoti į Šv. Pauliaus draugiją, kuria, beje, dar Fribūre žavėjosi kun. A. Vilukas. Savo planą jis išdėstė kun. Kazimierui Rėklaičiui ir kvietė jį sutikti būti draugijos dvasios vadu.
Iš pradžių draugijos branduolį sudarė šios lietuvaitės: Uršulė Martinaitytė, Emilija Burokaitė, Konstancija Aleksiūnaitė ir Teklė, kurios pavardė nežinoma. Jos visos apsigyveno išnuomotame bute netoli spaustuvės. Pirmosios dvi dirbo spaustuvėje, kitos ekspedijavo ir platino laikraštį, atlikjo namų ruošą ir pardavinėjo devocionalijas.

Sutelktinis darbas užtikrino joms kuklų pragyvenimą. Kun. K. Rėklaitis skaitė joms konferencijas, vedė rekolekcijas, davė sielovadinių nurodymų, sklaidė iškylančius abejojimus, sprendė sąžinės klausimus.
Apgaubęs mažąjį bendruomeninį būrelį ypatingu dvasios tėvo paslaugumu, jis pastebėjo, kad tos visos mergaitės, nors ir geros valios ir kilnių norų, yra visiškai naujokės bendro gyvenimo kelyje. Nė viena jų neturėjo tiek patyrimo, kad galėtų kitas formuoti ir auklėti vienuoliniam gyvenimui. Reikėjo surasti šiam mažam lietuvaičių noviciatui patyrusią vadovę.
Sužinojęs, jog Petrograde, slaptame Marijos dukterų vienuolyne, yra kelios lietuvaitės, jis kreipėsi į viršininkę, prašydamas, kad lietuvaitei Veronikai leistų kurį laiką pavadovauti jo globojamam Šv. Pauliaus draugijos lietuvaičių būreliui. Viršininkei atsisakius, kun. Kazimieras savo planus išdėstė Mogiliavo arkivyskupui von Edvardui Roppui ir paaiškino, kad toji Šv. Pauliaus draugija būsianti vienuolijos užuomazga ir kad toms mergaitėms vadovauti bei pratinti prie tikros vienuolinio gyvenimo tvarkos būtų labai reikalinga vienuolė. Arkivyskupo E. Roppo paveikta, Marijos dukterų vienuolyno vyresnioji sutiko leisti seserį Veroniką vadovauti Šv. Povilo draugijos lietuvaičių būreliui. Sesuo Veronika buvo taurios sielos ir sumani vienuolė, gražiai globojusi jai pavestą būrelį. Apie tai rašęs istorikas kun. Rapolas Krasauskas pažymėjo: „Ar ne paradoksiška? Toli nuo tėvynės, didmiestyje ir sostinėje imperijos, kuri taip kieta ir neatlaidžia priespauda slėgė mūsų kraštą, krovėsi pumpurėliai, pilni vilties netrukus pražysti po tėvynės dangumi. Šis Šv. Pauliaus draugijos vardu susispietęs lietuvaičių būrelis, mokomas eiti vienuoliško gyvenimo keliu, kaip tik ir davė pirmai atgimusioje Lietuvoje įkurtajai lietuviškai kongregacijai vertingų narių.“

„Vado“ redaktorius kun. K. Rėklaitis už vieną straipsnį, kuriame lietuviškiesiems bolševikams buvo pateikti kaltinimai, kad savo spauda ir kitom priemonėm sulaiką tremtinius nuo grįžimo tėvynėn, savaitraštis buvo uždarytas. O pats redaktorius gavo slapčiomis – ir ne be pavojingų nuotykių – skubėti grįžti Lietuvon. Pasiekta Marijampolė, kur gerai žinomas takas pas tėvus marijonus. Kun. Kazimieras, artimiau susipažinęs su atnaujintos vienuolijos kunigais Jonu Totoraičiu, Pranu Būčiu, tiesiog troško pamatyti vienuolijos generolą tėvą Jurgį Matulaitį. Susitikimas ir pažintis abiem kunigams buvo prasminga net lemtinga… Generolo patariamas ir globojamas, Mogiliavo arkivyskupijos kunigas Rėklaitis 1918 m. spalio 25 d. įstojo į vienuolyną atlikti noviciato.

1918 metų vasarą tėvas J. Matulaitis atsidėjęs dirbo, ruošdamas moterų kongregacijos konstituciją. Padėjęs kaip pagrindą marijonų vienuolijos įstatus, jis pritaikė juos moterų vienuolijai, papildė ir priderino naujojo bažnytinių teisių kodekso reikalavimams. Įstatai buvo parašyti lotyniškai. Kun. J. Laukaitis, tuometinis Seinų vyskupijos kancleris, talkino J. Matulaičiui verčiant įstatus ir konstituciją į lietuvių kalbą.
Organizuojant vienuolijos branduolį, buvo labai reikšminga kun. K. Rėklaičio parama. Jis į Marijampolę pasikvietė savo globotines Šv. Pauliaus draugijos nares – Uršulę Martinaitytę, Emiliją Burokaitę ir Veroniką Papečkytę. Jos šalia Šveicarijoje gyvenusių Antaninos Kudirkaitės, Marijos Jurevičiūtės, Petronėlės Uogintaitės, Antaninos Augustaitytės ir buvo „pirmosios, pavasarį skelbiančios kregždės“. Šiam pradininkių būreliui vadovauti tėvas Jurgis paskyrė Petronėlę Uogintaitę.

Sudaręs kandidačių būrelį ir parašęs įstatus, siekė oficialiai ir kanoniškai įsteigti kongregaciją. Kadangi kongregacija kūrėsi Marijampolėje, kuri buvo tuomet Seinų vyskupijos ribose, tai ir jos įsteigimas turėjo vykti per Seinų vyskupijos kuriją. Prašymas ir steigiamos kongregacijos įstatai buvo pateikti Seinų vyskupui Ananui Karosui, kuris 1918 m. spalio 15 d. pasirašė kongregacijos įsteigimo dekretą ir patvirtino jos įstatus. Taip spalio 15-oji, Šv. Teresės šventė, tapo kongregacijos gimtadieniu. Steigėjas t. J. Matulaitis parinko vienuolijai tokį vardą: Nekaltai Pradėtosios Švenčiausios Panos Marijos Vargdienių Seserų Kongregacija. Lotyniškas jos pavadinimas: Congregatio Sororum Pauperum sub titulo Immaculatae Con-ceptionis Beatae Mariae Virginis. Visas kongregacijos vardas atrodė per ilgas ir neparankus kasdieniam vartojimui. Todėl imta vartoti sutrumpintas vardas: Vargdienių seserų kongregacija. Jis greit prigijo ir tapo populiarus. Tačiau sutrumpintas vardas, rašė kun. R. Krasauskas, anaiptol nereiškė, kad kongregacija susiaurino savo veiklos apimtį. „Iš tikrųjų tuo nenorėta pabrėžti nei pačių seserų vargingumo, nei jų veiklos lauko apribojimo – rūpintis vien tiktai vargšais siaurąja to žodžio prasme. Ir sutrumpintame kongregacijos pavadinime pasiliko tie patys platūs jos charakterio bruožai. Ar ne kiekvienas žmogus patiria vargo žemiškoj gyvenimo plotmėj? Tarnauti vargdieniams – tarnauti visiems. Tai plačiausias darbo laukas.“