Dr. Aliaksandras Adamkavičius, Vilnius, www.voruta.lt

„Mano akimis, mano atmintyje Kašyra – tipiškas baltarusis, kukli, nedrąsi, švelni, gera, paprasta Dievo siela. Toks jis išliko mano atmintyje. Kai prisimenu jį, susidedu rankas lyg maldai.“

Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Jurijus (Juras) Kašyra MIC (balt. Юры Кашыра) gimė 1904 m. balandžio 4 d. Aleksandrovo ūkyje netoli Disnos (Baltarusija), mirė 1943 m. vasario 18 d. Rosicoje (Baltarusija) – Baltarusijos katalikų vienuolis, kunigas, kankinys, Romos katalikų bažnyčios palaimintasis. Jis yra vienas iš 108 palaimintųjų Antrojo pasaulinio karo kankinių, kuriuos popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju per savo vizitą Varšuvoje 1999 m. birželio 13 d.

Jurijus Kašyra gimė baltarusių stačiatikių šeimoje, bet 1922 metais atsivertė į katalikybę. 1925 m. įstojo į Drujos marijonų vienuolyną (išsamiau apie Drujos marijonų vienuolyną – straipsnyje „Vyskupas Česlovas Sipavičius“ – aut. past.).

1929 m. rugpjūčio 2 d. davė amžinuosius vienuolijos įžadus ir buvo paskirtas į Romą studijuoti teologijos ir filosofijos. Baigęs studijas grįžo į Baltarusiją, po to buvo paskirtas į Vilniaus kunigų seminariją, 1935 m. birželio 20 d. įšventintas į kunigus.

1936 m. Vilniaus baltarusių marijonų namų vadovas grįžo į Drują.

1938 m. per antibaltarusiško teroro atakas kartu su kitais marijonais buvo ištremtas iš Drujos ir Vilniaus į etninę Lenkiją, vėliau – į Lietuvą (Kaišiadorių vyskupija). Tarnavo Vytautavoje, Krivonyse ir Žemaičių Kalvarijoje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J. Kašyra buvo paskirtas į Rosicą Verchnedvinskos rajone (Baltarusija). Žuvo kartu su savo parapijiečiais 1943 m. vasario 18 d. Rosicoje, vykdant masines taikių gyventojų žudynes.

Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių kariuomenė užėmė Rosicą. Prieš karą šiame kaime buvo 231 kiemas (943 žmonės). Buvo sukurtas karinis garnizonas, kurį 1942 m. rugpjūčio 18–19 d. sunaikino Parkhomenkos vardu pavadintas sovietų partizanų būrys. 1943 m. vasario 16–18 d. Rosicoje vyko antisovietinė baudžiamoji operacija „Žiemos magija“. Nors vokiečių žvalgyba apibūdino Rosicą kaip sovietų partizanų tvirtovę, ten jų nepavyko rasti. Nepaisant to, Saugumo tarnybos operatyvinė grupė sunaikino 206 kaimo gyventojus: dalis gyventojų buvo sudeginti savo namuose, didelis būrys žmonių buvo suvaryti į arklidę, kuri vėliau buvo padegta, kita dalis gyventojų nušauti.

Tarp žuvusiųjų buvo Romos apeigų katalikų kunigai, tėvai Jurijus Kašyra ir Antonijus Leščevičius, kurių vienas buvo sudegintas kartu su kitais gyventojais, o kitas sušaudytas dėl nuolatinių prašymų paleisti vaikus. Kunigai Antonijus Leščevičius ir Jurijus Kašyra atsisakė palikti savo parapijiečius ir priėmė kartu su jais kankinystės mirtį.

Rosicoje buvo organizuota vadinamoji koncentracijos stovykla. Kaimyninių kaimų gyventojai buvo varomi į Rosicą „antriniam filtravimui“. Daug jaunų ir stiprių žmonių buvo išsiųsti į Bigosavos stotį – ten sukrauti į vagonus ir išvežti į Salaspilio koncentracijos stovyklą arba dirbti į Vokietiją. Iš viso Rosicoje žuvo 1 528 žmonės.

Kunigas marijonas Vaclovas Aliulis prisimena tą tragediją ir savo brolį kunigystėje Jurijų Kašyrą: „Tėvą Kašyrą mačiau neilgai – gal porą sekmadienių. Jis atvyko į Marijampolę, bėgdamas nuo vokiečių ir bolševikų 1939 m. spalį. Tada jis tarnavo Kaišiadorių vyskupijoje: Vytautavoje, Krivonyse ir Žemaičių Kalvarijoje. Ten jis išmoko lietuvių kalbą. 1942 metais grįžo į gimtąją Baltarusiją, į Drują. Tuo metu tėvas Leščevičius dirbo Rosicoje bei gretimose parapijose ir atėjo pas jį pagalbos. Ten tarnavo gal tik šešis mėnesius. 1943 metų vasarį buvo vykdomas vokiečių kerštas. Gyventojams buvo pasakyta, kad vokiečiai planuoja baisias žudynes, nes ten (Rosicoje) labai aktyviai veikė sovietų partizanai. Žmonės buvo surinkti ir išvežti į bažnyčią, o jų namai sudeginti, kad partizanai neturėtų kur slėptis. Gyventojus surūšiavo: tie, kurie buvo stiprūs, išvežė dirbti į Vokietiją, o kiti buvo pasmerkti myriop.

1943 m. vasario 17 d. žuvo tėvas Antonijus Leščevičius. O vasario 18 d. – tėvas Jurijus Kašyra. Jis meldėsi visą naktį, verkė, kaip pasakojo ten buvusios vienuolės, nesislapstė, nepabėgo, o su Kristumi nuėjo savo keliu.

Keista, bet vokiečiai vienuolių nedegino. Kitą dieną po įvykdytos gyventojų egzekucijos jas nuvežė į Drują (arba Braslaują) ir vienuolyno vyresniajai liepė pasirašyti, kad atvyko gyvos ir sveikos. Bet tuo viskas nesibaigė. Po dviejų ar trijų savaičių atvažiavo tas pats pareigūnas, kuris atvežė vienuoles, klausinėjo seserų apie tai, kas įvyko. Po kelių mėnesių šių įvykių protokolas pasiekė Romą, Vatikaną, o jo kopija iš Vatikano buvo įteikta marijonams. Žinoma, tas pareigūnas labai rizikavo. Šis dokumentas (protokolas) beatifikacijos metu buvo pagrindinis liudijimas apie to meto įvykius.“

1999 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais kunigą Antonijų Leščevičių ir kunigą Jurijų Kašyrą. 2000 m. rugpjūčio 19 d. Rosiсoje buvo iš naujo pašventinta Romos katalikų bažnyčia.

Dabar vadinamosios „koncentracijos stovyklos“ vietoje pastatytas memorialas Rosicos tragedijos aukoms atminti.

2015 metais Rosiсoje gyveno apie 200 žmonių. Dauguma gyventojų – pagyvenę žmonės. Kaimo centre stovi katalikų bažnyčia, kuri prisimena aukų dejones, vaikų ir pagyvenusių žmonių ašaras, paskutinius jų atodūsius prieš einant pas Dievą su malda lūpose.

Kasmet tikintieji – katalikai iš visos Baltarusijos ir ne tik – susirenka Rosicos bažnyčioje pagerbti 1 528 nekaltų aukų atminimą. Gedulinga procesija keliauja nuo bažnyčios iki tragedijos vietos.

Žmogaus atmintis per kartas išsaugo atminimą apie okupantų žiaurumus, įvykdytus prieš taikius nekaltus gyventojus.

Palaimintieji kankiniai Jurijau ir Antanai, melskite už mus.