Nuo XVa. pabaigos Lietuvai vis sunkėjo karas su Maskvos Rusija, kol XVIIa. viduryje didžiulio jos antplūdžio metu labai nukentėjo didžioji Lietuvos dalis ir sostinė Vilnius.

Nuo XVIa. vidurio Rusijos valstybė agresyviai plėtėsi į silpno valstybingumo rytus, užgrobdama Kazanės, Astrachanės ( taigi visą Pavolgį), Sibiro chanatus, Baškiriją, Užuralį, Vakarų Sibirą, daugybės tautų žemes, kurios galėjo caro baudžiavinio režimo kariuomenei teikti tūkstančius žirgų. Dėl netolerantiškos, neperspektyvios Lenkijos magnatų politikos Padnieprės kazokų atžvilgiu, susidarė sąlygos Rusijai 1654m. juos prisijungti, pradėti naują karą prieš Respubliką, prieš Lietuvą, puolant daugiatūkstantinėmis raitelių kariuomenėmis.

XVIIa. viduryje, vadinamojo Tvano laikotarpyje Lietuvą užplūdo maskvėnų armija, pasitelkus kazokus ir Kazanės totorius. Tuo metu Lietuvą bei Lenkiją puolė ir švedai.

Karo pavojus, deja, nesubūrė Abiejų Tautų Respublikos valdančiųjų sluoksnių, Seimas, kosmopolitinis Lietuvos – Lenkijos Vazų šeimos valdovo Jono Kazimiero (1648 – 1668) dvaras neužtikrino reikiamų sąlygų gynybai. Lietuvos kariuomenės vadas , didysis etmonas Jonušas Radvila sunkiomis sąlygomis, drąsiai, nelygioje kovoje stabdomaisiais mūšiais prilaikė besiveržiantį į Lietuvą priešą. Štai 1654m. rugpjūtyje prie Šepelevičių (LDK rytuose tarp Mogiliovo ir Borisovo) 6-7 tūkstančiai LDK karių kovėsi su 83 tūkstančiais maskvėnų. Vėliau, 1655 m. vasarą maskvėnų priekiniai daliniai sėkmingu mūšiu stabdyti dar arčiau į vakarus, jau prie Ašmenos upės. Tačiau nežiūrint į tai, didžiulės Maskvos pajėgos artėjo prie Vilniaus – trys kariuomenės (po 40, 60, ir 80 tūkstančių), apie 180 tūkstančių priešo karių.

Jonušas Radvila nieko nebodamas siekė duoti atkirtį. Siuntė universalus, šaukdamas visų pavietų bajorus Tėvynės ginti, nes turimų pajėgų akivaizdžiai nepakako. Nuo liepos 31d. Vilniaus vaivadijos bajorai kariai buvo skubiai surašomi prie Vilniaus

„už Trakų vartų“. Vilniaus pavieto vėliavos rugpjūčio 2d. traukė ryčiau Vilniaus  į Nemėžį,  prisijungti prie samdytos kariuomenės. Turėjo prisijungti Vilkmergės pavietas

( 120 husarų, 120 kazokų), Ašmenos pavietas (200 husarų, 300 kazokų), Žemaitija (200

husarų, 300 kazokų) ir kt. Nemaža pavietų delsė organizuotis, vėlavo.

Kariuomenės dvasią labai pakirto karaliaus Jono Kazimiero įsakymas iš Varšuvos

– Vilniaus prieigose buvusias karališkąsias  pajėgas (5 tūkstančius žmonių) skubiai perkelti į Marienburgą. Akivaizdu, kad karalius tapo abejingas LDK ir Vilniaus gynybai. Rugpjūčio 6d. stovykloje prie Nemėžio buvo gautas pranešimas, kad Didžioji Lenkija, Poznanės regionas, dar liepos 25d. pasidavė švedams.

Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655m. rugpjūčio 8d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal  J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių.

Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.

Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių.

Tiltą perėjusi silpnesnė mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių. Etmonai su savo kariais, naktį likę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.

Toliau vyko derybos su didžiąją krašto dalį okupavusiomis Maskva ir Švedija.

J.Radvila išlaikė šauktinių kariuomenę – valstybingumo tęstinumą.

1655m. mūšis Vilniuje ant Neries tilto ir jo aplinkoje buvo reikšmingas to meto Lietuvos gynyboje, sulaikant didžiulę Maskvos invaziją. Tai ryškiai liudijo įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, artimas etmono aplinkos žmogus, to meto Vilniaus apsaugoje, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“). Jo atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ („Skarbnica….“) amžininko, dalyvio akimis ryškiai atskleidžiami šie faktai. Mūšis plačiai nuskambėjo to meto Europoje, tačiau vėliau primirštas.

Pamiršti apie 2000 žuvusiųjų 1655m. negalima. Palyginimui – visose 1918 – 1927m. Nepriklausomybės kovose žuvo ir mirė nuo žaizdų 1098, sužeisti 1175 Lietuvos kariai, viso 2273 ( Savanorių žygiai, 1t., 1937, 1991). Nors tai skirtingos epochos, aplinkybės, bet statistika tragiškai imponuojanti. Čia prie Žaliojo tilto galėtų būti pagerbta ne tik svarbiausias to meto mūšis, bet ir visi kovoję ir žuvę vadinamojo Tvano laikotarpyje.

Neries dešiniajame krante priešais tiltą, Ukmergės ir Kalvarijų, Verkių kelių

( gatvių ) pradžioje buvo kalva, ant kurios stovėjo mūrinis koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus skulptūra ( statytas 1710m. maro metu ). XIXa. akmenimis tvirtinant kalvos papėdę, pabiro žmonių kaulai. Tuomet, toliau pažvalgius, manyta, kad „visa kalva supilta iš žmonių palaikų“. Spėta, kad šis „pilkapis“ atsirado per maro epidemiją, arba kurį nors priešų antpuolį (A. H. Kirkoras, 1859). Kalva sieta su tilto gynyba.

Atstatant tiltą, 1950m., platinant ir rekonstruojant gatvę, koplytstulpis buvo nugriautas, kalva nukasta (V. Drėma, 1991). Tuomet moksleivio akimis pačiam teko matyti, kaip kasant iš kalvos rytinio šlaito byrėjo žmonių kaulai, kaukolės ir, mums šiuo atveju ypač svarbu, senovinių artilerijos pabūklų vamzdžiai (jie vėliau buvo Istorijos etnografijos muziejaus, dab. Nacionalinio muziejaus žinioje). Galima tvirtinti, kad būtent šios patrankos su žmonių palaikais mena didįjį 1655m. mūšį ir jame žuvusiuosius. Sovietiniais metais be atodairos sunaikintą kovojusių ir žuvusiųjų atminimą būtina pagerbti.

Ant aptariamo, atstatyto 1952m. Neries tilto, pavadinto Černiachovskio vardu, neatsitiktinai atsirado keturios skulptūrinės grupės. Jos aukštino Lietuvos sovietizaciją. Skulptūrinė grupė „Taikos sargyboje“ skirta sovietiniams kareiviams, bet jie okupavo Lietuvą, žudė mūsų Laisvės kovotojus, jų išvedimas šiandien mums yra nacionalinė šventė. „ Žemės ūkis“ skirta sovietiniams kolūkiečiams, bet kolūkiai kurti prievarta, tremiant žmones, atimant ūkininkų turtą, Lietuvos kaimą pajungiant okupacinio režimo poreikiams. Panašiai sovietinė ideologija liaupsinama ir likusiomis dvejomis skulptūrinėmis grupėmis – „Pramonė ir statyba“ bei „Besimokantis jaunimas“. Pastarasis jau nepriklausomoje Lietuvoje pervadintas – „Mokslo jaunimas“.

Pažymėtina, kad sovietiniais metais šios tilto skulptūros buvo įtrauktos į Respublikos kultūros paveldo registrą tik kaip Vietinės reikšmės dailės paminklai (1973, Nr. 50).  Dabar jas  turime įregistruotas į registrą ( 1993m. ),  bendrame vertybių sąraše  jos pripažintos valstybės saugomomis 2005 04 09 ( Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu).

Šios skulptūros nėra normalaus „mūsų gyvenimo liudininkės, mūsų kultūros dalis“, kaip kai kas norėtų matyti. Tai prievartos ir demagogijos atspindys. Skulptūras režimo sąlygomis buvo priversti kurti septyni lietuvių skulptoriai. Revoliucinės, sovietinės  tematikos objektais akylai rūpinosi aukščiausi kompartijos organai. Tai krašto dvasinio pavergimo priemonė.

Šiandien jau pašalinta nemaža pagrindinių okupacines ideologijos objektų. To turi sulaukti ir aptariamas ansamblis ant Žaliojo tilto vis dar demagogiškai gožiantis mūsų Laisvės dvasią ir ankstesnių amžių kovą už Tėvynę. Visuomenėje gausu principinių, pagrįstų pastangų pašalinti sovietinės ideologijos skulptūras nuo svarbaus sostinės erdvėje Neries tilto, žeminančias nepriklausomos valstybės ir tautos orumą. Tenka tik apgailestauti , kad to nesuvokia kai kurie paminklosaugininkai, kaip atrodo, stokojantys nacionalinės savigarbos.

Ši mūšio vieta turėtų būti įtraukta į paminklinių gerbiamų vietų registrą, vizualiai pagerbta menine paminkline prasme. Taip būtų atkurta ir pagerbta užmiršta istorinė tiesa.

1989 08 23 nuo Vilniaus Aukštutinės pilies bokšto, pro Katedrą, palei Nerį ir šiuo tiltu, toliau pakrante iki plento ėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos tautų išsivadavimą ir Laisvę reprezentavęs pasauliui Baltijos kelias. Jo atminimą ant tilto taip pat turėtų fiksuoti šio istorinio kelio simboliai.

Taip sutvarkytas tiltas taptų reikšmingu  mūsų Laisvės kovų liudininku, oriai pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Dr. Romas Batūra

Nuotraukos: Žaliasis tiltas 1874 m. ir 1904 m.