Pagal carinę vadinamą P. Kiseliovo valstybinių dvarų valstiečių reformą 1856 m. iliustruoto Marcinkonių kaimo plano vakarinė dalis. Joje matosi gan gausūs atvirų nenaudojamų smėlynų plotai, pažymėti kaip prorėžiai išskirstytose žemėse. Jie neabejotinai susiformavę dar nuo senesnių laikų dėl ilgai kultivuotos lydiminės žemdirbystės. (Šaltinis: LVIA, F.525 AP.2 B.3529 L.)

 Algirdas Brukas, prof. Gintautas Mozgeris, www.voruta.lt

Kalbėsime ne apie pietryčių Lietuvos žemyninių kopų sankaupas, susiformavusias po paskutinio ledynmečio ir vėliau nedaug besikeitusias natūralių gamtinių procesų ir kažkiek žmogaus veiklos įtakoje. Šio straipsnio objektas – jau istoriniais laikais dėl žmogaus veiklos Dainavos didžiagirės  lengvose smėlio dirvose atsiradę ir praeito šimtmečio antroje pusėje galutinai išnykę atviri judantys smėlynai.

Straipsnio bendraautoriui Algirdui Brukui likimas lėmė miškotvarkininko karjerą pradėti didžiausioje Lietuvos girioje praeito amžiaus septintame dešimtmetyje nuo miškų inventorizavimo darbų, o užbaigti šio amžiaus pradžioje paruošiant Dzūkijos NP miškų tvarkymo projektą 2001-2011 metams. Be šių ir dar keleto kitų konkrečių darbų jo domėjimasis šia didžiagire trunka jau beveik šešis dešimtmečius. Bendrautorius Gintautas Mozgeris, panaudodamas savo ilgametę patirtį nuotoliniais metodais tyrinėjant Lietuvos miškus ir sukauptą įvairių laikotarpių kartografinę bei aerofotografavimo medžiagą, atliko atskirų Dainavos didžiagirės vietovių lyginamąją analizę ir patikslino atskirų literatūros šaltinių teiginius bei bendraautoriaus A. Bruko surinktą informaciją bei išvadas. 

1966 m. pirmą ir vienintelį kartą miškotvarkos darbų metu buvo tiriami didžiagirės dirvožemiai. Tada teko maždaug 6 tūkst. ha plote supaprastinto tyrimo metodu prasikasti ir aprašyti apie 2 tūkst. dirvožemio profilių. Nemenka dalis jaunų pokarinių pušynėlių buvo pasodinti vėjo erozijos židiniuose ar net gan dideliuose nupustytuose plotuose, o kitur, daugiausia senesniuose medynuose matėsi ryškesnės ar nelabai ryškios armenų žymės ne tik dirvos paviršiuje, bet kai kur ir po nestoru (20-50 cm) geltono smėlio sluoksniu, ant kurio augo naujas miškas ir iš jo paklotės formavosi nauji miško dirvožemių horizontai. Sunku buvo patikėti, kad Merkinę iš rytų pusės, kur žaliavo pusamžiai pušynai prieš kelis dešimtmečius – greičiausiai dar ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gaubė bevaisiai ir daug kur pustomi smėlynai. Miško dirvožemių tyrimas buvo vienkartinis ir didesnės praktinės reikšmės mūsų miškotvarkai neturėjęs darbas, gal tik pagilinęs teorinį miško pažinimą. Bet jis buvo svarbus tuo, kad paskatino domėtis miškų ūkio istorija. Tik sovietmečiu tai buvo nelengvas hobi dėl kartografinės medžiagos įslaptinimo ir prieigų prie šaltinių sudėtingumo.

Tada prie miškuose išsimėčiusių kaimų ir atskirų sodybų dirbamų žemių jau buvo nedaug belikę. Mat per kolektyvizacijos vajų apie 1950 m. didžiagirės teritorijoje įsteigti keli kolūkiai visiškai nepasiteisino ir po kelerių metų partinė valdžia susiprotėjo tuos kolūkius panaikinti ir jų žemes perduoti miškų ūkiams naujų miškų veisimui. Gyventojams asmeniniam ūkininkavimui buvo paliekami nedideli dirbamos žemės ploteliai vadinami „arais“ ir kiek didesni ganyklų plotai. Palaipsniui tiek buvusias nederlingas žemes tiek jau visai nenaudojamus smėlynus padengė miškai. Didžiuliai miškų veisimo mastai šiuose kraštuose jau artėjo į pabaigą. Dainavos didžiagirė gerokai išplėtė savo ribas, užpildė didesnes vidines tuštumas ir tapo didžiausiu vientisu Lietuvos miškų masyvu. O miškų želdinimo procesas buvo prasidėjęs dar  carizmo laikais, išsiplėtęs tarpukaryje tiek mūsų, tiek lenkų valdytose didžiagirės dalyse ir ypač spurtavo po Antrojo pasaulinio karo 1948-1960 m.

1953 m. darytame fotoplane dešifruoti (pažymėti taškeliais) smėlynai (viršuje), kurie šiuo metu – 2022 m. apaugę, 60-70 metų amžiaus ištisiniais pušynais. (Fotoplanų šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba)

Tuo tarpu  šių nederlingų smėlynų didesnio plitimo pradžia matomai siekė XV a., kai Senojoje Varėnoje atsirado DK Vytauto medžioklės dvaras, įvairiose didžiagirės vietose gausėjo kaimų ir neišvengiamai plėtėsi lydiminės žemdirbystės plotai.  Maro epidemijos ir XVII a. karai su Rusija, ženkliai mažinę gyventojų skaičių, atskirais tarpsniais pristabdydavo ir kraštovaizdžio kaitą, bet po negandų metų tendencijos buvo tęsiamos. Atvirų smėlynų maksimumas buvo pasiektas maždaug XIX a. Tuometinius jų plotus jau randame lokalizuotus gan detaliuose dvarų ir kaimų matavimo planuose sudarytuose apie XIX a. vidurį, o taip pat į amžiaus pabaigą sudarytuose kariniuose topografiniuose žemėlapiuose. Nors seniausių miškotvarkos planų, sudarytų irgi XIX a. antroje pusėje valstybiniams miškams aptikome tik menkus fragmentus, bet labai konkrečiai ir kaip tik istoriniu aspektu šios didžiagirės miškus ir miškininkavimą aprašė prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia girininkavęs Varėnos girininkas E. Keferis (E. Keffer). Jis pats organizavo valstybiniuose miškuose buvusių smėlynų apželdinimą pušimis, prieš tai tuos plotus  sutvirtinant karklais. Įspūdingai atrodo jo informacija apie netoli Varėnos geležinkelio stoties šiems tikslams įkurtą motininę karklų plantaciją ir prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pradėtą kurti naują plantaciją prie Marcinkonių.

Smėlynų buvo visoje didžiagirės teritorijoje, bet gausesnė jų koncentracija driekėsi šiauriniu pakraščiu į rytus nuo Merkinės link Perlojos ir į pietus nuo Merkinės gan platoku ruožu maždaug iki Latežerio – Druskininkų linijos. Tokias pat išvadas leidžia daryti ir apžvalginė senųjų topografinių žemėlapių analizė.

M. K. Čiurlionio triptikas „Raigardas“, 1905 m. https://upload.wikimedia.org nuotr.

1975 m. nustebino atsitiktinai į rankas pakliuvę mūsų didžiojo dailininko M. K. Čiurlionio 100-jų gimimo metinių proga Druskininkuose vykusių renginių metu diskusijos apie garsųjį kūrėjo triptką – „Raigardas“, aprašymai. Nesuradę aiškaus taško, iš kurio žiūrint tapytas triptikas, diskusijų dalyviai gan draugiškai sutarė, kad paveiksle menininkas užfiksavo daug realistinių elementų, išskyrus smėlynų plotus, kurie jau yra, atsieit, čiurlioniškos fantazijos vaisius. Niekam iš gan solidų išsilavinimą turinčių meno ir mokslo žmonių rato nekilo net minties, kad ir tie smėlynai galėjo būti paimti iš natūros. Mat diskusijų momentu jau jokių atvirų smėlynų nebuvo, o atsigręžti kelis dešimtmečius į praeitį niekas nesugebėjo. Tai paskatino pasidomėti, ką rašė apie didžiagirės smėlynus dar anksčiau gyvenę tyrinėtojai, ar tiesiog tų laikų amžininkai. Kaip tik ši informacija padėjo sudėlioti galutines išvadas. Pateikiame keletą citatų.   

Istorikas Teodoras Narbutas 1843m. („Wspomnienia z podrozydo Druskienik w roku 1843 odbytej“, s. 49) . Lynežerio kaimas prie puikaus ežero išsidėstęs maloniai mano akį nustebino. Tačiau kaip tik ten ir prasideda lietuviškoji Sachara kuri tęsiasi iki pat Druskininkų. Merkinės link taip pat smėlingas plikas laukas, tik kur ne kur kaimai, derlingos žemės apsupti kaip oazės žaliuoja. Seniau čia matyt būta pušynų, kurie dėl krašte vyravusios netvarkos išnaikinti buvo, paliekant tik smėlį vėjo nešiojamą“… 

Kelis dešimtmečius, įskaitant tarpukarį pagrindinis Druskininkų kurorto pliažas buvo smėlingoje Meilės saloje. Į ją iš Druskininkų pusės vedė medinis pėsčiųjų tiltas.  https://knyga.kvb.lt/images/igallery/resized/4201-4300/klosy_1877_nr631__p77_druskieniki-4293-2800-2000-100.jpg

Istorikas ir keliautojas Mykolas Borchas (Michail Borc), „Na piaschach. Powiesc fantastyczna“ (Druskininkų undinė, 1844, Nr. 6, p.37-38) kelionės iš Merkinės į Druskininkus aprašyme sako: „Dėl manęs nors ir kaip mylėčiau, nors ir kaip man patiktų manosios tėvynės laukai, vis dėl to niekaip negalėčiau prisirišti prie to gelsvai raudonos spalvos gabalėlio, prasidedančio už kalno, už senosios Merkinės prieplaukos ir besitęsiančios iki pat jaunos „Druskininkų undinės“ redakcijos. Kas akimirką pagarbos verti mano arklėkai sustodavo taip giliai įklimpę į smėlį, kad, kai vežėjas botagu margindavo jų apdulkėjusias nugaras, jie ne tik kad grimstančius vežimo ratus, bet ir savo kojas sunkiai ištraukti galėdavo…“

Publicistas ir poetas Vladislavas Sirokomlė, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, 1991, p.25. Jo tekstas apie Merkinę rašytas 1860 m.: „Apylinkė kurčia ir tuščia. Neapgalvotai praretintos neįžengiamos karališkosios girios; mažytės pušelės auga bedugniuose smėlynuose, niekur nematyti kaimo, tik tęsiasi akies neapmatomi geltonų laukų plotai, kuriuos sodietis, nesitikėdamas gauti net rugių, apsėja menkais grikiais ir smulkiomis avižomis“ 

Paprastų kaimo žmonių vieną kitą prisiminimą apie buvusius smėlynus yra užrašę Dzūkijos NP darbuotojai.

Gintaras Kibirkštis, Šalcinis, Nr. 90, 2014 m. „Kada apie Marcinkonis buvo pustomas smėlis“ pateikia jo užrašytus senųjų marcinkoniškių prisiminimus. Smėlynų apsuptyje užaugęs marcinkoniškis Juozas Pugačiauskas pasakoja: „Visur buvo pieskynai – į Lynežerį, į Darželius, į Kašėtas, į Zervynas. Dalgiakalnis buvo neužaugęs mišku, aplinkui Versminio ežerą buvo laukai ir smėlynai. Arklių traukiami vežimai buvo su siaurais mediniais ratais, kurie klimpdavo į smėlynus. Kai mano dėdė Marcinkonyse pirmasis prie vežimo pridėjo plačius guminius ratus, visi iš pradžių juokėsi iš tokios konstrukcijos, tačiau labai greitai patys puolė tokius ratus darytis…“

Vyriausias Marcinkonių gyventojas, ilgametis Marcinkonių mokyklos mokytojas Bolius Baranauskas, prisimena: „Ten, kur dabar pastatyta Marcinkonių mokykla, buvo ištisai pustomas atviras smėlis. Visame kaime labiausiai pustomos vietos buvo prie bažnyčios, prie geležinkelio stoties, kaimo vidurys. Iš tikrųjų – tai labiausiai žmonių lankomos vietos. Taip pat kaime ir už kaimo buvo pustomos visos gyvulių varyklos… Visa ulyčia buvo smėlis. Prie namų lekiančiame smėlyje tėvas sodino žilvičius, o tik vėliau –  pušeles, kai žilvičiai jau truputį sustabdė lekiantį smėlį.“

Klonių (Gaidžio) kopa netoli Marcinkonių – menkutis likutis iš čia dar prieš šimtmetį tvyrojusių gausių atvirų smėlynų

Pats M. K. Čiurlionis gyvendamas Leipcige savo bičiuliui Eugenijui Moravskiui su neslepiama nostalgija apie tėvynę rašė: „Kartais ateina į galvą, kad gal būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi, link mūsų kalnelių, smėlynų (paryškinta mūsų), pušų… Kas žino, gal tas pats gandras pakalens man pasveikinimą Druskininkuose“. Taigi, menininkui greta pušelių ir kalnelių smėlynai buvo įprastinė gimtinės kraštovaizdžio dalis, kurios, deja, maždaug po penkių dešimtmečių nebeliko.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius rašytinių šaltinių pagrindu „Merkinės istorijos bruožuose“ (2004 m., p. 96) cituoja dargi XVIII a. antrosios pusės Marcinkonių ir Merkinės klebonus, kurie abu panašiai tvirtina, kad jų parapijose nėra nei ištisinių laukų nei ištisinių miškų, kad nederlingi smėliai vos vieną kitą metą duoda derlių, o paskui vėl apauga jaunu mišku ir taip viskas kartojasi. Klebonai nemini konkrečių atvirų smėlynų vietų ar jau susidariusių erozijos židinių, bet, kaip išsilavinę žmonės, jie tiesiog tobulai apibūdina lydiminei žemdirbystei naudojamus plotus, kuriuos net pagal šiuolaikinį pažinimo lygį sunku būtų vienareikšmiškai priskirti tiek prie žemės ūkio naudmenų, tiek prie miško žemės. Iš tiesų, tai kažkokia tarpinė žemės kategorija, egzistavusi tam tikrose gamtinėse sąlygose tam tikrą žmonijos evoliucijos tarpsnį, kurios dabar jau nebeturime. Po keleto dešimtmečių XIX a. – 1867 m. sudarytame gan detaliame Marcinkonių kaimo plane saugomame LVIA (t. 525, ap.2, b.3519-3531), kuris iš viso apima 6 230 deš. plotą ir kuriame konkrečiais sutartiniais ženklais yra atžymėta 15 žemių kategorijų, tame tarpe yra lokalizuoti nenaudojami smėlynai: keletas didesnių kontūrų ir keliasdešimt santykinai mažų plotelių, iš viso užimančių apie dešimtadalį kaimo žemių.

Galiausiai paskutinis vėliausias ir jau paremtas skaičiais paliudijimas iš tarpukario laikų, kurį publikavo „Mūsų giriose“ 1939 m. Lietuvos smėlynų tyrinėtojas ir žinomas jų želdintojas Marijonas Daujotas. Jis surinko duomenis ir atskiruose valsčiuose pats apžiūrėjo privačiose žemėse esančius smėlynus visoje tuometėje Lietuvoje, tik, suprantama, be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų. Iš viso buvo surašyta 14 188 ha smėlynų, iš kurių 2 035 ha įvardinti kaip neramūs (pustomi), 5 559 ha pusiau ramūs ir 6 594 ha ramūs. Didesnė pusė Lietuvos pustomų smėlynų – 58 proc. buvo maždaug Dainavos ir Kapčiamiesčio didžiagirių teritorijose, nors Lietuvai tada priklausė tik šiaurės vakarinė Dainavos didžiagirės dalis. Štai kaip M. Daujotas rašė apie Merkinės valsčių: „Merkinės valsčiuje smėlynų yra 693 ha, kurių didesnė dalis visai nenaudojama, pusiau ramių yra 75 ha ir neramių 618 ha. Valsčiaus suteiktomis žiniomis, neramūs smėlynai užneša pievas, pasėlius ir kelius“. Apie valstybiniuose miškuose buvusius smėlynus M. Daujotas tada duomenų nepateikė. Tik probėgomis nurodė, kad Perlojos girininkijoje smėlynų yra „daug“, bet čia sėkmingai vykdomi jų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai. (Matomai šių smėlynų gausą lėmė buvęs carinių laikų Varėnos karinis artilerijos poligonas).         

Nors iki šių dienų padaugėjo ir mokslinių darbų, nagrinėjusių tiek gamtinius, tiek socialinius procesus ir su tuo susijusius didžiagirės kraštovaizdžio pokyčius, o ir Dzūkijos NP rūpinasi kraštotyros žinių propagavimu, platesnėje visuomenėje, apie prieš šimtmetį buvusį kraštovaizdį gilesnio supratimo neatsirado. Tiesa naujausiuose internetiniuose puslapiuose, kalbant apie M. K. Čiurlionio triptiką, skirtumai tarp dabartinio Raigardo slėnio vaizdo ir daugiau kaip prieš šimtmetį nutapyto gan realistinio jo paveikslo, aiškinami ne tik menininko kūrybos ypatumais, bet  ir gamtoje vykusiais pokyčiais.

Meninė kūryba, ypač peizažo tapytojo, kuria siekiama ne vien fotografavimo tikslų, gali atskiriems žmonėms kelti skirtingas emocijas. Daug kam Raigardo triptikas dvelkia  mistika ar (ir) rodo gamtos ir žmogaus harmoniją. Mums bent I-je triptiko dalyje galinga smėlio kalva, užpilanti žaliuojančią pievą, įkūnija gamtos stichijos grėsmę žmogui, o ne harmoniją. Visi galingi slėnio šlaitai lyg ir „spaudžia“ žmogaus iš gamtos atkariautą ir savo reikmėms naudojamą teritoriją. Juk ir mitas apie prasmegusį Raigardą įkūnija vieną iš žmogaus ir gamtos kovos epizodų. O iš tiesų: – Kiek kartų kito Raigardo kraštovaizdis, skaičiuojant nuo paskutinio ledynmečio? Archeologai slėnio apylinkėse yra užfiksavę 19 akmens, žalvario ir geležies amžiaus gyvenviečių bei radimviečių, vieną senkapių vietą. T. Narbutas 1826 m. aprašė smėlyje išpustytus viduramžiuose palaidotų žmonių kapus. Švendubrės kaimo dirbamuose laukuose buvo rasta keramikos fragmentų – ąsočių, dubenių, puodų bei puodynių šukių, kurios liudija apie XVI-XVIII a. įvairiose vietose buvusias sodybas. Gamtos elementų, kurie meninėje kūryboje gali būti traktuojami kaip gamtos stichijos – augalijos, vandenų, pelkių, smėlynų įtaka M. K. Čiurlionio kūrybai greičiausia buvo pamatinė ir net kažkiek lėmė jo kūrybos pobūdį. Bet nebūtinai tai buvo vien harmonija.

1939 m. Marijono Daujoto darytos Merkinės valsčiaus smėlynų nuotraukos. („Mūsų girios“, Nr. 3, p.131)

Tačiau M. K. Čiurlionio kūrybos laisvas interpretavimas sovietmečiu gal ir nebuvo didelė blogybė šalia šlykštokų standartinių tekstų apie neklaidingą kompartijos politiką. Bet vis tik tuometinis niekų rašinėjimas apie Dainavos didžiagirės kraštovaizdį, gamtą ar ūkininkavimą galėjo, ypač jaunesniems žmonėms, įpūsti keistokų mitų. Štai žinomas šio krašto žurnalistas Leonas Daugėla, 1981 m. rugsėjo 17 d. „Komjaunimo tiesoje“ išspausdino straipsnį, kuriame detaliai išaiškino kodėl Dainavos didžiagirėje negyvena meškos ir ką reikia daryti, kad jos apsigyventų. Autorius rašė, kad visai neseniai šiuose miškuose augo ąžuolai ir skroblai. Tik karo (Antrojo pasaulinio) metais šie medynai buvo iškirsti arba sunaikinti gaisrų. O miškininkai nuėjo lengviausiu keliu ir viską užsodino tik pušimi. Mat pušų mediena labai gera, o miškininkams miško kirtimas ir mediena yra šventas dalykas. Gryni pušynai tapo tokie tušti ir nykūs, kad net gūdu darosi. Kad miškuose būtų daug žvėrių ir galėtų gyventi meškos būtina rekonstruoti girią iškertant pušynus ir jų vietoje pasodinant lapuočius. Tai jau galima sakyti pereinamojo pobūdžio rašinys į šiuolaikinių gamtosaugos radikalų skleidžiamas nesąmones apie Lietuvos miškų būklę ir apie juose šeimininkaujančius, bet nieko apie miškus neišmanančius miškininkus. Emociniu pagrindu skleidžiami prasimanymai arba esamų faktų tendencinga interpretacija visų pirma skiriamos masinei publikai, bet visa tai ilgainiui daro įtaką ir intelektualams ypač dirbantiems kitose srityse. Tai iliustruoja dar vienas nedidelis pavyzdys.

Labai susidomėję perskaitėme Virginijos Pugačiauskienės magistro darbą apie Marcinkonių kaimo istoriją (2010 m.), kur šalia gausios ir turiningos etnografinio pobūdžio medžiagos pateikia daug faktų apie buvusius Marcinkonyse ir jų aplinkoje smėlynus maždaug XIX ir XX amžių sandūroje. Tačiau pagrindinę jų atsiradimo priežastį autorė nurodo padidėjusius miško kirtimus po 1861 m. nutiesus geležinkelį. Tekste rašoma: Geležinkelis ir vėliau įtakoja kraštovaizdžio pokyčius. Prasideda intensyvesnis miškų kirtimas, nes nutiesus geležinkelį atsirado galimybė greičiau ir patogiau realizuoti medieną. Miškų kirtimas įtakojo gamtinės aplinkos pokyčius, mat susidarius atviroms vietoms, vėjas pradėjo pustyti atsivėrusius smėlynus. O tai turėjo įtakos dirbamiems laukams, dabar juos lengvai užnešdavo smėliu ir žemės ūkiui jie buvo netinkami.“ Viskas čia apverčiama aukštyn kojomis. Juk atviros erdvės  pradėjo atsirasti ne po geležinkelio pastatymo, o daug anksčiau – prieš kelis šimtus metų, prasidėjus šiuose miškuose lydiminei žemdirbystei. (Dideli smėlynų plotai užfiksuoti detaliuose Marcinkonių kaimo planuose sudarytuose maždaug tuo laiku, kai dar buvo tik pradėtas geležinkelio tiesimas). Žemdirbystės plotams plečiantis ėmė formuotis ir didėti vėjo erozijos židiniai, o prie jų plėtimosi dar prisidėjo galvijų ganymas miškuose bei žmogaus sukeliami ir tuomet dar negesinami ar labai neefektyviai gesinami miško gaisrai. O daugelis rašytinių šaltinių rodo, kad miško išvežimui dar iki geležinkelio nutiesimo labai sėkmingai naudotas Nemunas, Merkys, Ūla ir kitos didžiagirės upės

Per gerą pusšimtį metų, kai gan artimai bendraujame su didžiagire, nematėme nei vieno atvejo, kad kokioje nors plyno kirtimo biržėje būtų atsiradęs pustomas smėlynas. Tiesa ta, kad neužilgo po 1861 m. miškininkai pradėjo po truputį naikinti tuos judančius smėlynus, juos užsėdami, o vėliau vis sėkmingiau užsodindami miškais ir taip atkurdami gana primityviai žemės ūkio tikslams smėlynuose naudotas miško žemes. Tuo tarpu mūsų laikais įsisiautėjusi gamtosaugos radikalų kova prieš klasikinį miškų ūkį negatyvius procesus miškuose sieja vien su medienos naudojimu žmogaus reikmių tenkinimui visais atvejais, įskaitant ir tuos, kai jis nepažeidžia tvaraus naudojimo principų. Visuomenei tiesiog kalte kalamos kelios pilnutinai ar dalinai melagingos dogmos. Pagrindinė iš jų: miško kirtimas – yra miškų naikinimas ir savaiminis blogis. „Užmirštama“ kad miškas yra Dievo duotas savaime atsikuriantis arba žmogaus atkuriamas gamtinis resursas labai daug prisidėjęs ir prisidedantis žmonijos materialinei ir visokiai kitokiai raidai bei pagrindinis gyvenamosios aplinkos stabilumo garantas. Kai kur miško resursai buvo pereikvoti ir nuskurdinti, ypač  dėl totalinio žemės ūkio naudmenų plotų didinimo miškų sąskaita. Šia prasme daugiausia XVI-XIX a. yra nukentėjusi ir Dainavos didžiagirė. Bet maždaug po Pirmojo pasaulinio karo jau daugiau ar mažiau sėkmingai vyko jos atkūrimo procesai. O šiuolaikinis miško pažinimo lygis  leidžia kompleksiškai, tvariai ir subalansuotai naudotis miškų teikiamomis materialinėmis, socialinėmis bei ekologinėmis gėrybėmis… Bet mes ėmėme sukti į  nūdienos realijas.

Ne tik pustomų smėlynų Dainavos didžiagirėje nebeliko, bet ir dėl natūralaus, o taip pat ir žmogaus įtakojamo upių vandeningumo mažėjimo, labai sumažėjo ir eroduojamų paupių šlaitų. Tiesa, prie Merkio ir Ūlos vieną kitą atodangą ir aktyviai eroduojamą vietą dar gali pamatyti, bet prie mažesnių upeliukų jau aktyvių židinių beveik nebelikę. O dar gan neseniai ir maži upeliukai daug kur nuveikdavo didelius darbus. Prisiminkime, kad Stangės upelis prie Merkinės XX a. pirmoje pusėje sugebėjo nugriauti didelę dalį Merkinės piliakalnio. Tiesa, tada piliakalnį niekas nesaugojo, po jį užkandžiaudami žole vaikštinėjo ne turistai, o Merkinės gyventojų laikomi raguoti ir kanopuoti gyvulėliai. Arba pažvelkime į „Meilės salą“ prie Druskininkų XIX a. pabaigoje, kai joje buvo pagrindinis tuometinio kurorto paplūdimys, ir kaip ji pakito XX a.antroje pusėje, kai neliko nei vaizdingo tilto į salą, nei menkiausio smėlio plotelio pačioje saloje.

Maždaug nuo 1960 m. žmonių nenaudojama Meilės sala apaugo ištisine sumedėjusia augalija. https://www.lietuvoskurortai.lt/data/tourism_objects/large/img_0382.jpg

Gal būt reikia apgailestauti, kad didžiagirėje miškininkai visus judančius smėlynus maždaug iki 1960 m. apsodino mišku ir nieko neišsaugojo prisiminimui? Nemanome. Kadangi lydiminė žemdirbystė jau galutinai palaidota, palikti neapželdinti plotai vis tiek būtų suvelėnėję, apaugę vienokia ar kitokia augalija, o galiausia mišku. Norint turėti kokią nors natūrinę lydiminės žemdirbystės teritoriją eksponavimui bei edukaciniams tikslams, o ypač vėjo erozijos procesų demonstravimui, neužtektų atsisakyti miško sodinimo, o reikėtų viso komplekso senovinių darbų reguliaraus kartojimo pakankamai didelėje teritorijoje. Šito galime pasimokyti pas švedus ar ypač pas suomius jų įspūdingame Koli nacionaliniame parke. Bet panašiam dalykui reikia lėšų ir pasišventimo. Įprastinis „užkonservavimas“, steigiant tradicines saugomas teritorijas ir draudžiant visą žmogaus ūkinę veiklą,  tokio pobūdžio kultūros paveldą gali tik padėti greičiau pamiršti. O reikėtų gerai žinoti  ne tik savo karų, vadų bei elito istorijas, bet ir savo šalies kraštovaizdžio bei gyvenamosios aplinkos kaitą ir tos kaitos realias priežastis bent per paskutiniuosius 2-3 šimtmečius. Tai gerokai sumažintų “juodų katinų gaudymą tamsiame kambaryje“ sprendžiant daugelį plačiai visuomenei aktualių šiuolaikinių socialinio bei ekologinio pobūdžio problemų.

Pagrindiniai šaltiniai

Straipsnis parengtas remiantis 1966 m. Lietuvos „Miško projekto“ surinktais miškų dirvožemių inventorizaciniais duomenimis Druskininkų, Marcinkonių, Varėnos ir Valkininkų miškų ūkiuose, XIX a. antros pusės valstybinių dvarų ir jų kaimų liustracinių matavimų metu sudarytais planais, įvairių laikotarpių topografiniais žemėlapiais, XX a. vidurio ir XXI a. pradžios aerofotografavimo medžiaga ir fotoplanais, atlikus visos šios medžiagos lyginamąją analizę, miško ir ne miško žemių pokyčių vertinimus. Taip pat panaudota asmeninė bendraautorių patirtis atliekant miškų inventorizavimo, projektavimo bei tiriamuosius darbus Dainavos didžiagirės teritorijoje. Cituojama literatūra ir šaltiniai nurodyti tekste. Topografiniai žemėlapiai, foto planai ir kt. kartografinė medžiaga iš G. Mozgerio kolekcijos.

Kita literatūra

Alexandrowicz, s. Kartografia Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Warszawa, 2012

Bagdonas J., Žemėtvarka praeityje ir senovinis Lietuvos kraštovaizdis, „Geografinis metraštis“, t. 17, 1979

Česnulis V., Poringė apie Mergežerio sodžių, Vilnius, 2011

Isokas G., Lietuvos girių ir medžioklės ūkio istorija, Vilnius, 2006

Кеффер Э., Оранское лесничество, Вильно, 1914.

Лесистость Виленской губернии, составил Н. Н. Селянин, Вильна, 1908.

Lietuvos miškų ūkio metraštis XX a., vyriausias redaktorius Kairiūkštis L., Vilnius, 2003

Lukinas M., Miškai ir jų savininkai istorijos raidoje, rankraštis, A. Bruko kolekcija, 1980-1987

Merkinės istorijos bruožai, sudarytojai: Česnulis A.. Gudavičius H., Vaitkevičius V.,Vilnius, 2004

Отчет по лесоустройству Олькенинской лесной дачи 1878 г.,  (LVIA. F. 525. Ap. 9. B. 911. L. 1-65)

Polujanski Aleksander, Opisanie lasow krolievsva Polskiego i gubernij zachodnych cesarstva 

Rossyskiego pod wzgledem historycznym i gospodarcznym, t. I, Warszawa, 1854

Pugačiauskienė V., Marcinkonių kaimo raida nuo įsikūrimo iki 1939 m., 2010

Žemaitis V. ir kiti, Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 m. Lietuvos girių aprašyme, Čikaga, 1964