Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius
Mirštančiojo paskutinė valia – įstatymas pasiliekantiems žemėje
Ne vienas turime savo senelių ar tėvų naudotų daiktų, nuotraukų, dokumentų, kurie brangūs ir reikšmingi ne tik šeimai, bet ir visuomenei, nes jie yra praeities kartų gyvenimo, tradicijų, teisėtvarkos bei papročių liudininkai.
Savo šeimos archyve turiu savo senolio, Mamytės tėvo, naminį testamentą, kuriame jis išreiškia savo paskutinę valią, ir jo patvirtinimo Žemaičių Naumiesčio Apylinkės Teismo APSAUGOS BYLĄ su spaudu Archyvo.
Testamentas [lot. testamentum] yra įstatymo nustatyta tvarka įformintas asmens nurodymas kam po jo mirties turi tekti jo turtas. Pagal romėnų teisę testatoriaus paskutinė valia laikoma įstatymu. Visą šimtmetį (1840-1940 m.) Lietuvoje testamentas galėjo būti sudaromas pas notarą dalyvaujant trims liudytojams arba namie surašomas paties testatoriaus ar jo paprašyto kito asmens dalyvaujant dviems liudytojams, kurie patvirtindavo testatoriaus asmenybę ir veiksnumą.
Testamente priimta detaliai išvardinti, kaip, paveldėję turtą, šiuo atveju ūkį, asmenys turi aprūpinti savo tėvus, senelius ar kitus išlaikomus asmenis. Testamentas buvo garantija, kad paveldėtojai griežtai laikysis testatoriaus nurodymų.
NUTARIMAS
1935m.gegužės mėn.12d.Žem.Naumiesčio [be intervalų – A. Ž.] Apylinkės Teismas, išžiūrėjęs viename posėdyje apsaugos bylą Nr.839/35m.dėl [be intervalų – A. Ž.] patvirtinimo Augusto Gocento naminio testamento sekančio turinio :
[Byloje testamentas perspausdintas rašomąja mašinėle, išlaikant beveik tikslią originalo rašybą, pridėtos tik kelios nosinės, paprasti skliausteliai pakeisti įstrižais, bet ištisiniu tekstu, nepaliekant jokių intervalų tarp pastraipų. Aš pateikiu testamento mašinraštį pagal originalą – A. Ž.]
Tastamentas.
Gardamas 1935 m. vasario 18 d.
Aš žemiau pasirašys Augustas Gustavo sūnus Gocentas, būdamas sveiko proto ir turėdamas tvirtą atmintį, išreiškiu šiame testamente savo paskutinę valią ir darau šitokį paskirstymą savo turto po mano mirties:
1. Sūnui Martinui Gocentui nuosavyben užrašau iš 1934 m. Gardamo žemės iš matavimo bei išskirstymų mano ūkiui tekusio pavieškelių ganyklalės sklypo tris ir puse hektaro (skaitant be vieškelio) iš šiaurės (nuo Švėkšnos pusės) galo ir nusigriovimui senojo budinko skunės ir staldą ligi išpjautosios sienos ir malkinę.
2. Dukteriai Martai Gocentaitei nuosavybėn užrašau visą kitą mano kilnojamajį ir nekilnojamajį turtą (žemę trobesius inventorių) su žemiau sekančiomis išimtimis.
3. Žmonai Marijai Gocentienei nuosavybėn užrašau visus mano Gyvolius bei paukščius drabužius indus baldus verpimo bei audimo priemones, Be to, mano žmonai ligi jos gyvos galvos valdyti bei naudotis užrašau gyvenamaji (naują) trobos gala su pasodos aptvertų sklypų į pitų pusę viso apie šešis arus (600 m).
4. Dukteriai Martai Gocentaitei uždedu šias prievoles
a) mano dukterims, o jos seserims Katrei ir Elzei Gocentaitėms išmokėti kiekvienai po penkis šimtus (500) litų dalies:
b mano žmonai, o jos motinai Marijai Gocentienei duoti išimtine būtent 1) kaip savo išganyti ir iššerti karvė bei jai pastovą duoti 2) tinkamai išgyventi ir į krėsti daržiuką
3) nuvežti arba duoti pakinkyta arklį nuvažiuoti per metus du kartu į Šilutę ir kas mėnesį du kartu į Naumiestį:
4) kaip savo kiekvienais metais įsodintė keturis centnerius ropučių jos (Marijos Gocentienės) sėkla jas apkaupoti bei nukasti tinkamai ir tinkamai žiemai padėti 5) duoti kiekvienais metais pirmos rūšies grudų keturis centnerius rugių du centneriu avižų vieną centnerį miežių vieną centnerį kviečių, ½ pusę kilogramo vilnų naminių avių Malkų kurui sausos suskaldytos pilnai kiek tik bus reikalinga iki Marijos Gocentienės gyvos galvos. 6) Kol Marija Gocentiene gyva gyvena pas jos dukteris Elze ir Katre Gocentaitės bendrai iki jos gyvą galvą: 7) leisti naudotis pieno separatorių, 8) leisti naudotis prie namų takais, keliais šuliniu ir išeinamaja vieta.
5. Sūnui Albertui ir dukterims Anei (Juškienei) Marei (Kundrotienei) jų dalys yra atiduotos ir prie paliekamojo po mano mirties turto jokių teisių jiems nepalieku.
6. Sūnai Augustas ir Jonas nuo palikimo patys gera valia atsisakė jų brolių ir seserų naudai ir jiems taip pat jokių teisių prie paliekamojo turto nepalieku.
Šį testamentą sulig testatoriaus Augusto Gocento nemokančio rašyti žodžiais jam prašant rašė A. Jasaitis.
Po šio testamento pasirašau [parašas] A. Gucet.
Kad šį testamentą raše [parašas] A. Jasaitis
Sulig testatoriaus Augusto Gocento žodžiais ir kad Augustas Gocentas buvo sveiko proto ir turėjo tvirta atminti bei pats bei pasirašė šį testamentą liudijame: [parašai] P. Budrikas, A. Vaičiulis, P. Pastarnokas;
rado :
1/ Testatorius darant testamentą buvo sveiko proto ir tvirtos atminties.
2/ Testamentas savo forma ir turiniu atatinka įstatymų reikalavimus.
3/ Testatoriui mirus 1935m.kovo mėn.31d. [be intervalų – A. Ž.], jo testamentas pristatytas į Teismą tvirtinti 1935m.balandžio mėn.10d. [be intervalų – A. Ž.], t.y. nepraleidus metinio termino.
4/ Prieš testamento tvirtinimą Teismui skundų pareikšta nebuvo.
Eidamas aukščiau išdėstytu ir 1050, 1053, 1066, 10663, 10665 str.str.
Apylinkės Teismas
nutarė :
Augusto, Gustavo sūnaus, Gocento 1935m.vasario mėn.18d.naminį [be intervalų – A. Ž.] testamentą patvirtinti.
[Parašas]
Apylinkės Teisėjas
Prierašas ranka:
Nuorašas pasiųstas Mokesčių Inspekcijai
Datos spaudas: 28. X. 1935
Prierašas ranka:
Naminį testamentą atgal gavau
17.IV.36 Nr. 1288
Parašas M. Gocentaitė Žemaitaitienė
Įrašyta data 1941.III.15
Spaudas apie sumokėtus mokesčius, kuriame ranka įrašyta, kad sumokėtas žyminis mokestis 4 Rb. 50 kap. ir kvito numeris 693873 bei parašas.
Prierašas ranka:
Nutarimo nuorašą gavau 1941 III.15 d.
Parašas M. Gocint [Martynas Gocentas prieš repatriaciją į Vokietiją – A. Ž.]
Apsaugos byla
Archyvinė, susiūta siūlais, Žem. Naumiesčio Apylinkės Teismo APSAUGOS BYLA Martos Gocentaitės dėl patvirtinimo Augusto Gocento nam. testamento, surašyto 1935 m. vasario mėn. 18 d. specialiais, žalsvais viršeliais, pradėta 1935 m. balandžio mėn. 10 d. Jos dydis 23,5×36,5 cm, kurioje sunumeruota 12 dokumentų.
1. Prašymas, 1935.IV.5.
2. Ištrauka iš Naumiesčio Evang. Liut. parapijos mirimo knygos iš 1935 metų Nr. 6.
3. Tuščias, užklijuotas ir be užrašų vokas
4-7. Šaukimas [į teismą, gegužės 11 d. 10 val. ryto Martai Gocentaitei, Povilui Pastarnokui, Petrui Budrikui, Antanui Vaičiuliui]
8. Teismo posėdžio protokolas, 1935 m. gegužės mėn. 11 d. (abi lapo pusės)
9. Sprendimas Lietuvos Respublikos vardu, 1935 m. gegužės mėn. 12 d. (abi lapo pusės)
10. Vyriausybės žinios, Kaunas, 1935 m. rugsėjo mėn. 27 d. Nr. 394 (12 psl.)
11. Nutarimas (abi lapo pusės, žr. aukščiau)
12. Mokesčių inspekcijos raštas
Prašymą patvirtinti naminį testamentą pasirašė Marta Gocentaitė, o parašė galbūt jos brolis advokatas Jonas. Paduodant prašymą balandžio 10 d. sumokėta žyminio mokesčio 7 Lt. Priedai: 1) testamentas, 2) testamento palikėjo mirimo metrika.
Mirimo metrikos teisingumą patvirtino parapijos administratorius kun. Vymeris [iš Tauragės – A. Ž.] ir kantorius F. Megnis, priklijuotas žalias žyminis ženklas 2 Lt. Joje vienas netikslumas – Marijos Gocentienės gim. Klovaitės vyras. Elzė Klovaitė buvo jo motina, o žmona – Endrulytė.
Šaukimus liudininkams, Gardame gyvenantiems ūkininkams, įteikė Nausėdas. Įdomu, kad rusas Povilas (Pavelas) Pastarnokas jį pasirašė lietuviškai (testamente ir teismo posėdžio protokole – rusiškai). Kiti du liudininkai – katalikai, o testamentą surašė Gardamo krautuvininkas ev. liuteronas A. Jasaitis.
Teismo posėdžio protokole spaudas, kad gegužės 11 d. paimta 15 Lt aktų mokesčio ir 30,55 Lt skelbimui į „Vyriausybės žinias“, kuris buvo pasiųstas rugsėjo 16 d.
Žem. Naumiesčio apylinkės teismas 1935 m. gegužės 12 d. nutarė Augusto, Gustavo sūnaus, Gocento naminį testamentą, surašytą 1935 m. vasario mėn. 18 d., patvirtinti.
// Vyriausybės žinios, Kaunas, 1935 m. rugsėjo mėn. 27 d. Nr. 394, p. 8.
Tauragės aps. Mokesčių Inspekcija 1935 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 17509 pranešė, kad Gocento Augusto įpėdiniai, palaikų mokesčio įstatymo 2 § 4 str. V. Ž. 219 Nr., nuo palaikų mokesčio laisvi. Yra mokesčių inspektoriaus ir sekretoriaus parašai.
Byloje yra nuplėšto popieriaus skiautelė su dviejų asmenų įrašu: Parašyti nutarimo nuorašą [rašalu] Martynui Gocentui [pieštuku].
Įdomu tai, kad teismo byloje (ir testamente) nėra teisėjo pavardės, o parašai galbūt skirtingi.
Apie naminį testamentą
Naminis testamentas (4 psl.) surašytas aiškiai ir įskaitomai, gražia rašysena juodu rašalu, yra skyrybos ir rašybos klaidelių. Liniuotas 41,0×33,5 cm lapas perlenktas pusiau.
Apylinkės Teisėjas naminio testamento puslapių viršuje ir apačioje įrašė mėlynu rašalu teismo nutarimą, kiek litų sumokėta įvairių mokesčių (netiksliai įrašė, kad sumokėta 5 Lt žym. mokesčio, fakt. 7 Lt.), jo paskelbimą, kad turtas nuo palaikų mokesčių laisvas, uždėtas teismo antspaudas, parašas, nurodytas testamento registracijos numeris ir data: Nr. 1288 / 17.IV.36.
Originale yra įrašas mėlynu (kito atspalvio) rašalu:
1937 m. vasario 10 d. aš Elzė Gocentaitė priklausančius man iš Martos Gocentaitės–Žemaitaitienės pinigus pagal šį testamentą penkis šimtus litų šiandien pilnai gavau. Įrašyta „litų“
Yra parašai – Elze Gocentaiti
A. Gocntas
A. Suzus [giminaitis katalikas Antanas Gocentas ir kaimynas A. Sūdžius – A. Ž.]
Beje, turiu kopiją ir ankstesnio naminio testamento, surašyto 1934 m. liepos 30 d. sūnaus Alberto Gocento, kuriame kitokia mano senolio valia.
Testamente minimi asmenys
Mano senolis Augustas Gocentas (1871 VIII 8 Gardame–1935 III 31 ten pat) apie 1891 m. vedė Mariją Katrę Endrulytę. Užaugino 4 sūnus ir 5 dukras. Su jaunesniu broliu Jonu pasidalijo tėvų žemę pusiau. Stropiai dirbo žemę, kurią iš brūzgynų pavertė dirvomis ir gaudavo gerą derlių. Didelę šeimą reikėjo ne tik pamaitinti, bet ir aprengti, apauti. Daugelį metų lupo akmenis ir vežė juos parduoti į Prūsus, kur buvo tiesiami plentai bei naudojami statyboms. Įsiskolino, tad porą metų (išvyko 1907 m.) dirbo Amerikoje metalo fabrike. Siųsdavo pinigus žmonai. Grįžęs nusipirko rusvelkį (rosverkį, maniežą) su kuliamąja mašina, arpą ir sieninį laikrodį su briedžiu. Taip pat iki I pasaulinio karo žydams kaip ir kiti mažažemiai ūkininkai vežiodavo prekes (žąsis, antis, medžius) į Prūsus, o linus ir sėmenis net į Rygą. Tada gerai gyveno, pinigų netrūko. Buvo aukštas, štarkus (stambus). Labai mėgo ir sodino gėles darželyje, o viduje visos palangės būdavo gėlių vazonais apkrautos, užveisė didelį sodą. Buvo ūkininkas, turėdamas laiko kalviavo, pasidarydavo visus namų apyvokos daiktus, įrankius – buva pusi kalvi, pats nadirba tik ratu. Kairiarankis, vokiškai nemokėjo, neraštingas, tik pasirašyti išmokė sūnus Jonas ar Albertas. Visai sukiužus senajai trobai, statėsi naują, o taip pat ir skūnią (daržinę). Pasistatė ir klėtį (kalvę–kamarą). Buvo labai darbštus, anksti keldavo, primaldavo girnomis miltų. Į Švėkšną, sūnui Albertui gimnazijoje besimokant, pėsčias 12 km nunešdavo maisto, gailėdamasis pavargusių arklių. Buvo kaimo sueigoje išrinktas seniūnu.
Per didžiąsias šventes ar sekmadieniais šeima giedodavo, nes į pamaldas Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje nebuvo jau taip paprasta nuvažiuoti (6 km, eidavo ir pėsčiomis), ypač pabjurus keliams. Namuose vykdavo ir surinkimai (naminės pamaldos). Kadangi senolis nemokėjo skaityti (augo be tėvo dingusio Prūsuose), giesmes, kurias dažniau giedodavo, mokėjo mintinai.
Kai mirė (nuo skrandžio vėžio), senovišku papročiu buvo pašarvotas baltomis įkapėmis, apklotas balta paklode – tai reiškė, kad žmogus tarsi užmigęs ir nepabudęs.
Senolė Marija Katrė Endrulytė (1872 III 25 Balsėnų k., Švėkšnos vls.–1954 I 2 Tauragėje) buvo geros širdies – kai tėvai išvažiuodavo į turgų, samdiniams paruošdavo geresnio maisto. Mokėjo ir vokiškai, galėjo skaityti spausdintą ar rašytą tekstą, tačiau rašyti nemokėjo (tik pasirašyti išmokė sūnus Albertas). Mėgo giedoti (giedorka), jauna lankė bažnyčios chorą, mokėjo ir liaudies dainų, turėjo siuvimo mašiną „Singer“, buvo gera audėja. Labai tikinti. Kai žaibas nutrenkė vienintelę juodą karvę (vyras uždarbiavo Amerikoje), tai sužinojusi nusigando, pasiklaupė, pasimeldė ir sako: „Gerai, kad tik ne vaiką [Joną – A. Ž.] nutrenkė! Karvę kaip nors ir vėl nusipirksiu“. Ji kur eidavo, visados pasimelsdavo, pagiedodavo. Sakydavo: „Bet reikia nusitikėti Dievu – neturi ir vėl turėsi“ arba „Dievas davė, atėmė ir vėl duos“. Vis giedodavo 427 giesmę „Pagirts` būk, mielas Jėzuli“. Ji dar labai mėgo ir 335 giesmę „Saulelė nusileido jau“ (mokėjo beveik visų giesmių melodijas, o jų giesmyne apie 500!).
Abu palaidoti evangelikų kapinėse Žem. Naumiestyje.
Sūnus Martynas (1893 XII 15–1961 X 14), žmona Marė Kiaupaitė iš Degučių. Pasižymėjo humoru, šposavimais, visad linksmas. Iš pradžių gyveno tėviškėje ir išlaikė išimtininkus tėvus. Darbštus, dirbdavo net naktimis, apsiimdavo per daug žemės apdirbti ir kitiems, bet nebespėdavo. Ūkyje buvo 4 arkliai, 3–4 karvės. Vėliau paveldėtame 3,5 ha žemės sklype prie vieškelio už Gardamo link Švėkšnos pasistatė savo sodybą. Vaikai: Rūta, Albertas, Lidija. 1941 m. pradžioje visa šeima išvažiavo į Vokietiją. Mirė Wismaro krašte, Stove kaime.
Sūnus Augustas (1895 IX 28–1963 IV 8), žmona Anė Preikšaitytė (1902 VIII 22–1983 IV 3) iš Paberžių k. šalia Tauragės (dab. Tauragės mst.). Sūnūs Jonas Kęstutis ir Martynas Algirdas. Atpirko uošvių ūkį, baigė įrengti trobą (buvo meistras, jaunystėje eidavo per žmones statydamas namus), daug dirbo (net naktimis), gerai gyveno. Per I pasaulinį karą buvo vokiečių nelaisvėje, vos nemirė nuo bado. Palaidotas Tauragėje. Žmona palaidota Mažintų kapinėse (Batakių ev. liut. par.) šalia brolio kun. Miko Preikšaičio.
Sūnus Jonas Jurgis (1897 XII 23–1974 VII 8), 1941 II 14 d. vedė Lėną (Eleną) Srūgytę (1916 VI 22–2004 II 21) iš Žem. Naumiesčio. Sūnūs: Jonas Algirdas, Jurgis Kristijonas ir Vytautas Albertas. 1933 m. baigęs VDU dirbo teisininku; kraštotyrininkas, literatas, bibliofilas, sakytojas, giminės autoritetas. Abu su žmona palaidoti Žem. Naumiestyje.
Dukra Anė (1900 XI 23–1987 XII 27 Klaipėdoje) apie 1920 m. ištekėjo į 14 ha ūkį Rimženčiuose, vyras Kristupas Juška. Vaikai: Armonas, Augustas, Jonas, Albertas, Marta. Nė dienos nelankė mokyklos, skaityti ir rašyti išmoko iš brolių. Buvo vadinta „gražiąja Gucentike“. Iš jos dukra Marta Juškaitė užrašė labai daug lietuvininkų tautosakos. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais gyveno Klaipėdoje pas sūnų pedagogą, Mažosios Lietuvos istoriką dr. Albertą Jušką, kur ir mirė, palaidota Žem. Naumiestyje.
Dukra Marė (1904–1967). Vyras iš Rimženčių Jurgis (Juras) Kundrotas, Petro sūnus. Dukterys: Anė, Erta, Lidija. Atitekėjo į 14 ha Kundrotų gyvenimą, kuriame ir mirė. Palaidoti Žem. Naumiestyje.
Dukra Katrė (1905–1939). Vyras Austynas iš Kivylių kaimo, Vainuto vls., kur nutekėjo. Mirė gimdydama, palaidota Vainuto evangelikų kapinėse. Jis vėliau gyveno prie Tauragės, gėrė ir pasikorė.
Dukra Marta (1907 III 20–1981 III 24 Vilniuje, mielominė liga). Liko gyventi tėviškėje. Paveldėjo ūkį ir žemę (3,5 ha iš 11,07 ha atiteko jos broliui Martynui). Ištekėjo 1935 IV 23 d. Vyras iš Rimženčių Endrius Žemaitaitis (1909 III 7–1986 II 15 Vilniuje). Vaikai: Rūta Alma, Jonas Vytautas (mirė kūdikystėje), Marta Paulina, Augustas, Algirdas Mikas (šių eilučių autorius), Bilga Olga ir Laimutė Birutė. Tautosakos pateikėja. Kol buvo netekėjusi kartu su seserim Katre, giedojo bažnyčios chore. Visą gyvenimą sunkiai dirbo. Labai buvo gabi, mokytojas, baigus pradinę, ragino tėvus leisti toliau mokytis, bet nebuvo iš ko. Sulaukusi keturiolikos, keturis metus tarnavo pas seserį Anę, po to su pertraukomis – Klaipėdos krašte (čia išmoko vokiškai). Mergavo dvejus metus Didšiliuose pas Buckienę su sūnumis, kur labai sunku buvę ir prastas maistas, nė viena tarnaitė neišbūdavo. Tada Rumšuose pas Storostą su penkiais vaikais metus išbuvo – valgis blogas, o darbų labai daug. Dar pas Poškų Versminnkuose metus tarnavo (gera vieta), po to jo kaimynystėje pas Girulį. Paskui dvejus metus Laučiuose pas Reikertą – gera vieta, geras valgis. 1934 m. liepą susirgo tėvas – atvažiavo su dviračiais broliai Jonas ir Albertas prašyti, kad grįžtų į tėviškę, nes nėra kam dirbti bei tėvų žiūrėti (Katrė nesutiko), tad teko pasiaukoti, nors ir nenorėjo. Grįžusi rišo rugius, o rudenį arė dirvas, sėjo, akėjo pati ir dirbo kitus ūkio darbus.
Abu (ir Jonukas) palaidoti Žem. Naumiestyje.
Dukra Elzė (1911 II 17–1947 VI 9) gyveno Gardame su išimtininke motina Marija, mirė dėl įgimtos silpnos sveikatos. Palaidota Žem. Naumiestyje greta tėvų.
Sūnus Albertas Kristupas (1913 VIII 29–1986 XII 14 Kaune). 1941 m. vedė joniškietę Eleną Dubauskaitę (1918 II 6– 1990 IV 25 Kaune). Vaikai Algimantas ir Rūta. Brolių Jono ir Augusto remiamas, baigė Švėkšnos g–ją. 1934 m. įstojo į Karo mokyklą, po to studijavo VDU, chirurgas. Baigęs studijas dirbo Joniškyje, vėliau Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse.
Jono Jurgio Gocento nuotraukos iš Algirdo Žemaitaičio šeimos albumo
Nuotraukose:
1. Teismo bylos viršelis
2. Ant liepto per Tenenį (iš kairės): Katrė, Marta, Elzė Gocentaitės, Kristupas Juška, Jonas J. Gocentas, 1928 m.
3. Testatorius Augustas Gocentas, 1933 m.
4. Gocentų sodyboje Gardame (iš kairės): Jonas, Marta, Albertas, Katrė, tėvai Marija ir Augustas bei Elzė (įsižeidusi prie trobos) Gocentai, 1928 m.
Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 2.
Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 2.
