Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Praėjusią savaitę pasikartojo žinomas mūsų visuomenės negalavimas: ji taip mėgavosi Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus sukeltu skandaliuku, kad į kažkelintą vietą nustūmė iš tiesų svarbų įvykį – Vakarų sprendimą tiekti Ukrainai sunkiąją puolamąją ginkluotę.

Dar net nesibaigus tyrimui, minia politiką jau užmėto akmenimis, ir, kaip besibaigtų ši byla, žinomo „Dviračio žinių“ personažo gyvenimas bus subjaurotas… Spėjimas GALIMAI tampa tvirtinimu IŠ TIKRŲJŲ.

Atrodo, provincinę Lietuvą aplenkė ukrainiečių džiaugsmas, kad pagaliau Kijevas iš įvairių šalių (jų yra apie 12) gaus 321 sunkųjį tanką, ir tai gali pakreipti karo eigą jiems palankia linkme. Mus mažiau jaudina ir Kremliaus isteriškas pasišaipymas iš tokios ginkluotės, nors jis išduoda tam tikrą Maskvos paniką. Artėja vasario 24-oji – Rusijos karo Ukrainoje metinės, ir ši data gali būti tam tikras slenkstis, kurį apibrėžtume taip: ARBA-ARBA.

Nei mes, nei ukrainiečiai nėra besaikiai optimistai, kad šie ginklai bus patiekti jau greitai. 31 amerikietiškas „Abrams M1“ juos pasieks kovo pabaigoje, 14 vokiškų „Leopard-2“ atkeliaus nežinia kada. Iš viso Vokietija ir kitos Europos valstybės duos 112 sunkiųjų tankų. Kai kurios šalys sako, kad tankams reikalingas techninis aptarnavimas, ekipažų apmokymas, kiti sprendžia logistikos klausimas, treti laukia, kada gaus naujesnius modelius, o senesnius atiduos Ukrainai. Bet prezidentas Volodimyras Zelenskis savo interviu televizijai „Sky News“ tarsi nubrėžė šių tiekimų raudoną liniją – rugpjūtis. Bet tuomet bus „per vėlu“, sakė jis. Juk gaunama žinių, kad rusai netrukus pradės pavasarinį puolimą…

Putinas jau apsidžiaugė, kad sausio 20 d. karinėje Ramštaino bazėje vykęs NATO kontaktinės grupės susitikimas baigėsi be rezultatų. Bet kaip tik tuo metu užkulisiuose vyko Vašingtono ir Berlyno pokalbiai, kurių baigtis – beveik vienu metu paskelbti JAV ir Vokietijos sprendimai duoti Ukrainai 45 moderniausias kovos mašinas. Tai tarsi atvėrė galimybę kitoms šalims pasekti jų pavyzdžiu.

Ir nors Putino spaudos sekretorius Peskovas isteriškai sušuko, jog „šie tankai sudegs taip, kaip ir visi kiti“, Vakarų šalys, kaip rašo leidinys „Politico“, artėja prie kitos „raudonosios linijos“: Ukraina kelia klausimą dėl šiuolaikinių reaktyvinių naikintuvų F-16 tiekimo. Vašingtonas pripažino, kad šiapus ir anapus Atlanto tokios diskusijos jau vyksta, o Europos Sąjungoje jos prasidėję Baltijos šalių iniciatyva.

Kol kas Vakarai elgiasi diplomatiškai. Viena vertus, jie sako, kad šiuo metu tokių lėktuvų Ukrainai tiekti neįmanoma, bet kiti teigia, jog „po dviejų ar trijų savaičių mes galime tai svarstyti“. Priminsiu, kad vasarį Ramštaine vėl rinksis NATO šalių gynybos ministrai. Ar čia nebus pasiekta nauja „raudona linija“, kaip atsitiko su reaktyvinių sistemų HIMARS arba sunkiųjų tankų siuntimu į Ukrainą? Jau šiandien Slovakija gali duoti sovietinių MiG – 29 eskadrilę, čekų kompanija „Excalibur Army“ tobulina tankus T-72, o ir „Leopard – 2“ šiuo metu turi 18 šalių, kurios Vokietijai leidus taip pat žada išsiųsti į Ukrainą. Net Latvija skelbia Ukrainai perduosianti turimus sovietų gamybos „Mi“ serijos sraigtasparnius. Lenkija žada suburti kelių šalių koaliciją, kuri Kijevui tiektų moderniausią ginkluotę.

Šios visuotinės paramos Ukrainai fone keistai ir pavojingai skamba Vengrijos premjero Viktoro Orbano žodžiai žurnalistams, paskelbti leidinyje „The American Conservative“: esą Putinas negali pralaimėti karo, nes 2024 m. jis dalyvaus prezidento rinkimuose. Toliau dar gražiau: „Šiandien Ukraina – tai Afganistanas. Tai niekieno žemė“. Už šiuos žodžiu Vengrijos ambasadoriui Kijeve buvo įteikta nota. Vengrija, gaunanti didžiules energetikos subsidijas iš Rusijos, 2022 m. pabaigoje priešinosi ir ES sprendimui suteikti Ukrainai 18 mlrd. eurų paramą, bet galų gale nusileido. Budapeštas ir toliau netenka 6,3 mlrd. eurų bendrijos paramos iš Sanglaudos fondo. Formali priežastis: jis neįgyvendina 27-ių demokratinių reformų.

Pagalbos Ukrainai kampanijoje iš tikrųjų didelis vaidmuo tenka Baltijos šalims, taip pat ir Lietuvai. Atkreipčiau dėmesį į „The New York Times“ išvadą: „Lenkija ir Baltijos šalys tapo moralinio pobūdžio argumentų Ukrainai paremti varomąja jėga, užpildžiusia beveik vakuumą karo pradžioje, kai tradicinės Europos lyderės – Prancūzija ir Vokietija – atrodė paralyžiuotos“. Dar prieš pusmetį Prahoje Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pasakė tiesiai šviesiai: „Europos centras juda į rytus“. Dabar Rytai ir Vakarai tampa viena jėga, bendru kumščiu, kuris gali atblokšti agresyviąją Rusiją į savo narvą.

Tad pabaigoje paklausiu: ar šioje įkaitusioje geopolitinėje aplinkoje kažkokio galimai apsidirbusio politiko skandaliuko eskalavimas neatrodo kaip savęs žeminimas?