Rimantas JOKIMAITIS, Vilnius

Mūsų partizanų kovos prieš okupantus paveikslas būtų gerokai blankesnis, jei neturėtumėm Juozo Lukšos–Daumanto, Adolfo Ramanausko–Vanago prisiminimų, Liongino Baliukevičiaus–Dzūko dienoraščio. Nuo šiol greta šių tekstų minėsime ir ką tik išleistą Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno–Ryto (1915–1952) prisiminimų knygą „PARTIZANO KELIU. Partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai“ * (toliau – „Partizanų keliu“).

J. Lukša-Daumantas, A. Ramanauskas-Vanagas, L. Baliukevičius-Dzūkas ir J. Paliūnas-Rytas prisiminimus bei dienoraščius parašė dar nepasibaigus kovoms. Tai ir yra jų didžioji vertė, nes ant tų autentiškų pasakojimų nėra vėliau atsiradusių propagandos sukurtų mitų, melo, perdėto heroizavimo ar modernių vertybių luobų, kuriais laisvės kovų istoriją vėliau užklojo politika ir laikas.

Paprastas pavyzdys: nė vienoje iš šių knygų nerasime vėlesnių laikų „prisiminimams“ būdingų pasakojimų apie „Amerikos balso“ „pažadus“ partizanams ir kitų sovietmečiu sukurtų legendų apie „klastinguosius“ amerikonus.

Kitaip nei Vanagas, Daumantas ar Dzūkas, Juozas Paliūnas-Rytas neragavo aukštųjų ir kitų didelių mokslų. Jo prisiminimų knyga „Partizano keliu“ yra kaimo artojo-partizano, 1944–1952 metais nuėjusio ilgą ir sudėtingą kelią nuo eilinio kovotojo iki apygardos vado, pasakojimas, savotiška įvykių kronika. Pasakojimas apie tai ką jis matė, asmeniškai patyrė. Pasakojimas tik apie tuos įvykius, kuriuose pats dalyvavo.

1950 m. vasario 26 d. užbaigęs prisiminimus, Rytas parašo: „Čia buvo surašomi mano asmeniški pergyvenimai, todėl ir yra kalbama tik apie mano asmenį. Iki šio nebuvo daromi jokie tuo reikalu užrašai, todėl daug pergyventų dalykų primiršta. O kiti jų saugumo sumetimais, kai bunkerių įrengimai ir juose gyvenimas bei stovyklų gyvenimas ir žygių įspūdžiai, neįtraukti“ (p. 139).

Leidėjai išleido faksimilinį leidinį – rašomąja mašinėle spausdintų partizano Ryto lapų kopijas. O tie prisiminimų lapai ilgus dešimtmečius dūlėjo partizanų paslėptame bidone, kuris, su visais ten buvusiais dokumentais, iš po žemių buvo ištrauktas 1994 m.

Tik 100 originalo lapų pasakojimo apie tai „kiek yra pergyventa – kiek Tėvynei pasidarbuota“ (p. 31). Bet kiek tuose neskaitlinguose lapuose turinio! Nėra Ryto prisiminimuose vandenėlio. Vien tirščiai: įspūdinga ir klaiki kasdienybė, vienas nutikimas keičia kitą. Akyse žūva draugai ir priešai. Pasalos, mūšiai, bausmės išdavikams ir net kovos broliams. Teksto gerokai mažiau nei Vanago ar Daumanto prirašyta, bet įvykių gausybe menkai nusileidžia, o kovų paveikslas – ne mažiau ryškus. Pasakojimas nenudailintas, nesušukuotas, dabartinės lietuvių kalbos reikalavimų neatitinkantis. Todėl – dar tikresnis.

Atmetęs pagundą 1944 m. gelbėtis nuo bolševikų pasitraukiant į Vakarus, J. Paliūnas sąmoningai liko „Tėvynėje, kartu su visa tauta gyventi pavergtos Tėvynės gyvenimą“ (p. 33). Fronto sulaukė jau ginkluotas, pasirengęs būsimiems išbandymams. Jis per daug net neaiškina, kodėl pasirinko partizano kelią. Matyt, nekilo mintis, kad kam nors ateityje toks klausimas gali kilti, kad kokį nors istoriką ateityje gali dominti partizanavimo motyvai. Pasipriešinimas okupacijai jam savaime suprantamas, kokių nors argumentų ir pagrindimo nereikalaujantis dalykas.

Audringi buvo pirmieji kovos metai. Kiek mūšių, kraujo, drąsių išpuolių. Dūdelės, Dulio, Krivio, Banginio, Puškino, Fausto ir kitų Ryto bendražygių (pateikiami tik jų slapyvardžiai; jokių vardų, charakteristikų, aprašinėjimų) pagrindinė taktika – pasalos, drąsūs puolimai, skaudžios pamokos okupantams ir jų tarnams. Rytas neabejoja, kad bausti reikia. Minimi ir partizanų karo lauko teismo sprendimu sušaudyti partizanai (p. 136 ir kt.).

Jei negailestingai už nekalto žmogaus nužudymą mirtimi baudžia savuosius, kaip Rytas galėtų abejoti, kad stribas „Bepirštis“, kuris „net penkius vietos gyventojus nekaltai nušovęs“ (nurodo vietovę ir pavardę nekaltai nužudytų – R. J.) nenusipelno mirties. Po ilgo pasalavimo stribą pribaigia pats Rytas („paleidžiu seriją į galvą“) (p. 59). Tos scenos mūsų laikų vertybių aplinkoje gyvenančiam žmogui atrodo žiaurios, bet tekste emocijų nelabai justi.

1945 m. rugsėjo mėn. pats Rytas iš labai arti matė giltinės žvilgsnį. Enkavėdistų šuo jau draskė kojas, o už 5-6 metrų į jį ruošėsi šauti „viso puolimo vadovas kapitono laipsny“. Bet laimė šį kartą partizano pusėje: „nekreipdamas dėmesio į šuns kandžiojimą, leidžiu ilgą seriją į kapitoną, kapitonui iškrinta automatinis pistoletas, su rankomis griebesi už krūtinės ir krinta… Beveik nenutraukdamas seriją nukreipiu į šunį, šunies galva ištikšta mano akyse, šaunant į šunį pastebiu dar apie penkius rusus atbėgančius, bet šunį šaudamas ta pačia kryptimi apšaudžiau atbėgančius rusus“… (p. 75).

Beveik stebuklingas išsigelbėjimas. Už išgelbėjimą padėkoja sunkiai sergantis, todėl vos judantis Krivius. Tai jį dengdamas Rytas negalėjo kartu su visais trauktis ir vos nežuvo. „Jam neatsakiau nieko, – rašo Rytas, – tik dėkodamas už išsigelbėjimą pabučiuoju mašinką“ (taip jis vadina savo automatą – R. J.). „O tu mano mašinka–mašinka“. <…> „Jei nebūtum tu veikusi, savo mirtį mačiau tikrą“ (p. 77). Ir taip kautis su gausesniu priešu tenka ne vieną ir ne du kartus.

Žūtys dažnos, o nuolatinis spaudimas, grėsmės partizanams didesni, nei galima įsivaizduoti. Daug kartų pasakojama, kaip apsuptiems gausesnių pajėgų net nėra kur trauktis, nes miškas apsuptas keliais kariuomenės žiedais, o prie labiausiai tikėtinų atsitraukimo maršrutų įsitaisę priešo kulkosvaidininkai. Tenka „gerai užsimaskuoti ir vėl laukti iki užlips“. O kai „užlipa“, tai jau belieka pasitikėti „mašinka“ ir veržtis per tankias priešo gretas. Ir taip kelis kartus per vieną ilgą popietę (p. 98–100).

Po kurio laiko istorija kartojasi: „sunki vado dalia… Kol priešas apšaudo būnu paskutinis, kiti priekyje traukiasi, kada priešas neapšaudo, visi stengiasi, kad vesčiau. Vedu ateitom pėdom atgal, kietai suspaudęs ginklą, nes pramintom pėdom lengviau eiti. Ir stebiu kada užlipsiu ant priešo“ (p. 120). „Padarome pėdseko kilpą, kad kai vysis priešas pėdomis, jam galėtume netikėtai iš šono atidengti ugnį <…>. Šiuo planu pilnai pasitikiu, nes praktika man parodė, kad kai krinta priešo daugiau nesiveja“ (p. 121). „Laike penkių mėnesių turėjau net tris ginamas žiaurias kautynes, kuriose nebuvo jokių vilčių išlikti“ (p. 122).

Vieni Ryto kovos broliai žūva kautynėse, o jų lavonai mėtomi miestelių gatvėse. Kiti net legalizuojasi vengdami tikros mirties. Bet Rytas vis išsisuka iš „tikros mirties“, o mintį legalizuotis kategoriškai atmeta.

Keršydamas už žuvusį kovos draugą Plankį 1947 m. rugpjūčio mėn. „sufabrikuoja priešui pasalas“ (p. 100–101). Pasala sėkminga: „paimta automatinis pistoletas, du (rašomąja mašinėle parašyta „trys“, bet Ryto nubraukta ir ranka įrašyta „du“ – R. J.) pusautomačiai /dešimtukai/, vienas kulkosvaidis, trys kišeniniai pistoletai, jų tarpe AF 9mm ir trys granatos. Sunaikintas rusas kapitono laipsny /tardytojas/ ir sužvėrėje istrebiteliai 4 asmenys… Nesitenkindami tuo, nuvažiuojame į Ilginių pieninę, paimame sviesto keturius centnerius ir tris tūkstančius kiaušinių. Po to nuvažiuojame sulikviduojame šnipę–išdavikę (ranka įrašyta „Lukošiūtę“ – R. J.), kurios pasekoje žuvo partizanas Plankys…“ (p. 101).

Kitame puslapyje pasakojimas apie žygį „į Gudžiūnų v. Antašavos apylinkę, tikslu <…> sulikviduotį du ginkluotus plėšikus – vagius ir sunaikinti ginkluotą aktyvistą – komunistą Mykalauską“ (p. 103).

Mirtis – partizano kasdiena. Pačiam Rytui žūti „dėl Tėvynės laisvės nebaisu, tik paskutinę gyvybės atidavimo minutę noriu būti su ginklu rankoje ir kautynių padėty“ (p. 32). Tam pasiruošta. Nusiteikimą taip žūti tenka patvirtinti ne kartą: 1949 m. rugpjūčio mėn.: „Išsigelbėjimo nėra… Skubiai naikiname archyvą – jį drąskydami į smulkiausius šmotelius ir maišydami su įvairiomis popiergalių skutelėmis. Priešas paieško čia pat. – Archyvas sunaikintas – skutelių kruva. Apsirengiu švariais baltiniais, pasiimu į rankas pistoletą, galvodamas, kautis. Vėl kilo mintis, jei peršautas nusilpčiau, dar gyvą gali paiimti! Ne. Iš slėptuvės tik veršiuosi <…> tuo baigiu atlikti Tėvynei pareigą!… (p. 133–134).

Tačiau tą kartą Tėvynei dar nereikėjo Ryto aukos.

Jo kova, galynėjimasis su mirtimi, NKVD ir MGB gudrybėmis tęsėsi iki 1952 m. Ryto veikimo rajone saugumas įdarbino savo agentą Čestnyj – gydytoją Vytautą Remeiką. Partizanai, matyt, neperprato, kad užmestas patrauklus jaukas. Agentui Čestnyj pavyko tapti „partizanu“. Jis išsiaiškino Ryto bunkerį, bet žuvo anksčiau už J. Paliūną. 1952 m. rugsėjo 30 d. jį sugebėjo nušauti specialiais preparatais apnuodyti partizanai.

Rytas žuvo spalio 1 d. Kaip liudija knygos sudarytojų įvadiniame straipsnyje cituojamas MGB operacijos aktas, „Į pasiūlymą pasiduoti banditas pasipriešino ginklu ir baigė gyvenimą savižudybe“ (p. 26).

Išsipildė Ryto svajonė „paskutinę gyvybės atidavimo minutę būti su ginklu rankoje ir kautynių padėty“ (p. 32).

Taip gyvenimo ir kovos kelią užbaigė eilinis Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus ūkininkas ir neeilinis Lietuvos partizanas, palikęs mums nuostabų pasiaukojimo Tėvynei liudijimą.

* PARTZANO KELIU. Partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai. Sudarytojai Aurelija Malinauskaitė ir Darius Juodis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2012

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 15.