Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Pastaruoju metu vis daugiau pasirodo prisiminimų, šeimos ar giminės istorijų aprašymo knygų. Tai labai vertingas Lietuvos valstybės ir tautos istorijos šaltinis, kuriame lyg lietaus lašelyje atsispindi krašto likimas.

Jos beveik pakeičia istorijos vadovėlius ar monografijas, nes per atskiros šeimos (giminės) likimą sužinome tikrąją savo šalies XX a. istoriją. Tokia yra ir šilutiškio Anatolijaus Žibaičio pačioje 2011 m. pabaigoje išleista gausiai iliustruota nuotraukomis knyga * „Po istorijos ratais : pasakojimai apie Razmų giminę“.

Knygą skaičiau su dideliu smalsumu, nes ir aš pats esu gimęs bei užaugęs Gardame.

Autorių, buvusį pedagogą lituanistą, rinkti medžiagą apie Razmų giminę paskatino senelio Antano Razmos (1869–1941) atsiminimų knyga. 1939 m. pavasarį jis įrašė savo atsiminimų pabaigoje tokį sakinį: Prašyčiau to savo vaiko, kad kuriam po mano mirties pateks ši knyga, dorai užlaikyt, nesudraskyt ir man familiantui duot paskaityti ir jums, galintiems plunksną valdyt, panašų darbą jūsų gyvenimo bėgy toliau rašyti. A. Razmos užrašuose gausu medžiagos Razmų giminei pažinti ir daug Gardamo parapijos gyvenimo faktų. Remdamasis jo prisiminimais A. Žibaitis dalį medžiagos apie Paprūsės pasienio žemaičių gyvenimą XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje paskelbė savo knygoje „Žmonės kelyje“ (Šilutė, 2007).

Tiktai mūsų prisiminimuose mirusieji lieka gyvi

Razmų giminės istorija atskleidžia praeities įvykius, kurie veikė atskiro žmogaus ir tautos likimą. Ši giminė patyrė daug skaudžių smūgių, ją galėjo sugniuždyti negailestingi istorijos ratai, tačiau to neįvyko.

Šios giminės medis šakotas. Prosenelis Juozapas Razma, atėjęs užkuriu apie 1850 m. į Pypliškės kaimą (1 km nuo Gardamo) buvo vedęs tris kartus, tad knygoje pateikiamos tik pagrindinės giminės šakos (Razmos, Markvaldai, Jurjonai, Bočkai) ir gausios šakelės.

Pagrindinė giminės figūra – Antanas Razma baigė Naumiesčio rusišką liaudies mokyklą, lietuviškos spaudos draudimo metu nešdavo knygeles iš Prūsijos. Jo brolis Albinas kunigavo Šiaurės Lietuvoje.

Kai 1913 04 25 sudegė senoji medinė Gardamo katalikų bažnyčia, statybos komiteto narys Antanas Razma labai daug padarė, kad būtų pastatyta dabartinė mūrinė iš raudonų plytų ir apylinkės akmenų (pašv. 1932 09 25). Plytų buvo nupirkta iš Priekulės Klaipėdos krašte. Iš jo Užgirės ąžuolų padarytas bažnyčios bokštas ir ten sudėtos ąžuolinės grindys. Taip pat statybai davė ir kitos medžiagos: medžių, eglinių, pušinių lentų, negailėjo ir pinigų.

Nors A. Razma yra dirbęs valdišką (raštvedžio, viršaičio) darbą caro ir kaizerio okupacijos laikais, jis visą laiką gynė vietinius žmones, buvo tikras Lietuvos patriotas. Susitvėrus Nepriklausomos Lietuvos kariuomenei, ėmė rinkti aukas jai ir valstybei iš Gardamo parapijos kaimų ir nugabeno net į Paširvintės dvarą prie Musninkų miestelio, kur lietuviai kovėsi su lenkais. Jo sūnūs Stasys ir Petras dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrime. Tik Tėvynę labai mylintis žmogus gali parašyti tokius įkvėptus ir prasmingus sakinius: Regint mūsų kariškas jėgas kur žygiuojant, negalima sulaikyti džiaugsmo ašarų. Dėl to mes, senieji, žygiuodami diena po dienos jau į amžinastį, prašyte prašome ar net įpareigojam savo vaikus ir visus kitus būti savo tėvynės sargyboj, visomis išgalėmis ginti nuo Lietuvos priešų, būti apsiginklavus ne tik geležiniais ginklais, bet kartu turėti ir plieninę dvasią ginant jos teritoriją, o labiausiai kalbą, kuri yra mūsų tautos simbolis, kad nebereikėtų Lietuvos vaikų taip bežadinti prie tautiško atgimimo, kaip kad mes buvom žadinami savo brolių lietuvių.

Jis pradėjo rašyti savo giminės, šeimos istoriją, kartu papasakodamas, kas tuomet dėjosi pasaulyje, kaip gyveno pypliškėnai, kokios buvo vestuvės ir papročiai. Užbaigė rankraštį eilėraščiais, išspausdintais spaudos draudimo laikais. Ši knyga yra svarbi ne tik giminei. Ji padeda geriau suvokti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Žemaičių Naumiesčio, Gardamo, Švėkšnos parapijų žmonių gyvenimą. Būtų tikslinga jo atsiminimus paskelbti atskiru leidiniu.

Autorius pastebi, kad šiandien, žvelgdami į praeities ūkanose skendintį Barboros ir Antano Razmų gyvenimą, matome jų žemiškąją kelionę buvus prasmingą, gražią ir darnią. Senelis Antanas buvo gana judrus, temperamentingas, mėgstantis valdyti, vadovauti, labiau besiklausantis proto balso. Senelė Barbora Nausėdaitė – lėtesnio temperamento, jautri, mokanti su žmonėmis pagarbiai bendrauti, daranti tai, ką jai sakydavo širdies balsas. Jų požiūris į gyvenimą, gerbtinos vertybės buvo tos pačios. Kaip ir kiti to meto žmonės, jie manė, kad žemė yra didžiausias turtas. Kita vertybė – šeima, jos susiklausymas, darna. Jie manė žmogaus dvasinę atramą esant tikėjimą Dievu. Vertino bendravimą su giminėmis, kaimynais, pažįstamais. Vėlesniais laikais ėmė labiau suvokti mokslo, išsilavinimo svarbą. Norisi pabrėžti, kad jų tautiškumo jausmas buvo stiprus ir tą suvokimą perdavė savo vaikams.

Petro ir Joanos Razmų šeima

Įkūrus „Laukstėnų“ kolūkį, šio centru tapo stambi Razmų sodyba. Sunku buvo sūnui Petrui (1900–1959) su žmona Joana Markvaldaite (1907–1986) stebėti, kaip svetimi jų ūkyje šeimininkauja, bet ką padarysi. Bandė stoti į kolūkį, manydami, kad pavyks išvengti tremties, – nepriėmė, buožių kolūkiui nereikia. Šeima buvo persekiojama ir apkrauta mokesčiais, pyliavomis. Kai nujausdavo būsiant žmonių trėmimą į Sibirą, namuose nenakvodavo, namie likdavo tik mažiausieji vaikai, kuriems tekdavo patirti siaubą žvelgiant į stribų atstatytus automatų vamzdžius. Kelis metus taip pralaukę, supratę savo padėties beviltiškumą, 1952 m. patys prisistatė į tremtinių ešeloną, kuris nuvežė į Krasnojarsko kraštą. 1959 m. grįžo į tėviškę, kurioje jų niekas nelaukė.

Tačiau jie išugdė vaikų širdyse tėvynės meilę, išmokė atkakliai siekti tikslo ir nepalūžti nuo atsitiktinių likimo smūgių. Kaip gera, kad Razmų sodyba gyva, kad yra vieta, kur fiziškai jauti prosenelių, senelių, tėvų dvasią ir matai takus, kuriais jie vaikščiojo. Joje gražiai ūkininkauja Petro sūnus Algimantas Razma su žmona Gražina.

Bronės ir Vaclovo Žibaičių šeima

1934 m. Gardamo bažnyčioje buvo sutuokti knygos autoriaus tėvai Bronislava Razmaitė (1909–1993) ir Vaclovas Žibaitis (1906–1948). 1936 m. rugpjūčio mėnesį šeima apsigyveno Gardamo pradinėje mokykloje. Kaip mokyklos vedėjas, V. Žibaitis ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos, už kurią 1944 m. spalį buvo areštuotas, o po teismo atsidūrė Vorkutoje, kur ir mirė. 1940 m. gautame kaip kraitis žemės sklype Pypliškėje, netoli vieškelio Gardamas-Švėkšna, buvo užvestas sodas, pastatytas ūkinis pastatas, kuriame po karo gyveno B. Žibaitienė su sūnumis Anatolijumi (g. 1937) ir būsimu filosofu vilniečiu Romanu (g. 1939). Po karo šeima atsidūrė dideliame skurde ir varge. Mirus seseriai Stefanijai Razmaitei, priglaudė jos du vaikus ir savo motiną Barborą (1869–1958). Taip šeima padidėjo iki šešių asmenų, o maitintoja tik viena. Tiesiog neįtikėtina, kaip ji sugebėjo suktis iš sunkios padėties. Ypač trūko duonos. Šių dienų jaunimui sunku būtų įsivaizduoti tuos laikus, kai žmogus gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, lyg sėdėtų ant parako statinės.

B. Žibaitienė pasirodė esanti drąsi ir ištverminga, labai stipri ir sumani, mokanti išsisukti iš pačių sunkiausių situacijų. Ji, motina, iš paskutiniųjų gynė savo šeimą, vaikus. Iki gyvenimo pabaigos našlavo saugodama savo vyro šviesų atminimą.

Jurjonai

Buvo ir daugiau giminaičių ištremtų į Sibirą, o kai kuriems karo pabaigoje pasisekė pasitraukti į Vakarus, o vėliau apsigyventi JAV.

Pabėgėlis Stasys Jurjonas užjautė lietuvius, gyvenančius sovietų Lietuvoje, ir visą laiką mąstė apie tėvynę, gimtinę, jos labai ilgėdamasis. Laiške jis rašė: Niekas negali užvaduoti tikro Tėvynės ilgesio. Nuostabą ir pasipiktinimą sukelia, kai išgirsti iš ko nors plepant – man ten tėvynė, kur gera gyventi. Nuostabūs žodžiai, tarsi skirti ir mūsų laikų lietuviams. Nors parašyti beveik prieš 40 metų – nepaseno ir šiandien…

Autorius beveik kiekvienai šeimai apibūdinti randa gražių, prasmingų žodžių.

Kaip Lietuvos eilinę šeimą labai veikė išorės veiksniai rodo Marijonos Jurjonaitės-Vingienės gyvenimas Juškaičių kaime. Jos vaikai Petras ir Izabelė yra gimę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dar caro valdymo laikais. Tada gyvenimas buvo pastovesnis. Šiose Petro ir Izabelės šeimose išaugo daugiau vaikų negu vėliau gimusiųjų Vingių šeimose. Artėjant prie mūsų dienų, šeimos vis mažėja. Seniau, kai lietuvių šeimos buvo gana didelės, emigracija, karai, neramumai buvo skaudūs dalykai, bet dar buvo galima neskambinti pavojaus varpais. O dabar? Juk akivaizdu, jei Rusija nebūtų okupavusi Lietuvos 1940 m., jei ne Antrasis karas tarp Rusijos ir Vokietijos, Domininkas ir Stasys Jurjonai tikrai nebūtų palikę Lietuvos. Gerai įsigilinkime į Jurjonų vaikų likimus, į palikuonių gyvenimą ir pamatysime, kaip stipriai politiniai, ekonominiai veiksniai yra paveikę šią šeimą.

* * *

Naumiestiškių Dominiko ir Liudvikos (Valikonytės) Markvaldų šeima nusipelno ypatingo dėmesio bei pagarbos. Tiek gražių darbų padaryta, tokie ryškūs pėdsakai žemėje palikti. O svarbiausia – išauklėta graži ir didelė šeima. Vaikai turėjo sąlygas tapti gerais žmonėmis: nė vienas iš jų nenuėjo šunims šėko pjauti. Iš kitos pusės žiūrint, Markvaldų šeimos likimas rodo, kaip skaudžiai istorijos ratai pervažiavo per tėvų ir vaikų likimus.

Pateikiu kai kurias autoriaus mintis iš jo Pabaigos žodžio:

„Visi žinome, kad prieš Laiką mes bejėgiai. Bet yra būdas sumažinti laiko smilčių naikinančią jėgą – tai atmintis, pagarba tėvams, seneliams, proseneliams. Rašydamas giminės istoriją, pirmiausia to siekiau. Šis rašinys – tai giminės istorijos kontūrai. Mes daug ko nežinome. <…> Kiek galėdamas siekiau tikslumo. Anksčiau, sovietų laikais, tokį darbą rašyti buvo pavojinga, o dabar daug artimųjų, kurių pasakojimais būčiau galėjęs remtis, jau atgulę amžinojo poilsio. <…>

Savitas Romo Žibaičio rašinys apie Pypliškę ir sovietinių laikų inteligentų gyvenimą papildė praeities paveikslą. Bronės Žibaitienės paveikslas atsiskleidžia [autoriaus žmonos] Dalios pasakojime. <…>

Gilindamasis į giminės praeitį daug naujo sužinojau ir patyriau atradimo džiaugsmą. Įsitikinau paveldimų genų galia. Protėviai mums perteikė gyvo temperamento kodą. Nežinau, ar giminėje buvo melancholikų. Flegmatiko bruožų vienas kitas turėjo, bet vyrauja sangviniko, choleriko temperamento savybės. Giminės istorija skatina pamąstyti ir apie ligas, kurios kankino mūsų protėvius.

Karta, gimusi XX a. pradžioje, kiek kančių, išbamdymų patyrė! Vokiečių ir rusų okupacijos, bėgimas į Vakarus nuo Raudonosios armijos, trėmimai į Sibirą, žmonių varymas į kolūkius, skausmingas dvasinių vertybių naikinimas – visa tai jiems teko patirti. Stebina šių žmonių dvasinė stiprybė, ištvermė, tikėjimas ateitimi. Nuoširdžiai dėkojame tėvams, kurie mus, vaikus, gimusius prieš Antrąjį pasaulinį karą arba po karo, išauklėjo dorais žmonėmis, išmokė mylėti Tėvynę, leido į mokslus, skatino įgyti specialybę, vienu žodžiu pastatė mus ant kojų. Palyginkime tėvų ir dabartinės kartos gyvenimą – mes dabar gyvename ramiau, saugiau ir net turtingiau.

Prosenelio Juozo Razmos palikuonys patyrė daug skaudžių išorės smūgių. Giminės istorija vaizdžiai atskleidžia istorinių įvykių jėgą, dažniausiai tokią, kuri paprastą žmogų murdo, daužo ir net atneša mirtį. Gaila, daug kas iš mūsų giminės išėjo Anapilin neatskleidę savo gabumų: tam jie neturėjo sąlygų. O kiek turto prarasta… Bet svarbiausia – mes gyvi! Juk lietuvio dvasia tokia stipri!

Manau, kad, parašydamas Razmų giminės istoriją, įvykdžiau senelio norą. Savo ruožtu aš irgi norėčiau paprašyti kurį nors savo giminaitį tęsti pradėtą darbą, parašyti nors savo šakos gyvenimo istoriją.“

Paminėjau tik kai kuriuos plačios Razmų giminės gyvenimo momentus. Autoriui užteko drąsos paminėti ir nemalonius faktus.

Knygoje pasitaiko korektūros klaidelių, bet tai tai jokiu būdu nesumenkina šio dvejų metų trukmės autoriaus kruopštaus ir su didele meile bei pagarba savo giminaičiams parašyto veikalo vertės.

Lauksime ir jau pradedamos rašyti naujos knygos apie gimtąjį Gardamą.

* Po istorijos ratais : pasakojimai apie Razmų giminę / Anatolijus Žibaitis. – Šilutė, 2011 ([Šilutė] : Šilutės spaustuvė). – 200, [1] p. : iliustr., faks., portr. – Tiražas [60] egz.

Kn. „Po istorijos ratais : pasakojimai apie Razmų giminę“ nuotr.

Nuotraukose:

1. Knygos viršelis

2. Barbora ir Antanas Razmos

3. Antano ir Barboros Razmų šeima, 1937 m.

4. Bronė ir Vaclovas Žibaičiai su Barbora ir Antanu Razmomis per vestuves, 1934 08 19

5. Anatolijus, Dalia Žibaičiai ir jų vaikai Daina, Audrius 2011 m.

6. Liudvikos ir Dominiko Markvaldų šeima su vaikais, 1931 m. 

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 2, 8.