Širvintos miesto centras su evangelikų liuteronų Imanuelio vardo bažnyčia. XX a. 3 deš.

Vida Palionienė, www.voruta.lt

Miestai dvyniai

1918-1940 m. palei Šešupės ir Širvintos upių santaką driekėsi valstybinė Lietuvos siena su Vokietijai tuomet priklausiusia Rytprūsių teritorija. Tarp skirtingose valstybėse gyvuojančių miestų dvynių Širvintos (vok. Schirwindt) ir Kudirkos Naumiesčio^[1] įprastai cirkuliavo kasdienis gyvenimas. Pasienio miestus ir jungė, ir skyrė, Širvintos upė.

Vokiškasis miestas dvynys Širvinta savo pirmąjį vardo paminėjimą skaičiuoja maždaug nuo 1515 m. ir t.y. beveik šimtmečiu ankščiau nei Kudirkos Naumiestis. Širvinta – tai toliausiai į Rytus nutolęs Vokietijai priklausęs miestas. Kartu šios vietovės vardas simbolizuoja Rytprūsių istorijos tragediją: nebeliko miestų, buvusios vokiškosios kultūros ženklų regione ir senųjų vietos gyventojų. Neliko net miestų pavadinimo Europos žemėlapyje. Širvinta – vienas iš tokių dingusių miestų.

^[1] Lietuviškasis „dvynys“ įkurtas 1643 m., kai miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Iš pradžių miestas pavadintas Vladislavovu vardas (Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos garbei), tačiau pavadinimas gyventojų tarpe neprigijo.  Patys miestiečiai gyvenvietę vadino tiesiog Naumiesčiu. 1934 m. čia gyvenusio, dirbusio, o ir palaidoto, Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos garbei miestas oficialiai pervadintas Kudirkos Naumiesčio vardu.

1944 m. pavasarį Širvinta buvo pirmasis vokiškas miestas, į kurį įžygiavo Raudonoji armija. Amžininkų atmintyje ir istoriniuose šaltiniuose išliko siaubą keliantys liudijimai, kaip buvo elgiamasi Rytprūsių gyvenvietėse. Sovietai masiškai žudė, kankino ir prievartavo civilius gyventojus. „Vilko vaikas“ Olafas Pasenau apie rusų kareivių elgesį rašė: „Naktį prasidėjo mūsų namelio „šturmas“: girti kareiviai mušė vaikus, moteris tempė lauk […] Moterys, matydamos, kad jų laukia badas, prievartavimai ir mušimas, žudėsi […] Pirmiausia tai buvo karas prieš civilius žmones^[1]“. Širvinta buvo tas pirmas sutiktas miestas, kuriame sovietų kariuomenės vadovybė leido, ir net skatino, kariams lieti nežmonišką įniršį.

Išgyvenę pirmąsias teroro dienas likę gyvi Širvintos miesto gyventojai vėliau deportuoti į Vokietiją. Sugriautas ir be tikrųjų miesto šeimininkų likęs miestas iki šiol yra vienintelis po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas Europos miestas. Ši Rytprūsių dalis į Rusijos sudėtį pateko pagal 1945 m. Potsdamo susitarimą. 1946 m. rugsėjo 7 d. vienašališkai įtraukta į Sovietų Rusijos sudėtį ir pervadinta Kaliningrado sritimi. Buvęs Širvintos miestas išnyko iš žemėlapių, vietovė dabar turi Kutozovo vardą. Vietoj buvusio vokiško miestelio, su Kölno katedrą primenančia bažnyčia, dabar čia plyti karinio poligono teritorija.

Per Širvintos miestą – „Tautiškos giesmės“ kelionė į spaustuvę

Širvintos upės kadaise sujungti du miestai šiandien nebeturi bendros istorinės atminties. Tik dalies vyresniųjų naumiestiečių atmintyje dar išlikę fragmentiški atsiminimai apie kaimynišką miestų bendravimą. O tarpukariu tarp miestų vyko intensyvi prekyba, plėtojosi darbo santykiai. Neretas atvejis, kai susikurdavo mišrios vokiškos-lietuviškos šeimos.

Būdinga, jog pasienių teritorijos miestuose veikė ir kontrabandos keliai. Spaudos draudimo metais kontrabandos objektu tapo ir uždrausta lietuviška spauda. Kontrabandos priemonėmis vyko tikrų tikriausia politinė ir idėjinė kova. Kudirkos Naumiesčio pasienyje su Širvinta telkėsi itin reikšminga knygnešių tranzito erdvė. Ne be priežasties redaguodamas „Varpo“ laikraštį būtent Naumiestyje apsigyveno Vincas Kudirka.

Lietuviška spauda buvo spausdinama Prūsijos teritorijoje. Knygnešiams tereikėjo pereiti Širvintos upę ir uždrausta spauda toliau sklido po Lietuvos teritoriją. Taigi, kalbėdami apie Širvintos miesto istoriją negalime pamiršti, jog būtent tiltu per Širvintos upę lietuviškos spaudos draudimo metais į spaustuvę pateko mūsų „Tautiška giesmė“^[1]. Ironiška, jog dabar tiltas per upę veda į niekur. Per Širvintos upę pereiti draudžiama, nes tai ir išorinė Europos Sąjungos siena, besiribojanti su Kaliningrado sritimi. Šių dienų geopolitinių įvykių kontekste Širvintos miesto vietovė mums nepasiekiama, tad ir bendra „miestų dvynių“ atmintis yra beišnykstanti. Dabar vienintelis įrodymas apie čia pat už Širvintos tilto gyvavusį miestą – kraštotyrininkų Antano ir Irenos Spranaičių iniciatyva įkurtas privatus muziejus „Širvintos kampelis“ (vok. Schirvvindter Stube).

Kolekcija, išaugusi į muziejų

Muziejus „Širvintos kampelis“ gimė iš asmeninio prisilietimo prie istorijos, iš įspūdžio, apie kadaise už upės plytėjusį ir be pėdsakų išnykusį miestą. Mokytojas ir kraštotyrininkas Antanas Spranaitis gimė ir augo Kudirkos Naumiestyje. Atsiminimai iš vaikystės ir tėvų pasakojimai apie Širvintos miestą visad kėlė susidomėjimą ir nuostabą.  Būtent dėl to su žmona Irena daug keliavo po Kaliningradu pervadintą buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sovietmečiu nesustabdomai nyko, o ir sąmoningai buvo naikinamas, vokiškasis paveldas. Sutuoktiniai rinko išlikusius, tačiau niekam anuomet nereikalingus  vokiškus daiktus^[1] (indai, namų apyvokos daiktai, įrankiai ir kt.). Spranaičiai juos kaupė ir saugojo tiesiog savo namuose, viename iš kambarių. 1997 m. bičiulių paskatinti Spranaičiai surengė parodą „Žmonių ir laiko sunaikinti paminklai“, skirtą miestų dvynių draugystei atminti. Parodą aplankė gausus būrys besidominčių dingusio miesto istorija. Po šios parodos atsiliepė Širvintos miesto palikuonys, kurie buvo repatrijavę po Antrojo pasaulinio karo į Vokietiją. Užsimezgė bičiulystė su Spranaičių šeima, kurios metu dalį šiuo metu muziejuje saugomos medžiagos padovanojo Širvintos ainiai.

Reikšmingą dovanotų eksponatų dalį sudaro žemėlapiai, knygos ir publikuota istoriografinė medžiaga apie Širvintos miestą vokiškuose šaltiniuose. Kolekcija plėtėsi ir 2000 m. Spranaičiai oficialiai įsteigė privatų muziejų „Širvintos kampelis“ (vok. „Schirwindter Stube“). Dėl saugomų objektų gausos ir lankytojų patogumo 2011 m. muziejus buvo perkeltas į savivaldybės paskirtas naujas patalpas.

Dabar muziejus veikia adresu S. Dariaus ir S. Girėno g. 26, Kudirkos Naumiestis.

Eksponatų vertė ir įvairovė

Muziejus „Širvintos kampelis“ įsteigtas Spranaičių surinktos kolekcijos pagrindu. Asmeninių kelionių ir tyrinėjimų metu į kraštotyrininkų rankas spontaniškai pateko, ir todėl liko išsaugoti, įvairūs kaimyninio miesto kultūros artefaktai. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog muziejaus kolekcijos pagrindą sudaro ne tik Širvintos, tačiau ir aplinkinių Rytprūsių miestų kultūrinis palikimas.

Pagal įsigijimo būdą „Širvintos kampelio“ eksponatai į muziejų pateko dviem keliais:

• Asmeniškai domėdamiesi ir tyrinėdami Širvintos miesto ir jo apylinkių istoriją vienus eksponatus surinko muziejaus įkūrėjai Irena ir Antanas Spranaičiai.
• Kitą reikšmingą grupę sudaro muziejinės vertybės, kurias perdavė iš Vokietijos atsiliepę senųjų Širvintos gyventojų palikuonys. Daugiausia tai vokiška istoriografinė medžiaga: knygos, atsiminimai ir kiti leidiniai apie Širvintos miestą ir visą Rytprūsių kraštą. Tačiau yra ir itin vertingų, vienetinių eksponatų, kaip pavyzdžiui, kolekcininko R. Freiderio dovanota 1878 m. Tilžėje išleista liuteroniška liturginė knyga.

Muziejus pasižymi eksponatų įvairove. „Širvintos kampelyje“ atrastume senųjų fotografijų rinkinį, per Širvintą ėjusio geležinkelio bėgio fragmentą, medinį pasienio stulpelį, buvusį Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos sienų sankirtoje, rankiniu būdu jungiamą sireną, buities rakandus, rankraščius, spaudinius, knygas.

Toliausiai į Rytus nutolę vokiškos bažnyčios bokštai

Ypač reikšminga muziejuje sukaupta dokumentinė, ikonografinė medžiaga. Tai senosios fotografijos, fotoatvirukai, kuriuose įamžinta žmonių buitis, reikšmingų istorinių įvykių detalės. „Širvintos kampelyje“ išlikusios fotografijos, liudijančios Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykius, jų eigą, pasekmes kraštui. Kaip pavyzdžiui:  Antrojo pasaulinio karo metais Kudirkos Naumiestyje ir Širvintoje buvo įkurta nacių karo belaisvių stovyklą „Oflag  60“^[1]. Muziejuje saugomi vaizdai kaip buvo statomi stovyklos barakai, kokia buvo belaisvių kasdienybė.

Muziejaus žemėlapių ir planų rinkinys liudija išnykusių Rytprūsių vietoves ir ribas, autentiškus miestų pavadinimus. Šių šaltinių pagalba mokslininkai gali tyrinėti urbanistinį Širvintos miesto peizažą: miesto užstatymą, architektūrines eksterjero ir interjero detales, identifikuoti ir analizuoti konkrečius kultūros objektus, vienas kurių – Širvintos evangelikų liuteronų Imanuelio vardo bažnyčia.

Bažnyčios bokštai – pagrindinė Širvintos miesto urbanistinė dominantė, liudijanti miesto kultūrinį ir istorinį identitetą.

Širvintos evangelikų liuteronų parapija buvo įkurta 1549 m. XVII a. vid. parapiją nusiaubė gaisras, pirmieji pastatyti maldos namai sudegė, todėl bendruomenė parapijos statuso tuomet neteko. Šaltiniuose minima, jog tuo metu parapiją laikinai administravo Ragainėje dirbęs Martynas Mažvydas. 1695 m. bendruomenė pasistatė maldos namus, tačiau gaisras vėl sunaikino bažnyčią. 1845 m. Širvintoje lankėsi Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV. Pasakojama, jog Kudirkos Naumiestyje, kitapus Širvintos upės, pamatęs didingus, barokinius katalikų bažnyčios bokštus karalius užsibrėžė tikslą šiapus Širvintos kranto taip pat pastatyti didžiulę bažnyčią evangelikams liuteronams. Projektuoti maldos namus buvo pakviestas architektas A. Stüleris, pagal kurio projektą bažnyčia baigta mūryti 1856 m. Didinga, iš toli matoma, raudonų plytų, dvibokštė bažnyčia savo situetu priminė Kölno katedrą^[1].

Iki Antrojo pasaulinio karo Imanuelio vardo bažnyčia ženklino toliausiai į Rytus nutolusį Vokietijos tašką. Širvintos upė iš abiejų pusių buvo apglėbta skirtingų konfesijų ir tautybių europietiškos kultūros ženklų: Kudirkos Naumiesčio pusėje dangų rėmė karmelitams priklausiusi barokinė Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčia, o Širvintos pusėje į dangų tiesėsi dvibokštė, raudonų plytų evangelikų liuteronų Imanuelio vardo bažnyčia. Deja, didinga net 56,3 m. aukščio Širvintos bažnyčia miestą puošė neilgai. Antrojo pasaulinio karo metais pastatas stipriai apgriautas, vėliau miestui likus be tikrųjų šeimininkų visai suniokotas. Muziejaus įkūrėja Irena Spranaitienė atvirai kalba apie kraupią pokario tikrovę, kurią, deja, turime pripažinti: „Mes patys tą miestą sugriovėme. […] Sovietmečiu per tiltą į Raudonosios armijos sugriautą miestą būriais traukė lobių ieškotojai. Vieni plėšė karo pabėgėlių paliktus namus, kiti rinko plytas, nemažai buvo ir tokių, kurie rausė kapus, ieškodami aukso[2]“, – pokario realybę apgaili muziejaus įkūrėja.

Paminklas dingusiam miestui ir jo gyventojams

Antanas ir Irena Spranaičiai muziejaus kolekciją pradėjo rinkti tarsi nujausdami, jog jei ne jie, buvusio miesto pėdsakų visai neliks, išnyks bendra „miestų dvynių“ atmintis, taigi ir reikšminga naumiestiečių praeities dalis.

Širvintos kraštą užėmę rusai visad buvo priešiški sugriauto miesto įamžinimui. A. Spranaičio statomus ženklus su užrašu „Čia buvo Širvinta“ nuolat išgriaudavo. Kutuzovo kaimu pervadinta Širvintos teritorija yra griežtai saugoma, tačiau atminimo ženklus dingusiam miestui ir žmonėms vis vien bandė statyti ir savo gimtinę lankę vokiečiai, deja, šie atminimo ženklai taip pat greit būdavo išgriaunami. Šiandienos politinės aplinkybės dar labiau apsunkino galimybes įprasminti Širvintos ir Kudirkos Naumiesčio bendrą praeitį. Tad per ilgus dešimtmečius rinkta Spranaičių kolekcija ir įkurtas muziejus yra ne tik unikalus lankytinas objektas, tačiau ir paminklas, be pėdsakų dingusiam miestui ir jo gyventojams.

Šaltinių ir mokslinės literatūros sąrašas, parengtas vykdant muziejaus „Širvintos kampelis“ tyrinėjimus

Publikacijos spaudoje:

 1. Bartkienė D. (2019). Į dulkes sutrintas miestas kyla prisiminimuose. Šilalės artojas. Prieiga per internetą: https://silales-artojas.lt/naujienos/musu-dienu-istorija/2127-i-dulkes-sutrintas-miestas-kyla-prisiminimuose

 2. Kudirkos Naumiestis: garsus ne tik V. Kudirka, bet ir kontradanda tapusia literatūra. (2018). lt

Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/kudirkos-naumiestis-garsus-ne-tik-v-kudirka-bet-ir-kontrabanda-tapusia-literatura-1630-1050714

 3. Juknaitė E. (2016). Dingusį Širvintos miestą gyventojai prisimena dar ir šiandien. Vilkaviškio krašto laikraštis Santaka. Prieiga per internetą: https://www.santaka.info/?sidx=40764

 4. Juknaitė E. (2016). Apie miestą, kurio nebėra žemėlapiuose. Universiteto žurnalistas. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2016-12-03-apie-miesta-kurio-nebera-zemelapiuose/

 5. Širvintos miesto muziejus „Širvintos kampelis”. Lietuvos privačių muziejų žinynas. Prieiga per internetą: https://www.privatusmuziejai.lt/objektai/32

 6. Širvinta (Schirwindt) miestas – XX-ojo amžiaus Pompėja. (2018). Alkas. Prieiga internete: https://alkas.lt/2018/06/27/sirvinta-schirwindt-miestas-xx-ojo-amziaus-pompeja/

 7. Vitkūnas M. (2008). Rūsyje – mirusio Širvintos miesto muziejus. Valstiečių laikraštis. Prieiga internete: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/rusyje-mirusio-sirvintos-miesto-muziejus-18140456

Šaltiniai vokiečių ir anglų kalba

 1. Schirwindt – zweifacher untergang einer ostpreussischen stadt. Deutsches Kulturforum östlichesEuropa.  Prieiga internete: https://www.kulturforum.info/de/kk-magazin/7976-schirwindt-zweifacher-untergang-einer-ostpreussischen-stadt

 2. The Extinct Town of Schirwindt Kudirkos Naumiestis, Lithuania. Atlas Obscura. Prieiga internete:  https://www.atlasobscura.com/places/the-extinct-town-of-schirwindt-kudirkos-naumiestis-lithuania

Mokslinė literatūra:

 1. Čepaitienė, R. Treideris. (2015). Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis. Vilnius: Šakių rajono Vinco Kudirkos fondas.

 2. Juška, Širvintos parapija. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Prieina internetu: https://www.mle.lt/straipsniai/sirvintos-parapija

 3. Bubnys, E. Peikštenis, V. Avgulis, A. Tarabildienė, A. Nesva. „Oflag 60“, Kudirkos Naumiestis, 1941-1942 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Prieiga internete: http://genocid.lt/muziejus/lt/2833/a/

Mokslinė literatūra vokiečių kalba

 1. Larina (2019). Stadtuntergang Schirwindt, das es nicht mehr gibt. Berlin. Konrad Adenauer Stiftung. Prieiga internete: https://www.kas.de/documents/259803/7581390/Stadtuntergang+-+Schirwindt%2C+das+es+nicht+mehr+gibt.pdf/08929b7d-1287-5d9e-8bd1-791b702e4b53?version=1.1&t=1573815051902

2. Prieiga per „Archiv für christlich-demokratische politik“: https://www.kas.de/de/web/wissenschaftliche-dienste-archiv/publikationen/einzeltitel/-/content/stadtuntergang-schirwindt-das-es-nicht-mehr-gibt

Laidų įrašai mediatekoje:

 1. LRT laidų ciklas „Stop juosta“: maršrutas Nr. 60. Kudirkos Naumiestis. (2018). Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013704691/stop-juosta-nr-60-kudirkos-naumiestis

 2. LTV laidų ciklas „Mūsų miesteliai“. Kudirkos Naumiestis (II dalis). (2022). Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Prieiga internete: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/4211/musu-miesteliai-kudirkos-naumiestis-ii-dalis

^[1] A. Juška, Širvintos parapija. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Prieina internetu: https://www.mle.lt/straipsniai/sirvintos-parapija

[2] Bartkienė D. (2019). Į dulkes sutrintas miestas kyla prisiminimuose. Šilalės artojas. Prieiga per internetą: https://silales-artojas.lt/naujienos/musu-dienu-istorija/2127-i-dulkes-sutrintas-miestas-kyla-prisiminimuose

^[1] A. Bubnys, E. Peikštenis, V. Avgulis, A. Tarabildienė, A. Nesva.  „Oflag 60“, Kudirkos Naumiestis, 1941-1942 m., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.

Prieiga internete: http://genocid.lt/muziejus/lt/2833/a/

^[1] Širvintos miesto muziejus „Širvintos kampelis”. (n.d.). Lietuvos privačių muziejų žinynas. Prieiga per internetą: https://www.privatusmuziejai.lt/objektai/32

^[1] Kudirkos Naumiestis: garsus ne tik V. Kudirka, bet ir kontradanda tapusia literatūra. (2018). Prieiga internete: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/kudirkos-naumiestis-garsus-ne-tik-v-kudirka-bet-ir-kontrabanda-tapusia-literatura-1630-1050714

^[1] V. Šilas, Kraštas be savo žmonių, www.bernardinai.lt, 2015. Prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2015-12-13-krastas-be-savo-zmoniu/

Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/kudirkos-naumiestis/

Straipsnio rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba