Deivė Milda. V. Aliukonės iliustracijos. Parodos rengėjų nuotr.

Ona Gaidamavičiūtė, Grendavė, Trakų  raj., www.voruta.lt

Birželio 4 d. Trakų kultūros rūmų Grendavės padalinyje (Ežero g. 1), Grendavės seniūnijos salėje, atidaryta talentingos dailininkės, iliustracijų ir rankdarbių kūrėjos, pedagogės Virginijos Aliukonės paveikslų-iliustracijų paroda „Amžinos pasakos“. Parodoje eksponuojama 18 paveikslų-iliustracijų, kuriose atgyja baltų dievybių pasaulis, taip pat atsiskleidžia siekis išsaugoti nepaliestą gamtą, miškus bei darnios šeimos idėjos.

Parodos „Amžinos pasakos“ idėją dailininkė įvardija taip: „pavadinimas „Amžinos pasakos“ jau liudija ir apie senosios, baltų kultūros lobynus, ir apie Lietuvos savastį, kurią tik įmanoma, o kartais ir neįmanoma, aprėpti“.

Parodos autorė. Trakų kultūros rūmų fotografija

Kaip teigia V. Aliukonė, „Parodos tikslas – pristatyti visuomenei tapybos darbuose atsiskleidusį lietuvišką kodą, savasties atspindžius, prabylančius vaizdais. Jaučiu poreikį skleisti savo tautos unikalumą per mane ateinančiais vaizdiniais, virtusiais paveikslais, ir tapusiais skaitomas per prasmes, kodus, ženklus…“

Idilė. 

Dailininkė Virginija Aliukonė, gimusi 1976 m., buvo auginta senelių Dzūkijos kaime, Trakų rajone. Vidurinę mokyklą baigė Trakuose. Apie savo vaikystę, praleistą Trakų krašte, dailininkė taip liudija: „Gimiau Trakuose, o visa vaikystė prabėgo pas senelius Tiltų kaime. Juos vadinau dzūkiškai: moma ir tota. Labai juos mylėjau. Buvo ilgaamžiai žmonės, moma iškeliavo sulaukusi 100, o totai iki šimto buvo likę keli metai. Iš jų daug ko išmokau, jie buvo kitokie nei dabarties žmonės ir jų pasakojimai buvo man jau savaime legendos ar pasakos. Dvylika klasių baigiau Trakuose, o ten tokia gamta!!! Man pasisekė augti be galo gražiame Lietuvos krašte, nors ir visa Lietuva yra neapsakomai graži. Su šeima gyvename Vilniuje, bet vasaras leidžiame prie Vilkokšnio ežero. Taigi iš šio krašto aš nepabėgau, labai jį myliu. Todėl labai smagu surengti savo kūrybos parodas būtent šiame krašte.“

Virginija mokėsi Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje, kurioje įgijo dailės ir darbų pedagogo specialybė. Vėliau studijas tęsė Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijo dailės bakalaurą, o vėliau – dailės edukologijos ir priešmokyklinis pedagogikos magistrus.

Parodos atidarymo akimirka. Sauliaus Janulevičiaus fotografija

Su šeima gyvena Vilniuje, dirba Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vaikų darželyje „Mažųjų akademija“, yra pedagogė, mentorė, vyriausioji auklėtoja. Šiuo metu dailininkė, jos pačios žodžiais, yra „motinystės džiaugsmuose“ – auginu mažiausiąjį – trečiąją atžalą – ir kuria.

Šeima. 

Paklausta apie įtakas, ji atsakė, kad svarbūs žmonės, vedę meno keliu, dėstytojai ir menininkai: Giedrė Ryškutė, padėjusi išlavinti spalvos pajautą, Linas Liandzbergis, padėjęs ugdyti koncepcinį mąstymą, Ričardas Bartkevičius – braižo laisvumą, o profesoriaus Jonas Gudmonas, ugdęs ir skatinęs įkvėpimą. V. Aliukonė pasakoja: „Paminėsiu ir du pirmuosius darbų mokytojus, pastebėjusius mane dar vaikystėje, – Alina Rudeliavičienė ir Alvydas Raudonius. Alina išmokė rankdarbių technikų ir grožio ieškojimo visur ir visada, su Alvydu varčiau pirmąsias knygas apie meną.“

Pačiai dailininkei, jos pačios žodžiais, svarbiausia „grožis ir dermė, šypsena ir sklaida, sveikas pozityvas ir darbštumas, humoras ir tvirtumas, jautrumas ir džiaugsmas.“

Akivaizdu, kad visus V. Aliukonės darbus jungia viena tematika – baltiškoji kultūra (baltiškumas). Dailininkė liudija: „Niekada nesiskyriau su kūryba. Dauguma mano darbų buvo pavieniai. Prieš porą metų pradėjau domėtis savo lietuviškomis šaknimis. Mane įtraukė senoji baltų kultūra, mitai, legendos, tikėjimas, ženklai, raštai ir kt. – vis dar geriu žinias apie tai. Tai lyg kodas, kurį nulaužiau ir prasiveržė mano kūryba. Anksčiau lyg ir neturėjau ką pasakyti, dabar turiu. Per tapatybės paiešką atsivėrę kūrybos vartai prabilo simboliais, kodais, siužetais tokiais artimais mums lietuviams. Baltiška pasaulėžiūra yra mano kūrybos centre. Kuriami darbai dekoratyvūs, smulkmeniški, juose daug detalių, simbolių, prasmių ir tuo pačiu jie paprasti. Gerai įvaldytos rankdarbių atlikimo technikos atsikartoja ir darbuose, kur apstu kruopščiai atliktų detalių.“

Pavasaris. 

V. Aliukonės paveikslai-iliustracijos atlikti ant drobės akriliniais dažais. Dažname darbe galima rasti vieną iš senesnių, kiaušinių marginimo techniką.

Apskritai V. Aliukonės paveikslai išsiskiria ypatingu dekoratyvumu, detalumu, grafiškumu, dėmesiu detalei, šviesia, džiaugsmą spinduliuojančia spalvų gama.

Parodoje eksponuojami lietuvių, baltų dievybėms skirti paveikslai, tarp jų gana įspūdingas, šviesia nuotaika ir spalvomis (žydra, geltona; auksaplaukė mergina, pasidabinusi neužmirštuolėmis, laikanti paukštį) išsiskiriantis paveikslas „Deivė Milda“ (2020), vaizduojantis pavasario, meilės deivę, apie kurios garbinimą pasiekia šaltiniai tik iš XIX amžiaus.

Dailininkė sukūrė ir daugiau lietuvių moterų dievybes įprasminančių paveikslų, pavyzdžiui, „Deivė Laima“ (2020), „Deivė Veliuona“ (arba „Tarp dangaus ir žemės“, 2020). Jeigu pirmoji  deivė – Laima – susijusi su likimo lėmimu (neatsitiktinai paveiksle ji laiko kūdikį), tai Veliuona – su vėlių, mirusiųjų pasauliu. Dera pastebėti, kad visuose šiuose trijuose paveiksluose, skirtuose lietuvių, baltų dievybėms, figūruoja paukščio motyvas. Paukštį šiuo atveju galima traktuoti ir kaip tarpininką tarp dangaus ir žemės, tarp žmonių ir dievų pasaulio, taip pat tarp gyvybės ir mirties erdvių.

Seserys. 

Visgi tos rudaspalvės paukštės, dailininkės paveiksle supančios deivė Laimą, yra gegutės. Kaip pastebi semiotikas Algirdo Juliaus Greimas, „Panašiai kaip laimės, prisistačiusios vaikui gimstant, užfiksuoja šį įvykį, prikergdamos jame gyvenimą kaip pastovią būseną, taip ir Gegė savo pirmu užkukavimu – nelyginant kino operatorius staigiai sustabdydamas filmo sukimąsi – sušaldo žmonių veiklą, paversdama ją likimu: bedirbant kukavimo pagautas žmogus visą metą dirbs, gulintis žmogus visus metus bus tinginys, nevalgęs – badaus, o su pinigais užkukuotas bus turtingas[1]. A. J. Greimas priduria: „matėme, kad Laima rūpinasi žmogaus įžengimu į gyvenimą, o Gegutė – metų atsinaujinimu, jų pradžia. Bet ir baigiamasis veiksmas joms abiem charakteringas: tuo tarpu kai Laima sprendžia mirties klausimus ir nustatinėja jos laiką, Gegutė ne tik kad išpranašauja savo kukavimu vienos ar kitos būsenos pabaigą, jos kukavimas, atlikus jai savo pavasarines funkcijas, iš viso reiškia nelaimę arba tiesiog mirtį“[2].

Galima dar paminėti V. Aliukonės paveikslą „Deivė Medeina“ (2020), kuriame – miškų globėja Medeina, kurią sergsti vilkas. Šaltiniai minintys deivę yra nepakankami, kad būtų galima rekonstruoti jos kultą, tačiau galima manyti, kad kasmet pirmasis medžioklės grobis buvo aukojamas Žvėrūnai-Medeinai. Pagal A. J. Greimo tyrinėjimus Žvėrūna-Medeina esanti netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji nesauganti medžiotojų, bet greičiau trukdanti jiems žudyti[3]. Juk šiomis dienomis lietuviai siekia apginti ne tik kertamus miškus, bet ir šaudomus miško gyvūnus, šiuo atveju – vilkus.

Liepa. 

Svarbu pažymėti, kad Virginijos paveikslų iliustratyvumas nėra savitikslis, jis perteikia – ir formomis, ir spalvomis – užšifruotus simbolinius kodus.

Belieka pasidžiaugti V. Aliukonės kūrybiniu debiutu, jos puikia paroda, perteikiančia lietuvių tapatumo paieškas, dėmesį baltų kultūrai bei mitologijai ir siekį tai atgaivinti.

V. Aliukonės paroda Grendavės seniūnijos salėje veiks iki birželio 22 dienos, o vėliau persikels į Trakų kultūros namus.

Literatūra:

[1] Tai yra, gegutės – O. G.

[2] Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

[3] Gintaras Beresnevičius. „Lithuanian Religion and Mythology“. viduramziu.istorija.net. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.