Vidmantas ŽILIUS, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius

Vidmanto Žiliaus pasisakymas, nuskambėjęs 2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtoje pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.

Praėjo 20 metų, kai buvo sukurta Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti, iškilus didelė grėsmei Lietuvos valstybei. Iš šio laiko nuotolio norisi apžvelgti jos veiklos reikšmę ir įtakos pėdsakus šiandien.

Visus šiuos metus gyvenau Šalčininkų krašte, nes 1989 metais su šeima atsikėlėme ir, galima sakyti, šiame krašte nuo sovietinės santvarkos žlugimo iki dabartinės autonomijos įkūrimo (ji nėra įteisinta, bet faktiškai veikia), teko matyti, kaip vystėsi šis kraštas, kokia linkme, kokia raida. Per šį laiką jaučiau krašte gyvenančių žmonių tą rūpestį, visus skausmus. Esu pats šiame sūkuryje. Gal iš šalies atrodo, kad tas viesulas yra baisus, matosi, kaip jis viską šluoja, o viduje yra ramiau. Nieko panašaus, sūkuryje yra baisu ir žiauru.

Vis dėl to pastarąjį laikmetį reikėtų vertinti dvejopai. Negalėtume keikti Lietuvos valstybės ir savęs, kad nieko nepadarėme, viskas yra blogai, stovime vietoje. Šio krašto kontekste matome ir teigiamų poslinkių.

Ką matėme prieš 20 metų Šalčininkų ir Vilniaus krašte? Viena kita lietuviška mokykla, sakykime, Šalčininkų rajone – Poškonių pagrindinė mokykla, o Vilniaus rajone – Marijampolio mokykla, ir viskas. Atkūrus nepriklausomą valstybę, įkūrus Valstybinę komisiją Rytų Lietuvai, švietimas buvo tas tikslas, kurį reikėjo atkurti šiame krašte. Reikėjo sutikti ugnį į save įgaliotiems vyriausybės atstovams ir jie sugebėjo tai padaryti. Buvo atkurtos lietuviškos mokyklos Dieveniškėse, Eišiškėse, Jašiūnuose, Turgeliuose, Baltojoje Vokėje. Tai buvo padaryta ir valstybės įgaliotinio Šalčininkų rajone Arūno Eigirdo dėka. Svarbiausia, kad buvo pasėtas lietuviškų mokyklų tinklas šiame krašte, o tai didžiausias tuomečio švietimo ministro, akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuopelnas.

Kur prasmė, kam tos mokyklos buvo steigiamos? Jeigu šiandien jų neturėtume, kokia liūdna situacija vyrautų Vilnijoje – tai būtų dar tamsesnis kraštas, o vieni su kitais lietuviškai nesusikalbėtume. Nepriklausombės pradžioje Šalčininkuose lietuvių kalbos nesigirdėdavo, o dabar ausiai malonu, kai gatvėse kalbama lietuviškai, kai tarpusavyje įvairiautis jaunimas bendrauja lietuvių kalba.

To pasiekta lietuviškų mokyklų iniciatyva. Tiek lietuviškų, tiek lenkiškų mokyklų jaunimas puikiausiai randa bendrą kalbą įvairiomis – ir rusų, ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. Jie neturi bendravimo problemos. Tačiau kur kas didesnė bėda su vyresniais žmonėmis, su kuriais ir dabar lietuviškai susikalbėti neįmanoma. Į tai valstybė ir atkreipia dėmesį. Sveikintina, kad Seimas priėmė naująjį Švietimo įstatymą. Vis dėlto, jei šis įstatymas neįsigalios dabar, tai šį kraštą nublokšime atgal į lietuvių kalbos užmiršimą. Pastarasis įstatymas labai reikalingas – šis Seimas, nė vienos politinės jėgos neišskiriu, žengė labai drąsų žingsnį. Kai žiūrime iš šono, sulaukiame daug priekaištų, bet kita vertus, Lietuva, žengusi į priekį, dairosi ir žvelgia zuikio žvilgsniu, ką pasakys mums kaimynai, ar mes gerai padarėme. Šios baimės turime atsikratyti ir Lietuva turi drąsiai eiti į priekį.

Pastarojo laiko įvykiai su Lenkija yra gan nemalonūs. Susimąstai: ar iš tikrųjų Europa yra sumanyta pasidalyti? Ar vėl prasidėjo dalybos, kam atiteks Lietuva? Visi, kurie esame čia, kurie mylime Lietuvą, turime galvoti, ar neatsitiks, kad mus pasidalins.

Valstybės vadovė Prezidentė Dalia Grybauskaitė drąsiai pareiškė poziciją, ką turime daryti, todėl mums, piliečiams, reikia to laikytis, o visa kita yra numatyta ir pasakyta valstybės politikoje.

Nuotraukoje: V. Žilius

Voruta. – 2011, lapkr. 12, nr. 21 (735), p. 4.