Pasienio policininkai žengia rikiuotėje. vdkm.limis.lt nuotr.

Juozas KUCKAILIS, Vilnius, www.voruta.lt

Šiek tiek faktų iš Lietuvos pasienio policijos Seinų-Marijampolės baro, kurio paskirtis buvo budėti prie administracinės linijos su Lenkija, istorijos.

„Pasienio policijos uždavinys yra saugoti valstybės sienas nuo visokių netikėtumų, užkirsti kelią bet kuriam nelegaliam žmonių ir kontrabandos judėjimui per sieną, ir ištikus pavojui, atremti bent pradžioje kiekvieną ginkluotą pasikėsinimą į valstybės teritoriją.“

Taip apibūdinama prieškarinės nepriklausomos Lietuvos pasienio policijos paskirtis 1938 metų „Policijos“ žurnale (Nr. 19-20). Toliau apie ją straipsnio „Pasienio policija antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje“ autorius V. Kastanauskas rašo: „Pasienio policijai tenka saugoti visas Lietuvos sienas ir administracinę liniją, einančią laukais, krūmais, miškais, upėmis, ežerais, pelkėmis. Reikia saugoti dieną ir naktį. Rudenį ir pavasarį pasienio policijos tarnautojams tenka klampoti po neišbrendamą purvą ir kovoti su gudriais, drąsiais, nieko nepaisančiais kontrabandininkais. Tenka rizikuoti sveikata ir net gyvybe, nes kontrabandininkai kartais rodo pasipriešinimą, ginasi.
Bet ypač sunkią naštą neša pasienio policija prie administracinės linijos. Kariauti nekariaujama, bet labai daug buvo atsitikimų, kada iš lenkų pusės, be jokios priežasties buvo pradedama šaudyti į mūsų pusę. Jau daug pasienio policijos aukų pareikalavo administracinės linijos apsaugos tarnyba. Čia pasienio policijos tarnautojas kiekvienu momentu rizikuoja būti sužeistas arba nukautas…“

Lietuvos sienas buvo stengiamasi saugoti nuo pačių pirmųjų nepriklausomo gyvenimo metų, tačiau atskiruose pasienio ruožuose tai buvo daroma gana skirtingai. Kai šiek tiek paaiškėjo ir nusistovėjo Lietuvos-Latvijos siena, iki tol, kol buvo galutinai nustatyta, ją saugojo Lietuvos kariuomenė. Tose vietose, kur kariuomenės nebuvo, ji buvo ženklinama įkuriant muitinių postus. Prie muitinių steigtos sargybos, kurios buvo pavaldžios muitinių viršininkams. Sargybos saugojo sieną, žinoma, daugiausia dėmesio skyrė kontrabandai gaudyti. Vokiečių sienos apsauga buvo pavesta muitinėms. Siena buvo padalyta į muitinių barus, kuriems vadovavo muitinių įstaigų viršininkai. Kai kur buvo atidaryti sienos perėjimo punktai. Šalia to buvo organizuojama civilinė sienų apsauga: laisvai samdomi tarnautojai – sienos sargai. 1920-1921 m. Lietuvos sienų apsauga perėjo kariuomenės žinion ir jas pradėjo saugoti specialūs pasienio kariuomenės daliniai.

Lenkų pasieny, taigi ir Seinų-Marijampolės bare, vyko kovos, čia stovėjo kariuomenės daliniai, todėl jokios kitos pasienio apsaugos nereikėjo. Tvarką palaikė vietos milicija, kuriai dažniausiai vadovavo apskričių komendantai. Gana dažnai ir jai teko dalyvauti ginkluotuose susirėmimuose su lenkais. Būta aukų. Taip 1921 m. gruodžio 21 d. vakare lenkų partizanai nušovė pirmąjį Seinų policininką Kazį Rožinską, kuris stovėjo sargyboje ant Seinų-Lazdijų plento.

1921 m. lapkričio 29 d. Tautų Sąjunga tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatė vadinamą neutraliąją zoną. Kariuomenės iš tos zonos turėjo pasitraukti. Tokie buvo Tautų Sąjungos reikalavimai. Neutraliosios zonos gyventojai liko be apsaugos ir be administracijos aparato. Todėl patys gyventojai, Lietuvos valdžios skatinami ir globojami, ėmėsi organizuoti neutraliosios zonos miliciją, kuri saugotų jų neliečiamybę ir turtą. Ši milicija buvo visiškai savarankiška, mūsų vyriausybei nepavaldi, turėjo visai kitus uždavinius negu mūsų pasienio policija. Tačiau ji, saugodama neutraliosios zonos gyventojus nuo lenkų partizanų puldinėjimų, plėšimų ir žudymų, kartu saugojo ir šiapus zonos gyvenančiuosius, lyg ir savaime ėjo pasienio sargybinių pareigas.

Tenka pažymėti, kad visos neutraliosios zonos milicijos organizatorius ir jos vadas buvo žinomas poetas ir karininkas Juozas Mikuckis, o jo padėjėjas ir Sventijansko (prie Nemuno ir Baltosios Ančios santakos) – Vištyčio rajono milicijos vadas – Antanas Žemaitis. Ši milicija buvo suskirstyta į 4 rajonus: Sventijansko-Vištyčio, Varėnos-Rudziškės, Širvintų ir Giedraičių. Sventijansko-Vištyčio rajonas turėjo 3 nuovadas, ir iš viso jame tarnavo apie 170 milicininkų. 1923 m. pradžioje Santarvės atstovų tarybai tarp Lietuvos ir Lenkijos nustačius demarkacijos (nuo 1929 m. – administracijos) liniją ir panaikinus neutraliąją zoną, jos apsaugą ir čia perėmė Lietuvos kariuomenės pasienio pulkai.

1923 m. pasienio apsauga buvo reorganizuota. Iš Krašto apsaugos ministerijos ji perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion. 1923 m. gegužės 15 d. Vidaus reikalų ministerija perėmė latvių pasienio apsaugą. Tų pačių metų gruodžio mėn. Lietuvos-Vokietijos sienai ir Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijai saugoti iš kariuomenės pasienio brigados buvo perduoti 8 karininkai į pasienio policijos barų viršininkų ir 69 karininkai į rajonų viršininkų vietas, taip pat pasienio policijos žinion pervesta 40 puskarininkių ir 1260 kareivių su pilna ginkuote – jie tapo vyresniaisiais ir eiliniais pasienio sargybiniais. Be to, pasienio policijai atitenka 110 arklių su šarvuote. 1924 m. sausio 2-ąją visas Lietuvos sienas ir demarkacijos liniją su lenkais jau saugojo mūsų pasienio policija.

Lietuvos pasienis buvo suskirstytas į 13 barų, o Klaipėdos krašto – į 4 komisariatus. Prie demarkacinės linijos su lenkais buvo įkurti Utenos, Ukmergės, Trakų, Alytaus, Seinų-Marijampolės barai. Dalis demarkacinės linijos apsaugos taip pat teko ir Zarasų bei Vilkaviškio pasienio policijos barams. Daugum jų atitiko apskričių ribas. Didžioji išimtis – Seinų-Marijampolės baras, kuriam priklausė dvi apskritys. Šio baro centras buvo Lazdijuose. Barų viršininkai tapo pavaldūs apskričių viršininkams. Į barų ir jų rajonų viršininkų pareigas buvo priimami atsargos karininkai. Policininkais – veik be išimties tarnvę kariuomenėje puskarininkiai ar gabesnieji eiliniai kareiviai. Pati pasienio policija buvo tvarkoma kariškos drausmės pagrindais.

Seinų-Marijampolės baro pasienio policininkams teko saugoti 127 demarkacinės linijos kilometrus. Bare dirbo 14 rajonų viršininkų, 12 vyresniųjų sargybinių ir 278 sargybiniai. „Sienos patruliavimą atlieka pasienio policijos tarnautojas, ginkluotas šautuvu ir durtuvu: jis vadinasi sienos sargybinis“, – rašoma 1925 m. „Policijos žurnale“ (Nr. 1). Jo prižiūrimo barelio ilgis dienos metu 1-1 val. 15 mi. kelio, ne daugiau kaip 3,5-4 km. Barelio ilgis nakties metu – apie 1-1,5 km lėta eisena per pusę valandos (ten pat). Vienas iš pasienio tarnautojų vėliau spaudoje guosis: „Sargybiniui nei sekmadienių, nei šventadienių nėra. Jis dirba ne mažiau kaip 8 val. per parą, vis tiek, ar čia sninga, šąla, lyja ar karšta… Sargybinis kaitroje per 8 val. suvaikščioja ne mažiau kaip 25 km. Į pabaigą kojas vos pavelki, o šautuvas į galą tiek sunkus, kad, rodos, kokį kulkosvaidį užsivertęs neši.“

Sargybą sudarė 5-10 žmonių ir ji buvo vykdomasis vienetas, kuriam vadovavo sargybos viršininkas. 3-4 sargybos sudarė rajoną. Rajonas buvo organizacinis ir administracinis pasienio policijos vienetas, jam vadovavo rajono viršininkas. Taigi kiekvienam sienos kilometrui teko 2 sargybiniai, arba 10 km sienos atkarpai – po 20 eilinių ir po vieną I eilės rajono viršininką. Iš viso demarkacijos ar vėliau administracijos liniją saugojo apie 1000 pasienio policininkų. Pradėjus lenkų pusėje veikti politinei emigracijai (plečkaitiadai) bei pasireiškus Lietuvoje atentatams, 1929 m. liepos 1 d. demarkacijos linija buvo sustiprinta 100 vyrų.

1932 m. spalio 1 d. Lietuvos pasienio policija susilaukė nuolatinių sargybų viršininkų – vyresniųjų sargybinių. Šis pasikeitimas pasienio policijos tarnybai buvo labai naudingas, nes sargybų viršininkai savo tarnybine padėtimi buvo išskirti iš bendro sargybinių skaičiaus, pakeltas jų autoritetas. Nuo 1933 m. sausio 1 d. administracinio palinijo baruose buvo įvesta pasienio policijos vachmistro institucija. Vachmistrai buvo prilyginti policijos valdininkams ir po vieną paskirti į kiekvieną pirmos eilės rajoną eiti to rajono viršininko padėjėjo pareigas. 1934 m. balandžio 1 d. pasienio policija gavo naują uniformą. Iki tol buvusi tamsiai plieninės spalvos uniforma, savo sukirpimu panaši į viešosios policijos dėvimąją, buvo pakeista slepiamosios spalvos. Naujoji uniforma buvo tokia, kaip ir Lietuvos karių, skyrėsi tik antpečiai ir ženklai. 1935 m. sausio 1 d. buvo pertvarkyti visos Vidaus reikalų ministerijos etatai. Ta proga buvo pertvarkyta ir pasienio policija: pasienio sargybiniai buvo pavadinti policininkais, vyr. sargybiniai – vyr. Policininkais. Iki 1935 m. vachmistrai buvo užėmę vyr. sargybinių vietas, dabar jiems buvo įvesti vachmistrų etatai ir t. t.

1924 m. sausio 1 d. Lietuvos sienas saugojo 1460 sargybinių bei jų viršininkų, 1929 m. pradžioje – 1568, 1934 m. lapkričio 30-ąją – 1993. Ir vėliau sargybinių skaičius keitėsi, tačiau jis nebuvo didesnis kaip 2000. 1929 m. pradžioje pasienio policija buvo apginkluota prie administracinės linijos anglų, prie Latvijos ir Vokietijos sienų – vokiečių šautuvais. 1936 m. anglų šautuvai buvo išimti iš apyvartos, ir pasienio policija buvo apginkluota „Mauser“ sistemos šautuvais. Pamažu buvo einama prie jos perginklavimo karabinais ir trumpaisiais „Mauser“ šautuvais. 1932 m. buvo paimti iš apyvartos vokiečių sunkieji kulkosvaidžiai. Vietoj jų pasienio policija gavo vokiečių lengvuosius kulkosvaidžius. Pasienio policijos tarnautojų pagalbinis ginklas buvo automatinis pistoletas. Be šių ginklų, jie turėjo granatų, raketinių pistoletų. 1938 m. pasienio policijos barų viršininkams buvo leista vietoj arklių laikyti automobilius arba motociklus, pasienio policijos tarnautojams – 408 nuosavus dviračius, valstybei mokant už jų naudojimą. Pasienio policija labai sumažino kontrabandą – ji sulaikydavo 65-70 proc. visos krašto kontrabandos. 1936 m. kontrabandinių prekių ji sulaikė už 243 732, 1937 m. – už 169 154 litus.

Dažnas pasienio policijos rajonas turėjo savo knygynėlius, kuriais naudojosi ir visuomenė. Čia įrengdavo skaityklas, priimdavo jaunimo ekskursijas, sodindavo medelius. Pasienio policininkai aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos, kitų patriotinių organizacijų veikloje. 1932-1933 m. Lazdijuose veikė pasienio policijos Seinų baro mokomasis būrys, kuris išleido kelias laidas. Štai kas rašoma apie mokomojo būrio III laidą: „Mokymo tikslas buvo paruošti atsargos puskarininkius ir supažindinti pasieniečius su jų tarnybos sąlygomis ir teisinėmis normomis“ („Policija“, 1993 m., Nr. 1).
Prie demarkacinės, o vėliau administracinės linijos, kaip minėta, buvo bene pati pavojingiausia pasienio tarnyba. Iki 1939 m. pabaigos Lenkijos sargyba dažnai apšaudydavo bei užpuldinėdavo mūsų sargybą, kilnodavo pasienio gaires, grobdavo mūsų sargybinius ir pan. Taip buvo nukauta ar sunkiai sužeista keliasdešimt lietuvių sargybinių. Štai keletas žinučių iš Seinų-Marijampolės baro, liudijančių, kokios neramios ir be galo pavojingos buvo mūsų pasieniečių dienos ir naktys: „1927 metais lenkų kareiviai pagrobė 4 rajono sargybinį Juozą Zdancevičių, kurį išlaikė be priežasties kalėjime daugiau kaip mėnesį ir po to ištrėmė atgal Lietuvon.
1928 m. nežinomų asmenų iš lenkų pusės buvo apšaudyti ir sužeisti 2 rajono sargybiniai Vailionis ir Ivanauskas.

Balandžio mėn. 6 d. 20 val. Trumpalių kaimo laukuose keletas ginkluotų plečkaitininkų ėjo mūsų pusėn. Sargybinis Juozas Žiuras juos apšaudė. Nuo demarklinijos į sargybinį Žiurą šaudė lenkų kareiviai.
Birželio mėn. 6 d. nakties metu keletas ginkluotų plečkaitininkų užpuolė 2-os sargybos būstą, norėdami paimti ir nužudyti vyr. sargybinį Valukonį. Neradę jo, pagrobė tarnybos dienyną,drabužius, dviratį ir pasitraukė.
Rugpjūčio mėn. lenkų partizanas Gusevič-Drozd su kitais partizanais apšaudė 9 rajono sargybinį Trapiką, kuriam atsišaudžius, lenkai pabėgo
Rugsėjo mėn. 10 d. plečkaitininkai apšaudė mūsų sargybinį Praną Ivanauską, kuriam peršovė kepurę.

Spalio 4 d. lenkų Gramadziškių kardono kareiviai Giluišių kaime statė kapčių mūsų pusėje. Rajono viršininkas Sadauskas su vyr. sargybiniu Valukoniu įspėjo, kad mūsų pusėje kapčių nestatytų. Lenkų puskarininkis vieną kartą iššovė.
Lapkričio mėn. 8 d. ties Igarkos folvarku du ginkluoti plečkaitininkai apšaudė 9 rajono sargybinį Ivanauską, sužeidė jam dešinę ranką. Plečkaitininkams vadovavo seržantas Jablonskis.“

Šį sąrašą galima tęsti be galo. Taip buvo ne tik Seinų-Marijampolės baro ribose, bet ir prie visos administracinės linijos. Ne tik 1927 ar 1928 m., bet iki pat Lenkijos valstybės žlugimo. „Policijos“ žurnalas 1937 m. 17 nr. rašė: „Rugpjūčio 25 d. lenkų pasienio apsaugos kareiviai ties Seinų-Marijampolės baru, Galadusio ežere esančioje saloje (ties Beviršių kaimu), pastatė mūsų pusėje apie 80 m nuo administracinės linijos penkis kapčius su gairėmis. Pastatytus kapčius mūsų pasienio policija nugriovė.
Rugpjūčio 30 d. 14 val. 20 min. lenkų pasienio apsaugos Borisuvkos kardono seržantas ir šeši kareiviai, perėję administracinę liniją, Galadusio ežero Beviršių saloje suėmė mūsų pusėje pasienio policijos Seinų-Marijampolės baro 5 rajono policininką Vladą Stankevičių. Be to, lenkų kareiviai jau buvo pastatę mūsų pusėje du kapčius. Tie patys kareiviai, pamatę atsiiriant į salą daugiau mūsų policininkų, iš salos pasišalino.
Mūsų pasienio policija lenkų pastatytuosius kapčius išardė. Policininkui grąžinti žygiai padaryti, tačiau jie dar be pasekmių.“

Policininkas V. Stankevičius iš Lenkijos sugrįžo tik beveik po pusantro mėnesio. Jis buvo visaip kamantinėjamas, reikalaujama žinių apie Lietuvos kariuomenę. Daugiau kaip mėnesį jis buvo laikomas Suvalkų kalėjime. Po to jį nuvarė į Gardiną, iš ten – į Vilnių ir pagaliau prie Latvijos sienos, kur perdavė latvių policijai.
T. I., aprašydamas žurnale pasikalbėjimą su V. Stankevičiumi, užfiksavo ir tokią labai daug pasakančią jo nuotrupą: „Na, ar iš tikrųjų Tamsta nustojai lenkuose 11 kg kaip rašė mūsų laikraščiai?“ – nustebęs jo liesumu pirmiausia paklausiau Stankevičiaus. „Taip, tikrai. Net pats lenkų felčeris, kuris mane svėrė prieš uždarant ir paleidžiant iš kalėjimo, stebėjosi, sakydamas, kad tokį svorį nustoja kaliniai, kalinami 10-15 metų…“
Keletas faktų, kurie apibūdina pasienio policijos Seinų-Marijampolės baro veiklą 1935 m. Šešiasdešimt kartų buvo sulaikyta kontrabanda, kurios vertė iš viso 4347 litai. Gabenant kontrabandą ar mėginant nelegaliai pereiti administracinę liniją, sulaikyti 387 asmenys, iš jų 140 nakties metu. 133 pažeidėjus sulaikė vieši patruliai, o 126 – slapukai. Per metus baro ribose buvo aptikti 100 pažeidėjų pėdsakai, pagal kuriuos sulaikyti 49 asmenys. Iš okupuotos Lietuvos su leidimais į nepriklausomą Lietuvą atvyko 93 asmenys. Tarnautojai 1935 m. taip pat keitėsi. Iš tarnybos išėjo 24 tarnautojai, iš jų keletas į pensiją. 38 tarnautojai buvo perkelti iš vieno rajono į kitą, naujų priimti 21.

Beje, apie kontrabandą. Žurnale papasakotas toks gana nuotykingas atsitikimas. Kontrabandininkas laimingai perėjo sieną ir jau apie 200 metrų nuo jos drąsiai žygiavo plentu. Tuo metu plentu kaip tik ėjo pasienio policijos tarnautojas. Kontrabandininkas, pastebėjęs jį, puolė į griovį. Jo skardinė su denatūruotu spiritu sužvango. Policininkas, tai išgirdęs, pasuko pasižiūrėti, kas atsitiko. Gal policininkas būtų taip ir praėjęs pro šalį, jeigu kontrabandininkas, kuris labai išsigando, nebūtų sušukęs: „Nešauk, pasiduodu.“ Policininkas pašvietė „lempute“ ir nemažiau nustebo, pamtęs baltą šmėklą su apatinėm kelnėm ir marškiniais, net skardinė buvo balta drobule apdengta.
Tai bent buvo laikai! Negi juos gali lyginti su šiandieniniais kontrabandininkų poreikiais ir galimybėmis?..

Per šešiolika pasienio policijos gyvavimo metų Seinų-Marijampolės bare ne vienąkart keitėsi baro viršininkai, o ypač baro rajonų viršininkai; pastarųjų suskaičiuotume kelis dešimtis. Seinų-Marijampolės baro viršininkais dirbo: Lucijonas Vitkauskas (1924 01 01 – 1926 01 15), Jonas Stravinskas (1926 01 15 – 1926 12 01), Bonifacas Petrauskas (1926 12 01 – 1927 01 29), Viktoras Volonsevičius (1927 01 29 – 1927 06 15), Aleksandras Mikelėnas (1927 06 15 – 1927 09 01), Povilas Meškauskas (1927 11 30 – 1928 01 19), Alfonsas Sinkevičius (1928 03 16 – 1932 03 01), Jonas Ignatonis (1932 03 01 – 1934 02 01), Juozas Dženkaitis (1934 02 01 – 1935 11 16), Aleksandras Sadauskas (nuo 1935 12 01) ir t. t.

Štai kaip dažnai keitėsi pasienio policijos valdininkai! Apie kokią nors korupciją tarp jų ir kalbos negalėjo būti. Vieni iš jų buvo paaukštinti pareigose, kiti perkelti į kitus pasienio barus, atleisti ir pan. Tokių žinių ganėtinai gausu ir kiekviename „Policijos“ žurnalo numeryje, skiltyse „Policijos valdininkų pasikeitimai“.
Kaip minėta, pasienio policijos Seinų-Marijampolės baras gyvavo Seinų ir Marijampolės apskričių ribose, jo viršininkas buvo pavaldus Seinų apskrities, kurios administracija buvo įsikūrusi Lazdijuose, viršininkui. Toks baro sutvarkymas administraciniu atžvilgiu buvo netobulas ir sunkino pasienio policijos tarnybą. Todėl tarnybos gerovės sumetimais nuo 1939 m. kovo 1 d. jis buvo padalintas į atskirus Seinų ir Marijampolės pasienio barus.

1939 m. Lenkijos ir Vokietijos karo pabaigoje, kai į Lietuvą masiškai plūstelėjo lenkų kariuomenė ir civiliai pabėgėliai, administracinės linijos apsaugą laikinai perėmė Lietuvos kariuomenė, internuodama lenkų kariškius bei civilius pabėgėlius. Internavimui pasibaigus, sienos apsauga vėl buvo grąžinta pasienio policijai. 1939 m. pabaigoje, atgavus Vilniaus krašto dalį, administracinė linija, išskyrus Seinų-Suvalkų krašto ribas, buvo likviduota, o sargybos nukeltos prie Lietuvos-Sovietų Sąjungos sienos ir suskirstytos į naujus Zarasų, Švenčionėlių, Vilniaus, Eišiškių, Alytaus barus.
Mūsų pasienio tarnybas 1940 m. kraštą okupavę bolševikai išformavo. Birželio-liepos mėnesiais Lietuvos-Vokietijos sienos apsaugą taip pat perėmė rusai ir atleido mūsų pasienio policiją. Prieš Lietuvos gyventojus pradėtas teroras. Jo neišvengė ir pasienio policininkai. Didžioji pasienio policijos tarnautojų dalis kartu su šeimos nariais ar be jų buvo ištremti į Sibirą ir kitas Rusijos sritis, sugrūsti į kalėjimus, konclagerius. Nemažai jų dingo be žinios, buvo sušaudyti. Iš Seinų apskrities, kaip skelbė 1943 metų lapkričio mėn. „Policijos“ žurnalas, buvo suimti ir išvežti su šeimomis ar be jų šie pasienio vyr. policininkai: Bolesius Alkimavičius (Kapčiamiesčio vls.), Antanas Dumbliauskas ir Jonas Mikelionis (Leipalingio vls.), Motiejus Grigutis (Lazdijų vls.), Antanas Klipčius (Kapčiamiesčio vls.), Vincas Žemeraitis (Lazdijų m.) ir kiti. Kaip pažymėta žurnale, tai anaiptol ne visi sąrašai, nes trūko informacijos. Tos informacijos, matyt, trūksta ir dabar, nors ir paskelbta nemažai masinių lietuvių trėmimų, vykdyto genocido prieš mūsų tautą šaltinių, tyrinėjimų. Tačiau tai kol kas išbarstyta, nesusisteminta, neapibendrinta ir laukia šio būtino darbo entuziastų.

„Voruta“ 1997 m. birželio 7–13 d. Nr. 22 (304), p. 10-11