Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Karas sugrąžino nepriklausomybės viltį

Antrasis pasaulinis karas Lietuvą pasiekė 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietija pradėjo karą prieš SSRS. Į Lietuvą įžengę vokiečiai buvo sutikti kaip gelbėtojai iš sovietų valdžios. Karas sugrąžino ir nepriklausomybės viltį. Todėl jau birželio 23-osios ankstyvą priešaušrį prasidėjo lietuvių sukilimas. O rytą Kauno radijas paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė, sudaryta Laikinoji vyriausybė. Eterio bangomis nuskambėjo tautos himnas. Sukilimas vyko Kaune ir Vilniuje bei apėmė visą kraštą. Savanoriai sukilėliai vijo lauk Raudonąją armiją. Iš kalėjimų buvo paleidžiami politiniai kaliniai. Per vieną savaitę (birželio 22-29 d.) sovietai buvo išvyti iš Lietuvos. Politiniai kaliniai išlaisvinti. Dauguma pramonės įmonių ir miestelių apsaugoti nuo sunaikinimo besitraukiančios sovietų kariuomenės. Sukilimas pastojo kelią represijoms ir žiaurumams prieš Lietuvos gyventojus. Taip pat vokiečiai negalėjo teisintis, jog jie okupuoją Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos teritoriją. Vokiečiai buvo priversti skaitytis, nors ir nenoromis, su veikiančia Lietuvos vyriausybę.

Lietuvių sukilimas atskleidė pasauliui peršamą melą, kad Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą.

Deja, ir vokiečių planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvai. Tik įžygiavusi į Kauną vokiečių armija nušalino Laikinąją vyriausybę ir įvedė karinę valdžią. Ji kontroliavo spaudą, radiją, paštą, neleido garsinti Lietuvos nepriklausomybės. Šalis buvo įtraukta į Ostlando (Rytų krašto) komisariatą kartu su Estija, Latvija ir Gudija.

Nors 1941 m. birželio sukilimas buvo sustabdytas, tačiau tai – reikšmingas įvykis. Tas įvykis parodė, kad okupuota tauta linkusi aktyviai ir organizuotai priešintis.

Patriotinės dvasios vedami išvyko į ekskursiją

Minint 1941 m. birželio sukilimo 72-ąsias metines Pasvalio politiniai kaliniai ir tremtiniai, jaunimo pulkelis bei Svalios ir Lėvens pedagogai gražų birželio rytą (gal toks pat karštas buvo ir 1941 m. birželis, prisodrintas jazminų, net ir liepų žiedų kvapo) patriotinės dvasios vedami išvyko į ekskursiją plačiau susipažinti su šio sukilimo eiga bei tinkamai įvertinti jo prasmę.

Ekskursiją organizavo Tremtinių Sąjungos Pasvalio skyriaus taryba, rėmėjas – Tėvynės Sąjungos Pasvalio skyrius, vadovaujamas pirmininko gerb. Rolando Rastausko. Ekskursijos gidėmis buvo tremtinė, mokytoja Regina Trepekūnienė ir kupiškėno, sukilimo dalyvio Povilo Grakausko dukra, mokytoja Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė. R. Trepekūnienė ekskursijos pradžioje visus pakvietė pasimelsti, kad kelionėje lydėtų Dievo palaima ir priminė pagrindinį tikslą. Ekskursijos vadovė akcentavo, kad apie šį istorinį įvykį dar mažai yra sukaupta žinių, nors prabėgo nemažai laiko. Juk net tik birželio 14-ąją galima vadinti Gedulo ir Vilties diena, bet ir 1941 m. birželio įvykius galėtume pavadinti juoduoju ir vilties sukilimu.

Kelionės metu buvo prisiminti 1941 m. birželio sukilimo atgarsiai Pasvalio krašte: Pušalote, Krikliniuose, Pumpėnose, Daujėnuose. Nulenkėme galvas pagrindiniam LAF steigėjui sukilimo organizatoriui, kraštiečiui Kaziui Škirpai, kuris kilęs iš Namajūnų k. 5 km nuo Kiemėnų, Jonui Glinskiu, Broniui Daukšiui iš Pupmėnų, Stasiui Baliūnui, Antanui Norvaišai iš Pušaloto, Juozui Sakalauskui iš Rinkūnėlių kaimo, Daujėnų miestelio sukilimo dalyviams, kurie sukilimo metu iškėlė trispalvę ir buvo nužudyti bei visiems, kurie atidavė savo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Paminklas nužudytiems gydytojams 1941 m. birželis

Pirmoji stotelė. Panevėžio Cukraus fabrikas. Paminklas nužudytiems gydytojams 1941 m. birželis. Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė su ašaromis akyse papasakojo šios vietovės istoriją.

„1941 m. birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko ūkininko A. Kuzmos žemėje sovietai sušaudė 19 žmonių. Iš daugelio čia nužudytųjų (15 žmonių: ūkininkai – 6, tarnautojai, darbininkai – 5, abiturientai – 2, mokytojas – 1, policininkas – 1) buvo 3 Panevėžio ligoninės gydytojai – ats. plk. Juozas Žemgulys, Antanas Gudonis, Stasys Mačiulis bei gailestingoji sesuo Zinaida Kanis-Kanevičienė. Visų išvardintų sovietinio teroro aukų palaikai buvo atkasti 1941 m. birželio 27 d. bei kartu su nužudytais gydytotais pašarvoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Iškilmingai palaidoti birželio 29 d., sekmadienį, Katedros kapinėse Ramygalos g., gailestingoji sesuo Z. Kanis-Kanevičienė buvo palaidota stačiatikių kapinėse J. Tilvičio g. Panevėžyje.

1941 m. spalį buvo tirti nužudytųjų kūnai. 1941 m. tirta gydytojų nužudymo byla. Panevėžio apskrities valdybos nario Petro Butkaus iniciatyva buvo sudarytas paminklo statymo komitetas. Paminklo projektą paruošė ir darbus įvykdė skulptorius Bernardas Bučas. Lėšas paminklo statybai skyrė Panevėžio apskrities valdyba, aukojo miesto gyventojai. Paminklo pastatymas kainavo 8 600 RM.

1943 m. rugsėjo 19 d., sekmadienį, prie Panevėžio apskrities ligoninės Didžiųjų rūmų vyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija. Iškilmių metu Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas aukojo gedulingas šv. Mišias, pasakė pamokslą.

Paminklą atidengė Vidaus reikalų Generalinis tarėjas mjr. J. Pyragius.

Karo pabaigoje, bombardavimo metu, paminklas buvo apgadintas. 1944 m. gydytojo J. Statkevičiaus iniciatyva paminklas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo; slapta užkastas stovėjimo vietoje.

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupės sąjūdžio narių iniciatyva paminklas buvo atstatytas. Atstatytą paminklą pašventino Panevėžio Katedros klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius. Atnaujinimo darbus atliko Panevėžio skulptoriai Alfonsas Pajuodis ir Algimantas Vytėnas.“

B. Grakauskaitė-Simonaitienė pasidalino prisiminimais ir apie savo tėvelį, kuris buvo nužudytas šioje vietoje kartu su kitais kupiškėnais. Tėvas turėjo 33 metus, buvo garsus Palėvens vargonininkas, dirbo pašte. Kaip ir visi to krašto žmonės labai mylėjo savo gimtinę, svajojo apie Jos nepriklausomybę. Laisvalaikiu su dešimtmečiu broliuku eidavo žvejoti. Atsisėsdavo ant Lėvens upės kranto ir pasakodavo įvairias istorijas: apie šio krašto piliakalnius, Palėvens dvaro kasdienybę ir pramogas, dominikonų vienuolyno gyvenimą, barokinio stiliaus puošnią bažnyčią bei vietinių prasčiokų žmonių gyvenimą.

„Už ką buvo nužudytas mano tėvelis bei kiti kupiškėnai, Panevėžio gydytojai? Nerandu priežasties bei atsakymo į šį klausimą kuris mane neramina daugelį metu.

Gal už tai, kad norėjo gyventi su savo šeima dorai ir laimingai laisvoje Lietuvoje?“, – su ašaromis kalbėjo mokytoja Birutė.

Reikšdami didelę pagarbą nukankintiems dėl mūsų Tėvynės laisvės uždegėme žvakutes ir iškilmingai sugiedojome tautinę giesmę, Birutė ir Petras Simonaičiai apjuosė paminklą vainiku, kuris buvo nupintas iš pasvaliečių laukų, sodų žolynų bei gėlių.

Laisvės kovotojų pagerbimas Panevėžio miesto kapinėse

Pagerbę 1941 m. sukilimo aukų vietą, atvykome į miesto kapines Ramygalos gatvėje. Čia visus pasitiko mirusiųjų miesto sava tvarka: gražiausiomis gėlėmis papuošti, tvarkingi žemės kauburėliai, kryžiai su įvairia ornamentika ir neeilinė ramybė. Prie kai kurių kapų triūsė kapų lankytojai, kurnekur girdėjosi lakštingalos ar juodojo strazdo giesmė. Mes su degančiomis žvakutėmis ir gėlėmis rankomis bei Viešpaties Angelo malda sustojome trumpai akimirkai prie kovotojų už Lietuvos laisvę kapų.

Ekskursijos vadovė Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė papasakojo, kad sovietmečiu, laisvės kovotojų kapai buvo apleisti, net sunaikinti. Tad Birutės mama ir kiti nužudytųjų artimieji budėdavo kapinėse, kad apsaugoti palaidotų artimųjų kapus. Atgimimo laikotarpiu laisvės kovotojų kapai buvo atstatyti bei sutvarkyti. Čia ypač tautinių ir valstybinių švenčių metu visuomet uždegamos žvakutės, pasodinamos gėlės, pagarbiai saugoma istorinė atmintis.

Kapinėse dar sustojome prie savo kraštietės rašytojos, poetės ir visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bei kunigo poeto Lindės-Dobilo kapų. Jų kūrybą deklamavo tremtinė Angėlė Rasiukenė.

Kupiškio link

Šviečiant kaitriai birželio saulutei bei kupini meilės ir pasiaukojimo Tėvynei išvykome Kupiškio link, kad mintimis sugrįžtume į tas vietas, kur gimė ir gyveno bei kovojo 1941 m. sukilimo dalyvis Povilas Grakauskas.

Pirmiausia grožėjomės – „Paulionka“ – Žemutine Palėvene. Akį traukė gražiai sutvarkytos sodybos, Lietuvos valstybės pradžią menantis, šimtamečiais ąžuolais apaugęs, Stirniškių piliakalnis. Vieni kalba gal šį piliakalnį supylė švedai, kiti – gal jis buvo įrengtas jau XIV a., gintis nuo kalavijuočių, o treti porina, gal piliakalnį įrengė lietuviai gintis nuo sėlių.

Komorų dvaras

Visus nustebino atkurtas Komorų dvaras, kuriuo dabar rūpinasi vaikaitė. Jam apie 300 metų. Komorų dvarai dar buvo pastatyti Baisiogaloje ir Raguvėlėje.

Grožėjomis pačiu dvaro gyvenamuoju pastatu, kurį puošia antikinės neogotikinės langų angos, 26 kambariai išpuošti išliekamos vertės meno kūriniais bei atsodintu 7 ha parku, kuriame buvo galima pamatyti dar nuo tų laikų augančius Europos ir Sibiro maumedžius, liepų alėją bei netoliese parko pakraštyje stovintį įdomų pastatą iš dolomitų.

Susėdome po plačialapiu ąžuolu ir stebėjomės nenusakomu grožiu ir mintyse buvome tarsi Komorų šeimos nariais.

Viešnagė Palėvenyje

Po to aplankėme Palėvenės Dominikonų vienuolyną ir barokinio stiliaus su puošniais altoriais bažnyčią. Čia klausimės Kupiškio dekanato Gyvojo Rožinio vadovės Aldonos Ramanauskienės įdomaus ir vaizdingo pasakojimo.

Vykdami į Kupiškį, sustojome Noriūnuose. Senas dvaras minimas jau 1665 m. Čia figūruoja garsios didikų šeimos: Tyzenchauzai, Oginskiai, net Komorai.

Čia aplankėme Jono Adomonio dvarą.

Keliaudami beždžionių tiltu per Lėvenį atsidūrėme kitoje pusėje. Ten mūsų jau laukė autobusas, kuriuo išriedėjome į Kupiškį.

Pasak gidės Birutės:

„Oi, Kuipškio miestas yra labai slaunas –

Niekai prieš jį plati Ryga ir Vilnius ir Kaunas“

Pasigrožėję Kupiškio bažnyčia, miestu, Kupiškio mariomis (ilgis – 20 km, plotis – 0,5, gylis 10 km) gamtovaizdžiu bei metalinėmis skulptūromis ir aplankę Lietuvos valstybės bei karinio veikėjo Jono Černiaus paminklą, pasukome į Uoginius – Adomo Petrausko muziejų.

Uoginiai. Antašava. Vabalninkas

Muziejus bei jo aplinka paliko neišdildomą įspūdį.

Keliaudami link Pasvalio dar stabtelėjome Antašavoje prie koplyčios bei prie bažnyčios Vabalninke. Ekskursijos vadovė Birutė Simonaitienė trumpai papasakojo Antašavos koplyčios istoriją bei supažindino su asmenybes kilusiomis iš Kupiškio ir Vabalninko. Ekskursijos dalyvė Genovaitė Madistevičienė padeklamavo žiupsnelį iš poeto Jono Strelkūno kūrybos.

Dvasinė stiprybė ir gilesnis supratimas apie 1941 m. birželio sukilimą

Skambant patriotinėms dainoms, visi laimingai pasiekėme patį gražiausią ir maloniausią gimtinės kampelį – Pasvalį. Atsisveikindamos dėkojome Reginai ir Birutei už pramingą ekskursiją, nuoširdų pasakojimą kelionės metu ir suteiktą dvasinę stiprybę bei gilesnį supratimą apie 1941 m. birželio sukilimo įspaustą tvirtą istorinę pėdą link 1990 m. Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, link Laisvos Lietuvos.

Nuotraukose:

1. Žudynių vieta prie Cukraus fabriko Panevėžyje, 1941 m. birželio 25 d.

2. Kryžius aukoms atminti prie Cukraus fabriko, Panevėžys

3. Paminklas nužudytiems gydytojams prie Cukraus fabriko

4. Laisvės gynėjų kapas, Ramygalos gatvė, Panevėžys