Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Pranciška Regina Liubertaitė straipsnyje „Vienos pavardės variantai prieštarauja originaliai pavardžių rašybai“ (https://www.voruta.lt/vienos-pavardes-variantai-priestarauja-originaliai-pavardziu-rasybai/, Voruta, 2012 m. liepos 21 d.) teisingai nustatė, kad pavardė Liubartas yra pirmykštė, o jos variantas Liubertas (autorės pavardė) yra antrinės kilmės perdirbinys.

Iš tikrųjų asmenvardis Liubartas yra iš labai senų laikų paveldėtas lietuviškas dvikamienis asmenvardis. Juo vadinosi didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnus, Haličo ir Voluinės kunigaikštis, per krikštą gavęs Dimitro vardą. Šio asmenvardžio pirmasis dėmuo Liu­ turimas dar dvikamieniuose asmenvardžiuose Liu­daras, Liu­gailas, Liu­mantas, Liu­teras ir kt. Jis siejamas su liau­ti „nustoti, baigti“ (kitas balsių kaitos laipsnis).

Antrąjį dėmenį ­bartas turi dar dvikamieniai asmenvardžiai Ei­bartas, Ky­bartas, Mil­bartas, Žy­bartas… ir (eina I komponentu) Bart­lingas, Bart­minas… Bet šio dėmens varianto ­bertas (su e vietoj a, kaip autorės pavardėje) lietuvių dvikamieniuose asmenvardžiuose nėra, o tai aiškiausiai rodo aptariamos pavardės antrinę kilmę.

Jos atsiradimo šalia Liubartas priežastys nėra pakankamai aiškios. Vienas iš galimumų – baigmens ­bertas įsivedimas iš svetimos kilmės vardų (ypač krikštavardžių), turinčių tokį baigmenį. Plg. krikštavardį Albertas. Dėl Al­girdas ir kitų dvikamienių asmenvardžių su dėmeniu Al­ šio krikštavardžio baigmuo ­bertas galėjo būti suvoktas kaip dvikamienių asmenvardžių dėmuo. Iš čia ir galėjo atsirasti pavardės variantas Liubertas šalia senosios formos Liubartas. Dar plg. Algiment (iš Algimentas) su ­ment vietoj ­mantas – plačiai Suvalkų ir Augustavo krašte lenkakalbių gyventojų vartojama lietuviškos kilmės perdirbta krikštavardžio forma.

Tačiau straipsnio autorė savo pavardės atsiradimą nepagrįstai panaudoja kovai su jos nemėgstama užsienio pavardžių originaliąja rašyba, nors iš tikrųjų tai du skirtingi, tarpusavyje nesusiję kalbos reiškiniai. Straipsnio autorė, pati to nesuvokdama, į vieną suplakė praeityje vykusį pavardžių perdirbinėjimą (jų iškraipymą dėl slavinimo ir pan.) su dabartine užsieniečių pavardžių originaliąja rašyba.

Tai neleistinas savavališkas kalbos faktų pritempimas, rodantis, kur gali nuvesti aklas ieškojimas pateisinimo įsikaltai į galvą „teorijai“ ir nenoras girdėti kitos pusės argumentų.

Voruta. – 2012, rug. 1, nr. 18 (756), p. 5.