Rusai po koncerto Lužnikų stadione savo mylimos valstybės vėliavų atsikrato ten, kur papuola. Kokia valstybė, tokie ir žmonės, arba – atvirkščiai. Soc. tinklų foto

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Vasario pabaiga – lyg tas veržlus galingas dar neatėjusio pavasario ledonešis Nemune. Pamenu gal kokius 1957-uosius: pabundu ryte nuo keisto triukšmo. Nubėgu prie Nemuno. Ogi galinga upė juda, nešdama didžiules ledo lytis, kurios iškyla, lūžta, vėl grimzta, verčiasi, ardydamos krantus, raudamos medžius. Viskas ošia, treška, plūsta, veržiasi.

Man ši galinga gamtos stichija primena praėjusią savaitę. Bet pirmiausiai – nustebinusį penktadienio vakarą, kai Lietuvos žmonės iki vidurnakčio surinko net 14 milijonų eurų radarams pirkti. Rytą pabudau ir tyliai pasakiau: didžiuojuosi tavimi, Lietuva!

Ir tegul užsičiaupia visokie niurzgliai, moraliniai bėdžiai, visus kritikuojantys politikai, nes Lietuva dar kartą parodė, kad ji gyva, jautriai reaguoja į karą Ukrainoje ir neslėpdama, nepataikaudama, nesišalindama padeda laisvės kovotojams. O juk tuose RADAROM renginiuose 1482 telefonų mygtukus daugiausiai spaudė jaunimas… Antai, mano jaunėlis anūkas, taupęs Lego žaidimui, paklaustas, ar jis kiek aukojo, atkirto: taip, seneli, pervedžiau 20 eurų…

Bet – šalin emocijas.

Rusijos karo Ukrainoje metinės nieko negalėjo palikti abejingo. Tragišką jubiliejų supo svarbūs įvykiai: slaptas ir drąsus JAV prezidento Joe Bideno vizitas į Kijevą, pažadėta dar 500 mln. eurų parama, Amerikos vadovo apsilankymas Varšuvoje, jo metu pasakyta Rusijos agresiją smerkianti kalba, paskui – susitikimas su „Bukarešto dešimtuku“, kur ir Lietuva gavo saugumo garantijas. Į šių įvykių kaskada įsiterpė ir dviejų valandas trukęs, nuobodus, iš popierėlio skaitomas Putino pranešimas Federaliniam susirinkimui. Jis man priminė Brežnevo laikus, kai jau neįgalus SSRS stagnacijos tėvas sunkiai apversdavo liežuvį, o jo vogravimą nustelbdavo nebent daugybės medalių ant krūtinės skambesys…

Kažkas paskui pridūrė: atrodė, kad tai paskutinė Putino kalba. Na, Brežnevas savo laiku bent aktyviai agitavo už taiką, ir Sovietų Sąjunga nebuvo įsivėlusi į naujus karus, bet vis tiek 1969 m. sausio 22 d. į jį buvo įvykdytas pasikėsinimas: jaunesnysis leitenantas  Viktoras Iljinas į Brežnevo kortežą, vykusį į kosmonautų pagerbimo ceremoniją, paleido net 11 šūvių, bet plėšinių garbintojas liko gyvas, nors likę 13 jo gyvenimo metų jau buvo apgailėtini…

70-metis Putinas savo užmojais gerokai skiriasi nuo Brežnevo. Todėl rusų opozicijos atstovas Genadijus Gudkovas įsitikinęs, kad dar šiemet subyrės Putino režimas, o „specialios karinės operacijos“ iniciatoriui teks ieškoti prieglobsčio kur nors Nikaragvoj, kaip daugybė Hitlerio parankinių nuo atpildo gelbėjosi Lotynų Amerikoje (yra versija, kad ir fiureris galą gavo ne savo bunkeryje Berlyne, o 1971 m. mirė už Atlanto ar net Antarktidoje…).

Grįžtant prie Putino kalbos Dūmoje, negalėjai nepastebėti, kokiais stabligės ištiktais veidas jo klausė generolai ir artimiausi sekėjai. Vieni snaudė, kiti žiovavo, treti popieriukuose paišė „kringelius“… Tiesa, viena naujovė šioje kalboje buvo: Amerikai ir pasauliui jis pagrasino, kad Rusija sustabdo savo dalyvavimą branduolinės strateginės ginkluotės mažinimo sutartyje (START-2), kurią prieš 30 metų, 1993 m. sausio pradžioje, pasirašė JAV ir Rusijos prezidentai George‘as G. H. Bushas ir Borisas Jelcinas. Apsidrausdamas Putinas patikslino: sustabdome, bet nepasitraukiame. Kitaip sakant, Rusija ir toliau įsipareigojusi neperžengti 1550 galvučių apriboto branduolinio arsenalo. Nors kita vertus, ar galima tikėti Putinu? Juk jis dar vasario 24-osios išvakarėse JAV žvalgybos perspėjimus, kad netrukus 130-tūkstantinė rusų kariuomenė peržengs Ukrainos sienas, pavadino Vakarų isterija…

Atrodo, kad kone visi Putino pareiškimai skirti daugiau rusiškajai auditorijai. Nuo besikartojančių grasinimų Vakarams ir gąsdinimų, jog „Amerika naudoja Ukrainą Rusijai užgrobti“, rusams kyla alergija. Tai atspindi ir nuomonių apklausos. Jei pernai vasarą Putino agresiją palaikė apie 75-80 proc. apklaustų rusų, tai šiandien tokių nors ir nedaug, bet sumažėjo iki 68 proc. Tikėtina, kad pavasarį, kai prasidės naujas šaukimas į kariuomenę, Rusijoje kils didžiulis nepasitenkinimas, o jis persikels ir į Kremlių.

Vakarų paramą Ukrainai ginklais dar nėra greita. Bet ir Putinas šį delsimą galėjo išnaudoti nauju galingu puolimu, tačiau žadėtos atakos per karo metines taip ir neįvyko. Apžvalgininkai pastebi, kad ir artimiausi Maskvos sąjungininkai ima trypčioti. Putinas praranda savo draugus. Rusijos portalai nutylėjo jai skaudų faktą: ketvirtadienį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 11-oje neeilinėje sesijoje taikos Ukrainoje rezoliuciją palaikė 141 šalies atstovai, o jai nepritarė tik šešių, tarp kurių – Eritrėja, Malis, Šiaurės Korėja, Nikaragva, na, dar susilaikė Burundis, Uganda, Mozambikas…

Manote, kad Kremliuje į tai sureagavo abejingai? Juk ten kiekvienas pradėjo rūpintis savo kailiu.