Pavel Ablamski, www.gudija.lt

Kaip ir reikėjo tikėtis, karas Ukrainoje gerokai sumažino domėjimąsi vidiniais Gudijos reikalais. Greta to, kad Lukašenka gėdingai palaiko putino agresiją prieš Ukrainą, režimas pradėjo naują represijų prieš gudus bangą.

Įspūdį kelia baudžiamosios bylos už komentarus, „laikus“ ir „repostus“ internete. Kalėjimo bausmę galima gauti net už dviejų metų senumo komentarą, kuris, lukašistų požiūriu, įžeidžia režimą ir jo šalininkus. Akivaizdu, kad baltarusių saugumas mielai pereitų prie skaitmeninio XXI amžiaus konclagerio, panašiai kaip Kinijoje, tačiau tam jie neturi nei pajėgų, nei resursų.

Režimas priverstas naudotis senoviškais metodais, kurie jau seniai peržengė absurdo ribas. Pavyzdžiui, Gudijoje ką tik uždraudė Džordžo Orvelo antiutopijos „1984“ platinimą. Tiesa, leidėjai sugebėjo iš to išplėšti naudą, akimirksniu su nuolaida išpardavę kitus šio autoriaus kūrinius. Man prireikė 10 sekundžių, kad surasčiau ir atsisiųsčiau Orvelo romaną, esantį atviroje prieigoje internete. Kyla pagrįstas įtarimas, kad režimo ideologų mentalitetas liko sovietinių standartų epochoje – juk tai panašu į bandymą atkurti specialius skyrius bibliotekose, kur buvo laikoma „netinkama literatūra“. Priėjimas prie tokių spaudinių buvo griežtai reglamentuojamas.

Tiesa, Orvelo uždraudimas gali turėti ir gilesnes pasekmes. Per daugiau nei du dešimtmečius Lukašenkos režimas sukūrė naują „slengą“. „Neteisinga“ literatūra šio režimo prokalbėje įprastai yra vadinama „ekstremistine“. Paaiškėjo, kad tarp nukentėjusiųjų atsidūrė net generalinis Baltarusijos valstybinio knygynų tinklo direktorius Aliaksandras Vaškievičius. Tikriausiai priežastis yra ta, kad direktorius siūlė knygas, kurios, švelniai tariant, neatitinka laikmečio reikalavimų. Jis pats tai pripažino daugiau nei metų senumo interviu rusiškai Literaturnaja gazeta.

Tarp top-10 uždraustų knygų yra minėtas Orvelas, Viktaro Marcinovičiaus „Revoliucija“ ir Nobelio premijos laureatė Sviatlana Alieksijevič. Dar blogiau – vienas pareigūnas pasiūlė skaityti gudų literatūros klasikus Vasilį Bykavą, Alesį Adamovičių ir Ivaną Mieliežą. Šito Lukašenkos režimas tikrai negali leisti.

Gerai situaciją atspindi režimo reakcija į leidėjo Andrejaus Januškievičiaus parduotuvės, kurios specializacija – knygos gudų kalba, atidarymą Minske. Beje, būtent dėka Januškievičiaus gudų kalba pasirodė Haris Poteris. Saugumiečiai atėjo daryti kratą pačią pirmą knygyno darbo dieną. Kas tai, jei ne represijos gudų kultūros atžvilgiu?

Leidyklos knygos buvo konfiskuotos ir išsiųstos taip vadinamai „ekspertizei“, o pats Andrejus Januškievičius areštuotas ir į laisvę išėjo tik po 28 dienų. Panašius nelegalius sulaikymus režimas vykdo nuolat. Labai dažnai po kelių dešimčių dienų kalėjimo administracinės bausmės perkvalifikuojamos į baudžiamąsias bylas su visomis tai lydinčiomis pasekmėmis.

Tokių įvykių šviesoje jau nelabai stebina naujas įstatymas, numatantis sušaudymą už ketinimą įvykdyti teroristinį aktą. Priminsime, kad Gudija yra vienintelė šalis Europoje, kurioje nėra įvestas moratoriumas mirties bausmės vykdymui. Ruošiamasi bausti ne tik už teroristinį aktą, bet ir už bandymą jį įvykdyti, kurį galima traktuoti taip, kaip režimui atrodys patogiau. Pavyzdžiui, teroristiniais Baltarusijoje yra pripažinti kai kurie „Telegram“ kanalai. Negalima atmesti tikimybės, kad režimas artimiausiu metu gali suorganizuoti tokį parodomąjį procesą, pavyzdžiui Mikalajaus Aŭtuchovičiaus arba partizanų, padėjusių ukrainiečiams diversijomis geležinkelyje, atvejais.

Neseniai Safija Sapieha, kuri sulaikyta kartu su Ramanu Pratasievičiumi, kai neleistinai nutupdytas „Ryanair“ lėktuvas, skridęs į Vilnių, gavo šešerius metus bausmės kalėjime. Sapiehai nelabai tepadėjo faktas, kad ji yra Rusijos pilietė, kaip ir ta aplinkybė, kad ji sudarė ikiteisminį susitarimą su tyrėjais.

Baltarusijos režimo veiksmai akivaizdžiai įsipaišo į schemą „kad kitiems būtų nepakeliama“. Pats Lukašenka nesiruošia sustoti ties pasiektais rezultatais ir jau paskelbė, kad visuomenę reikia išvalyti nuo „netikėlių iš nevyriausybinių organizacijų“. Visa tai vyksta šalyje, kurioje uždraustos visos įmanomos nevyriausybinės veiklos – nuo bendruomenės, saugančios paukščius, iki kraštotyrinės draugijos. Panašu, kad Lukašenka atsigavo po 2020 metų įvykių, patikėjęs galimybe pratęsti savo ilgametę politinę karjerą. Pereita prie diktatūros, kuri remiasi išimtinai jėgos ir saugumo sistemomis. Pilietinės visuomenės sunaikinimo ir karo Ukrainoje kontekste gudų visuomenei bandoma įpiršti korporatyvizmo atmainą, būdingą Lotynų Amerikos populistinėms diktatūroms.