Pavel Ablamski, www.gudija.lt

Nuo 2014 m. okupuotoje Ukrainos teritorijoje egzistuojančio kvazivalstybinio darinio – marionetinės Donecko Liaudies Respublikos – vadovo Deniso Pušilino atvykimas į Brestą yra gera priežastis pasamprotauti apie Baltarusijos suverenitetą.

Taigi, Pušilinas atvyko į Brestą, kur, lydimas Rusijos ambasadoriaus Baltarusijoje Boriso Gryzlovo, vaikščiojo po Bresto tvirtovę ir padėjo gėlių prie Amžinosios liepsnos. Žinoma, nebuvo apsieita be dviprasmių pareiškimų „Rusijos miestų išvadavimo“ tema.

Maskvos, kuri į Brestą nusiuntė savo desantą iš Donecko Liaudies Respublikos, tikslai yra daugiau mažiau aiškūs. Ten labai norėtų, kad visi klausimai Baltarusijoje būtų sprendžiami su Kremliaus pritarimu, kaip tai yra daroma Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikose, Padnestrėje ir kituose nepripažintuose Kremliaus palydovuose. Kita vertus, Baltarusija išlieka vertingu subjektu jau vien dėl visuotinai pripažinto statuso tarptautinėje arenoje.

Akivaizdu, kad Kremlius siekia maksimaliai apriboti Baltarusijos suverenitetą, išlaikant tik valstybingumo fasadą.

Akivaizdu, kad Kremlius siekia maksimaliai apriboti Baltarusijos suverenitetą, išlaikant tik valstybingumo fasadą. Nepaisant agresyvios antivakarietiškos Rusijos retorikos, šiuo metu vis tiek labiau apsimoka atsiriboti nuo NATO kažkokia visiškai lojalia buferine valstybe. Baltarusija puikiai tinka šiam vaidmeniui, nors tai nepanaikina grėsmės Baltarusijos valstybingumui artimiausiu metu.

Baltarusijos valdžia labai šaltai sureagavo į Donecko Liaudies Respublikos gauleiterio vizitą. Oficialioje Bresto tvirtovės svetainėje apie šį apsilankymą nėra nė žodžio. Tikriausiai „DLR delegacija“ buvo traktuojama kaip eiliniai turistai, tačiau visai tikėtina, kad jie buvo prilyginti vaikams ar studentams ir jiems buvo suteikta nuolaida muziejaus bilietams. Oficiali režimo informacinė agentūra BELTA taip pat ignoravo Pušilino vizitą ir net neparašė apie tai trumpos žinutės. Bresto srities vykdomojo komiteto pirmininkas taip pat paniekino „doneckiečius“, siųsdamas ten žemo rango vietos pareigūnus. Turint galvoje nekviestų svečių „toksiškumą“, nenustebčiau, jei šie Bresto srities pareigūnai metė burtus, kad nuspręstų, kas dalyvaus šiame susitikime. Be jokios abejonės, toks šaltas Pušilino ir kompanijos priėmimas nebuvo vietos valdininkų iniciatyva. Baltarusijoje jau seniai buvo sukurta valdžios vertikalė ir tokie veiksmai suderinti su Lukašenkos administracija.

Pastebimas odioziškiausių vadinamojo „rusiškojo pasaulio“ veikėjų ignoravimas rodo, kad Minskas, kur tik įmanoma, bando žaisti savarankišką žaidimą, stengdamasis išsaugoti suverenumo likučius. Tačiau kyla pagrįstų įtarimų, kad Kremlius gali nustoti derinti su Lukašenkos režimu savo veiksmus, susijusius su agresija prieš Ukrainą.

Gaunasi taip, kad baltarusiai okupavo patys save. Mano nuomone, daug teisingiau 2020–2022 metų modelio Baltarusiją laikyti Rusijos protektoratu, kuriam vadovauja reikšmingos paramos šalyje neturintis Lukašenka. Būtent taip turėtų būti suprantama ir Kijeve, ir Vakaruose.

Tam tikra prasme kartojasi 2018–2019 metų situacija, kai Michailas Babičius buvo išsiųstas ambasadoriumi į Baltarusiją, kur be ceremonijų bandė įgyvendinti Maskvos siekį „priversti integruotis“ oficialųjį Minską. Vis dėlto tuomet Baltarusijos režimas turėjo daug tvirtesnę derybinę poziciją. Užtenka prisiminti, kad 2020 metų vasarį Minske lankėsi JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo. Nuo to laiko praėjo pustrečių metų, o didžioji Lukašenkos režimo politika baigėsi: Pušilinas atvyksta į Brestą, o Minske kartais apsilanko įvairūs Europos atstumtieji, pavyzdžiui, Šveicarijos komunistų partijos kontrolės komisijos vadovas.

Suverenumo praradimas tarptautinėje arenoje atriša Lukašenkos režimo rankas vidaus politikoje. Tačiau represinė mašina Baltarusijoje prarado savo pragmatišką aspektą, kuris anksčiau buvo aktyviai naudojamas derybose su Vakarais. Režimas įkaitais ėmė nemažai politinių kalinių, o po kurio laiko juos paleisdavo mainais už sankcijų sušvelninimą ir santykių su Vakarais išlaikymą. Šis mechanizmas nustojo veikti po 2020 metų vasaros. Saugumo pajėgos gavo praktiškai neribotą valdžią šalyje. Brutalios represijos padėjo Lukašenkos režimui išlikti valdžioje ir visiškai sunaikino pilietinę visuomenę. Lukašenkos režimą palaikė Kremlius, kuris tikriausiai būtų įsikišęs į įvykių eigą, jei konfrontacija Baltarusijoje būtų įgavusi brutalų pobūdį.

Pastaruoju metu vis labiau populiarėja mintis, kad Baltarusija yra okupuota. Taip pat kalbama apie vadinamąją „dvigubą okupaciją“: išorinę Rusijos, kuri Baltarusiją naudoja kaip trampliną Ukrainos puolimui, ir vidinę – neteisėto Lukašenkos režimo, vykdančio neįsivaizduojamas represijas šalies viduje. Emociškai toks požiūris visai suprantamas, tai būdas racionalizuoti savo bejėgiškumą, perkeliant jį į kolektyvinį lygmenį.

Tačiau tokio požiūrio priėmimas tam tikra prasme grąžina Baltarusijos visuomenę į laikotarpį iki 2020 metų. Ji tampa neveiksni ir beveidė, niveliuojami skirtumai tarp aktyviosios ir į pokyčius linkusios jo dalies bei pasyvių Lukašenkos rėmėjų, kurių galima būtų lengvai suskaičiuoti apie 20–30%. Gaunasi taip, kad baltarusiai okupavo patys save. Mano nuomone, daug teisingiau 2020–2022 metų modelio Baltarusiją laikyti Rusijos protektoratu, kuriam vadovauja reikšmingos paramos šalyje neturintis Lukašenka. Būtent taip turėtų būti suprantama ir Kijeve, ir Vakaruose.