Gudai džiaugiasi, o ukrainiečiai piktinasi… Nobelio komitetas šiemet priėmė nevienareikšmiškai vertinamą sprendimą –taikos premiją padalijo gudų žmogaus teisių gynėjui Aliesiui Bialiackiui, Rusijos „Memorial“ ir Ukrainos Pilietinių laisvių centrui. Toks apdovanojimo skyrimo mechanizmas kelia ginčų ir konfliktų, ypač kai tai vyksta kruvino karo metu, Kremliui griaunant Ukrainos miestus, naikinant civilinę infrastruktūrą ir žudant taikius gyventojus.

Ukrainiečių emocijos suprantamos. Po visų kančių jie nenori turėti nieko bendro su Rusija ir rusais (ir net gudais). Nenuostabu, kad jau dabar Ukrainoje aktyviai svarstomi projektai, kaip atsitverti nuo įgrisusio „rusų pasaulio“. Deja, karas diktuoja savo taisykles ir įstatymus, nepalikdamas vietos pustoniams. Daugeliui ukrainiečių toks Nobelio premijos laureatų parinkimas reiškia, kad auka prilyginama agresoriui. Ukrainos politikai dėl nežinomų priežasčių šį kartą nusprendė dar labiau pakurstyti emocijas. Prezidento Zelenskio atstovas Michailas Podoliakas tviteryje parašė, kad tokia Nobelio premija Ukrainai nereikalinga. Šiuo atveju neatitikimas yra tame, kad premija skiriama ne šalims, o žmonėms ar organizacijoms.

Niekas negali pakeisti geografijos, todėl tokia pozicija, švelniai tariant, yra nekonstruktyvi. Kyjivas visiškai pagrįstai pasitraukė iš derybų su Putino režimu, kuris yra viso blogio ir nelaimių įsikūnijimas, netgi pačiai Rusijai. Neaišku tik tai, ką bendro su tuo turi visuomeninė organizacija „Memorial“, kuri buvo ir tebėra nesutaikoma Kremliaus ideologinė priešininkė. Tačiau Ukrainos Pilietinių laisvių centro vadovė Oleksandra Matvijčuk suskubo išsklaidyti visas abejones, sakydama, kad džiaugiasi galėdama pasidalyti apdovanojimu su kolegomis iš Memorialo ir Viasnos (gudų žmogaus teisių gynimo centras, kurį 1996 m. įkūrė Aliesis Bialiackis). Beje, Ukrainai tai pirmoji Nobelio premija suverenios valstybės istorijoje, tačiau tikrai bus kitas kartas, galbūt jau artimiausiais metais.

Maskvoje Memorialas iš karto buvo pagerbtas Nobelio premijos gavimo proga savitu Putino-KGB stiliumi: atimtas Memorialo biuras. Gudijoje „Viasna“ jau daug metų veikia iš viso be jokios oficialios registracijos. Daugelis jos žmogaus teisių aktyvistų šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmes pagal Lukašenkos režimo sufalsifikuotas bylas. Beje, oficialusis Minskas į įvykį sureagavo tik jam būdinga maniera: „Alfredas Nobelis dėl tokių laureatų jau seniai vartosikape.“ Verta priminti, kad Lukašenkos režimas, švelniai tariant, negailėjo ir ankstesnės Gudijos Nobelio premijos laureatės Sviatlanos Alieksijevič. Po 2020 m. įvykių Alieksijevič, kuri buvo Koordinacinės tarybos narė, buvo „kilniai“leista išvykti iš šalies.

Tačiau grįžkime prie antrojo Gudijos Nobelio premijos laureato, kurio biografija puikiai iliustruoja paskutinių 40 metų Gudijos istoriją. Bialiackis yra Gudijos nepriklausomybės judėjimo veteranas, pradėjęs nuo veiklos pogrindyje devintojo dešimtmečio pradžioje. Perestroikos laikotarpiu Bialiackis vadovavo „Tuteišams“, neformaliai tautinės-demokratinėsorientacijos jaunimo asociacijai. Tuo metu jis dalyvavo visose svarbiausiose Gudijos politinėse ir kultūrinėse iniciatyvose, įskaitant Gudijos liaudies fronto įkūrimą. 1996 metais po masinių demokratinės opozicijos protestų Gudijoje Bialiackis įkūrė judėjimą „Viasna-96“, kuris fiksavo žmogaus teisių pažeidimus ir teikė pagalbą Lukašenkos režimo represuotiems gudams. Dėl šios veiklos jis ne kartą buvo apieškotas ir suimtas. 2011 metais Bialiackis buvo nuteistas keturių su puse metų trukmės laisvės atėmimo bausme suklastotoje mokesčių vengimo byloje. 2014 metais jis buvo paleistas pagal amnestiją, kuria Gudijos režimas bandė normalizuoti santykius su Vakarais. Deja, Bialiackis Nobelio premiją gauna būdamas kalėjime dėl 2021 metais Gudijoje įvykusio susidorojimo su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Tikėtis, kad Gudijos režimas paleis Nobelio premijos laureatą po tam tikrų derybų, atrodo sunkiai įmanoma. Atrodo, kad po karo Ukrainoje tiltai su Vakarais galutinai sudeginti. Masinės represijos Gudijoje nesiliauja. Vien „Viasna“duomenimis, Gudijos kalėjimuose yra 1348 politiniai kaliniai. Sunku apskaičiuoti, kiek žmonių buvo priversti palikti Gudiją po 2020 metų. Tikriausiai šis skaičius jau siekia dešimtis tūkstančių. Taigi, Nobelio premija Bialiackiui taip pat yra geras priminimas Vakarams nepamiršti Gudijos, galbūt lemiamu šiai šaliai metu.

Apskritai, dabartinės Nobelio taikos premijos imperatyvas yra maždaug toks: net ir karo metu skiriamosios linijos nesutampa su valstybių sienomis. Šių linijų iš esmės negalima nubrėžti žemėlapyje. Jas pirmiausia lemia pagarba visuotinėms vertybėms, tokioms kaip teisė į gyvybę ir laisvę, ir tokiems dalykams kaip žmogaus orumas ir įsitikinimų raiška, kurias pamina Putino ir Lukašenkos režimai.