Pavel Ablamski, www.gudija.lt

Lukašenkos režimo bendradarbiavimas su Rusija, kuri vykdo agresiją prieš Ukrainą, pastatė gudus į labai sudėtingą padėtį. Bet koks karas netoleruoja pustonių ir karas Ukrainoje nėra išimtis. Kaip pastebėjo gudų opozicinis tinklaraštininkas Antonas Matolka, pačioje karo pradžioje gudų ir ukrainiečių priešiškumo didinimu buvo užsiėmęs visas rusiškų trolių fabrikas.

Gudų ir visos Baltarusijos atžvilgiu taikomas „kolektyvinės atsakomybės principas“, kas yra visiškai suprantama karo metu. Kijeve rimtai svarstoma pervardinti „Bresto“ ir „Minsko“ metro stoteles, o Ukrainos archyvai prieš kelias dienas pareiškė, kad nebeaptarnaus Baltarusijos piliečių užklausų. Belieka tikėtis, kad Ukraina apsiribos tik panašiomis simbolinėmis sankcijomis, bet bijau, kad santykiai tarp abiejų tautų bus atšalę dar ilgą laiką. Padėtį sunkina tas faktas, kad paskutinieji trisdešimt metų tapo prarastų galimybių laikotarpiu, kai nesusiformavo ekspertų, realiai suprantančių ukrainiečių ir gudų santykių specifiką, ratas. Vienas iš tokių ekspertų galėjo būti, pavyzdžiui, buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bezsmertny, kuris laikėsi nuosaikios pozicijos Lukašenkos režimo atžvilgiu.

Akivaizdu, kad didžioji gudų visuomenės dalis nepalaiko rusų agresijos Ukrainoje. Kalba eina ne tik apie Lukašenkos režimo priešininkus bet netgi apie šalininkus. Minskas bando siųsti tam tikrus signalus Vakarams, tikėdamasis atnaujinti dialogą, bet tuo pat metu tęsia represijas šalies viduje.

Pasitvirtino informacija, kad Baltarusijoje gana sėkmingai veikė „bėgių partizanai“, kurie sulėtino karinę techniką vežančių Rusijos traukinių judėjimą.

Reikia atkreipti dėmesį į visuotinį įsitikinimą, kad pilietinė visuomenė Baltarusijoje yra visiškai išvalyta. Panašiomis sąlygomis bet kokia vieša akcija, skirta Ukrainos palaikymui, reikalauja milžiniškos asmeninės drąsos. Pavyzdžiui, balandžio pradžioje pasklido informacija, kad tardymo izoliatoriuje atsidūrė opozicijos aktyvistė Ludmila Ramanovič. Priežastimi tapo atviras laiškas, kuriuo buvo smerkiama Rusijos agresija Ukrainoje ir Lukašenkos režimo dalyvavimas joje.

Pasitvirtino informacija, kad Baltarusijoje gana sėkmingai veikė „bėgių partizanai“, kurie sulėtino karinę techniką vežančių Rusijos traukinių judėjimą. Pagal nepatvirtintą informaciją tarp geležinkelio darbuotojų nuvilnijo areštų banga, o kai kurie „partizanai“ buvo sužeisti ir pateko į jėgos struktūrų rankas. Čia reikia atkreipti dėmesį į pagrindinį skirtumą tarp gudų ir rusų. Pastarųjų dauguma entuziastingai palaiko putino režimą nusikalstamame kare prieš Ukrainą.

Lukašenkos režimas, kuris jau yra praradęs savo savarankiškumą, faktiškai retransliuoja Kremliaus antiukrainietišką propagandą. Net minimalios solidarumo su Ukraina apraiškos Baltarusijoje yra persekiojamos jėgos struktūrų. Pavyzdžiui, bandymas padėti gėles prie ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos paminklo Breste kovo 9 dieną pasibaigė šios akcijos dalyvių sulaikymu. Renginys, beje, buvo beveik oficialus, nors tai nesutrukdė jo organizatorių atleisti iš darbo. Visai neseniai dėl grafiti užrašo No War metams kalėti nuteisė Bresto gyventoją.

Kijeve visi supranta, kad Lukašenkos režimas neatstovauja nei Baltarusijos, nei gudų. Todėl šiuo klausimu pereinama prie lankstesnės politikos. Tokią nuomonę vis dažniau reiškia Ukrainos prezidento patarėjas Aleksėjus Arestovičius, pats turintis gudiškų šaknų. Svarbų vaidmenį čia atliko gudų savanorių daliniai Ukrainos kariuomenėje. Tačiau šio fakto nereikia pervertinti. Vis dėlto iš informacinio karo požiūrio taško Ukrainai yra svarbu parodyti gudus, kurie laisvina nuo rusų okupantų kad ir tą patį Irpenį, kuris yra visai netoli nuo Baltarusijos sienos. Gudų savanoriai galybėje interviu nedviprasmiškai kalba apie tai, kad Ukrainos sėkmė kare prieš Rusiją gali atidaryti „galimybių langą“ ir Gudijai.

Svarbu tai, kad Kalinausko batalionas nuo kovo 26 dienos buvo įtrauktas į Ukrainos karinių pajėgų sudėtį. Tai reiškia, kad kovotojai gavo Ukrainos kariškių statusą ir visas su tuo susijusias privilegijas.

Reikia priminti, kad gudai kovoja Ukrainos pusėje įvairiuose savanorių daliniuose jau nuo 2014 metų. Paties žymiausio dalinio – Konstantino Kalinausko bataliono – branduolys buvo suformuotas iš gudų, gavusių realios karinės patirties garsiojo „Azovo“ pulko gretose. Aštuonerius metus kariavę Donbase, gudai šiandien atlieka instruktorių vaidmenį.

Bataliono surinkimo punktas yra Varšuvoje. Po patikrinimo savanorį pakviečia išklausyti pirminį pasiruošimo kursą Varšuvos punkte ir tik po to siunčia į bataliono treniruočių bazę Ukrainoje. Karinė patirtis pageidautina, bet nėra būtina. Būtent todėl Kalinausko vardo bataliono gretose kovoja visiškai skirtingi žmonės – nuo IT specialistų iki buvusių Prancūzijos užsienio legiono karių.

Svarbu tai, kad Kalinausko batalionas nuo kovo 26 dienos buvo įtrauktas į Ukrainos karinių pajėgų sudėtį. Tai reiškia, kad kovotojai gavo Ukrainos kariškių statusą ir visas su tuo susijusias privilegijas. Tokia integracija į Ukrainos kariuomenę išsprendžia tiekimo problemas. Jau yra žinoma, kad batalionas gauna vakarietiškus ginklus, tame tarpe modernius prieštankinius kompleksus. Šiuo metu yra patvirtintos mažiausiai trijų Kalinausko bataliono kovotojų mirtys. Vienam jų – Aliaksiejui Skoblai, slapyvardžiu Tauras – po mirties suteiktas Ukrainos Didvyrio vardas.

Tokiu būdu Baltarusijos įsitraukimas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą negali būti pateikimas vienareikšmiškai. Viena vertus, Lukašenkos režimas suteikė teritoriją ir infrastruktūrą rusų puolimui ir dabar bando išsinarplioti iš susidariusios situacijos. Kita vertus, diduma gudų visuomenės nepalaiko agresijos prieš Ukrainą. Patys aktyviausi gudai stengiasi išsakyti savo pilietinę poziciją, padeda Ukrainai savanorių gretose ir kovoja mūšio lauke.