Dr.Vinco Kudirkos paminklas Kudirkos Naumiestyje. Andriaus Paulavičiaus nuotraukos.

Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

Artėjančios mūsų Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga su  Kauno apskrities  Osteoporozės klubo „Uola“ narių grupe išsiruošėme į pažintinę kelionę dr. Vinco Kudirkos keliais. Šis daug kam žinomas klubas, vienijantis apie 70 narių ir besirūpinantis sergančiais kaulų retėjimo liga bei vykdantis visapusišką švietėjišką veiklą,  įsikūrė prie Kauno klinikų 1999 metais. Jam nuo pat įsteigimo dienos vadovauja platų akiratį turinti ir  visada jaunatviška energija trykštanti Genovaitė Kliučinskienė. Klubą kuruoja aktyvi visuomenininkė gydytoja Gina Butkuvienė, neseniai už savo karitatyvinę veiklą apdovanota Šiluvos Dievo Motinos medaliu – aukščiausiu Kauno arkivyskupijos apdovanojimų ženklu. Klubo gyvavimo istoriją vaizdine medžiaga gražiai pateikia  programuotojas Eduardas Paulavičius.

       Kelionės pradžioje stabtelėjome Zapyškyje prie pastoliais apstatytos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Čia dabar vyksta jos aplinkos archeologiniai tyrinėjimai ir pačios bažnyčios, pastatytos 16 amžiaus antroje pusėje remonto – restauravimo darbai. Su šia bažnyčia yra susijęs dr. Vinco Kudirkos gyvenimo kelio tarpsnis. Palikus Seinų kunigų seminariją dėl neturėjimo pašaukimo būti kunigu, jį ėmėsi globoti čia klebonavęs kunigas Jurgis Kolyta.  Suteikdamas jam moralinę ir materialinę paramą kunigas Kolyta Vincuką ragino baigti Marijampolės gimnaziją ir siekti  tolimesnio  mokslo.

Iš Zapyškio apylinkės yra kilęs  „Varpo“ ir „Aušros“ bendradarbis – poetas ir rašytojas Andrius Vištelis – Višteliauskas, pasirašydavęs Lietuvio slapyvardžiu. Savo kūriniuose jis žadino tėvynės meilę, aukštino lietuvių kalbą, ragindamas ją vartoti ir saugoti. Kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis, sukūręs jam paminklą, ant jo užrašė paties  poeto žodžius: O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji. Šių žodžių turėtume nepamiršti ir mūsų dienų sūkuringame   gyvenime, kada vis labiau bando įsitvirtinti liberalusis kosmopolitizmas, propaguojantis globalistines idėjas, neigiantis tautines bei  krikščioniškas vertybes.

      Zapyškio apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai, knygnešiai, o sovietinės okupacijos laikotarpiu – Lietuvos partizanai. Už Zapyškio   savo legendomis garsėja įsikūręs  Altoniškių kaimas. Pasakojama, kad čia gyvenęs žynys Alda, turėjęs dukrą Altonę. Jai mirus – buvo palaidota piliakalnyje. Nuo to esą ir kilęs kaimo pavadinimas. Kita legenda pasakoja apie deivę Altonę, kuri esanti jaunavedžių globėja.

       Šakiuose Vincas Kudirka oficialiai pradėjo savo gydytojišką veiklą, aktyviai dalyvaudamas miesto visuomeniniame gyvenime. Jis čia gyveno penkerius metus – nuo 1890 iki 1895 m. Dr. Vincui Kudirkai prie dirbtinio ežero, kur netoliese  buvęs jo namelis, yra pastatytas jau mūsų minėto skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas.  Apsilankėme ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, pastatytoje 1940 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektą. Per karą bažnyčia buvo gerokai apgriauta. Jos atstatymu aktyviai rūpinosi čia klebonavęs kunigas Gustaitis. Atstatytą bažnyčią puošia vitražai, įrengti 5 altoriai. Ypač moderniai atrodo Didysis altorius, sukurtas 1995 m. Lietuvos nacionalinės Premijos laureato skulptoriaus Vytauto Šerio. Kairės navos šoniniame  altoriuje pastatyta dar sovietiniais metais airių tautos dovana Lietuvai – Švč. Mergelės Marijos statulos kopija. Originalas yra Šiluvoje.    Šventoriaus tvoros kryželiai nukalti vietos kalvio J. Urbanavičiaus.

       Netoli bažnyčios yra šakiečių mėgiamas J. Lingio parkas. Jame yra kalnelis vadinamas Bučkalniu – ant jo augo alyvos, slėpusios įsimylėjusių bučinius…

Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios altoriaus fragmentas 

Miesto gyventojai visada didžiuojasi prieš trejetą metų buvusioje turgaus aikštėje įrengtu Karilionu. Tai bene pirmasis Lietuvoje karilionas, kurį galima pamatyti neįlipus į varpinę ar į kurį nors kitą pastatą.  Šakiečius tris kartus per dieną turėtų džiuginti  įvairių dydžių 24 varpų skambančios melodijos, gražiai sutariančios su esamo fontano  500 purkštukų  skleidžiamomis vandens čiurkšlėmis. Šio statinio autorius – kaunietis architektas Šarūnas Kiaunė, kariliono varpų suderinamumo garsą  kuravo kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

       Matėme iš miesto pastatų kyšantį vandens bokštą. Ant jo sovietinės okupacijos metais, parodę didelę drąsą, mokyklos mokinių grupė iškėlė lietuvišką Trispalvę, sudrebinusią ne tik vietos partokratinį čekistų lizdą.  Netrukus sekė kerštas: kai kurie mokiniai buvo išmesti iš mokyklos, o kai kurie  atsidūrė ir sovietiniuose lageriuose.   Tai liudija čia įrengto memorialo užrašas: 1952 m. vasario 16 d. 21.30 val.virš Šakių vandentiekio bokšto suplevėsavo Lietuvos Trispalvė. Ją iškėlė Šakių

gimnazijos moksleiviai Pr. Būčys ir A. Karalius. Už antitarybinę veiklą 25 m. kalėti buvo nuteisti V. Tirlikas, Pr. Būčys, A. Karalius, O.Baukytė, E. Baltrušaitytė, E. Grybinaitė, Pr. Jakaitis, Br. Pašiūnas, O. Vinterytė. 10 m. – A. Staniulis ir 7 m. – K. Valaitis.

       Važiuojant į Sintautus, pravažiavome Siesartį, gaubiantį  vadinamą Striūpų tiltą. Prieš karą  ant šio tilto , kaip pasakojo šakiečiai, rudenį susirinkdavo žydai, kurie besimelsdami ir atgailaudami kratydavo savo drabužių skvernus, norėdami atsipalaiduoti nuo nuodėmių.

      Sintautuose apžiūrėjome  parapijos klebono prelato A. Maskeliūno rūpesčiu atstatytą bažnyčią. Jos Didįjį altorių puošia atkurtos skulptoriaus V. Grybo skulptūros. Greta jos esančiame name 1855- 1863 metais gyveno Lietuvos švietėjas, didaktinės prozos pradininkas rašytojas kunigas Antanas Tatarė.

Šakių miesto kariljonas    

Čia gyvenusį poetą Praną Vaičaitį pagerbėme jo sukurto eilėraščio posmais prie skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurto paminklo ir jo kapo miestelio  kapinėse. Šiose kapinėse pagerbėme ir jose palaidotus   dabartinės lietuvių kalbos stilistikos kūrėją,  blaivystės propaguotoją profesorių Juozą Pikčilingį ir signataro Jono Vailokaičio tėvus.

     Pakeliui į Kudirkos Naumiestį užsukome į Keturnaujieną, kurioje 1969 m. lapkričio 14 d.  kaimo gyventojai Anelei Matijošaitienei pasirodęs Jėzus Kristus ir  Marija. Dėl jos patirtų regėjimų sklaidos sovietinė valdžia kelis mėnesius ją priverstinai  stipriais vaistais „gydė“ ligoninėje, buvo nugriauta jos troba. Jos vietoje buvo  įrengtas  žemės ūkio aviacijos aerodromas. Prasidėjus Atgimimui vietos ir užsienio lietuvių suaukotomis lėšomis jai pastatyta nauja troba, o nugriauto namo vietoje 2002 m. pastatyta ir pašventinta  Dievo Gailestingumo koplyčia, kurioje nustatytomis dienomis Šakių apskrities dekanas kunigas Donatas Jasulaitis aukoja šv. Mišias, kuriose dalyvauja čia atvykusių daugybė žmonių.

       Anelė Matijošaitienė mirusi 2012 m. balandžio 22 d. amžinojo poilsio atgulė greta savo namų. Apie šią garsią regėtoją 1998 m. Vytautas V. Landsbergis sukūrė filmą „Apie apreiškimus“.

      Kudirkos Naumiestį kai kas vadinę jau dingusiu miestu. Antrojo pasaulinio karo metu ši vietovė barbariškai naikinta sovietinės kariaunos, nors joje jau   nebuvo jokios vokiečių kariuomenės. Nežiūrint gyventojų sumažėjimo, miestas pamažu atsistatė.

       Įvažiavus į miestą sustojome prie Prano Sederevičiaus namo. Buvęs jo šeimininkas – tautodailininkas P. Sederevičius, iškeliavęs į Viešpaties namus, jau nuo 1979 metų ilsisi Meištų kalnelio kapinėse. Tačiau jo sukurtas skulptūrų ansamblis šiai sodybai paliko gyvybės dvasią. Prie pat gatvės stovi JAV buvusio prezidento Jono Kenedžio skulptūrinis biustas, greta jo – Steponas Darius ir Stasys Girėnas, skulptorius Vincas Grybas… Kiek toliau – pasistiebęs sparnuotas mitologinis žirgas Pegasas, teikiantis talento bei įkvėpimo poezijos kūrėjams. Prie pakeltų žirgo kojų stovi nedidelio ūgio žmogus, tarsi prašantis to stebuklingo poetinio talento. P. Sederevičius aiškindavo, kad tai esąs „Venclovų Antaniukas…“ Netoliese tarp dviejų žirgų galvų- ir paties kūrėjo bareljefinis autoportretas. Dar toliau – Vytauto Didžiojo ir Vinco Kudirkos skulptūriniai portretai. Juos sovietinė valdžia neleidusi statyti arčiau gatvės. Kitoje namo pusėje į mus žvelgia poetas Pranas Vaičaitis ir paskutinis liaudies skulptoriaus kūrinys – didžiulis žirgas.

       Kapinėse aplankę Prano Sederevičiaus ir jau mirusios jo žmonos kapą, nužingsniavome prie dr. Vinco Kudirkos amžino poilsio vietos. Jo antkapinis paminklas simbolizuoja lyg vėtros nulaužtą ąžuolą, bet savo gyvomis šaknimis įaugusį į savo  gyvąją žemę. Tą gyvybę nepajėgė sunaikinti jokios rusiškojo imperializmo atmainos. Nulaužto ąžuolo viršūnę puošia kryžius – Vinco Kudirkos vidinio tikėjimo ženklas. Pagerbdami mūsų tautos gyvybingumo žadintoją, paskaitėme jo kūrybos eilutes, pagiedojome jo sukurtą Lietuvos himną.

          Dr. Vincas Kudirka mirė 1899 metų lapkričio 16 dieną. Vėliau prie jo kapo buvo pastatytas ir minėtas paminklas. 1903 metais rusų valdžia vandališkai kapą išniekino – išskaptuotas jame iškaltas „Tautiškos giesmės“ ketureilis. Kapo atnaujinimo darbai prasidėjo su Lietuvos atgimimu: 1989 m. mokytojos Natalijos Manikienės ir Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininko pavaduotojo Romo Treiderio iniciatyva. Ant kapo buvo uždėta akmeninė plokštė su atkurtais „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Paminkle nukapotų žodžių vieta palikta tuščia, kad primintų Rusijos priespaudos metus.

        Į miesto centrą važiavome per Šešupę nutiestu  tiltu. Jo simbolinė reikšmė buvo  išryškinta garsioje Vinco Kudirkos satyroje „Lietuvos tilto atsiminimai“, kuri gąsdino ir sovietinę partokratiją. Atgimimo metais tiltas buvo atnaujintas, o 1996 metais, minint minėtos satyros sukūrimo  100 metų sukaktį, vietos parapijos klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis jį iškilmingai pašventino.

Tiltas per Širvintos upelį

Miestą puošia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Ji pastatyta 1783 metais pagal karmelito architekto J. Vališausko projektą. Baigiantis II pasauliniam karui, bažnyčios pastatas labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimo.  Bažnyčia atstatyta  visų parapijiečių pastangomis. Joje  pabendravome su dabartiniu jos klebonu kaunauninku Donatu Jasulaičiu – Šakių dekanato dekanu, Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos nariu, pasižyminčiu savo darbštumu, plataus akiračio veikla. Jo iniciatyva per 600 egzempliorių tiražu leidžiamas gražus, plataus spektro iliustruotas ketvirtinis žurnalas „Mūsų parapija“, kurio pasirodymo mielai laukia ir skaito   ne mažas  būrys skaitytojų. Kanauninkas mums išsamiai papasakojo šios bažnyčios gyvavimo istoriją, pasidžiaugė naumiestiečių iniciatyvomis, jų gyvojo tikėjimo apraiška, pasiguodė mieste gyvenančių žmonių retėjimu. Šioje bažnyčioje vargonininkavo buvęs miesto burmistras Zigmas Skirgaila, Vinco Kudirkos paminklo statybos sumanytojas, 1910 metais pozavęs Vytautą skulptoriui Antanui Vivulskiui kuriant Žalgirio mūšio dalyvių paminklą Krokuvoje, sukūręs nemažai giesmių, dainų ir lietuviškas Mišias. Malonu pažymėti, kad jis vargonų skambesiu sveikino  ir mano tėvų santuoką Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje. Pokario metais  Zigmas Skirgaila kurį laiką vargonininkavęs Kauno Katedroje, amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse.

Keturnaujienos Dievo Gailestingumo koplyčia

Centrinėje miesto aikštėje yra pastatytas Vinco Kudirkos paminklas. Jį sukūrė skulptorius Vincas Grybas su savo pagalbininku Pranu Mikutaičiu, savo meniniais darbais išgražinusiu ir Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčią. Paminklas atidengtas 1934 metų birželio 10 dieną dalyvaujant Respublikos prezidentui Antanui Smetonai. Jį pašventino vyskupas Mečislovas Reinys, buvęs 1925 – 1926 metais Lietuvos užsienio reikalų ministru, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir sovietinių lagerių kankiniu. V. Kudirkos paminklas vaizduoja ekspresyvų Kudirką, savo pakelta dešine ranka šaukiantis keltis, keltis dirbti Lietuvos labui. Šį raginimą turėtų ir dabar išgirsti kai kurie mūsų Seimo nariai, kuriems labiau rūpi pagardintas liberaliu kosmopolitiniu skiediniu pilnas  šaukštas, materialinė nauda, o ne tautos išlikimo, jos  dvasinių vertybių  palaikymas. Galime pasidžiaugti, kad per sovietinę okupaciją ir kitas buvusias negandas išliko pats paminklas ir jame   iškalti Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno žodžiai, o kitame šone – chrestomatinės, gilią prasmę turinčios jo kūrybos eilutės: Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną, – namas negrius, iš baimės jūs neišlakstykit, tik vieton ano stulpo tą pačią dieną tuoj kitą statykit.

Su šio paminklo atidengimu miestas tarsi atvertė savo gyvavimo naują puslapį – jis pradėtas vadinti Kudirkos Naumiesčio vardu.

       Apsilankę kitoje gatvės pusėje esančiame Vinco Kudirkos muziejuje atidžiai išklausėme muziejaus darbuotojos Danguolės nuoširdų poetišką  pasakojimą apie miesto ir XIX  amžiaus antros pusės bei XX amžiaus pradžios tautinio judėjimo istoriją, zanavykų aprangą, dr. Vinco Kudirkos kūrybinę veiklą, jo kilnią asmenybę,  knygnešių kelią, jų pasiaukojimą. Gera, kad muziejus turi tokią šaunią, su didele meile atliekančią savo pareigą darbuotoją.

      Kudirkos Naumiesčio apžiūrą baigėme prie užbarikaduoto vielos tinklu  Širvintos upelio tilto, vedančio į Mažąją Lietuvą – dabar vadinamą Kaliningrado sritimi. Prisiminėme, kad anapus tilto prieškaryje buvo gražus Širvintos miestas, buvo išlikę ir kiti lietuviški vardai, lietuviškas žodis. Šiandieninis šios žemės valdytojas visa tai ištrynė. Širvintos miestas pavadintas nieko bendro neturinčio su šia vietove Kutuzovo vardu. Širvintos gyventojai prieš karą palaikė glaudų ryšį su Kudirkos Naumiesčiu. Šie miestai net vadinti dvyniais. Per Širvintą ėjo ir mūsų knygnešių kelias.

Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios altorius

Grįžtant į namus, jau vakarėjant, stabtelėjome Griškabūdžio miestelyje prie Kristaus Atsimainymo bažnyčios. Ši bažnyčia žinoma kaip vienintelis Lietuvoje aštuoniakampio plano medinis klasicistinių  formų religinis pastatas. Ji garsėja ir Šv. Onos atlaidais.

       Gera, kad artėjant mūsų Valstybės dienai, įsipynusiai į jos atkurto  valstybingumo šimtmečio  vainiką, savo kelionės metu dar kartą savo širdimi  prisiglaudėme prie Lietuvos gyvosios istorijos puslapių tarpsnio.

Andriaus Paulavičiaus nuotr.