Valentas Šiaudinis. Asmeninio albumo nuotr.

Antanas KARMONAS, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Valentas Šiaudinis gimė 1930 m. balandžio 21 d. Augutiškės (Ignalinos r.) kaime. Pedagoginę veiklą pradėjo Ignalinos rajone. Likimas nelepino. 1940 m. gegužyje NKVD darbuotojai suėmė tėvą ir įkalino Švenčionių kalėjime. Kilus karui, išvežė į Rusiją. Po mėnesio motina, slegiama sielvarto, išėjo iš gyvenimo. Dešimtmetis Valentas šeimoje liko vienas kaip pirštas. Glaudėsi pas gimines, Vilniaus globos namuose. Gyveno bendrabučiuose ir mokėsi. Nenuėjo klystkeliais. Baigęs vidurinę, atvyko į gimtinę ir žengė pirmuosius pedagoginius žingsnius. Iš trupinių lipdė savo ateitį. Dirbdamas Ignalinos rajone su lituaniste Paulina Bernadišiūte sukūrė šeimą. Susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Gintaras ir duktė Rita baigė aukštuosius mokslus ir įsigijo ekonominės kibernetikos specialybę, o duktė – dar baigė ir teisę Vilniaus Mykolo Riomerio universitete. Šiuo metu visi gyvena Vilniuje. Vaikai sukūrė šeimas.

Tėvo lepūnėlis

Mokytojas Valentas Šiaudinis prisiminimų knygoje „Augutiškė arba Šiaudiniai“ rašo apie savo ankstyvąją, „auksinę“ vaikystę. Pateikiu keletą fragmentų:

„Gimiau 1930 m. Augutiškės (Šiaudinių) kaime, dabartinėje Ceikinių seniūnijoje, Ignalinos r. Pas tėvus augau vienas. Buvau tėvelio sūnus, visur mane vežiojosi: į atlaidus Ceikiniuose, Daugėliškyje, Mielagėnuose. 1938 m. per Jonines Mielagėnų miestelyje pirmą kartą pamačiau automobilį, kuriuo važiavo Paliesiaus dvarininkas. Į Dešimtosios atlaidus Paringyje vykdavome su tėveliu. Atlaiduose tėvelis negailėdavo pinigų savo vienturčiui: pirko „piernykus“ (meduolius) įvairiausių spalvų ir formų. O skonis!!! Ir ledais vaišindavo…

Tėvelis, važiuodamas į turgus Adutiškyje, Ignalinoje, Vidžiuose ar Švenčionyse paimdavo ir mane. Dabar tai – juokingi atstumai. Pro mašinos langą ne ką ir pamatai. O tada vaikui važiuojant arklio kinkiniu – plačiausios panoramos į visas puses. Tik dairykis. Kelionė ilga. Iš tėvo lūpų – įdomios istorijos apie pakelės kaimus, upokšnius, vežimą kratantį kelio „bruką“… Grįžus įspūdžių dalybos bendraamžiams! Tuo metu nė vienas mūsų kaimo vaikas nebuvo tiek apvažinėjęs, tiek pamatęs, kiek aš. Tos kelionės skatino ne tik vaikišką „hunorą“ bendraamžių tarpe, bet gerokai praplėtė ir geografines žinias, skatino interesą gimtojo krašto istorijai, gamtai. Kai tėvelis dirbo Daugėliškyje (apylinkės seniūnu), aš – dešimtmetis, vienas pėsčias nueidavau jo aplankyti.

Švenčionyse tėvelis rodydavo lietuvių gimnaziją, kai pro ją pravažiuodavome. Joje dirbo mums gerai pažįstama matematikos mokytoja Bronė Cicėnaitė. Vieną kartą pas ją svečiavomės. Mokytoja tėveliui ir, žinoma, man aprodė gimnazijos patalpas. Jau tada man kilo mintis mokytis šioje gimnazijoje, nors dar nesupratau, kas yra gimnazija. Tik atrodė, kad tai kažkas garbinga ir kilnu, puiku ir sektina…

Prie pirmųjų sovietų mokiausi Paringyje. Jie 1939 m. rugsėjo 19 d. užėmė Vilniaus kraštą (o mus – rugsėjo 17 d.). Stambesnėse mokyklose dėstomoji kalba buvo baltarusių. Vaikai nei rusų, nei baltarusių kalbų nemokėjo, todėl visus mokinius atkėlė viena klase žemyn. Lietuvių kalbos kaip dalyko pradėjo mokyti tik nuo 1940 metų, kai mūsų pakraštį prijungė prie Lietuvos.

Tragizmu ženklinti 1940-ieji

Tragiškiausi mano gyvenimo metai buvo 1940-ieji. Gegužės 10 d. areštavo tėvelį, Viktorą Šiaudinį, ir pasodino į Švenčionių kalėjimą. Po tardymo išvežė į Sibirą. Mama tai labai skaudžiai pergyveno. Puikiai prisimenu 1940 m. rugpjūčio 22 vakarą. Mama, prieš užmigdydama mane, ilgai sėdėjo prie manęs ant lovos krašto. Glostė galvą, rankas ir mokė būti geru, paklusniu, gerai mokytis, gerbti suaugusius, klausyti vyresniųjų ir kt. Aš tų pamokymų reikšmės tuo metu nesupratau. Tai buvo jos išmąstyti pamokymai atsisveikinant su sūnumi, prieš amžinybės kelionę…

Mamytė, ryte atsikėlusi (vargu, ar buvo užmigusi), atliko gyvulių rytinę liuobą ir… išėjo… Aš atsibudau vėlokai. Saulė jau buvo patekėjusi. Priešais langą augančios obels lapų šešėliai žaidė ant pirkios grindų. Mane stebino neįprasta tyla namuose. Ji baugino ir peraugo į šiurpią nuojautą. Galvoje smelkėsi mintis: „kažkas įvyko baisaus“. Šokau iš lovos ir pradėjau ieškoti mamos… Visame name aidėjo mano šauksmas: „Mama, kur tu!!!“ Niekas neatsiliepė. Išbėgau į kiemą. Tuščia. Plyšojau tvarte – „mama atsiliepk!“. Tyla mane varė į neviltį. Pribėgau prie kluono pravirų durų. Pažvelgiau į vidų…Mano šauksmas paspringo ašaromis…

Dažnai susimąstau, kodėl tai įvyko, kokios priežastys? Po tėvelio arešto iškilo didelė tikimybė, kad mūsų šeimą išveš (mane ir mamą). Mūsų krašte trėmimai prasidėjo anksčiau negu visoje Lietuvoje. Jau 1939 m. rudenį išvežė daugelį „kūlokų“ (pasiturinčių valstiečių). Steigdami žemėje „rojų“, propagandiniais tikslais išvežtųjų turtą (ypač žemę) dalino mažažemiams. Agitavo kurti „kolchozus“. (Pirmieji į šį raginimą atsiliepė Izabelinos (Ignalinos r.) kaime gyvenantys rusakalbiai. 62 šeimos įstojo į kolūkį, kurį pasivadino Stalino vardu. Minsko tarybinė valdžia visokeriopai rėmė etninėje Lietuvos žemėje įsikūrusį pirmąjį kolūkį. Naujasis ūkis gavo daug turto iš išbuožinto Salmanovičiaus dvaro). 1940-aisiais jau trėmė ir politiškai nepatikimus. Galbūt, gelbėdama mane nuo Sibiro, mamytė paaukojo save. Jai išėjus… šeimos nebeliko (vieno vaiko į Sibirą neveš). Tėvų netekau būdamas 10-ies.

Po laidotuvių giminės tarėsi dėl mano globos. Mano pageidavimų niekas neklausė. Giminių (ypač dieduko Stanislovo Kaukėno) rūpesčiu pradėjau mokytis Vilniuje. Mano mokslo kelią „kuravo“ Apolonija Cicėnaitė, buvusi pradinės mokyklos mokytoja, kuri tuo laiku gyveno Vilniuje. Vasaromis atvažiuodavau į Augutiškės kaimą. Dirbau valstietiškus žemės ūkio darbus dieduko ūkyje. Būdamas 15 m. dirbau visus vyriškus žemės ūkio darbus. Ūkininkavau. Vėliau netekau dieduko globos. Tada apsigyvenau pas tetą Pauliną Vosiliškės kaime. 1950 m. baigiau Vilniuje vidurinę mokyklą. Neturėdamas lėšų studijoms, įsidarbinau. Nuo 1950 m. rugsėjo 1 d. buvau paskirtas Kiniūnų septynmetės mokyklos mokytoju.“

Septynmetės kūrimosi istorija…

1921 metais Kiniūnų kaime buvo atidaryta pradinė mokykla. Joje mokytoju pradėjo dirbti Julius Gaidelis, kilęs iš gretimo Kazakavo kaimo. Kiniūnai – XIX a. pradžioje buvęs stambus Lietuvos pakraščio rėžinis kaimas, turėjęs 62 sodybas. Tarpukario pabaigoje buvo išskirstytas į vienkiemius. Kaimas aukštu kultūriniu lygiu nepasižymėjo, greičiau atvirkščiai. Mokyklai atskiro pastato nebuvo. Mokytojai dirbo iš ūkininkų nuomotuose keturiuose namuose. Kiekvieno namo viename gale buvo mokyklos klasė, kitame gyveno namo šeimininkas. Už patalpas gaudavo simbolinį mokestį, bet mokyklą laikydavo, nes pats buvo paskirtas valytoju ir už darbą gaudavo nors ir nedidelį, bet jau ne simbolinį atlyginimą. Mokiniai ir šeimininkas bendrai naudojosi priemene (vėliau pertverta į dvi dalis – šeimininkui ir mokyklai) ir bendru kiemu. Šeimininkų ūkyje gaidžių giedojimą, šuns lojimą išklausydavo ir mokiniai. Be to, namai, kuriuose buvo klasės, vienas nuo kito stovėjo nutolę nuo 100 iki 500 metrų. Mokytojams kelionė iš vienos klasės į kitą užimdavo visą pertrauką. Kiek laiko truko pertrauka, neaišku, nes laikrodžio mokykloje nebuvo. Neturėjo jo ir mokytojai. 1950 m. rudenį laikrodį turėjo tik vienas direktorius. Jam išvykus, pamokų pradžiai ir pabaigai skambindavo budintis mokytojas pagal nuojautą. Mokykla telefono niekuomet neturėjo. 1952 m. telefonas buvo įvestas į „Pergalės“ kolūkio Šiūlėnuose kontorą, esančią už 4 km nuo Kiniūnų. 1955 m. įvestas telefonas į „Raudonojo partizano“ kolūkio kontorą Kiniūnuose, esančią už 1 km nuo mokytojų kambario. Tai buvo didžiulis ryšio su pasauliu patobulinimas.

Kiniūnų mokyklos tinklinio komanda (1956 m.)

Tamsiu paros laiku naudojo 10 numerio žibalines lempas. Klasėje kabodavo 6 lempos, bet dėl įvairių priežasčių degdavo tik 3, retai – 4. Nė vienas mokinys akinių nenešiojo. Mokykloje įvairiu laiku mokėsi nuo 70 iki 100 mokinių. Dirbo nuo 5 iki 8 mokytojų.

Analogiška padėtis buvo ne tik Kiniūnų, bet ir Gilūtų, Kukutėlių, Davaisių ir Zuikų septynmetėse mokyklose.

Kiniūnų septynmetė mokykla pradėjo kurtis 1949 m. rugsėjo 1d., kai prie Kiniūnų pradinės mokyklos buvo atidaryta penktoji klasė. Direktoriumi paskirtas buvęs pradinės mokytojas Julius Gaidelis, turintis spec. vidurinį išsilavinimą.

Pokario laikotarpiu gyvenimo sąlygos buvo kuklios. Mokinių mokyklose niekas nemaitino. Jie klasėse nesipuikavo gražiais drabužiais. Šiltuoju rudens ir pavasario metu dalis mokinių ateidavo basi. Tokia buvo gyvenimo norma.

Augančioje Kiniūnų mokykloje 1950 m. pradėjo veikti ir šeštoji klasė. Reikėjo daugiau mokytojų. Valentas Šiaudinis ir buvo vienas iš tų reikalingų mokyklai darbuotojų. Dėstė matematiką ir kūno kultūrą. Pradėjo dirbti neturėdamas nei metodinių, nei psichologinių žinių. Tai nebuvo išimtis. Tuo laikotarpiu dauguma mokytojų Ignalinos krašte buvo tokio arba ir dar žemesnio išsilavinimo ir be jokios patirties.

Mokytojas prisimena, kad už darbą gaudavo mėnesinį 62 rublių atlyginimą į rankas. Iš jų 30 rb. sumokėdavo šeimininkui už maistą ir buto nuomą. Maistas buvo valstietiškas: pusryčiams – blynai su spirgintų lašinių padažu (jame kartais būdavo įmuštas kiaušinis); pietums – batvinių sriuba su mėsos gabaliuku, ar lašinių bryzeliu; vakarienei – pienas su duona ar virtos bulvės su raugintu pienu. Likusieji pinigai buvo naudojami kitoms reikmėms: spaudos prenumeratai, dalykinės ir grožinės literatūros knygų įsigijimui, buičiai, kelionės išlaidoms. Spaudos prenumerata buvo būtinybė, nes kitokių žinių šaltinių nebuvo.

Prisiminimuose Valentas rašo: nepasibaigus mokslo metams, 1951 m. balandyje buvau pašauktas į kariuomenę. Įsimintinas buvo atsisveikinimas su mokiniais, kuriems dėsčiau matematiką ir fizinį lavinimą. Įžengęs į klasę, pamačiau dalį mokinių apsiašarojusių. Tariant man atsisveikinimo žodžius, verkė jau visi. Ir taip kiekvienoje klasėje. Nustebau. Nesitikėjau, kad su ašaromis būsiu išlydėtas. Matyt, mokiniai mane mylėjo. Tikriausiai dėl to, kad, jiems aktyviai dalyvaujant, prie mokyklos įrengėme krepšinio aikštelę, o ūkininko kluone – „sporto salę“. Joje žaidėme tinklinį. Žiemos metu organizavau slidinėjimo varžybas. O gal todėl, kad gerai sekėsi aiškinti matematiką… Mokykla tik kūrėsi. Sportinės varžybos kaime vaikams buvo didžiulė pramoga. Juk tuo laikotarpiu kitokių atrakcijų nebuvo nei vaikams, nei suaugusiems. Kaimuose nebuvo elektros. Apie radijas tik svajojo. O apie televiziją niekas nebuvo girdėjęs.

Ignalinon – tiesiu keliu

Demobilizavęsis grįžau į senąją darbovietę – dabar jau išaugusią iki septynmetės Kiniūnų mokyklos. Buvęs pirmasis direktorius J. Gaidelis buvo atleistas. Po jo vadovavęs mokyklai direktorius Balys Čaikauskas persikėlė kitur. Mokyklos direktoriumi paskyrė mane, turintį bendrąjį vidurinį išsilavinimą ir… kareivio patirtį.

Žiemą nuvykti į Ignaliną buvo problema. Apie maršrutinius autobusus buvo tik svajojama.

Nuo Kiniūnų iki Ignalinos tiesiu keliu – 18 km. Jį dažniausiai įveikdavome pėsti per Ažušilės kalnus, o žiemą arkliu, jei jį gaudavome. Būdavo, kad kolūkio pirmininkas ar brigadininkas skiria arklį, parašo raštelį. Nueini pas šėriką. Jei jis duoda – valio! Jei ne, šėriko žodis galutinis, neskundžiamas.

Susikūrę kolūkiai įsigydavo sunkvežimius. Pirmieji sunkvežimį įsigijo 1952 m. Dysnos kolūkio žemdirbiai (ar jiems privilegijuotai skyrė, kaip toliausiai esantiems nuo Ignalinos). Kiniūnų mokytojai, norėdami atvykti į Ignaliną, eidavo į Astraviškių k. prie Ignalinos–Tverečiaus vieškelio ir „balsuodavo.“ Bet žiemą keliai būdavo užpustyti, nepravažiuojami. Pavasarį sunkvežimiai „išpjaudavo“kelyje giovius (kelias buvo mažai žvyruotas dar tarpukariu), mašinos nepravažiuodavo. Tada, būdamas Kiniūnuose, sprendi dilemą: ar šiandien sunkvežimis atvažiuos iki Astraviškių, ar ne? Eiti į Astraviškius, ar tiesiu keliu kulniuoti į Ignaliną. Ne ką lengviau buvo ir grįžti į namus. Ignalina ir tiesiu keliu buvo labai toli. Kelionė per abu galus kartais užtrukdavo visą parą.

Atsisveikinimo su auklėtiniais pamoka. (1977 m. Panevėžys)

1956 m. pradėjo kursuoti pirmasis maršrutinis autobusas: Vilnius–Dysna per Ignaliną, Astraviškius, Tverečių. Susisiekimo sąlygos gerėjo.

Mokytojai buvo jauni, linksmi, su kaimo jaunimu ruošdavo vaidinimus. Sveikindavome vieni kitus gimimo dienos proga. Patys veikėme, nelaukdami jokios pagalbos iš kitur.

Skųstis!? Tokios minties, man atrodo, nebuvo nė vienam mokytojui. Tai buvo tabu. Juk rajone 1951 m. iš 30 atleistų mokytojų kreiptis į Švietimo ministeriją išdrįso tik keli.

Kiniūnų septynmetės kultūrinis indėlis…

1957 m. Valentui Šiaudiniui išvykus studijuoti matematikos Vilniaus pedagoginiame institute, direktoriumi paskirtas Julius Čepulis, turintis spec. vidurinį išsilavinimą. 1958 m. Kiniūnų septynmetė mokykla perkelta į Šiūlėnus. Per septynmetės mokyklos egzistavimą Kiniūnuose išleistos 7 laidos. Absoliuti dauguma šių laidų jaunųjų abiturientų mokėsi toliau vidurinėse mokyklose ar technikumuose. Iš jų apie 20 baigė aukštuosius mokslus, o iš pastarųjų – 3 apsigynė mokslų kandidato (dabar daktaro) disertacijas. Nežinau, ar tais laikais tai buvo geras rezultatas, ar ne.

Reikia paminėti mokytoją Moniką Veličkaitę, vadovavusią mokinių chorui, kuris rajone užimdavo prizines vietas, mokytoją Pauliną Bernadišiūtę, sėkmingai vadovavusią dramos būreliui. Neblogai sekėsi tinklininkams.

Mokiniai treniruodavosi ne tik aikštėje, bet ir „sporto salėje“ – tuščiame valstiečio klojime iki žiemos šalčių. Buvo gera dviratininkė Valė Kandratavičiūtė, kuri skindavo laurus rajono dviračių kroso varžybose. Mokykla savo jėgomis lauke įsirengė tinklinio ir krepšinio aikšteles.

Pavasariais organizuodavome ekskursijas. Vien 1955 m. „Tiesos“ kolūkio sunkvežimiu per tris dienas aplankėme Zarasus, Stelmužę, Ukmergę, Kauną, Trakus, Vilnių. Išvyka mokiniai liko be galo patenkinti, nors keliaudami sėdėjo ant kietų lentų.

Kvalifikuotas matematikos specialistas

1960–1968 m. dirbau Ceikinių aštuonmetėje mokykloje. 1964 m. baigiau Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto matematikos fakultetą. 1968 m. buvau paskirtas Mielagėnų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Iš Mielagėnų su šeima 1972 m. persikėliau į Panevėžį, o nuo 1987 metų dirbau Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos matematikos mokytoju.

Per visą savo pedagoginę veiklą ruošiau mokinius matematikos olimpiadoms. Jose mokiniai būdavo gerai įvertinami. 1963 m. ir 1968 m. mano ruošti Ceikinių aštuonmetės mokyklos mokiniai Ignalinos rajoninėje matematikų olimpiadoje užėmė pirmą komandinę vietą. 1972 m. mano ruošta Mielagėnų vidurinės mokyklos mokinė dalyvavo pirmą kartą respublikinėje matematikų olimpiadoje. Dirbdamas Panevėžio ir Vilniaus vidurinėse mokyklose matematiką dėsčiau tik vyresnėse klasėse. Mano ruošti mokiniai buvo dažni respublikinių matematikos olimpiadų dalyviai. Jose pelnydavo daug taškų, užimdami prizines vietas. Penki mokiniai tapo respublikinių matematikos olimpiadų nugalėtojais. Ypač savo darbštumu išsiskyrė vilniečiai mokiniai Asta Mackevičiūtė ir Justas Brazauskas. Skatinant jų domėjimąsi matematika, teko pamokose išbandyti įvairius darbo metodus. Justas, kiekvienais metais dalyvaudamas respublikinėse matematikos olimpiadose, pelnydavo prizines vietas. Asta 1996 m. atstovavo Lietuvos Respublikai pasaulinėje matematikų olimpiadoje, vykusioje Turkijoje.

Dirbant buvau kviečiamas ir stengiausi aktyviai dalyvauti matematikos metodinėje veikloje. Rašiau referatus, apibendrindamas savo darbo patirtį. Skaičiau pranešimus respublikiniuose matematikos mokytojų kursuose. Buvau kviečiamas į mokinių matematikos olimpiadų darbų taisymą. Ne kartą dalyvavau stojamųjų egzaminų į Vilniaus inžinerinį statybos institutą komisijose.

Mintimis gimtinėje

Besimokant vidurinėje mokykloje, be matematikos man patiko istorija. Pradėjus dirbti Vilniuje, susidarė palankesnės sąlygos naudotis archyvais, lankytis bibliotekose. Ėmiau rašyti publicistinius straipsnius apie ignaliniečių kovas prieš lenkų okupaciją.

Pirmąjį straipsnį 1993 m. išspausdino knygoje „Rytų Lietuva“. Vėliau parašiau darbą „Paringio parapija“, už kurį 1996 m. Lietuvos istorijos draugija įteikė III laipsnio premiją.

V. Šiaudinis su anūkais.

1997 m. išleidau pirmąją knygą „Paringio krašto praeitis“, o 2008 m. išleidau dar dvi knygas: „Nuo arklo – prie ginklo“ ir „Augutiškė arba Šiaudiniai“. Vieną kitą mano straipsnį išspausdino „Dialogas“, „Lietuvos aidas“, Ignalinos r. laikraštis „Nauja vaga“. Daugiausia mano straipsnių apie Vilniaus krašte ir Baltarusijoje esančias lietuviškas mokyklas išspausdino „Vorutos“ laikraštis.

Talentingas pedagogas, dirbdamas Lietuvos didmiesčiuose, niekada neužmiršo Ignalinos krašto. Laisvalaikiu mintimis visada buvo gimtinėje. Tai puikiai įrodo jo sukaupta kraštotyrinė informacija, kurią apibendrino net keliose knygose.

 Įvertinimas, dėmesys…

1997 m. buvau apdovanotas medaliu „Lietuvos mokyklai 600 metų“ ir pinigine premija.“

Vyriausios pedagogų atestacinės komisijos sprendimu 1993 m. Valentui Šiaudiniui buvo suteikta matematikos mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija.

Apie Valento pedagoginę ir visuomeninę veiklą gražiai atsiliepia jo auklėtinių tėvai ir patys mokiniai. Apie tai kalba jų rašytos gausios padėkos ir sveikinimai. 1982 m. laidos abiturientų tėvai parengė mokytojui savitos formos „Padėkos raštą“. Jame auklėtinių tėvai rašė:

„Gerbiamam mokytojui VALENTUI ŠIAUDINIUI, Panevėžio VIII vidurinės mokyklos VIII „c“ klasės auklėtojui

Brangus Auklėtojau,

Per penkerių metų savo darbo veiklą klasėje, Jūs auklėjote, mokėte ir dėjote daug savo jėgų ir energijos , kad mūsų vaikai įsisavintų kuo daugiau žinių ateičiai, augtų gerais ir sąžiningais Lietuvos piliečiais.

Visų Jūsų vadovaujamos klasės tėvų vardu širdingai dėkojame Jums, brangus auklėtojau.

Linkime Jums stiprios sveikatos, jaunatviškos energijos, sėkmingo kūrybinio darbo ir daug laimės gyvenime. Klasės tėvų komitetas. 1982 m. birželio 15 d.“

1977 m. tos pačios mokyklos XI „b“ klasės auklėtinių mintys išsakytos raštu:

„Paskutinė pamoka. Ilgai mes jos laukėme, o dabar norisi, kad ji niekada nesibaigtų. Paskutinį kartą jūs stovite prieš mus kaip auklėtojas, mokytojas. Mes niekada nepamiršime pokalbių apie ateitį, draugiškų patarimų. Jūs esate Mokytojas, kuris moksleivyje mato ne tik dalyko žinovą, bet žmogų su visomis jo silpnybėmis. Mes visą gyvenimą liksime Jums skolingi. Ir po daugelio metų norime Jus sutikti tokį, koks esate dabar: nuoširdų, paprastą, rūpestingą. Auklėtojau, mes žinome, tiki mumis, mes būsime žmonėmis.“