Nuotraukoje – Berlynas

Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Juozas SKIRIUS

Pergalės dienos klausimą Lietuvoje nuolat aktualizuoja kas dešimt metų vykstantys gegužės 9 d.  grandioziniai renginiai Maskvoje. Gerai prisimename, kad 1995 m. į Rusijos valdžios kvietimą atvykti į Maskvoje rengiamas iškilmes vieningai atsisakė Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai. Tuo buvo pažymėta, jog ši šventė mums svetima, nes tai tiesiogiai yra siejama su antrosios tarybinės okupacijos Baltijos šalyse įtvirtinimu. Trumpiau kalbant, kai buvo nugalėtas nacizmas, Raudonoji Armija nuo jo išlaisvino Rytų Europą, bet pati beveik 50 metų iš tų kraštų nepasitraukė. 2005 metai pasižymi tuo, kad iš Kremliaus ypatingai buvo daromas spaudimas, bet Lietuvos prezidentas V.Adamkus ir Estijos prezidentas A.Riuitelis atlaikė ir nevyko, o tik Latvijos prezidentė V.Vykė-Freiberga lankėsi Maskvoje tos šventės metu. 2015 m., t.y. šiais metais, pažymint pergalės prieš nacizmą 70-metį, į Maskvą, kiek žinoma, nevyks ne tik Baltijos šalių, bet praktiškai beveik visi Europos šalių vadovai (išskyrus Islandijos, Serbijos, Makedonijos, Kipro ir gal ir Graikijos). Bet dar yra laiko, pažiūrėsime!

      Ar mūsų keliama problema yra tiesiogiai susieta su Rusijoje organizuojamomis šventėmis? Ir taip, ir ne. Pirmiausia, gegužės 9 d. buvo ir yra TSRS-Rusijos valstybinė šventė, kurią bandoma suaktualinti tarptautiniu mastu. Antra, TSRS, o dabar ir Rusijos valdžia siekia paversti ir įteisinti šią datą kaip svarbiausią Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykį, įveikiant nacių Vokietiją Europoje.

      Iki Lietuvos nepriklausomybės, t.y. iki 1990 m. kovo 11 d., didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų, gal išskyrus vienam kitam, buvo „aišku“, kad didžioji pergalė Antrajame pasauliniame kare buvo pasiekta 1945 m. gegužės 9 d. prieš taip vadinama „fašistinę Vokietiją“, kurios atstovai Berlyne pasirašė kapituliacijos aktą. Visiškai suprantama, kad tas klausimas  buvo ir yra stipriai „išpūstas“, iš jo padarytas, galima sakyti, tikras garbinimo stabas. O kas buvo keliomis dienomis anksčiau, t.y. iki tos kapituliacijos, apie tai tarybiniam laikotarpyje niekas nekalbėjo (nei mokytojai, nei dėstytojai); nebuvo prieinamos literatūros.

      Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu susiklostė visai kitos sąlygos, kurios jau leido naujai, be ideologijos varžtų interpretuoti įvykius, viešinti sąmoningai „užmirštus“ faktus; atkurti istorinius vaizdinius be išankstinių nuostatų, vertinant juos kritiškai. Pagaliau plačiai susipažinti su užsienyje leidžiama istorine literatūra, šaltiniais.

      Įdomumo dėlei žvilgterėkime į Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpyje išleistus kelis mokyklinius istorijos vadovėlius ir pasiaiškinkime kaip yra nušviestas Vokietijos kapituliacijos klausimas ar yra kokia nors kaita vertinimuose. Pirmasis vadovėlis, pasižymintis gausia ir įdomia faktine medžiaga, tai – Naujausiųjų laikų istorija 10 klasei (A.Kasperavičius, R.Jokimaitis, A.Jakubčionis), išleista Šviesos leidyklos 1993 metais. Vadovėlio 167 puslapyje rašoma: „Gegužės 8-9–osios naktį vokiečių vyriausiosios kariuomenės vadovybės įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą“. Dėmesys skirtas Vokietijos kapituliacijos akto pasirašymui, kuri organizavo TSRS vadovybė. 2006 m. Krontos leidykloje išleistame vadovėlyje Naujausiųjų laikų istorija 10 klasei iš serijos Pasaulis ir Lietuva (8 autoriai ir recenzavo 5 garsūs mokslininkai) p. 164 praktiškai pakartota tai kas buvo parašyta prieš 13 metų: „Naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją vokiečių vyriausiosios kariuomenės vadovybės įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą“. O štai po metų, t.y. 2007 m., Briedžio leidyklos išleistame Istorijos vadovėlyje 10 klasei (I dalis) serija Laikas (5 autoriai ir 3 recenzentai) mes p. 90 jau randame pakankamai aiškų dviejų kapituliacijos aktų pateikimą: „Gegužės 7 d. Reimse, Prancūzijoje, Vokietijos karinė vadovybė pasirašė besąlyginės kapituliacijos prieš antihitlerinę koaliciją aktą. Tačiau, teigdami, kad pergalę kare daugiausia lėmė Raudonoji armija, sovietai privertė vokiečius kapituliuoti dar kartą – gegužės 8 – ąją (SSRS galiojusiu Maskvos laiku gegužės 9 – ąją), Berlyne. Kadangi buvo du kapituliacijos aktai, iki šiol Vakarų šalyse Pergalės Europoje diena švenčiama gegužės 8 – ąją, o Rusijoje ir kai kuriose buvusiose SSRS šalyse – gegužės 9 dieną“. Tuo tarpu leidyklos Baltos lankos 2010 m. išleistoje mokymo priemonėje Istorijos vadovėlis 10 klasei (I dalis) p. 193 vėl grįžtama prie pradinio vertinimo: „Gegužės 8 d., vėlai vakare vokiečiams pasirašius kapituliacijos aktą (2), baigėsi karo veiksmai Europoje“. Tikėdamasis aiškesnio ir detalesnio paaiškinimo, žvilgterėjau į tos pačios leidyklos Baltos lankos išleistą priemonę Istorijos vadovėlis 12 klasei (II dalis). Bet 75 puslapyje randame praktiškai tą patį pakartojimą: „Vokietijos galutinis besąlyginis kapituliacijos aktas buvo pasirašytas gegužės 8 – ąją Berlyne. Karas Europoje baigėsi“. Tai būtų tokie pastebėjimai mūsų dabartiniuose istorijos vadovėliuose.

      Turiu pasakyti, kad ir užsienio istorikų akademiniuose darbuose, išverstuose į lietuvių kalbą, gana skurdi informacija tuo klausimu. Pavyzdžiui garsaus britų istoriko A.J.P.Taylor‘o knygoje Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914-1945. Vilnius: Baltos lankos, 1994 metais dar lakoniškiau ir nelabai aiškiai sakoma, kad „1945 m. gegužės 8 d. Vokietijos kariuomenė paskelbė besalygišką kapituliaciją“(p.192).   Tuo tarpu Eric‘as Hobsbawm‘o knygoje Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius: 1914-1991 (2000) ir Henry Kissinger knygoje Diplomatija (2003) visiškai nemini kapituliacijos. O štai knygoje Iliustruota Antrojo pasaulinio karo istorija (2000) autoriai – Owen Booth ir John Walton – 205 puslapyje rašo, jog „gegužės 7 dieną, Vokietija oficialiai kapituliavo“. Ta pati gegužės 7 d. data ir „gegužės 8 d. kapituliacijos aktą sovietų generaliniame štabe Berlyne“ nurodoma iš vokiečių kalbos išverstame Pasaulio istorijos atlaso II tomo (2001) 527 puslapyje. Be to, čia pažymėta, kad „visuotinė kapituliacija įsigali gegužės 9 d.”.

      Įdomu pastebėti, kad net rusų kalba Maskvoje 2001 m. išleistame akademiniame vadovėlyje Europos ir Amerikos šalių naujausiųjų laikų istorija XX amžius (1 dalis 1900-1945) neįvardinant datų rašomą: „Besąlyginė kapituliacija daugumos gyventojų (J.S.- turima galvoje vokiečius) buvo priimta su akivaizdžiu palengvėjimu (oblegčenijiem). Trečiojo Reicho istorija pasibaigė. Vokietija stovėjo ant naujos epochos slenksčio“ (p. 326). Konkrečios Vokietijos kapituliacijos datos nenurodymą gal galima būtų vertinti kaip savaime suprantamą rusiškąjį kapituliacijos variantą.

      O kaip iš tiesų buvo, kalbant apie Vokietijos kapituliaciją ar kapituliacijas? Kas vyko 1945 m. gegužės mėn. pradžioje? Praskleisti skraiste gali padėti to meto dokumentai (jau senokai publikuotas JAV, TSRS ir D.Britanijos vadovų susirašinėjimas) ir suprantama specialūs istorikų tyrinėjimai.

      Reikėtų pradėti nuo balandžio 26 d., kai JAV prezidentas H.Trumenas telegrama informavo J.Staliną, jog gavo iš JAV pasiuntinio Švedijoje žinią, kad į Švedijos vyriausybę kreipėsi Himleris, Vokietijos vyriausybės vardu (be Hitlerio žinios, kuris, kalbama, serga), žadėdamas, kad visos vokiečių ginkluotos pajėgos Vakarų fronte, įskaitant Norvegiją, Daniją ir Olandiją pasirengusios kapituliuoti prieš JAV ir D.Britaniją. Tačiau H.Trumenas, minėtoje telegramoje, patvirtino savo poziciją J.Stalinui, jog pagal sąjungininkų susitarimą, – Vokietija privalo besąlygiškai kapituliuoti visuose frontuose, t.y. ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, iš karto, vienu metu. Tą pačią dieną J.Stalinas atsakė, jog „prezidento pozicija, kad Vokietija privalo besąlygiškai kapituliuoti visuose frontuose, yra teisinga“. Gavęs tokį pritarimą H.Trumenas per savo pasiuntinį Stokholme informavo apie tai Himlerio agentą. Taigi, svarbu pažymėti, kad sąjungininkai sutarė, jog Vokietijos kapituliacija turi įvykti vienu metu visuose frontuose. Tuo pačiu reikia pasakyti, kad istorikai Himlerio pasiūlymą vertina, kaip bandymą suskaldyti sąjungininkus, t.y. amerikiečius ir britus atitraukti nuo sovietų. Tokioms provokacijoms paskutiniame karo Europoje etape Vakarų sąjungininkai nepasidavė. JAV istorikas Herbertas Feisas, pabrėždamas sąjungininkų vieningumą, pažymi, kad prezidentas H.Trumenas nuolat palaikė ryšį su J.Stalinu, sistemingai ir detaliai jį informavo apie įvykius Vakarų fronte, apie generolo Eizenhauerio planus.

      Vokietijos kapituliacijos idėja pradeda realizuotis po A.Hitlerio mirties balandžio 30 d. Ypač kai Raudonoji armija, vadovaujama maršalų Žukovo ir Konevo, gegužės 2 d. apsiautė Berlyną. Kai kontradmirolas Karlas Denicas (1891-1980), kitokio kirpimo vadovas, gegužės 1 d., pagal A.Hitlerio testamentą, tampa Vokietijos Reichskancleriu ir vyriausiuoju karo vadu. O gegužės 2-5 dienomis jis suformuoja naują imperijos vyriausybę Miurvike-Flensburge.

       Tačiau Vokietijos kapituliacija vienu metu, ko siekė sąjungininkai, neįvyko, nes mes žinome, kad gegužės 2 d. karo veiksmai baigėsi pietų fronte Italijoje, kur kapituliacijos aktas buvo pasirašytas prieš kelias dienas; gegužės 4 d. vokiečiai kapituliavo Šiaurės-Vakarų Europoje ir jų vadovybė pasirašė kapituliacijos aktą britų maršalo Montgomerio štabe Liuneburge.; o gegužės 7-tos naktį 2 val. 41 minutės JAV ginkluotų pajėgų vado generolo Eizenhauerio štabe (nedidelės mokyklos patalpose)  Reimse buvo pasirašytas dar vienas kapituliacijos aktas, kuris apėmė visas Vokietijos ginkluotąsias pajėgas. Kaip nurodo Antrojo pasaulinio karo vienas iš stambiausių specialistų britų istorikas B. Lindel Gartas, „šito žymiai platesnio akto pasirašymas vyko dalyvaujant rusų, amerikiečių, britų ir prancūzų atstovams“. Vokietijos admirolas fon Frideburgas ir Vokietijos generalinio štabo viršininkas (iki gegužės 3 d.) generolas Alfredas Jodlis, K.Denico įgalioti, pasirašė kapituliacijos aktą.

      Prieš tai, t.y. gegužės 5 d., H.Trumenas asmeniškai ir slapta informavo J.Staliną, jog „generolas Eizenhaureris praneš kada jis oficialiai skelbs Pergalės dieną Europoje, tam, kad mes (t.y. JAV, TSRS, D.Britanija ir Prancūzija – J.S.) galėtume koordinuoti savo veiksmus ir vienu metu padaryti pareiškimą“. Be to, JAV prezidentas dar atsiklausė ar tai J.Stalinui priimtina ir nurodė, kad analogiška informacija yra siunčiama Čerčiliui. Sekančią dieną į tai J.Stalinas atsakė teigiamai, pritardamas bendrų veiksmų idėjai. Ir tuo pačiu pažymėjo, kad „Čerčilis siūlo nustatyti pareiškimo skelbimo laika: trečia valanda po pietų pagal britų vasaros laiką, kas atitinka ketvirtai valandai po pietų pagal Maskvos laiką ir devinta valanda ryte pagal Vašingtono laiką“. Tokiam pasiūlymui J.Stalinas taip pat pritarė. Atrodo, kad viskas suderinta ir visoms pusėms priimtina.

      Ir štai, gegužės 7 d. JAV prezidentas siunčia griežtai slaptą telegramą J.Stalinui pranešdamas, kad šiandien gavo iš generolo Eizenhauerio informaciją apie numatomą Vokietijos kapituliacijos bendrą paskelbimą. H.Trumenas rašo: „ Tikiuosi, kad Jus tenkins, kad kapituliacija bus skelbiama gegužės 8 d. 9 valandą ryte Vašingtono laiku“. Tuo pačiu nurodoma, kad analogiška telegrama pasiųsta Čerčiliui. Tą pačią dieną H.Trumenas gauna iš J.Stalino slaptą ir asmeninio pobūdžio telegramą, kurioje dėstoma, jog Raudonosios armijos vadovybė abejoja ar vokiečių karinė vadovybė įvykdys kapituliaciją Rytų fronte, nes, anot J.Stalino, perimtos vokiečių radioinformacijos rodo, kad dalis vokiečių karinių grupių nusiteikę priešintis ir nepaklusti Denico įsakymui kapituliuoti. Todėl, kaip nurodoma telegramoje, Raudonosios armijos vadovybė nori išlaukti momento, kuomet kapituliuos vokiečių pajėgos Rytų fronte. Ir todėl reikia atidėti bendrą visų Vyriausybių skelbimą apie vokiečių kapituliaciją iki gegužės 9 dienos 7 valandos vakaro  Maskvos laiku.

      Tokią netikėtą J.Stalino poziciją atskleidė maršalas G.Žukovas savo memuaruose. Štai ką jis rašo: „Gegužės 7 – ąją į Berlyną man paskambino J.Stalinas ir pranešė: – Šiandien Reimse vokiečiai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Didžiausi karo sunkumai, – tęsė jis, – gulė ant tarybinių žmonių, o ne sąjungininkų pečių, todėl kapituliacija turi būti pasirašyta Vyriausiajai visų šalių antihitlerinės koalicijos vadovybei, o ne tiktai Vyriausiajai sąjungininkų kariuomenės vadovybei. Aš nesutinku su tuo – tęsė J.Stalinas, – kad kapituliacijos aktas buvo pasirašytas ne Berlyne, fašistinės agresijos centre. Mes susitarėme su sąjungininkais Reimse pasirašytą aktą laikyti parengiamuoju kapituliacijos protokolu. Rytoj į Berlyną atvyks vyriausios vokiečių vadovybės ir Vyriausiosios sąjungininkų kariuomenės vadovybės atstovai. Vyriausiosios tarybinės kariuomenės vadovybės atstovu skiriu jus“ (Žukovas G. Atsiminimai ir apmąstymai. Vilnius, 1984, t. 2, p. 366-367). Taigi, viskas iš esmės pasikeitė, įvyko kažkas tokio (???) J.Stalino pozicijose, ko dar nežinome. Bet galima taip pat manyti, kad ir J.Stalinas Rytų fronte norėjo turėti savą vokiečių kapituliaciją, kokias turėjo britai ir amerikiečiai.

      Tuo tarpu H.Trumenas, per TSRS ambasadorių Vašingtone A.Gromyką, gegužės 8 d. pasiuntė J.Stalinui laišką, kuriame pažymėjo, jog Vokietijos kapituliacijos paskelbimo klausimas Vašingtone ir Londone parengtas tiek, kad jau nėra galimybės jo atidėti. Trumenas ir Čerčilis, anot istoriko Herberto Feiso, baiminosi, kad Vakarų fronte gali būti nepateisinamų praradimų, todėl viešai, kaip buvo sutarta, paskelbė apie Vokietijos kapituliaciją be J.Stalino savo šalyse. Jau be J.Stalino! Ši informacija Britanijoje ir Amerikoje iššaukė didžiuli gyventojų džiaugsmą ir palengvėjimą. Tiesa, kaip pažymi H.Feisas, amerikiečius neramino mintys apie karą su Japoniją. Tuo tarpu Tarybų Sąjungoje  spauda paskelbė tik užuominas apie Vokietijos kapituliacija Reimse ir tai pateikė kaip „išankstinę kapituliaciją“. Kaip rašo H.Festas, J.Stalinas užsispyrusiai reikalavo iš sąjungininkų, kad Berlyne, kurį Raudonoji armija užėmė ir kontroliavo, įvyktų kapituliacijos akto oficialus ratifikavimas. Suprantama, kad tuo buvo siekiama pabrėžti Raudonosios armijos ypatingą vaidmenį pergalėje prieš nacizmą.

      Gegužės 8 d. ryte į Berlyną iš Maskvos atskrido A.Vyšinskis. Jis turėjo visą reikalingą Vokietijos kapituliacijai dokumentaciją. Vidurdienį atvyko D.Britanijos aviacijos maršalas Artūras Tederis, JAV oro pajėgų vadas generolas Karlas Spatsas ir Prancūzijos armijos generolas Žanas Delatras de Tasinji. Visą dieną į Berlyną rinkosi žurnalistai, spaudos korespondentai. Iš Flensburgo atvyko anglų saugomi paskutinis Vokietijos generalinio štabo viršininkas feldmaršalas Vilhelmas Keitelis, admirolas fon Frideburgas ir aviacijos generolas pulkininkas Štumpfas, kurie turėjo dalyvauti dar kartą pasirašant kapituliacijos aktą.

      Buvo nutarta pasirašymo procedūrą atlikti Berlyno rytinėje dalyje Karlshorste, buvusios vokiečių karo inžinerijos mokyklos dviaukščio pastato valgyklos salėje. Visi sąjungininkų karininkai susirinko gegužės 8 d. 23 val. 45 minutės maršalo G.Žukovo kabinete. Lygiai 24 val. suėjo į salę, kur buvo atvesti ir vokiečiai. Gegužės 9 – ąją 0 val. 43 min. feldmaršalas Keitelis pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą ant penkių egzempliorių. Akto pirmame punkte ir buvo skelbiama, jog vokiečių „ginkluotųjų pajėgų, dabartiniu metu vadovaujamų vokiečių vadovybės, besąlygine kapituliacija Vyriausiajai Raudonosios Armijos vadovybei ir Vyriausiajai sąjungininkų ekspedicinių jėgų vadovybei“. Tai vertindamas istorikas H.Feisas pažymėjo, kad feldmaršalas Keitelis „pasirašė pripažinimą apie Vokietijos pilną pralaimėjimą“ (p. 552). Ir tik tada J.Stalinas oficialiai paskelbė apie Pergalę. Tarybų Sąjungoje prasidėjo masinė šventė…

      Tarybinėje ir dabartinėje Rusijos istoriografijoje dominuoja nuomonė, kad Vakarų istoriografija sąmoningai Pergalės dieną sieja su kapituliacijos akto pasirašymo procedūra Reimse, o akto pasirašymą Berlyne vertina kaip kapituliacijos akto ratifikacija, tuo siekdama sumenkinti TSRS indėlį pergalėje prieš nacizmą. Todėl Vakarų šalyse Pergalės diena yra švenčiama gegužės 8 dieną.

      Kaip žinome, Vakarai neužmiršo ir gegužės 9 dienos, kuri yra įvardinta, kaip Europos diena, nes tą dieną 1950 metais Robertas Šumanas, pasirašydamas dokumentus, padėjo pagrindus Europos Sąjungai.

(Pranešimas skaitytas Vilniaus istorijos mokytojams 2014 m. balandžio 28 d. LEU II rūmų A5 auditorijoje)